Lenkų
kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas
asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip
geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada
matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011)
apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia
gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek
strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože
Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį
Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa
vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...
Gerai,
pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu
neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai
išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją
dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera
ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių
ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius
200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina,
viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius
jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu,
įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana
šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus
žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes
viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.
Grįžtant
prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės,
arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio
klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus
atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas
apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti,
kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie
filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei
siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu
išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri
negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save
geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis
pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš
esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be
nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo
transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip
komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis
už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.
Ir
taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug
ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!
Japonų
režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam
patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią
prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc.
La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo,
manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo
dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.
Nieko
nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą,
visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir
Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių
problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis
atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant,
aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra
tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.
Filmas,
kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja
per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą,
nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine
ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada
reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme
grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės
instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme
vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje
pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo
menkumą, atšvaitą...
Tokiuose
filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad
net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai
jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa
apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių
dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri
teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes
ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo
pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek
priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos
debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos
amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis...
Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“,
tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.
Lietuvoje
nemažas būrys kinomanų, kurie lenkiasi Andrejaus Tarkovskio kūrybai. Koks šis
žmogus buvo? Kuo jis gyveno? Kaip jį atsimena artimieji? Nuo Tarkovskio mirties
praėjo jau daugiau nei 30 metų, o savo paskutiniuosius gyvenimo metus po filmo „Aukojimas“
jis nugyveno Europoje, nebegalėdamas grįžti į tuometinę Sovietų Sąjungą. Gana
nemažai teko atskirai domėtis A. Tarkovskio asmeniniu santykiu su jo paties
kūriniais ir tuo, kaip jis gyveno, todėl į jo paties sūnaus Andrejaus A.
Tarkovskio paruoštą dokumentinę kino juostą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip
malda“ (angl. Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer) (2019) pažiūrėjau
su pirmutiniu smalsumu ir ketinimu atrasti ką nors išties negirdėto...
Prieš
kelerius metus Kino pavasaris buvo pažėręs įspūdingos dokumentikos, kada
asmenybės kultas, jo asmeninis gyvenimas ir laikmečio dvasia sukūrė vakuumą
kaip atskiro personažo, todėl poveikis tų filmų, kad ir apie operos legendą Maria
Callas, buvo sunkiai suvokiamas, nes filmai pritrenkdavo savo asmenybės
visapusiškumu. To iš esmės tikėjausi ir iš šios kino juostos, tačiau, matyt,
Tarkovskio sūnus turėjo kitokią viziją. Apie Andrejų Tarkovskio gyvenimą
sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, o šitas „Kinas kaip malda“ labiau, mano
supratimu, skirtas A. Tarkovskio kino pradininkams, kurie matė kelias jo
juostas, tačiau nėra susipažinę su medžiaga, kaip tie filmai buvo kuriami.
Jeigu
iš tikrųjų, vienu momentu filmas nuliūdino, nes jis nesukūrė nei asmenybės
kulto, nei leido apčiuopti, kas tas Tarkovskis. Veikiau filmą vertinčiau kaip
tėvo ir sūnaus patirčių apmąstymo filmą, kur Tarkovskio sūnus, turėdamas gana konservatyvią
idėją, bando išgryninti sakraliuosius genialaus režisieriaus aspektus, visų
pirma, požiūrį į poeziją, tėvo kultą, kiną, meną ir galiausiai į patį tikėjimą.
Filme skamba daug pačių A. Tarkovskio interviu nuotrupų, taip pat skamba
muzika, panaudota „Veidrodyje“, Andrejaus Tarkovskio tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio
eilėraščiai... Atraminiu filmu visgi, mano supratimu, tampa „Veidrodis“, bet nė
žodžio, kad režisierius buvęs ir velnių priėdęs, ir impulsyvus, labai mažai
informacijos apie tai, kaip režisierius priėmė savo ligą, nutylima ir jo
santykiai su sūnumi ir žmona... Tiesiog tas asmeninis buities ir kasdienybės
fasadas eliminuotas iš filmo, o galbūt jis ir būtų padėjęs labiau išgryninti
Tarkovskio gyvenimą.
