Karantino dienoraščiai: beprasmybė, karai su homofobais, apokalipsinis sodomiškas sekso vakarėlis

 Sveiki,

 

Antrasis karantino etapas po vasaros ir rudens labai sunkus. Negalvojau, kad jis taip tvos tarsi su kočėlu per mano smegenis. Man atrodo, kad aš jau visą pusmetį nieko gero nenuveikiau, kad keliuosi, einu į darbą, atidirbu, kelias dešimtis kartų atidarau šaldytuvo dureles, prilaikinu gausybę įkeltų naujienų ir fotografijų, ginčijuosi su homofobais, kurie teigia, kad visi mes be išimties esame tik tam, kad darytume vaikus, o jei nedarai, turėsi po mirties atsiteisti su Dievu dėl sodomijos, kam ėjai prieš gamtą. Esu išvadinamas kvailu propagandininku, kuris kaip vyskupas tepa šūdą kitiems ant kaktos. Tiesą sakant, beveik pramoga.

 

Vėl tada žiūriu pro langą. Vasaris šaltas, sniegingas. Kaip reta. Tiesos internete nėra, tačiau lendu ir komentaruose atsikertu homofobui, po to per dantis suduodu daugiavaikei mamai iš Kretingos, pasveikinu su šv. Valentino diena įsimylėjėlius, po to vėl apvemiu kokį homofobo komentarą, nes negaliu pakęsti, kaip neapykanta vadinama „nuomone“. Graužiuosi, kad galėčiau ir turėčiau daryti jogą, spinduliuoti palaikymą ir meilę, o dabar tik naglai bandau įrodinėti, kad kiti neturi teisės įrodinėti, kaip gyventi. Sveistas sviestuotas, dešra dešruota, bulvė bulviuota ir... Nėra visame tame prasmės. Nematau. Ir vakar nebuvo, ir rytoj vėl viskas kartosis iš naujo, ir nebus kaip užpildyti to slogumo, beprasmybės.

 

Palaukit, ar aš kankinuosi? Taip. Miegu, jeigu galiu, po 14-15 valandų, nes kai nubundu, žinau iki menkiausių smulkmenų, ką veiksiu. Baisiausia, kad nežinau, ką galėčiau pakeisti, todėl lendu į internetą ir susikolioju su nepažįstamais dėl vertybių, įsitikinimų ir beveik jaučiu, kad tai primena masturbaciją, nes nei jie pakeis mano nuomonės, nei aš pakeisiu jų. Jie bijo įvairovės, fetišo, juoda oda apsitraukusių gėjų su botagėliais, nes jie neturi teisės tokiais būti. Juokinga, kai galime nuspręsti, kaip ir koks turi būti pasaulis žmonėms. Tik tarškiname ir barškiname klavišais, beveik kaip italai, kai vakare iš balkonų šaukštais, puodais ir keptuvėm pasveikina vieni kitus su dar viena beprotiškos izoliacijos diena. Daug triukšmo. Tokio nebylaus, internetinio, analfabetiškai sumiksuoto su rusiškais ir angliškais teksto hibridais. Dažnai skauda galvą, nieko nenoriu, nebent skaniai ir visąlaik valgyti arba pliektis su homofobais. Sustorėjau kaip šernas. Žiema nuobodi, nors ir graži, tačiau grožis nejaudina, nes jis praeis, o tu vis tiek būsi toje karantino būsenoje. Nenoriu dėl nieko stengtis, nenoriu keltis į darbą, skaityti ir žiūrėti rimtų filmų, net nenoriu ginčytis su homofobais, bet tenka, nes kitaip be to beprasmiško veiksmo būtų dar blogiau. Būtų žiūrėjimas į vieną tašką. Veikimas, kad ir kokia iliuzija, yra geriau, negu nieko.

 

