Šios dienos daina: Lady Gaga, Ariana Grande - Rain on Me [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Neatsilikdamas nuo karščiausių muzikos naujienų, šįkart noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais po naujausio vaizdo klipo ir singlo premjeros, kurią mums pateikė Lady Gaga. Po sėkmingo „Oskaru“ įvertintos dainos „Shallow“, atlikėja sakosi, kad dar labai ilgai negalėjo atsitapatinti nuo Alice, pagrindinės „Taip gimė žvaigždė“ atlikėjos, už kurį buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausia aktorė. Tarp kitko, viena iš būsimojo netrukus išeisiančio albumo „Chromatica“ yra kaip tik toks garso takelis „Alice“, kuriame atlikėja išreiškia savo ryšį su buvusiu vaidmeniu.

Regis, „Chromatica“ albumas sugrąžina atlikėją ten, kur ji buvo palikusi savo pagrindinį monstrišką kūrybos kelią. Nors „Art pop“ albumas ir buvo sukeltas ant kojų, tačiau patys klausytojai labiau troško atlikėjos senajame monstrų mamytės vaidmenyje ir, kad atlikėja grįžtų prie „Born This Way“ koncepcijos. Manau, albumas „Chromatica“ iš esmės išpildo klausytojų lūkesčius, ji vėl tarsi monstrų mamytė, tik šįkart kiek švelnesnė, rožinė, labiau ne monstrė, o į Žemę nusileidusi ateivė. Tai manęs asmeniškai nestebina, kadangi atlikėja iš Niujorko jau seniai yra įtariama kaip turinti reptiloidiškų genų ir iš esmės dėl to pilnas YouTubas įvairiausių vaizdų, kaip atlikėja pati juokauja, kad yra užsislaptinusi ateivė, kai kada publikuojami šiurpūs jos sutrikimai, kurie toli gražu neprimena vaidybos. Atsiranda ir ekstrasensų, kurie „nuskaitydami“ atlikėjos biolauką, sako, kad ji ne visai žmogiškosios DNR struktūros. Kaip yra su tomis konspiracijomis, palieku kiekvieno valiai spręsti, bet kokiu atveju Lady Gaga padarė didžiulį proveržį ir pakeitė nuo 2008 metų pop muzikos industrijos veidą.

Nauja daina „Rain on Me“ sprogo per vieną naktį, o vaizdo klipas per parą buvo peržiūrėtas milijonus kartų. Lady Gagai talkina garsioji atlikėja „ant bangos“ Ariana Grande, kuri tampa stipriu koziriu grįžtant į senąją muzikos vagą. Nors man nepatiko „Stupid love“, pirmasis singlas iš „Chromatica“, tačiau visai neblogai man skamba ir žiūrisi vaizdo klipas „Rain on me“, kuri paremta elektroninės muzikos pagrindu ir disco stiliaus niuansais, kas iš esmės dabar ir kuriama muzikos industrijos viršūnėse. Neatsilikdama nuo mados ir derindama savo ateiviškus įvaizdžius, manau, atlikėja vis dar turi daug ką parodyti pasauliui ir, manau, dar ne kartą ji mus nustebins.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / lyrics

Lady Gaga, Ariana Grande – Rain On Me

I didn’t ask for a free ride
I only ask you to show me a real good time
I never asked for the rainfall
At least I showed up, you showed me nothing at all

It’s coming down on me
Water like misery
It’s coming down on me
I’m ready, rain on me

I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me, rain rain
I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me

Living in a world where no one’s innocent
Oh but at least we try, hmm
Gotta live my truth, not keep it bottled in
So I don’t lose my mind, baby yeah

I can feel it on my skin
It’s coming down on me
Teardrops on my face
Water like misery
Let it wash away my sins
It’s coming down on me
Let it wash away

I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me, rain rain
I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me

Hands up to the sky
I’ll be your galaxy
I’m about to fly
Rain on me, tsunami
Hands up to the sky
I’ll be your galaxy
I’m about to fly
Rain on me

I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me, rain rain
I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me

I hear the thunder coming down, won’t you rain on me?
I hear the thunder coming down, won’t you rain on me?
Rain on me

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip bosė" / "Like a Boss"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių amerikietiškų komedijų pavadinimu „Kaip bosė“ (angl. Like A Boss) (2020), galima sakyti, atitinka klišinę panašių filmų temą: grožio pramonės ir mados industrijoje vyksta įnirtinga kova dėl valdžios ir verslo. Nepaisant konkurencingumo, filmas „moteriškas“, nes jame ne tik, kad pagrindinės veikėjos moterys, bet ir moteriškos draugystės išbandymas, kuris nieko bendro neturi su realiomis moteriškomis draugystėmis gyvenime.

