Suzanne Collins knygos "Bado žaidynės" palyginimas, sąsajos su antikine mitologija, Tesėjas ir Minotautas, Achilas ir kt.

 

Sveiki,

Čia apžvelgsiu Suzanne Collins kūrinio „Bado žaidynės“ sąsajas, palyginimus, panašumus ir intertekstualumą su Antikos mitologijos kūriniais.

Nuo senų senovės žmonės užrašinėjo įkvepiančių herojų, dievų ir pusdievių žygius ir nuotykius. Žmonės nuolat galvojo apie nemirtingumą, kitokį gyvenimą, kuriame egzistuoja antgamtinės jėgos, kitaip sakant, tai, kas nematoma ir paaiškintų pasaulio ir visatos dėsnius bei tvarką. Antikos mitologija iki šių dienų įkvepia šiuolaikinius rašytojus kurti ir perkurti žmogaus, prilygstančio nemirtingų dievų jėgai. Amerikiečių itin populiarią knygų „Bado žaidynės“ autorę Siuzaną Kolins (Suzanne Collins) (g. 1962) antikinė mitologija įkvėpė pasakoti apie apokaliptinę, naująjį ateities pasaulį.

„Bado žaidynėse“ kalbama apie 12 apygardų, suskirstytų pagal luomus, visuomenę. Dar nuo senovės antikos yra paplitęs posakis: „Duokite mums duonos ir žaidimų!“. Ateities pasaulio valdytojai kasmet organizuoja Baldo žaidynes, atrinkdami iš dvylikos apygardų po du jaunus atstovus, kurie grumiasi žudynių žaidynėse, o juos per ekranus stebi tiek turtingieji Sostinės valdininkai, tiek apygardų gyventojai. Kodėl? Nes tai linksma! Primena senovės gladiatorių kovas, o pats mirties ir žudymo faktas tampa išsigimusios, iškrypusios valdžios ir galios veidrodžiu, paneigiančiu prigimtines žmogaus savybes. Primena senovės Romos imperatorių Kaligulos ir Nerono žiaurumo linksmybės, kai aristokratų luomas buvo linksminamas žmonių kautynėmis ir kankinimais.

„Bado žaidynių“ kūrinio idėją galėtume sieti labiausiai su graikų mitu apie Tesėją ir Minotaurą. Kaip žinia, Minotauras buvo mitinė būtybė, įkalintas Dedalo sukurtame labirinte Kretos saloje. Labirintas buvo neišeinamas, kas į jį pakliūdavo, tas pasilikdavo jame visiems laikams. Tesėjas, kaip ir būdinga pusdieviems, susirengia į herojišką žygį nužudyti Minotautą. Tikriausiai jam nebūtų pavykę to padaryti be dievų įsikišimo, todėl Tesėjas gauna iš Mino ir Pasifajos dukters Ariadnės siūlą, kad nepamestų kelio ir sugebėtų grįžti atgal prie išėjimo. Galiausiai Tesėjas nužudo Minotaurą, ko nepavyko padaryti jokiems kitiems veikėjams. Kuo tai panašu į „Bodo žaidynes“? Ogi pagrindiniai veikėjai taip pat įmetami į tokias žaidynes, kuriose vienintelė išeitis yra žudyti kitus, kad laimėtum ir išgyventum. Pagrindinė veikėja Ketnė stengiasi pažeisti šias taisykles, gudrumu apeiti įstatymą, kad išgelbėtų ne tik save, bet ir savo bendražygį Pitą. Kūrinio pabaigoje ji bando su Pitu suvalgyti nuodingų uogų, kad šių žaidynių niekas nelaimėtų, kad nebūtų didvyrių ir Sostinės gyventojų troškimas nebūtų patenkintas. Galiausiai Bado žaidynių taisyklės ir aplinkybės tėra Minotauro labirinto metafora – visgi viskas įmanoma, kai veikiama ne po vieną, o drauge (Tesėjui padeda Ariadnė, o Ketnei – Pitas), kolektyvinė žmonių jėga, atsidavimas, pagalba vieni kitiems tampa fundamentaliausia šių kūrinių vertybė, nekintanti ištisus šimtmečius.