Klausiate, ar bloga diena? Ne. YouTubeje peržiūrėjau tikriausiai visus įmanomus linksmus vaizdo įrašus su šuniukais, kačiukais, su girtuokliais, vaiduokliais, NSO, raganom, su snieglentėm ir buitinėm nelaimėm. Niekas nebejaudina. Kaip niekada jaučiu, jog užmušinėju net ne laiką, o savo jaunystę, gyvenimą. Bijau, kad po karantino ir nebenorėsiu grįžti, nes savaime būsiu atbukęs, atpratęs nuo adrenalino – ar jaudulys iš tikrųjų dar egzistuoja? Ar yra stresas ir savirealizacija, būna neatrastų dalykų? Jau dabar kažkaip dingsta tie pojūčiai, būti nuolatiniam kažkokiam virsme, dabar tiesiog blunku kaip senas laikraštis balkone prieš saulę. Geltonuoju ir gangrenuoju. Lendu vėl į komentarų mūšį, ten mano savotiška „Sostų karų“ imitacija, bet skauda galvą, mane ten užsipuola 20 homofobų, nė vienas beveik manęs negirdi, niekas nestoja mano pusėn, kiekvienam privalau atsikirsti – argi būna dar beprasmiškiau, kai minia daužo vieną vyruką? Prisimenu vaizdus iš „Sostų karų“, prisimenu vaizdus iš Baltarusijos mitingų. Bet ir tai netikra, atrodo, kad neegzistuoja ši tikrovė, esu tik robotas, algoritminė programa. Vėl skauda galvą, vėl puola homofobai... Turėčiau vėl grįžti prie sveikesnės mitybos, daugiau judėti, sportuoti, bet nenoriu, neturiu nė gramo motyvacijos, o ir jėgų nėra, vien amžinas tingėjimas ir bezdėjimas. Išsikvėpęs šampanas po baliaus prie lauko tualeto kur nors kaimo turizmo vienkiemyje. Kam aš dar esu? Mano mielas karantinas, mano kalėjimas be grotų, bandelė be razinos, alkanos katės pusnyse tyko žvirblių, apsnigti ir apšikti paukščių automobilių stogai, net BMW ir tą apdergė – iš viršaus visos transporto priemonės lygios, gaila, kad žmonės visgi lygesni už kai kuriuos kitus žmones.

 

Norėčiau pakeisti pasaulį, padaryti ką nors prasmingo, bet net negaliu pakeisti savo kvailos būsenos. Galiu tik išeiti į šaltą balkoną, pamirkti karštam vandeny, apsukti apie kvartalą ratą, nuo kaukės užrasotais ir užšalusiais akiniais, pusaklė nukaršusi katė, įpuolanti į medžius, tačiau nenoriu, nebejaudina, neįdomu, nėra prasmės net valkiotis... Kažkas turėtų įvykti, sukrėsti žaibiškai, bet plūduriuoju kaip luotas, išprievartauto berniuko lavonėlis Karibų paplūdimyje, mano darbalaukio žydros jūros fone, kuris neturi prasmės, nes gali būti, kad niekada neatsidursiu panašiame rojuje, todėl galiu nebent apgailestauti, vargingai ir apgailėtinai graužtis, kad viskas eina šuniui ant uodegos ir nėra pasaulyje teisybės, nes tikriausiai jos nebeliko ir manyje.

Geltonuoju ir gangrenuoju. Senstu su kiekvienu kavos puodeliu, iškritusiu plauku, menkstančiomis kasmet akių dioptrijomis. Vasaris tuoj įpusės, tuoj praeis Valentino diena, praeis Vasario 16-oji, praeis lygiadienis, praeis atlydys, praeis pavasaris... Ir kas iš to, kai receptoriai ir hormonai, atsakingi už gyvenimo aistrą ir troškimą patirti kažką naujo, ima ir dingsta? Šuo, kuris neės padėtos skrudintos anties, nes manys, kad ji vis vien guminė. Juk uoslė atbukusi, klaidinga. Kas lieka, kai nelieka gyvenimo džiaugsmo? Kas gi po to? Belieka vaidyba. Vienuolės apsitraukia lateksinius sijonėlius, heteroseksualai gėjiškus odinius rūbus ir prasideda, (ko taip trokšta visi be išimties homofobai), prasideda sodomiška pasaulio pabaiga. Apokalipsinis venecijietiškas karantininis karnavalas. Bet ar tai besugebės mus sujaudinti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Vitalija Miežetytė iš Pakamorių kaimo homoseksualų vietą nurodo pagal jos sureitinguotą teisę ir sutvėrimo teoriją