Filmo
struktūra gana primityvoka, ji laikosi ne bendros temos, bet laiko
chronologijos. Šykščiai „perbėgama“ per Tarkovskio vaikystę, praktiškai jau
spaudoje išreklamuotomis Tarkovskio vaikystės klišėmis ir nieko naujo. Toks
įtarimas, kad sūnus, kurdamas apie tėvą filmą arba bijojo kažką įžeisti, arba
atskleisti daugiau nei būtina. Bet klausimas tada: kam kurti dar vieną dokumentinį filmą, kad jį pavadintum „savu žvilgsniu“, jeigu būtent autentiškumo filme ir
pristigo. Pasakysiu taip: tai labai užslaptintas filmas, labai nudailintas ir
dėl to kiek netikras.
Kitą
vertus, filme pasakojama apie Tarkovskio metafizinius potyrius ir tai buvo
vienas iš pagrindinių kino filmo įgyvendintų tikslų. Ką gi, jis pasiektas. Įdomūs
tie kadrai, kai grįžtama po daug metų į tas vietas, kur buvo filmuojamas „Veidrodis“
ir „Nostalgija“. Bet vėlgi dokumentika tokia, kad jos, bent mano galva,
nesupras, kas nematė nė vieno Tarkovskio filmo. Tai dokumentika, kuri
nesupažindina, o tiesiog sujungia jo filmų retrospektyvą ir iš sudėtingų
metafizinių simbolių paaiškinama paprastomis poetizuotomis citatomis. Bandoma
atskleisti ir režisieriaus santykius su Sovietų Sąjungos cenzūra, kas jį labai
liūdino, tačiau aštrumo ir įtaigių detalių, liudijimų, kurie išties paveiktų, pristigo.
Galiu tik numanyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda ir Tarkovskio sūnus iš
esmės norėjo kalbėti per dokumentiką savo tėvo kalba, metaforizuotai, o
žiūrovas po naratyvu pats turėtų atrasti aštresnes prasmes. Galbūt. Bet kokiu
atveju filmą vertinu kaip A. Tarkovskio sūnaus paminklą savo tėvui.
Nėra
to blogo, ką Korona virusas nepadarytų geriau. Žinoma, prastai išėjo su Kino
pavasariu, kurio mes taip laukėme. Nors organizatoriai optimistiškai mus
kviečia į namų kino mokamas platformas, tačiau tai jau nebe ta šventė. Aišku,
jeigu tikėsime, kad tikroji šventė yra mūsų savijautoje ir nusiteikime, galima
su tuo sutikti, bet man tai labiau panašu į organizatorių slepiamą apmaudą, nes
kiekvienas iš mūsų, kurie nėra dirbę šiame festivalyje, gali tik įsivaizduoti,
kiek laiko ir žmonių reikia, pavyzdžiui, paruošti vienam filmui su lietuviškais
titrais...
Visgi
namų platformos leis kiekvienam, net negyvenant didmiestyje, prisijungti prie
Kino pavasario ir pagaliau pamatyti tiek pat filmų, iš kiek galėdavo rinktis
vilniečiai ir net dar daugiau, nes dabar laiką, kada tau patogiausia žiūrėti,
renkiesi tu pats! Tai yra gerai! Tai, sakyčiau, nuostabu, neskaitant to, kad
netenkame kino teatro įspūdžio, garso ir kitų dalykų, kurių negali suteikti
namų kino aparatūra, tačiau pamatyti kai kada svarbiau už patogumus.
Galbūt
Kino pavasario organizatoriai, atsispirdami į šių metų nesklandumus ir iš esmės
į „Ateitys“ viziją ir šio 25-ojo festivalio credo, kitąmet pateiks jau
kitokį priėjimą per festivalį prie kino filmų. Jau ne vieneri metai
pagrindiniai festivalio filmai šiaip ar taip būdavo beregint talpinami
platformose, bet aš kalbu apie tuos mažiau matomus, kurie taip ir nepasiekia
didesnės auditorijos. Taigi pasiūlymas, kad kitąmet Kino pavasarį po oficialaus
festivalio surengti ir namų aplinkoje su visais tais filmais, kurių nepatalpina,
pavyzdžiui, ŽmonėsCinema.lt platformoje. Bent kokioms dviem
savaitėm.