Taip pat „Bado žaidynėse“ turime konkurencingą veikėją iš turtingos apygardos Keitą, kuris dėl to, kad yra finansuojamas apygardos, turi apsauginius šarvus, kurie garantuoja Keito nepažeidžiamumą. Priešingai nei Ketnė, kuri yra iš pačios skurdžiausios apygardos, be savo strėlių daugiau nieko neturi. Sąlygos tarp Baldo žaidynių dalyvių yra nelygiavertės. Keitas įkūnija nepažeidžiamą antikos herojų Achilą. Achilas, kaip žinia, kūdikystėje buvo įmerktas į stebuklingą vandenį, kuris garantavo nepažeidžiamumą. Sušlapo viskas, išskyrus jo čiurna, už kurios jis buvo laikomas, todėl Achilas buvo pažeidžiamas būtent per šią vietą. Keitas vėlgi panašiai – jo kūnas apsaugotas šarvų nuo smūgių, tačiau pažeidžiama galva. Mutantai, kurie gviešiasi finalinėje scenoje Pito, Keito ir Ketnės gyvybių, vėlgi primena Tartaro pabaisas ir Olimpo dievų įveiktus gigantus monstrus, Odisėjo nugalėtą kiklopą.

Ne ką mažiau svarbi ir Sostinėje esančių organizatorių padėtis. Vienas iš šių žaidynių kūrėjų Klaudijus Tempelsmitas atitiktų antikinį Olimpo dievų ar net Romos imperatorių poziciją. Dievai stebi mirtingųjų kančias, pakreipia jų likimus, valdo, panašiai kaip Dzeusas ar likimo deivės Moiros, kuriems paklūsta pasaulis ir dievai. Tempelsmitas jaučiasi galingu ir neįveikiamu, nes turi neribotą valdžią ir galią, todėl labiausiai širsta, kai Ketnė su Pitu apgauna finalines Bado žaidynių taisykles, kitaip sakant, žmogus pasipriešina dievui. Lygiai taip pat dievai nelabai mėgo pusdievių herojų Heraklio, Tesėjo, Persėjo, kadangi šie iš esmės priešinosi dievų valiai, padėjo mirtingiesiems, silpnesniems už save. Iš tikrųjų „Bado žaidynės“ yra rekonstruota socialinė distopija su antikiniais motyvais, kurie išryškina žemišką socialinę nelygybę, žmonių skirstymą į luomus, aiškiai pabrėžiant, kad tas, kas turi galią valdyti, ne visada yra teisingas ir vertas tos galios, o nuskriaustieji, būdami ištikimi savo bendražmogiškoms vertybėms, turi šansą pasipriešinti tironams.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi 2020 metų muzikos albumai pagal Rolling Stone. Top 50!

Sveiki,

 

Kaip ir kasmet pasižiūriu pagal Rolling Stone, Billboard ir kitų įtakingų ir populiarių internetinių puslapių sudarytus geriausių muzikos albumų topus. Šiandien noriu pasidalyti būtent Rolling Stone sudarytą top 50 geriausių praėjusių metų muzikos albumų sąrašu. Iš to sąrašo peržiūrėjau pirmuosius 20. Visada juose randu kažko nematyto, negirdėto ir absoliučiai netikėto!

 

1. Taytor Swift – foklore

Rolling Stone įvardijo šį albumą kaip metų albumą, kuris atėjo ir užpildė saviizoliacijos erą, pripildė mūsų namus nekomercinio, o tyro ir kitokio Taylor Swift požiūrio į muziką ir gyvenimą. Galima sakyti, kad tai karantiniškiausias 2020 metų albumas. Kaip geriausias dainas Rolling Stone išskyrė „August“ ir „Mirrorball“.

2. Fiona Apple – Fetch the Bolt Cutters

Ar kas nors girdėjo šią atlikėją? Aš ne! Pasirodo moteris jau dainuoja ne vieną dešimtmetį ir yra netgi garsi. Jos neįprastas naujasis albumas tapo internetine sensacija, jis į pirmuosius numerius įtrauktas daugelyje muzikos platformų. Tai Fionos evoliucija, jos tekstai apie maištą, nesitaikstymu su etiketu ir primestais reikalavimais, lesbietiškos meilės reikalai ir kiti dalykai skamba šuns lojimo, būgnų mušamųjų makalynėje ir išgaunama punk roko išpažinties lyrika.