Sveiki,

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Dar viena homofobinę išraišką mums siūlo įsiklausyti iš Pakamorių kaimo, Klaipėdos rajono homofobė Vitalija Miežetytė kuriai labai patiktų, jeigu homoseksualai tylėtų, nesiviešintų, nebūtų apie juos kalbama, nes jai tiesiog nesmagu ir nepatogu. Komentaruose gerbiama Vitalija teigia, kad žmonės buvo sukurti senų senovėje, tai reikia manyti, kad gėjai buvo sukurti daug vėliau, todėl jie neturi teisės būti „aukščiau bambos“, nes turi būti „savo vietoje“? Kas tai per „sava vieta“, Vitalija neįvardija. Kas per nesąmoninga logika ir argumentavimas? Moteris kaip kontrargumentą bando pakreipti homofobams labai patinkantį „argumentą“: tradicinės orientacijos (supraskit, heteroseksualai) nesidemonstruoja ir nesiskelbia esą heteroseksualai (čia prisiminkime, kad Valentino dienos nuotraukos, vestuvių, visokie bučinukų ir meilės serialų vaizdavimas tai tikrai nėra joks demonstravimas, priešingai, nei homoseksualai, jeigu reikštų panašius dalykus). Be to, tamsta Vitalija nepagalvoja, kad heteroseksualai jau yra bambos lygyje, jie turi visas socialines garantijas, pradedant sveikatos ir baigiant turtiniais įsipareigojimais. Bet matyt, homoseksualams to negalima, jeigu jiems suteiksime tas teises, jie bus aukštesni už Vitaliją ir tai ją žeis. Visgi nemanau, kad po 10 metų Vitalija slėpsis su šeima miškuose nuo gėjų, kaip ji prognozuoja savo komentaruose. Jai tiesiog nemalonūs homoseksualai, jų vėliavos, „ėjimas į viešinimą“ tik dėl to, kad tikriausiai savo artimoje aplinkoje neturi pavyzdžių, galų gale, juk jos pačios vaikai gali būti homoseksualai: ar ji nori, kad jie gyventų daugumos atstumtoje visuomenės paribiuose, nes jiems negražu ir nuo senų senovės buvo anksčiau sukurti, nei gėjai ir lesbietės? Klausimas retorinis, bet esminis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Rolandas Kapustinskas apie Eltono Džono įsivaikintus vaikus, blogį ir atsiskaitymą prieš Dievą

 Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Ar verta išmesti visą Eltono Džono muziką, nes jis su savo sutuoktiniu turi įsivaikinęs du berniukus? Žinoma, kad muziką išmesti galima, galima jos netgi nemėgti, tačiau viešai argumentuoti, kad homoseksualai yra blogi, nes jie įsivaikina vaikus, kai tie patys komentatoriai negelbėja vaikų iš vaikų namų ir leidžia įsivaikinti kitiems – atrodo nepagrįstas homofobijos argumentavimas. Štai Rolandas Kapustinskas jums gal ir geriau paaiškintų, kas nutiks tokiems kaip Eltonui Džonui po mirties. Nes žmogus, lyg ir sutvertas (pagal krikščioniškas nuostatas) pagal Dievo paveikslą, bet vis tiek jo laukia atpildas, nes... augino ir auklėjo vaikus, gyvendamas santuokoje su tos pačios lyties žmogumi? Nesu statistas, bet dažniausiai tokie dievobaimingi, kurie dažnai prikaišioja dievo rūstybę, patys bažnyčioje ar cerkvėje apsilanko tik per šventes ir abejoju (jeigu apsilanko, o nenugirdo per tikybos pamokas kvailą argumentą prieš 35 metus, kuriuo kovoja prieš įsivaizduojamą blogį), ar atlieka sąžiningai visas liturgines ir krikščioniškąsias bendruomenės dalis, pavyzdžiui, eina išpažinties? Bet tai tikriausiai netrukdo Rolandui Kapustinskui kovoti su homoseksualų skleidžiamu blogiu ir bent teoriškai iš internetinės tribūnos „gelbėti“ vaikus nuo pikto.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Jūratė Vaišė ir Aldona Kazakevičiūtė apie tai, kad homoseksualai sielos grožį mato tik savo lytyje

 Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

 