Šiemet
jau buvau numatęs ne vieną filmą, tačiau keičiantis aplinkybėms, keičiasi ir
mano numatytų filmų repertuaras, atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai filmai
vis tiek anksčiau ar vėliau bus prieinami lietuviškai platformose.
Kas
patraukė mano dėmesį?
Tiesa,
„Parazito“ neįtraukiu, nes jį mačiau; jis buvo geras ir išliks kultiniu, tačiau
manęs kaip žiūrovo nesujaudino taip, kaip tikėjausi.
Skandinaviškas
kinas – visada į sveikatą!
VILTIS
(2019 / Norvegija, Švedija / rež. Maria Sødahl )
Manau,
šis biografinis filmas tikrais sužavės. Man artimas skandinavų kinas, ypač danų
ir islandų filmai. Pasitaiko gerų ir norvegiškų dramų, tam manau, kad istorija
bus gera. Man nuo pat jaunų dienų labiau domino ilgamečių porų problemos, nei
pasaldintos pirmosios meilės išbandymai myliu-noriu-negaliu. Ir dar
žinomi aktoriai. Imu!
SINONIMAI
(2019 / Prancūzija, Izraelis, Vokietija / rež. Nadav Lapid)
Filmas,
kuris laimėjo Berlyne „Auksinį lokį“. Tai kontraversiški apdovanojimai, bent
jau man, nes dažniausiai filmai provokuojantys, tačiau ne visada mane paveikia
įkvepiančiai. Bet kas nerizikuoja, tas negeria po filmo vištienos sultinio! Jau
vien pavadinimas vilioja, o aprašas apie jaunuolių susitikimą... Hummm...
Tautinių tapatybių ir gėdos jausmo mikstūra – kaip tik man!
PATIKRAS
(2019 / Belgija / rež. Tim Mielants)
Drama,
komedija ir nudizmas. Velnias, juk tai kaip tik man! Kur nuogybės – ten ir aš!
Tiesiog labai tikiuosi, kad tai bus intelektuali tragikomedija, kur bus
tinkamas balansas tarp populiariojo kino ir to, kur reikia truputį pamiklinti
galvą.
DVARAS
(2020 / Rumunija / rež. Cristi Puiu)
Šiemet
rumunų režisierius C. Puiu atrodo nustumtas į antrą planą. Galimas daiktas, kad
jo šis darbas nebepasiekia tokio malonumo, kaip ankstesnieji jo filmai, bet rizikuoju.
Po „Sieranevados“ sužiūrėjau dar kelis jo darbus. Tai vienareikšmiškai mano
mėgstamiausias rumunų režisierius, o ten kinas – toks, kur lengvai iš seanso
neišeisi.
KRISTAUS
KŪNAS (2019 / Lenkija, Prancūzija / rež. Jan Komasa)
Lenkų
kinas yra ir bus vienas stipriausių, ką visada pamatau per festivalius!
Įtrauktas į visus „privaloma pamatyti“ sąrašus, man net abejonių nekilo, kad
pamatyti šį kūrinį būtina. Pažiūrėkite anonsą ir suprasite.
LIEPSNOJANČIOS
MOTERS PORTRETAS (2019 / Prancūzija / rež. Céline Sciamm )
Dar
vienas iš serijas „būtina pamatyti“. Bene vienintelis iš populiariųjų, kuris
priskirtas LGBT filmų kategorijai ir kartu plačiajai auditorijai. Jau seniai
sklinda kalbos apie šio filmo estetiką ir jausmingumą, kostiumus ir kitus
privalumus. Ką aš begaliu pridurti, žiūrėti reikia!
ANDREJUS
TARKOVSKIS: KINAS KAIP MALDA (2019 / Italija, Rusijos Federacija, Švedija /
rež. Andrey A. Tarkovsky)
Kino
legenda ir kino Dievas. Man jo mąstymo formos, kino kalba... Tai yra tai, kas
seniai pranoksta irzlų skubėjimą kine. Tai iš serijos, kuri vadinasi: būtina
pamatyti Maištinga Sielai ir A. Tarkovskio gerbėjams!