3. Bad Bunny – YHALQMDLG

Ispaniškas albumas, repo ir regetono ritmu perteikti socialiniai dainų tekstai, kurie tikriausiai patiks latino muzikos klausytojams ir, aišku, tokio tipo muzikos klausytojams. Nemažai keiksmų, socialinio pykčio, santykių aiškinimosi. Tokie tekstai dažnai verčia susijaudinti, besąlygiškai priimti kaip žinutę apie kolektyvinį skausmą.

4. Bob Dylan, – Rough and Rowdy Ways

Niekada nebuvau šio atlikėjo gerbėjas. Man atrodo, kad tiesiog nespėjau „įšokti“ į šio atlikėjo traukinį. Bobas ištikimas savo stiliukui, tai arti dainuojamosios poezijos, savotiško svingo ir tai, kas priklauso tik Bobui Dylanui. Atlikėjas tylėjo beveik dešimtmetį. Naujausias jo albumas ironiški anekdotai, primenantys satyrinius stad up‘us.

5. Dua Lipa – Fiture Nostalgia

Nieko nuostabaus. Tikriausiai geriausias metų disco ir šiuolaikinės šokių muzikos mišinys, kuris daugeliui praskaidrino karantino laikotarpį. Labai tolygus, energetiškai ir idėjiškai apgalvotas pop albumas su itin patraukliai lengvais tekstais.

6. Run the Jewels – RTJ4

Nieko apie tai nežinau ir negirdėjau! Žodžiu, hiphopas nėra mano muzika, tai tikriausiai toliausiai, ką galiu klausytis, tačiau šiam albumui kūrėjai sudėjo paskutiniųjų kelerių metų JAV neramumus. Tekstai persisunkę socialine ir politine kritika. Reperis deda ant Donaldo Trumpo, varo už juodaodžių aktyvistus, apdainuoja nušautuosius, rasizmą, nelygybę. Manau, tai JAV juodaodžių muzikos ir gyvenimo realybės sintezė, kuri mums, lietuviams, labai tolima.

7. Waxahatchee – Saint Cloud

Atlikėja gilinosi savo Alabamoje esančias šaknis, rėmėsi country stiliaus tos valstijos garsenybių muzikos receptūra. Paprasta, švaru.

8. Lil Uzi Vert – Eternal Atake

Ne mano muzika, sunkiai klausosi, nors suprantu tą idėjinį hiphopo ir repo mišinį, įtraukiant aštunto ir devinto dešimtmečio filmų, žaidimų apie ateivius retrospektyvą, kryžminant su ateivių kultūra ir šiuolaikiniais kompiuterinių žaidimų garso takeliais. Atlikėjui pavyko išgauti kažką savito ir unikalaus, tačiau malonumui tokios muzikos kažin, ar klausyčiausi.

9. Jessie Ware – What’s Your Pleasure?

Netikėta iš šio sąrašo! Tai išties gerai skambantis pop disco stiliaus derinys. Šito albumo jau noriu! Hipnotizuojantis ir vienalytis albumas paskandina „Studio 54“ laikų nostalgijoje, rekonstruoja ir pritaiko mūsų hermetiškiems karantino laikams.

10. Phoebe Bridgers – Punisher

Grynas ir švarus indi stiliaus melancholinių baladžių rinkinys, primenantis tam tikrus Lanos del Rey kūrinius. Paklausiau keletą kūrinių – unikalūs keistuoliški tekstai, primenantys pasakas apie jūreivius, krokodilus. Jauku tarsi namuose.

11. Lady Gaga – Chromatica

Apie šį albumą tyliu. Esu jį visą nuodugniai aptaręs. Yra labai gerų dalykų ir nelabai.

12. Bruce Springsteen – Letter to You

Sena lengvo pop roko muzikos mokykla! Skamba uždegančiai gerai.