Turime dar dvi seksualumo ekspertes – Jūratė Vaišė ir Aldona Kazakevičiūtė, kurios paliko savo auksinius komentarus LRT puslapyje po straipsniu apie fotografą Virgilijų Šontą, kuris buvo homoseksualas, straipsniu. Jūratė Vaišė, kaip ir daugelis homofobų, susiaurina homoseksualumą iki „lovos reikalų“, nesuvokdama, kad seksualumas yra mūsų savastis, viskas kas esame – nuo kuriančiosios santykius ir šeimas energijos iki socialinių vaidmenų. Kad homoseksualai myli tik savo organą (taip tikriausiai riektų suvokti šios Jūratės Vaišės argumentą), atrodo, labai juokingas. Jai iškart antrina kita homofobė Aldona Kazakevičiūtė, kuri tvirtina, kad Europoje visų pirma yra seksualumas, o pas ją šeimoje ir Lietuvoje tikriausiai sekso, kaip ir sovietiniais laikais, nė nebūta. Atskirti savo moralę ir įsivaizduojamas dvasines vertybes nuo žmogaus seksualumo, yra aukščiausio laipsnio tikrovės neigimas – tai ne vien homofobinis reikalas, tai paprasčiausiai mums įdiegta, kad seksualumu grįsta meilė yra blogis, o per Valentiną padovanoti gėlytę – gėris. Bet kodėl net homofobų šeimose, kurios tikina, kad seksualumas kaip reiškinys yra negerai, kad Europa degraduoja ir t. t. vis tiek gimsta vaikai? A?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Troye Sivan - Easy [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Paskutiniosiomis dienomis kažkas mane „užvilko“ ant šiuolaikinės pop muzikos su disco stiliaus elementais. Skamba taip gerai, kad net stebiuosi, kad niekada nesižavėjau tikrąja disco muzika iš aštunto-devinto dešimtmečio. Štai anų metų atradimas – australų jaunosios kartos muzikos atlikėjas Troye Sivan jau daugeliui žinomas ne vien kaip dainininkas, bet ir kaip aktorius. melancholiškos ir kiek mergaitiškos išvaizdos atlikėjas Troye Sivan kaip tik tai, kas tinka švelniai pertransformuotai dosco muzikai. Jo daina „Easy“ tikriausiai yra vienas mėgstamiausių gabaliukų iš jo repertuaro. Pastarasis singlas įtrauktas į penktąjį atlikėjo albumą „In A Dream“ (2020). Albume tikrai yra puikių muzikos kūrinių!

 

Daina „Easy“ lengvas hitas, kuris Vengrijoje užėmė 4 vietą, o Naujojoje Zelandijoje 11. Nepasakyčiau, kad daina itin populiari ir sėkminga, nors YouTube kanale šį vaizdo klipą jau peržiūrėjo per 11 milijonų sykių ir tai yra sėkmingiausias albumo „In a Dream“ singlas, kuris vėliau susilaukė ir antrosios versijos su kitais žymiais Australijos atlikėjais Kacey Musgraves ir Mark Ranson.

 

Muzikos kritikai gana palankiai atsiliepė apie šį kūrinį, akcentuodami 80-ųjų muzikos garsus ir T. Sivan būdingą ramų balso tembrą. Daina apie menamo meilužio suirusius santykius, atrodo, kad atlikėjas suvedinėjo savo emocines sąskaitas su buvusiu vaikinu, tad tekstas primena gana nualintus kitus tekstus tais pačiais varginančiais klausimais ir kaltinimais, ką mes padarėme su mūsų santykiais ir t.t. ir pan. Visgi, sakyčiau, pati stipriausia šio kūrinio dalis yra ne tekstas, bet muzikalumas ir skambesys. Daina vadinasi „Lengva“, tačiau visas tekstas rezonuoja, kad nė velnio nelengva. Pasiklausykite abiejų versijų.

 

Pirminė albumo versija:

 

Naujoji versija:

Žodžiai / lyrics

Troye Sivan – Easy

 

You ran away to find something to say

I went astray to make it okay, and he made it easy, darlin'

I'm still in love and I say that because

I know how it seems between you and me, it hasn't been easy, darlin'

 

I can't even look at you

Would you look at the space just next to your feet?

The wood is warping

The lines distorting

This house is on fire, woo!

Burning the tears right off my face

What the hell did we do?

Tell me we'll make it through

 

'Cause he made it easy

Easy

Please don't leave me

Leave me

 

What's left of the dance? That's all on my hands

The rock in my throat, a hair on my coat

The stranger at home, my darlin'

(Like some kind of freak, my darlin')

Now I'm vulnerable, so sad and alone

But don't cry for me, 'cause everyone knows

You reap what you sow, my darlin'

Uh-yeah, yeah, yeah

 

I can't even look at you

Would you look at the space just next to your feet?

The wood is warping

The lines distorting

This house is on fire, woo!

Burning the tears right off my face

What the hell did we do?

Tell me we'll make it through

 

'Cause he made it easy

Easy

Please don't leave me

Don't leave me

 

(He made it easy)

(Please don't leave me)

(He made it easy)

(Please don't leave me)

 

I can't even look at you

Would you look at the space just next to your feet?

The wood is warping

The lines distorting

This house is on fire, woo!

Burning the tears right off my face

What the hell did we do?