BALTA
BALTA DIENA (2019 / Islandija, Danija, Švedija / rež. Hlynur Pálmason)
Dar
nežinau, kodėl turiu pamatyti šį filmą, bet jis jau mano sąraše, nes jis
skandinavų, nes žadą gerą atmosferą, neeilinę istoriją ir po seanso paliekantį
jausmą, kad kažkuo ištuštėjai ir kažkuo pasipildei. Tai gyvybiškai svarbu,
žiūrint gerą ir rimtą kiną.
MATIJAS
IR MAKSIMAS (2019 / Kanada / rež. Xavier Dolan )
Būsiu
apsirikęs dėl LGBT filmų pagrindiniame „takelyje“, bet ar uždarymo X. Dolan
filmą galima laikyti pagrindiniu kaip ir „Proksimą“? Galbūt. Bet kokiu atveju,
šis kino genijus susimovė tik kartą, kurdamas angliakalbišką filmą, tačiau jau
girdėjau neblogų dalykų apie šį filmą ir jis būtinai mano sąraše!
SUPERNOVA
(2019 / Lenkija / rež. Bartosz Kruhlik)
Kadangi
lenkų kinu, bent nepamenu, todėl teigiu, kad niekada nenusiviliu. Šiemet būčiau
tikriausiai nepamatęs, jeigu ne namų platforma, todėl tikiuosi to, ko paprastai
nesitikiu. Tiesiog gero lenkiško kino! Supernovos!
VIRPESIAI
(2019 / Gvatemala, Prancūzija, Liuksemburgas / rež. Jayro Bustamante)
Ko
galima tikėtis, kai prancūzai filmuoja kiną Lotynų Amerikoje? Ogi nieko gero.
Dar nemačiau nė vieno gero prancūzų kino, kai bendrystė eina per Lotynų
Ameriką, štai kodėl šis filmas nugrūstas į paribius, tačiau yra įdomių temų,
kurios aktualios. Visų pirma laisvo žmogaus ir religijos sankirta, LGBT tema ir
teisingos šeimos sampratos primetimas ir įsigalėjimas.
TIESIOG
NUOSTABU (2019 / Prancūzija / rež. Guillaume
Nicloux)
Koronos
viruso atvejų įdomiau filmo aprašymas negali prasidėti: Jūros vandens terapijos
centre didysis prancūzų literatūros provokatorius Michelis Houellebecqas
sutinka kino legendą Gerardą Depardieu. Dvi legendos – literatūros ir kino.
Ir dar komedija! Imu!
Kiti
alternatyvūs filmai:
Visa
tiesa apie divą (Prancūzija)
Nematomas
gyvenimas (Brazilija)
Švilpautojai
(Rumunija)
Martinas
Idenas (Italija)
Atsiprašome,
neradome jūsų (Airija)
Filmai,
kurių norėjau, bet kol kas nepaskelbti, kad bus platformose: Mama (Ispanija),
Libertė (Prancūzija)
Kažkoks
keistokas Kino pavasaris, kai tarp favoritų nėra nė vieno ispaniško filmo iš „Gojos“
favoritų.
Irano
kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“
(2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais
filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio
priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano
cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir
eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš
esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis.
Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje,
taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos
vestuvės ir pan.
Filmas
„Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo
įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai
paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų
beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto
įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas
atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų
aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip
jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.
Istorija
pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų,
gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada
labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia,
kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji
drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis
neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus,
atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame
filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa
dermė labai įspūdinga!
Pradėkime
nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra...
Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose
iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą
kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai
pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika
fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios,
kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai
širdgėlai.
Iš
esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks
pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau
toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir
emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai,
laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa,
kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“
į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto
filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi
žino“.
Režisierius
Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą,
kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį
padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų
metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas
kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog
sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus
nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino
pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“
(angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti
Scanoramos kino festivalyje.
Istorija
pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame
atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino,
lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į
karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas
iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip
antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick
kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria
eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą
juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti
būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.
Šįkart
filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius
dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai
juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda
sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai
neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio
konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai
meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet
filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie
gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau,
nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto,
meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas,
trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo
žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai
žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės
dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas
kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...