13. City Girls – City on Lock

Man regis, man reikia priaugti iki tokios muzikos. Kai išgirstu tuos pietų Floridos juodaodžių muzikos ritmus, man regis, visada išnyra vaizdelis, kuriame pusnuogės juodaodės visaip gašliai kraipo sėdmenis. Šis albumas toks! Nors jame daug sekso, nepasitenkinimo, kovos su a velnias žino kuo ir moterų kvartalo solidarizavimas į bendriją vis dar atrodo keistas: noriu, kad nebūčiau laikoma vien tik pisama mašina, tačiau dainuodama visada išsiskečiu ir imituoju lytinį aktą. Dviprasmiška vizuali provokacija, kuri niekaip nepapildo tekstų.

14. Haim – Women in Music Pt. III

Ne viskas man patiko, bet yra įdomių sąskambių!

15. Flo Milli – Ho, Why Is You Here?

Dar viena juodaodė atlikėja (ar jau pasirodžiau kaip rasistas?), tačiau kad juodaodė – viskas tvarkoje, bet ji vėl dainuoja kaip ir visos: kokios visos kalės, bet aš vis tiek geresnė kalė, nes esu karalienė, kuri kitoms kalėms parodo, kur jų vieta. Boring.

16. BTS – Map of the Soul: 7

Azijiečių vaikinų naujasis albumas skamba gerai, manau, jeigu būčiau 15 metų jaunesnis, klausyčiausi.

17. Fleet Foxes – Shore

Indiroko stiliaus albumas, kuriame švelnia roko maniera apdainuojamos gyvenimo grožio paieškos, bendruomeniškumas. Yra gerų ten dalykų, patikėkite.

18. Moses Sumney – Græ

Sunku su kažkuo palyginti, tai tarsi šamaninė muzika sukryžminta su poezijos pavasariu, gospelu, repu, hiphopu, dejonėmis ir kliedesiais. Iš pradžių atrodo tyčia nesuderinta, o kai kada atrodo, kad autoriui pavyko išgauti kažką unikalaus. Tokią muziką, sakyčiau, dar verta patyrinėti.

19. Chloe x Halle – Ungodly Hour

Jeigu jums kada nors patiko Janet Jakcson RandB malonaus aksominio kuždesio dainavimas, manau, šios atlikėjos kaip tik jums.

20. Ashley McBryde – Never Will

Country muzikos garsai, manau, daugeliui visai praeis.

Tolesnį Rolling Stone topą galite pasižiūrėti originalų kalba ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Zig Ziglar apie verslo sėkmę, pozityvų mąstymą ir minčių kontrolę

Sveiki,

 

Kuris laikas buvau atmetęs pozityvųjį mąstymą kaip atgyvenusią reklaminę kaučerių nesąmonę. Man regis, kad tuokart reikėjo bristi giliau, ieškoti dvasinio atsinaujinimo per kitur. Šiandien jaučiuosi apsukęs ratą klystkeliais ir nelabai, todėl grįžtu prie pozityvaus mąstymo, paprastų tikslų išsikėlimo, mokausi vėl viską regėti pozityviai, todėl įsigijau keletą knygų tam įtvirtinti. Įdomiausiomis citatomis pasidalysiu su jumis.

 

Amerikiečių verslininkas Zig Ziglar (1926-2012) buvo garsus knygų autorius, verslininkas ir motyvacijos teoretikas iš Alabamos. Per savo gyvenimą jis įkvėpė daug savo klausytojų ir skaitytojų. Šioji jo citata tik iš pažiūros skirta verslininkams, kurie nori sėkmingo verslo, tačiau ji tinka praktiškai visiems, jeigu prasmę skaitysime nuo vidurio. Šis dėsnis sako: viskas, kas vyksta mūsų galvoje t. y. mūsų mintys galiausiai tampa mūsų gyvenimo sėkmės ar nesėkmės išraiška. Jeigu galvoje gyvena niūrios mintys, atnešančios tamsias būsenas, tai nesitikėkite, kad būsite sėkmingi savo versle ar darbe. Reikia nuolat stebėti savo mintis, ypač negatyvias, nes jomis susigundyti labai lengva, lengva patikėti, kad esi aplinkybių auka, nesėkmingas lūzeris. Tokias mintis reikia sutvarkyti tiesiog jas „pračekinant“. Sunku? Iš dalies tai valios ir disciplinos dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mindaugas Jonas Urbonas "Žudant Dzeusą"