Šaržuotas filmas apie paviršius, kuriame labai daug paprastų, banalių ir jau iš filmo į filmą pasikartojančių ne tik moralų, bet ir scenarijaus frazių. Blogietė imperiją statanti Claire Luna, kurią suvaidina meksikietė Salma Hayek, bando uzurpuoti menką, Mel ir Mia grožio saloną ir produkciją. Visa tai vyksta per archetipinius moters suvokimo paraboles, kad neva šiuolaikinė moteris turi būti seksuali, pavojinga, nepriklausoma ir „su kiaušiais“. O Mel ir Mia tarsi atstovautų tam paprastumui, netgi sakyčiau neišsilavinimui, kuris pasirodo filme deklaruojamas kaip vertybė. Ir visai nesvarbu, kad dvi draugės iš viduriniosios klasės rūko žolę, šmaikščiai prisimena šnioščiančios kokainą ir pas kitas drauges atvemia pieną ir pridaro visokiausių paaugliškų ir nebrandžių dalykų, kuriais žiūrovai yra priversti žavėtis ir netgi juoktis, pagalvoti, kad ir jie norėtų gyventi toje barbių namelyje, elgtis vaikiškai ir smagiai, beveik nepatiriant jokių pasekmių.

Nežinau, filmas iš esmės vietomis juokingas, juokeliai atpažįstami iš visokiausių „Ir velnias dėvi Pradą“, „Parduotuvių maniakės išpažintis“ bei kitų filmų apie masinės vartojimo industrijos karkase vykstančius draugystės ir meilės išbandymus, kurie, pasikartosiu, realiai niekada nebūna tokie. Filmas tikrai ne pyragai, jis lėkštokas, kokios būna dažniausiai lėkštos amerikietiškos komedijos, tačiau argi ne to ir siekiame, kai renkamės žiūrėti komediją?

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb:4.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septintasis antspaudas" / "Det sjunde inseglet" / "The Seventh Seal"

Sveiki,

Nerekomenduoju šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems, kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti. Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved. Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.

Pradėsiu nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku, blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.

Visų pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį, kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės. Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas, lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“. O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja, paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis. Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.

„Septintasis antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs, nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiški grybai" / "Fantastic Fungi"

Sveiki, skaitytojai,

Šiame chaotiškame laike, kai pradedama abejoti medicina ir moksliniais atradimais, sunku adekvačiai žiūrėti bet kokias dokumentines laidas ir filmus, kuriuos paremia didžiosios kino kompanijos. Tai tikriausiai ir kritinis mąstymas, ir konspiracinių teorijų teiginiai, įrodymai bus man sumakalavę galvą, kad tam tikrus faktus esu linkęs vertinti ypač kritiškai. Bet sakau, pažiūrėsiu dokumentinį filmą, kuris nėra „propaganda“, ar bent  jau stengiasi tokiu nebūti ir nepriklauso nepriklausomam kinui, nukreiptam prieš Holivudą, valdžią ir kitus visuotinius darinius. Filmas „Fantastiški grybai“ (angl. Fantastic Fungi) (2020) pasakoja apie grybų poveikį Žemės planetai ir žmonijai, tad tam tikrais teiginiais suabejoti tikrai neverta, nes didžioji filmo dalis – puiki.

Filmas pasakoja apie vieno seniausio pasaulyje organizmo – grybo pergalę ir reikšmę Žemėje. Pasirodo, netgi oru, kuriuo dabar kvėpuojate, yra grybų sporų, jis jūsų švariai išplautose ausyse, panagėse, jis žemėje ir ant stalo. Jis visur. Kaip kokia oro molekulė. Grybo ir grybienos sandara filme palyginama su žmogaus smegenimis, tik ji kur kas unikalesnė, didesnė. Neseniai perskaičiau amerikiečių romanisto Richard Powers „Medžių istorija“, kurioje viena aistringa mokslininkė atseka, kad medžiai bendrauja šaknimis kaip nervų šaknelėmis vieni su kitais ir yra linkę aukotis, perduoti maisto medžiagas. Šis Powers tyrimas panaudotas romane glaudžiai siejasi su grybienos svarba miškuose, nes būtent grybai atlieka tų neuronų, informacijos perdavimo jungtis. Tai neįtikėtina, kad vaikštot po mišką, ir jūsų žingsnius „apkalba“ visa, kas gyva, jums nė neįtariant...

Filme aprėpiamas iš grybų naudojimo žmonėms istorinis laikotarpis. Dokumentiniais kadrais parodoma meksikietė Sabina Marija, kuri aname amžiuje buvo žymi grybais gyduolė. Šamanizmas ir grybų kultūra turi gana senus papročius, deja, mūsų dabarties kultūroje beveik nežinomus arba vertinamus labai negatyviai.