Filmas,
bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo
žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename
tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos
tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra
paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus
kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo
šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras,
išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.
Galiausiai
galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio
naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl
žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras
pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu,
nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės
grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau
už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą
ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą,
kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant
viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco
gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo
pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame
dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta,
beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir
tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.
Gerai!
Paskutinioji Eurovizijos dalyvė paskelbė savo dainą ir kaip šampano kamštis
šovė į viršūnes, palikdama Lietuvos atstovus užnugaryje kaip mažytes žiežirbas.
Per kelias paras rusų atstovai Little Big su daina „Uno“
sulaukė beveik 20 milijonų peržiūros. Nieko nesakau, nes rusų nacija, kuri
domisi Eurovizija ir politiniais sumetimais, ir dėl to, kad patinka šis
idėjinis šou, manau, saviškis pažiūrės bent po kelis kartus. Rusų daugiau nei
100 milijonų.
Galvoju,
jeigu ne komisijos balsai, Rusija per paskutiniuosius dešimt metų vien žiūrovų
balsais būtų laimėjusi bent dukart šį konkursą. Bet ne dėl laimėjimo ar
politikos man patinka šis konkursas, jis tiesiog tobulas politikos, kultūros ir
muzikos miksas, kuriame pasireiškia visos jėgos, tačiau iš to išeina dar ir
pramoga.
Daina
„Uno“ atitinka, manau, visus besiformuojančio naujojo Eurovizijos standarto:
rimtai pateikiamas humoras, keistumas, greitai įsimenamas ritmas, keistų ir
linksmų judesiukų kartojimas scenoje. The Roop iš esmės taip pat yra tos naujos
Eurovizijos formuotojai, rusų atstovai tą kuo puikiausiai papildo ir tęsia.
Disko
stilius pop muzikos kultūroje dabar turi itin didelę reikšmę. Jeigu žvilgtelėsite
į amerikiečių pop muzikos naujausius kūrinius ir vaizdo klipus, pamatysite, kad
visur dominuoja aštunto dešimtmečio įvaizdžiai ir ritmas. Kad ir naujausias
Lady Gagos kūrinys ir vaizdo klipas „Stupid Love“. Little Big turi tai, kas
tinka ir patinka visai Europai, nuo ispanų iki suomių muzikos klausytojų, nes
jie šmaikštūs, užvedantys, juos lengva atsiminti, juos linksma pakartoti, jie
parodijuoja, jie šmaikštauja, jie linksmina ir tai yra stiprus eurovizinis Molotovo
kokteilis žiūrovams. Manau, daina tikrai pateks į finalą ir tikriausiai bus viena
iš lyderių. Penketuke šviečiasi iš tolo, tik bijau, kad komisijos balsai „timptels“
juos, kaip gali nutikti ir su lietuviais, į lentelės apačią.
Visgi
pats kūrinys man pačiam patinka. Pasižiūrėjus į grupės ankstesnius vaizdo
klipus, darau išvadą, kad jie išlieka tokie pat bepročiai linksmintojai. Vien ką
reiškia jų daina „Banana“! Visgi man jie primena mūsų lietuvių grupę „Antikvariniai
Kašpirovskio dantys“, kurie dainuoja ir pateikia savo idėjas panašiame
intervale kaip Little Big.
Pasižiūrėkite,
kaip atrodo jų vaizdo klipas ir daina.
Lyrics
/ žodžiai
Little Big - "UNO"
It's gonna take more than one margarita
I'm gonna call you my sweet señorita
I'm gonna leave after night only with ya
All you have to do is to be ready for some action now
Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
Yeah, you so charming bunny
Yeah, you so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Ho! Are you ready?
Ha! Hold it steady
Ho! Come to daddy
All you have to do is to be ready for some action now
Don't be a dummy, dummy
I got that yummy, yummy
Can we be chummy, chummy right after midnight?
The night is charming bunny
You are so funny honey
All you have to do is to be ready for some action now
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno
Uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, uno, uno (Uno), dos (Dos), cuatro (Cuatro)
Uno, dos, tres, cuatro, cinco, seis
Uno, uno.