 Mindaugas Jonas Urbonas. „Žudant Dzeusą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, Mindaugo Jono Urbono (g. 1989) knygą buvau perskaitęs dar pernai, kadangi recenzijos nebuvau parašęs, tad neįtraukiau ir į metų geriausių knygų sąrašus. Priežastis labai paprasta: kai kurie lankytojai mano, kad Maištinga siela priklauso būtent šiam rašytojui. Netgi buvau aptikęs spaudoje klaidingą informaciją, tačiau esmė tame, kad M. J. Urbonas seniau buvo prisidėjęs prie šio puslapio kūrimo, teikė tam tikrus tekstus ir idėjas, tačiau patraukė savais keliais, nepaisant to, išlikome bendradarbiaujantys, tad nutariau apžvelgti jo trečiąją knygą Žudant Dzeusą, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Romanas, kurio pavadinime panaudota ryški antikinė aliuzija, tikriausiai rizikuoja būti arba pastebėtas, arba sumaišytas su žemėmis (čia prisiminiau Tomo Vaisetos Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal), tačiau M. J. Urbono atvejis išskirtinis – knyga, sakyčiau, liko daugmaž nepastebėta. Praėjęs pro internetinius portalus, pastebėjau, kad įtakos tikriausiai turėjo kur kas žinomesnių autorių bumas, koją kišo karantinas ir gausa verstinės literatūros, o juk, kaip žinia, skaitančių knygų Lietuvoje nelabai gausėja. Visgi po antikiniu sumodernintu viršeliu slepiasi kiek kitokia istorija nei T. Vaisetos, ar kitų autorių, kurie pertransformuoja graikų ir romėnų mitologiją.

 

Istoriją drįsčiau pavadinti distopine, apie netolimos ateities pasaulį, kamuojamą ir alinamą apokalipsinių klimato kaitos padarinių. Mieste, kuris vadinamas Šiaurės miestu, įsikūrusiame prie Arkties vandenyno, gyvena protagonistas Martinas. Martinas – miesto universiteto dėstytojas, antropologas ir archeologas, tyrinėjantis iškasenas, o paskutiniųjų dešimtmečių aistra – aptikti nežinomos milžinų civilizacijos griaučiai netoli miesto ir iššifruoti jų raštai. Dėstytojas savo studentams analizuoja iškasenas, skaito savo parašytą mitologinę sakmę apie milžinų civilizaciją. Čia autorius išmaniai sujungia literatūrinį, humanitarinį jautrumą ir faktinę, mokslinį pasaulėžiūrų priešpriešas. Dėstytojas bando civilizacijai suteikti žmogiškųjų savybių per literatūrinį filtrą, kanibalizmu pasižyminčiai genčiai duoti tam tikro galimo jų pasirinkimo pateisinimą, tačiau studentai linkę vadovautis vien moksliniais tyrimais. Čia dėstytojas surizikuoja ir gėdingai apsijuokia prieš auditoriją. Jūs pernelyg simpatizuojate šiai rasei, todėl nematote realių faktų (p. 26-27).

 

Tačiau prie Arkties ne viskas ramu. Čia nuo potvynio ir kylančio jūros lygio statoma užtvanka nuo vandenyno. Mieste įvedama karinė padėtis, norint apsisaugoti nuo Rytuose esančio politinio priešo, kuris veržiasi į Arktį dėl naftos (aliuzija į Rusijos politiką?). Iš miesto išgabenamos mergaitės, merginos, senelės – visos moteriškos lyties atstovės, lieka vien tik vyrai. Martinas bando slėpti savo depresija sergančią motiną nuo teisėsaugos, kol galiausiai pats tampa brutalios ir savo miestą luošinančios autoritarinės valdžios auka. Pats autorius interviu teigė, kad šie atvejai sukurti remiantis Svetlanos Aleksijevič ir Ukrainos Donecko krašto neramumais. Knygos finale kankinami ir filmuojami žmonės „panaudojami“ politinei propagandai, sakyčiau, labai atpažįstama iš to, ką patys prieš penkerius metus regėjome spaudoje, kai separatistai, vaidindami priešus, tyčiojosi iš vietos gyventojų ir pateikdavo medžiagą internete.