Kitas šio filmo svarbus aspektas yra medicininis grybų panaudojimas, kurio taip bijojo 7 dešimtmetyje amerikiečių valdžia, kad uždraudė juos kaip psichodelinius narkotikus. Niekas nenorės kariauti Vietname, jeigu bus apsvaigę iš meilės, todėl viskas buvo draudžiama ir baudžiama. Filme pateikiami žmonės, kurie gydosi nuo vėžio, nuo mikčiojimo ir kitų ligų. Kiek tai realu dokumentais patikrinti – aš nežinau, tačiau valdžios kišimasis į gydymą grybais yra akivaizdus, nes tada farmacijos kampanijos žlugtų.

Tai akivaizdi patento ir valdžios kišimosi paperkant mokslininkus ir „specialistus“ politika valdžios ir ekonominės rinkos naudai ir visų likusiųjų kančiai. Nepatiko, kad pagrindinis veikėjas filme simpatizuoja buvusiam Džordžui Bušui, kuris finansavo ir leido tam tikrus dalykus su grybais, bet iš esmės tai blogas prezidentas, kuris pradėjo Irake karą ir galimai yra susitepęs rugsėjo 11-osios konspiracijoje. Bet kokiu atveju, šiame filme įžvelgiu kur kas daugiau pozityvumo ir sąmoningumo, nei tikėjausi iš pradžių. Įkvepianti ir graži psichodelinė gydomoji pasakotojo istorija. Beje, labai vizualiai perteikti grybo pasaulio elementai: spalvos, augimas, formos. Nežinau, kiek kadrų iš jų „gyvi“, kiek „priauginti“ kompiuterine grafika, bet kai kurie vaizdai kelia meditacinį pasigėrėjimą. Visumoje filmas man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogman" / "Dogman"

Sveiki, gero kino gerbėjai,

Italų režisierius Matteo Garrone tikriausiai po „Gomorra“ (2008) filmo kaip kino meistras nebekelia jokių abejonių. Nors nemačiau to filmo, skirto italų mafijos pasauliui perteikti, bet galbūt jau teks pažiūrėti, nes po jo Kanų kino festivalyje puikiai įvertintos dramos „Dogman“ (angl. Dogman) (2018) teko šiek tiek atsigauti. Visų pirma, puikus scenarijus ir puikiai perteiktos aštrios emocijos, psichologiniai daugiasluoksniai pasakojimo klodai.

M. Garrone šiam scenarijui panaudojo tikrą istoriją, nutikusią Romos priemiestyje, tik filmavimo aikštelėje jis gerokai nutolo nuo biografinės istorijos, kadangi sudėjo visai kitus filme esančius istorijos akcentus. Istorija pasakoja apie šunų prižiūrėtoją, kirpėją Marčelo, kuris dalijasi dukrelės globa su buvusia žmona. Pats vos suduria galą su galu ir yra nuolat terorizuojamas vietinio nusikaltėlio, vadinamo Simoncino, buvusio boksininko, nuo kurio kenčia visas rajonas... Marčelo jam parūpina kokaino, kad šis nuo jo atstotų ir paliktų jį ramybėje, bet kuo lengviau jis gauna iš Marčelo dozę, tuo Simone labiau prie jo prisiriša...

Iš esmės filmas aštrus nuo pirmųjų minučių, režisierius mus „patupdo“ į nesaugų priemiesčio rajoną, kur galioja savitos taisyklės. Marčelo galėtume pavadinti absoliučiai nevyrišku vyru, kuris kerpa šunis ir jam rūpi šeiminiai dalykai, turi be galo didelę atjautą silpnesniems už save, ypač myli šunis. Jo šunų priežiūros centras vadinasi „Dogman“, bet iš tikrųjų šis angliškas pavadinimas tinka apibūdinti ir jo rajone esantį statusą – paklusnusis, kurį lengva stumdyti kaip šunytį, kuo akivaizdžiai ir naudojasi kur kas stipresnis Simoncino. Subordinuotasis vyrukas nė iš tolo neprimena nusikaltėlio, kol Simoncino jo neįtraukia į kriminalus. Čia iš esmės turi tuos tradicinius vyriškumo ir įsivaizduojamo vyriškumo pamokas, kurios neatitinka žmogaus prigimties ir elgesių normų. Stipriausi fizine jėga ir akivaizdžiai demonstruojantys primityvią agresiją išnaudos perpus silpnesnius už juos, kad patenkintų savo vyriškumo principus ir agresiją. Netipinė išnaudojimu ir subordinacija grįsta sąjunga toli gražu neatrodo kaip draugystė ir ji yra kankinanti ir žlugdanti Marčelo, kol jo psichika galiausiai pakrinka, kai jis patenka į kalėjimą...