Tell me we'll make it through

 

'Cause he made it easy

Easy

Please don't leave me, no

Don't leave me

 

(He made it easy)

(Please don't leave me)

(He made it easy)

(Please don't leave me)

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Dua Lipa - We're Good [žodžiai / lyrics]

 Sveiki,

 

Prisimenate iš D. Camerono filmo „Titanikas“ tą makabrišką ir keistai atrodančią sceną, kai muzikantai ant skęstančio denio ėmė groti muziką, o kiti valtelėmis bandė išsigelbėti? Po to tą sceną parodijavo „Simpsonuose“ ir iki šiol man ji neaiški, ar turi ką nors bendro su realybe, ar ne. Visgi naujasis Dua Lipa naujausios dainos „We‘re Good“ pirmiausia patraukia dėmesį dėl atpažįstamos „Titaniko“ filmo idėjos vaizdo klipe. Koncertuojanti atlikėja ir į puodą nepakliuvęs omaras abu išsigelbsti iš skęstančio laivo ir puodo. Aišku, tai simbolizuoja makabriškas skyrybas ir staiga „Titanikas“ metaforiškai įgauna ne vien tik skendimo ir pabaigos prasmę, bet dar ir priešingai – galimybę pradėti gyventi kitaip.

 

„We‘re good“ – tai naujasis Dua Lipa singlas, skirtas naujam „Future Nostalgia“ albumo leidimo versijai, kuri vadinasi „The Moonlight Edition“. Regis, „Future Nostalgia“ niekaip nepalieka atlikėjos, dar pernai buvo pasirodęs remiksų albumas su garsiausiomis šių dienų atlikėjomis, šįkart išleidžiama jau trečioji albumo versija su kiek kitokiu muzikiniu prieskoniu. Lyginant „We‘re good“ su ankstesnėmis to albumo dainomis, akivaizdu, jog daina nebetelpa į ano albumo rėmus. Idėjiškai ir muzikaliai daina nebeprimena šokiu disco pop dance ritmo ir lengvumo, sakyčiau, atlikėja žvelgia dar seniau, iš muzikinių aranžuočių semiasi dar prieš disco buvusiame muzikos stiliuje – ramus soul blues skambesys. Bet kokiu atveju daina lengvai įsimenama ir paniūniuojama. Nepasakyčiau, kad esu šios dainos didelis klausytojas, tačiau bendrai klausant ir žiūrint šį netikėtai iš „Titaniko“ pritaikytas scenas vaizdo klipui, atrodo išties gerai.

Žodžiai / lyrics

Dua Lipa - "We're Good"

 

I'm on an island

Even when you're close

Can't take the silence

I'd rather be alone

I think it's pretty plain and simple

We gave it all we could

It's time I wave goodbye from the window

Let's end this like we should and say we're good

 

We're not meant to be like sleeping and cocaine

So let's at least agree to go our separate ways

Not gonna judge you when you're with somebody else

As long as you swear you won't be pissed when I do it myself

Let's end it like we should and say we're good

 

No need to hide it

Go get what you want

This won't be a burden if we both don't hold a grudge

I think it's pretty plain and simple

We gave it all we could

It's time I wave goodbye from the window

Let's end this like we should and say we're good

 

We're not meant to be like sleeping and cocaine

So let's at least agree to go our separate ways

Not gonna judge you when you're with somebody else

As long as you swear you won't be pissed when I do it myself

Let's end it like we should and say we're good

 

Now you're holding this against me

Like I knew you would

I'm trying my best to make this easy

So don't give me that look, just say we're good

 

We're not meant to be like sleeping and cocaine

(Like sleeping and cocaine)

So let's at least agree to go our separate ways

(To go our separate ways)

Not gonna judge you when you're with somebody else

As long as you swear you won't be pissed when I do it myself

Let's end it like we should and say we're good

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklinga piliulė" / "The Magic Pill"

 Sveiki,

 

Tas, kas domisi įvairaus nekomercinio pobūdžio dokumentiniais filmais apie mūsų planetą, maisto pramonę, gyvulininkystę, slaptas organizacijas ir t. t., tam tikriausiai nepaliks itin didelio įspūdžio dar vienas dokumentinis filmas „Stebuklinga piliulė“ (angl. The Magic Pill) (2017), kurį režisavo Robert Tate. Filme vėlgi patvirtinama sena visiems žinoma, bet pamirštama tiesa: labai atsargiai reikia vertinti ir rinktis maistą, kurį vartojame.