 

„Apie pirmą rimtą grėsmę pasauliui pranešė per visas žinias. Milžiniškas Grenlandijos ledynas atskilo, sukeldamas griaustinį primenantį garsą visame regione. Bene trijų šimtų kilometrų lūžio linija trakštelėjo tartum sausainis ir po kelių parų milžinas įsmuko į vandenyną (p. 110).“

 

Visgi Arkties ateities nesmagi politinė situacija tėra tik vienas iš šios istorijos lukštų, kurį prakalus, galima aptikti kitą lukštą. Martino gyvenimo analizė ir šeimos santykiai – Dzeuso, Heros ir dievų vaikų elgsenos modelis. Motina kęsdama nuolatinį vyro neištikimybę, nes šis niekaip „negali nustoti eiti per mergas“, atstovauja bohemiškajai lėbautojų ir hedonizmo persunktai kultūrai, bet iš tikrųjų po tuo slepiasi vadinamojo tėvo Dzeuso nepasitenkinimas, kadangi jo paveikslai nėra pripažinti, jis tapytojas alkoholikas, kenčiąs nuo didybės manijos ir vienadienių seksualinių santykių. Šalia – storėjanti namų šeimininkė, kuri šiurkščiomis šeiminėmis sąlygomis augina ir saugo mažąjį Martinuką. Tai ilga šeimos suirutės istorija, kuri iš esmės leidžia įsiskverbti į paties Martino pasaulėžiūrą ir suprasti, kodėl jis yra toks, koks yra: miega vienoje lovoje su paliegusia motina, besąlygiškai ja rūpinasi ir jam lyg trūksta jėgų susikurti savo asmeninį gyvenimą. Tiesą sakant, tas požiūris, kad profesinėje veikloje Martinas sėkmingas, tačiau asmeniniame gyvenime tampa savo tėvo gyvenimo šešėliu, nestebina; Martinas bijo moterų, jų neprisileidžia, nes kiekviena moteris tarsi Ieva, pragandusi obuolį, užnuodijusį jo šeimos idilę, sugriovusi Martino motinai gyvenimą.

Mindaugas Jonas Urbonas

 

Kitas Žudant Dzeuso esminis lukštas – fikcijos ir faktų, racionalaus ir iracionalaus pasaulio konstrukcinis lipdinys. Martinas kuria mitologinį pasakojimą apie milžinus. Pirmoji jo versija – sentimentali, primenanti utopinius pastoralinius antikinius pasakojimus, tačiau Martinas nuolat perrašinėja naujas pasakojimo versijas ir kaskart vis labiau tolsta nuo sentimentaliosios versijos, kadangi pakrinka ne tik Martino tikrovė, bet ir jo psichinė būsena. Iš tikrųjų autorius naudoja tikrovių veidrodinį metodą – Martino kūrybinė tonacija ir emocinė raiška priklauso nuo gyvenimo kokybės, kuo ji prastesnė realybėje, tuo baisesnės tampa ir mitologinės pasakos. Argi ne taip kūrėsi ir graikų mitologija? Galiausiai šis Martino užsispyrėliškas psichoterapinis rašymas tampa civilizacijos pabaigos pranašu, nusitrina riba tarp to, ką regi ir mato Martinas. Nors skaitytojas aiškiai skiria realybės ribas, tačiau akivaizdu, kad M. J. Urbonas norėjo perteikti psichuojančio veikėjo tikrovės išsikreipusį vaidinį. Kanibalizmas perkeliamas į tikrovę, į Martino burną kareiviai grūda žmogieną, tačiau neaišku, ar tai tikrai žmogiena. O gal tai tik Martino įsivaizdavimas, sudedamoji pakrikusių nervų ir iškreiptos realybės padarinys? Bet kokiu atveju, autorius žaidžia tikrovės algoritmais, kartoja panašias tendencijas, „užsuka“ istorijas, kurios vėl pradeda kartotis iš naujo tik kiek kitaip.

 

Iš tikrųjų tai literatūrinė provokacija ir manipuliacija, kuri veikia kaip meninė pasakojimo priemonė. Žudant Dzeusą primena kai kuriuos vakarietiškus grožinės literatūros tekstus, pavyzdžiui, Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimą – vyriškos agresyvios politikos lauke moteris tampa laikmečio ir karo įkaitėmis, o iš kitos J. M. Coetzee Barbarų belaukiant – autoritarinė valstybė laukdama priešų ir karo pati subyra kaip kortų namelis. Nebenaujas idėjas M. J. Urbonas pertransformuoja per kelis svarbius filtrus ir išgauna tokį keistai eklektišką ir kartu savaip sukonstruotą literatūriškai ambicingą pasakojimą, kuris kelia pranašišką šiurpą. Kaip vieną stipriausių romano elementų išskirčiau romano kompoziciją ir struktūrą. Autorius žaidžia keliomis realybėmis, keliais žanrais ir išgauna naują lietuvišką distopinio romano skambesį, kuris primena ne lietuvišką, bet pasaulietinį, jau kultūriškai ir nacionalistiškai nebeatsekamoje vietinėje literatūroje. Nutrynus vardą, nebeaišku, kas galėjo parašyti tokį kūrinį. Iš vienos pusės gerai – tai atsiskyrimas nuo lietuvių literatūros lengvai atpažįstamos bazės (kuo autoriui buvo prikaišiojama „Dvasių urna“ ir „Šimtmečių melancholija“ knygose), nors iš kitos pusės rizikinga, nes visada gali būti apkaltintas noru būti kaip pasaulietiniai rašytojai. M. J. Urbonas visada linkęs rizikuoti, o tai, sakyčiau įdomu ir pasiteisina.

 

Literatūriškumas ir išmonė, sakyčiau, kai kada nusveria į didžiąją pusę. Tai kiek keista, nes būtent literatūriškumo lietuvių literatūroje (turiu galvoje, prozoje) labiausiai ir stinga, kadangi autoriai labiau koncentruojasi į turinį, pamiršdami pasakotojo galimybes ir teksto stilių. Šiuo atžvilgiu Žudant Dzeusą skaitytojams, kurie vertina daugiabriauniškumą, manau, labai patiks. Kai kurios teksto vietos itin žiaurios, bet ir pavadinimas – Žudant Dzeusą nieko malonaus nežada. Juslingas pasakojimas visgi lėtai puslapis po puslapio dusina skaitytoją, priveda iki beprotybės, todėl žudomas ne tik Dzeusas, bet ir skaitytojas. Nebepaliekama vilties išsigelbėti, čia nebus happy end, tas jau aišku beveik nuo pat pradžių, tačiau tai netrukdo nardyti po daugiasluoksnius pasakojimo debesis, suvokti kūrinio sumanymą, kuris, man asmeniškai, padarė nemenką įspūdį. Tiesa, nežinau, ar būčiau dėjęs Amy Winehouse ir Lanos del Rey muzikos intarpus, jie šiame ambicingame kūrinyje lyg norėtų kristi iš konteksto, tačiau iš kitos pusės padeda sukurti unikalų M. J. Urbono literatūrinį pasaulį. Rekomenduoju ieškantiems skaitytojams, kurie ieško kažko naujo, aštraus ir netikėto.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Sault - Wildfires [Žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

 

Šiais metais sau pažadėjau paieškoti įdomesnės ir mažiau girdėtos muzikos! Ne tos, kurias „suka“ prekybos centruose ir turtingi bei įtakingi prodiuseriai „stumia“ į rinką, o tos, kuri lieka dažniausiai už borto. Šiais metais pradedu ką tik atrasta nauja britų muzikos grupe, kuri vadinasi „Sault“. Pastaroji susikūrė 2019 metais ir, bent man, sunku patikėti, bet jie per dvejus metus sugebėjo įrašyti ir išleisti net 4 solo albumus! T. y. kasmet po du albumus.

 

Muzikos grupė daugiausia savo repertuare atlieka ritmenbliuzo, house ir disco muziką. Beveik neabejoju, kad šią grupę Lietuvoje žino tik vienetai. Štai trečiasis jų albumas „Untitled (Black is)“, pasirodęs 2020 metais, atrodo, taip pat turėjo likti užnugaryje ar pogrindyje visų populiariausių atlikėjų, tačiau „The Gurdian“ penktu numeriu įtraukė į geriausių metų top 50 albumų sąrašą! „Mojo“ devynioliktu numeriu į metų 75 geriausių albumų sąrašą, o „Uncut“ septynioliktu numeriu į 75 geriausių albumų topą. „NRP“ ir „BBC 6 Music“ transliatoriai albumą įtraukė pirmuoju numeriu į geriausių metų top 50!

 

Žinoma, jeigu jums patinka Michael Kiwanuka, manau, šiame albume atrasite neįtikėtinų sąskambio panašumų, nes pats Kiwanuka taip pat atlieka vieną dainą albume. Štai daina „Wildfires“ – jau viena mėgstamiausių. Kaip tik dalijuosi su jumis šia daina ir netgi visu albumu!

Visą albumą išklausyti galite čia:

 

Žodžiai / Lyrics

 

Sault – Wildfires

 

Thief in the night

Tell the truth

White lives

Spreading lies

You should be ashamed

The bloodshed on your hands

Another man

Take off your badge

We all know it was murder

Murder, murder

Murder

We are dying, it's the reason we are crying

We are crying

But we will never show fear

Even in my eyes

I will always rise

In wildfires

I ain't never been scared

Even through my tears

I will always care

In wildfires

But we will never show fear

Even in my eyes

I will always rise

In wildfires

I ain't never been scared

Even through my tears

I will always care

In wildfires

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Parkai ir poilsis" / "Parks and Recreation" (Season 1 and 2 / 1 ir 2 sezonai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Per šventes norėjosi ko nors, kas velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas, sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius sezonus.

 

Nuo pat pradžių „užkabina“ kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope, kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis, kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti, kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.

 

Saujelė optimistų mulkių, pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija. Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.

 

Smagus gyvenimas miesto savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus – prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“ veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį, kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas, gimtadieniai...

 

Kartais atrodo, kad veikėjai tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.

 

Nuspėjami tampa ir gerokai užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai, vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys ir tampa ta santykių mėsmalė.

 

Kitą vertus, serialas pateisina komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.

 

Nesigilinsiu į veikėjų charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs, pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“ tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko. Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.

 

Pirmo ir antro sezono anonsai:

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Ar jau įskundei kaimyną? Baudos dėl rūkymo balkone

Sveiki,

 

Kaip geriausia pradėti Naujuosius metus? Oi, tikrai ne naujais pažadais, kad numesime svorio, kad persikelsime į kitus namus, ar perskaitysime daugiau knygų, galvosime pozityviau. Naujuosius metus visada, (nepamenu metų, kada būtų išimčių) pradedame padidintais mokesčiais, apmokestinimais ir, žinoma, naujomis baudomis, draudimais. Vienas smagiausių šiemet – draudimas rūkyti balkone.

 

Šiandien jau mačiau prie stovėjimo aikštelės vyruką, kuris nuolat rūkydavo balkone, toks piktas jis buvo šiandien, tai paskubom traukė dūmą ir žvairavo į visus tarsi būtume nusikaltėliai, nuteisę jį rūkyti kieme. Gal pagaliau ir mano kaimynės, kurios kas pusvalandį stoviniuoja balkone (argi joms nereikia niekada į darbą?) traukia ir stebi mane, palinkusį priešais kompiuterį. Tai baisiai erzino pirmuosius metus, vėliau pripratau būti stebimas. Bet joms šiandien dar negaliojo šis įstatymas, lyg nebūtų girdėjusios. Visiškos vištos.

 

Visgi, kaip jūs patys vertinate šį sprendimą? Mums, nerūkantiems, labai lengva pasisakyti, tačiau ar tai dar nėra viena puiki kiršinimo ir skundimo politika, kuria buvo grindžiama sovietinė valdžia? Čia kaip ta iniciatyva fotografuoti žmones be kaukių ir dėti į internetinį puslapį. Darosi įdomu.

 

Jūsų Maištinga Siela