Toliau seka keršto istorijos dalis, kuri atrodo tarsi atsitiktinė, nevykusiai suplanuota, bet žiūrovas tikriausiai nujaučiama, kad ji nebus nė vieno veikėjo labui ir nugalėtojų šioje istorijoje tuo labiau nebus. Galiausiai tuo ir įsitikiname, kad šiuose žiauriai toksiškuose vyrų santykiuose įvyksta nepataisoma tragedija, kuri išryškina psichologinė priežasčių ir pasekmių grandinė. Juk kuo labiau muši šunį, tuo jis labiau tampa agresyvus, visai kaip Marčelo, todėl šuns simbolis tampa žmogiškosios suluošintos psichologijos simboliu, kitaip sakant, išryškėja pagrindinė šio filmo mintis: jeigu su žmogumi elgsiesi kaip su gyvuliu, galiausiai jis ir atsakys tau kaip gyvulys.

Filmas man be galo patiko, aštrūs ir emociškai taikliai perteikti dialogai, subtilybės, tamsiųjų kvartalų perteiktos bendruomenės grimasos, apie kuriuos galime sužinoti nebent iš laikraščių. Filmas, kad ir labai emociškai užaštrintas, atrodo kažin koks natūraliai gyvas, tikriausiai, dėl Kanuose geriausio aktoriumi pripažinto Marcello Fonte vaidybos, kuriam šis vaidmuo buvo debiutas, pats aktorystės niekada nesimokęs. Geruose režisieriaus rankose debiutantai tampa tikrų tikriausiais briliantais ir M. Fonte kaip tik toks grynuolis. Slogus, psichologiškai pagrįstas filmas apie žeminamą žmogų, kuris kanda taip skaudžiai, kaip tik gali kąsti ilgai kankinamas žvėris. Gurmanams privalomas filmas, o aš žemai lenkiuosi, nes nesitikėjau, kad taip filmas mane paveiks.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Avril Lavigne - When You're Gone [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Dar viena „senų gerų laikų“ sentimentus kelianti daina, be kurios tikriausiai neapsiėjo daugelis mano kartos romantikų. Kanadiečių atlikėjos, daugiau pagarsėjusios kaip punk ir pop rock muzikos atlikėjos Avril Lavigne baladė „When Your‘re Gone“, kuri pasirodė 2007 metų išleistame trečiajame solo albume „The Best Damn Thing“ kaip antrasis singlas. Daugelis paauglių braukė karčias ašaras, žiūrėdami tą vaizdo klipą ir klausydamiesi šios dainos.

Būtent su šiuo albumu ir turu atlikėja buvo atvykusi ir į Vilnių. Albumas atlikėjai, kaip ir prieš tai buvęs, tapo labai sėkmingas. JAV jo parduota apie du milijonus, o pasaulyje per 6 milijonus kopijų. Na, o singlas „When You‘re Gone“ atlikėjai taip pat buvo labai sėkmingas, JAV jis pelnė platininį sertifikatą. Radijo hitas dažnoje šalyje papuldavo tarp klausomiausių dainų topų.

Nežinau, kaip šioji daina atsirado mano playlist‘e, tačiau pamenu, kaip kažkas per skype įmetė pasižiūrėti vaizdo klipą, kuris man koreliavo su anuomet Kelly Clarkson daina „Because of You“. Manau, kad šioji daina Avril ne tik viena žinomiausių, bet ir geriausių jos dainų, ir tai yra 2007 metų mano vasaros hitas, kuris anuomet skambėjo kaip saulėtos vasaros dienos su kvailomis „dūžtančiomis ir širdį veriančiomis“ simpatijomis. Ech, negaliu neprisiminti, o tuo labiau prisiminęs nepasidalyti.

Gal kažkas išgyveno kažką panašaus...

Žodžiai / lyrics

Avril Lavigne - "When You're Gone"

I always needed time on my own
I never thought I'd need you there when I cry
And the days feel like years when I'm alone
And the bed where you lie
Is made up on your side

When you walk away I count the steps that you take
Do you see how much I need you right now?

When you're gone
The pieces of my heart are missing you
When you're gone
The face I came to know is missing too
When you're gone
The words I need to hear to always get me through the day
And make it OK
I miss you

I've never felt this way before
Everything that I do reminds me of you
And the clothes you left, they lay on the floor
And they smell just like you,
I love the things that you do

When you walk away
I count the steps that you take
Do you see how much I need you right now?

When you're gone
The pieces of my heart are missing you
When you're gone
The face I came to know is missing too
When you're gone
The words I need to hear
To always get me through the day
And make it okay
I miss you

We were made for each other
Out here forever
I know we were, yeah, yeah
All I ever wanted was for you to know
Everything I do, I give my heart and soul
I can hardly breathe, I need to feel you here with me, yeah

When you're gone
The pieces of my heart are missing you
When you're gone
The face I came to know is missing too
When you're gone
The words I need to hear will always get me through the day
And make it OK
I miss you

Jūsų Maištinga Siela