 

Filme pateikiama nauja sensacija. Tyrinėtojas atlieka su įvairaus amžiaus, lyties, rasės žmonėmis 10 mėnesių mitybos programą, kuri buvo paneigta pasaulio sveikatos centre, bet vėliau byla buvo laimėta. Tyrėjas teigia, kad sotieji riebalai, gyvulinis maistas yra kur kas geriau už grūdinės kilmės produktus, kuriuose gausu angliavandenių. Žodžiu, ne vieną dešimtmetį mums buvo kaip tiesos kryžius ant kaktos tašoma, jog angliavandeniai turi sudaryti didžiausią mūsų maisto racioną, tačiau kodėl žmonių sveikata, kurie rinkosi duoną, bandeles, pyragaičius, makaronus ir iš kukurūzų daromus produktus, žymiai suprastėjo. Vienas mokslininkas galiausiai ištyrė, kad pakeitus šiuos produktus ekologiška mėsa (ne kokiais nors antibiotikais pripumpuotas vištų krūtinėles), žmonių sveikata žymiai pagerėjo. Žinoma, neaišku, kaip toks atradimas paveiktų, tarkim, gyvulininkystės sferą. Ar mums tikrai reikia daugiau mėsos, daugiau žudyti dėl maisto, plėsti pasėlius bei kirsti miškus ir mažiau augalinės kilmės maisto? Filmas tik grybšteli moralinius pasirinkimo klausimus, neplėtoja bendros ekosistemos idėjos.

 

Visgi filmas diskusinio pobūdžio ir jame informacijos tėra tik ledkalnio viršūnė, informacijos mažai, tad tenka šį filmą pasipildyti kitais filmais. Bet kokiu atveju apversta mitybos piramidė išsprendžia tik dalį problemų, susijusių su žmogaus fizine sveikata, tačiau tarsi skatinama gyvulininkystę ir planetos niokojimą. Šiame filme, man atrodo, nekalbama apie vidurinę maisto piramidės dalį – vaisiai, riešutai ir daržovės, kuri, manding, turėtų pakeisti grūdinės kilmės ir mėsos produktus. „Stebuklingoje piliulėje“ atveriama ir augalinių „sugadintų“ produktų kenksmingumas, pavyzdžiui, saulėgrąžų ar rapsų aliejus, kuris padaromas iš kenksmingų produktų arba visi maisto papildai ir cukrus, palmių aliejus, kuris „sugadina“ šiaip jau iš esmės pagal pirminį produkto sumanymą maisto naudingumą. Australijoje gyvenantys aborigenų tautos atstovai kasdien geria kokakolą ir žiaumoja pusfabrikačius iš spalvotų pakelių, nes jiems sudarytas klaidingas įspūdis, jog baltosios rasės įsiūlytas produktas yra sveikesnis ir geresnis už jų protėvių valgytą maistą. Maisto pramonė, magnatai apvertė mūsų pasaulį, tai tam tikras pelnas, kapitalas, iš kurio išsilaiko ne tik jie, bet ir mums meluojanti ir tiesiog nepripažįstanti sveikatos ir medicinos pramonė – ten, toje lobistinėje erdvėje viskas surišta į vieną purviną sistemą. Daugeliui sąžiningų mokslininkų burnos yra užčiauptos, jiems grasinama prestižu, todėl labai sunku įrodyti ir pristatyti tyrimus, kai viską valdo „prestižinė“ ir tik vieną tiesą tvirtinanti organizacija, o pavieniai daktarai sumenkinami ir nurašomi kaip alternatyvios, nepatvirtintos medicinos šundaktariais.

 

Šis filmas eilinį kartą patvirtina, kad mes net nenutuokiame, kokioje baisioje kapitalistinėje sistemoje gyvename, kur per dezinformaciją veikia mums priešiškos jėgos. Mes susimokame baisingus pinigus, kad pavalgytume kenksmingų skonių stipriklių ir po to susimokame dvigubai, lankydamiesi ligoninėse, bandydami išgyti nuo maisto sukeltų pasekmių. Visgi tokie filmai kaip „Stebuklinga piliulė“ palieka laisvą galimybę rinktis ir mąstyti kritiškai, abejoti ir pasikliauti savo kūno poreikiais. Nieko nuostabaus, kad po tokių filmų imame abejoti vakcinos veiksmingumu ir reikalingumu, juk mes, eiliniai žmonės, esame iš esmės sistemos vergai, kuriuos lengva manipuliuoti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela