Nebuvau nieko girdėjęs
apie Lenkijoje vykusį literatūrinį skandalą. Pasirodo, Nobelio premijos
laureatė Olga Tokarczuk, kurią daugelis lietuvių skaitytojų labai
mėgsta, viename savo renginių pareiškė, kad literatūra yra ne idiotams. Iš
vienos pusės lyg ir viskas aišku, apie ką ji kalba, iš kitos prasidėjo tam tikros
aršios diskusijos įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Apie visą šį skandalą
išsamiau su įvairių pozicijų citatomis straipsnį publikavo „Šiaurės Atėnai“. Jį
galite paskaityti ČIA.
Nemaniau, kad nusipirksiu
Nijolės Oželytės knygą „Atatrankos“, bet atsirado mano
pirkinių krepšelyje, kadangi su smalsumu pirkdamas perskaičiau kelis puslapius.
Dabar, kai knyga pervasarojo, manau, kad jos visos neperskaitysiu, nes ji
tikriausiai labai momentinė (kai yra tam tikras interesas ir nusiteikimas). Ne
visiems patinka N. Oželytė, bet ir ne visiems turi patikti. Labiausiai ji
dėmesį prikausto savo retorika, nes ji puiki viešųjų kalbų sakytoja, oratorė.
Esu pastebėjęs, kad daug kas jos nemėgsta, tačiau šiandien ne apie tai.
Skaitau lygiagrečiai
Viktorijos Daujotytės „Sakiniai“ ir Nijolės Oželytės „Atatrankos“ ir man šie
žanrai pakankamai tapatūs. Profesorė sugeba pagaviai ir suspaustai perteikti
labai trapias ir asmenines patirtis, o N. Oželytės mintijimuose labiau girdisi
politinis ir viešosios kalbos, skirtos auditorijai, tonas. Iš „Atatrankų“ kol
kas labiausiai man patiko aptiktos mintys ne apie politiką, ne apie nūdienos
Lietuvos realijas, o būtent dvasiniai universalūs apibendrinimai. Šioji citata
viena iš jų.
Kaskart, karščiams užplūdus
Vilnių, išeinu pasivaikščioti po senamiestį jau gerokai po pietų. Kai dar ilgai
šviesu ir tvanku, tačiau dar nusimato ilgas vakaras, kol rasi kokią taverną,
kur galėsi praleisti laiką iki vidurnakčio. Jau penkta vasara, kai kaskart
praeinu pro projekto „Vilnius skaito“ įrengtą Lukiškių aikštės kampelyje atviro
lauko skaityklą. Pastarasis tapo neatsiejamu Gedimino prospektu ne tik matomu
kultūriniu židiniu, bet ir vieta norintiems iš tikrųjų artimiau susipažinti su
naujausiomis ir gerai įvertintomis knygomis. Šio projekto organizatorė Jurga
Mandrijauskaitė-Ruškienė. Šiame kampelyje po atviru dangumi vyksta daug literatūrinių
skaitymų ir knygų pristatymų.
Šią vasarą vedinas
nostalgijos dėl buvusio serialo „Apkaltintas žmogžudyste“ dviejų sezonų,
norėjau pažiūrėti analogiškų tikromis istorijomis paremtų serialų apie JAV teismines
sistemos nonsensus ir neįtikėtinus žmonių likimus. Tiesa, nežinia, kiek sau
leidžia manipuliuoti ir konstruoti žanro rėmuose šių populiarių ir itin aukštai
vertinamų serialų kūrėjai, tačiau faktas lieka faktu – žiūrėti yra nepaprastai
įdomu. Vieną iš šio žanro serialų neseniai pristačiau „Neišsidirbinėk su
katėmis: medžiojant internetinį žudiką“, kurį labai rekomenduoju pažiūrėti kaip
detektyvinį keturių dalių serialą. Na o šįkart pasirinkau vieną geriausiai IMDb
lankytojų įvertintą šešių serijų serialą apie turtuolį Robert Durst „Prakeikimas:
Roberto Dursto gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Jinx: The Life and Deaths
of Robert Durst), kurį režisavo Andrew Jarecki ir išleido serialų kompanija
milžinė HBO 2015 metais.
Nepasakyčiau, kad
serialas yra visų laikų geriausias tokio žanro kūrinys. Tiesą sakant, serialą
apie kačių žudiką ar neaplenkiamą (mano akimis) „Apkaltintas žmogžudyste“
sužiūrėjau gerokoje įtampoje, o serialas apie Robertą Durstą man pasirodė šiek
tiek chaotiškai padrikas, tačiau vis tiek neprastas reikalas, nes juk bežiūrint
tampi kaskart išrankesniu, tad ir lūkesčiai būna didesni.
Istorija pasakoja apie
turtuolį Robert Durst, kuris dar devintajame dešimtmetyje buvo apkaltintas savo
pirmosios žmonos nužudymu. Deja, moters kūnas taip niekada ir neatsirado, o
suimti ir nuteisti R. Durstą pritrūko įrodymų. Įdomu tai, kad pagal šio žmogaus
bylą 2010 metais buvo pristatytas gana gerai sukaltas to paties režisieriaus Andrew
Jarecki vaidybinis filmas „Visi geri dalykai“ (angl. All Good Things),
pastarajame nusifilmavo Ryan Gosling ir Kirsten Dunst. Po šio filmo pats
Robertas Durstas susisiekė su režisieriumi ir pirmąkart leidosi į viešumą
pakalbėti apie legendomis ir mitais apipintus jo tariamus nusikaltimus.
Iš tikrųjų serialas chaotiškas
dėl to, kad pasakojama keliais dešimtmečiais dar kelios žmogžudystės, kurios
taip pat priskiriamos Robertui Durstui t. y. jūros krantinėje rasto supjaustyto
vyro lavonas ir žurnalistės rašytojos kūnas Kalifornijoje. Galiausiai Robertas
Durstas teisme prisipažįsta, kad supjaustė lavoną ir įmetė į jūrą, tačiau
prisiekusieji jį išteisino, mat žmogžudystė įvyko neva atsitiktinai. Tai labai
reta, kada prisiekusieji, kurie mato, jog žmogus beveik 100 procentu kaltas, jį
vis tiek išteisina. Galiausiai neišaiškinta istorija apie žmonos ir tariamos
draugės rašytojos, kuri galimai jį šantažavo, nes apsimetė jo žmona, mirties
istorija nebekelia iliuzijų. Man kaip žiūrovui keisčiausia yra tas dirbtinis už
nosies vedžiojimas: kodėl R. Dustas kreipėsi į režisierių sukurti apie jį
serialą, o pabaigoje ėmė pustytis padus, kai jau kuris laikas gyveno patogų
išteisinto nusikaltėlio gyvenimą?
Nusikaltėlio psichika ir
elgsena iš tikrųjų labai keista, nors ir stereotipinė. Galiausiai juk
kiekvienas žudikas grįžta į nusikaltimo vietą arba bando kaip nors viešintis
neva sukurdamas iliuziją, kad yra nekaltas, nes nesislapsto. Visgi užtenka
kaskart pažiūrėti (bent jau man) į Roberto Dursto akis ir jo trūkčiojantį
veidą, kad suvokčiau, jog jame tūno tikras velnias.
Neatskleisiu visų
detalių, tačiau, slenkant serialui prie pabaigos, įvyksta tikras ir netikėtas
realybės šou. Robertas Durstas ima vengti filmavimo aikštelės, o dokumentikos
kūrėjai netikėtai aptinka realių įrodymų, jog Robertas Durstas yra tikrasis
visų šių aukų žudikas. Tai kuriozinė dokumentika, todėl suvokiu jo aukštus
reitingus, nes galiausiai tokio finalo nesitikėjo net pati filmavimo grupė.
Robertas Durstas suvokęs, jog jį jau prigavo, susiruošia į tualetą su
(įsikibkite!) įjungtu ir prisegtu mikrofonu. Nuėjęs į tualetą jis garsiai
prisipažįsta, jog nužudė tuos žmones ir yra didžiulėje įtampoje dėl prigavimo...
Tas įrašas svarbus, nes jis leido atnaujinti bylą ir nuteisti Robertą Durstą.
Tiesa, nusikaltėlis sulaukęs 78 metų dėl sunkios ligos 2022 metų sausio 10
dieną mirė nelaisvėje. Jis pripažintas Amerikos serijiniu žudiku ir, sakyčiau,
gana „sėkmingu“, nes neįtikėtina, kad ilgus dešimtmečius jis išsisukinėjo ir
netgi viešai prisipažinęs, kad supjaustė vyro kūną nepranešęs policijai, vis
tiek išėjo į laisvę. Serialas veikia ir kaip detektyvas, ir kaip įdomybė apie
JAV teisminės sistemos veikimo absurdą. Rekomenduoju.
Pastarųjų kelerių metų
pop muziką tikriausiai galima pavadinti disco amžiaus perkūrimo muzika, šis
etapas grąžino sintezatoriaus nostalgiškus garsus. Manau, prie viso to nemažai
prisidėjo ir tos epochos stilizuoti itin populiarūs serialai, kad ir tas pats „Keisti
dalykai“. Šiuo metu itin populiarėjantis muzikinis vokiečių projektas Purple
Disco Machine iš tikrųjų yra vokiečių didžėjus Tino Piontek (g.
1980) sceninis slapyvardis. Atlikėjas kuria populiariąją house stiliaus
muziką. Šįkart jis bendradarbiauja su britų atlikėjų grupe, pasivadinusia Sophie
and the Giants. Kartu jie įrašė ganėtinai populiarų kūrinį „In The
Dark“.
Purple Disco Machine
pirmąkart plačiau debiutavo 2017 m., kai pristatė savo debiutinį albumą. Visgi
vyruko dainos ir muzika dar kurį laiką buvo nežinomos, o albumas nepasiekė
populiaraus aptarimo ir topų. Antrasis albumas „Exotica“, pasirodęs 2021 metais,
atlikėjui atnešė žinomumą ir pripažinimą. Tiesa, atlikėjas jau yra
bendradarbiavęs su grupe Sophie and the Giants ir kartu 2020 metais pristatė
hitą „Hypnotized“ – pastarasis yra sėkmingiausias atlikėjo darbas.
Daina „In The Dark“ kaip
singlas debiutavo 2022 metų sausio 21 d. ir ji yra antrasis singlas iš antrojo
atlikėjo albumo „Exotica“. Daina pelnė auksinius serifikatus Italijoje,
Austrijoje ir Šveicarijoje. Lietuvoje kūrinys pasiekė 72 aukščiausią top
klausytojų poziciją. Bulgarijoje ir Rusijoje pirmąją poziciją, Amerikoje 37.
Kviečiu pasiklausyti
kūrinio, kuris man primena viską, kas buvo gerai 9 dešimtmečio disco ir pop
muzikos mišrainėje.
Žodžiai / lyrics
Purple Disco Machine,
Sophie and the Giants - In The Dark
I got lost in the
wilderness
I thought I was surely
falling apart
The pain you caused cut
so deep
Truly was a work of art
I don't care what they
say, I'm gonna do it anyway
(Oh, oh)
It's the only thing I
see, always staring back at me
(Oh)
I've been left in the
dark, standing cold in the night
Memories of your taste,
I've been holding on tight
Falling apart and I'm
living a lie
All of this time I've
been loving a liar
Pulled me in with your
words so sweet
Every time I ignore the
sign
Redemption's mine on the
day I leave
Falling for you was my
only crime
I don't care what they
say, I'm gonna do it anyway
(Oh, oh)
It's the only thing I
see, always staring back at me
(Oh)
I've been left in the
dark, standing cold in the night
Memories of your taste,
I've been holding on tight
Falling apart and I'm
living a lie
All of this time I've
been loving a liar
Ooh
Am I going under?
Ooh
Should my heart
surrender?
Ooh
Am I going under?
Ooh
Should my heart
surrender?
(Am I going under?)
(Should this heart
surrender?)
Ooh
Am I going under?
Ooh
I've been left in the
dark, standing cold in the night
Memories of your taste,
I've been holding on tight
Šios citatos tikriausiai
nebūtų, jeigu nebūčiau aptikęs įrašo Monikos Bertašiūtės-Čiužienės facebooko
profilyje pasidalytu straipsniu, kuriame autorė kalbino puikų vertėją Laimantą
Jonušį apie 1986 metais pradėtą leidyklos „Vagos“ leisti knygų seriją „Pasaulinės
literatūros biblioteka“. Šių knygų apstu beveik kiekvienuose namuose, kuriuose
mokslo ir žodžio laisvės svarba buvo suprantamas dalykas. Kai kas tas knygas
rinko vien dėl to, kad pasistatytų gražiai savo sekcijoje. Apie tai daugiau
galite pasiskaityti pačiame interviu ČIA.
Visgi pats anuomet nuo
konteinerio šių knygų parsivilkau du didelius maišus. Visiškai neskaitytų,
galbūt (kaip įtariu) net nė karto neatverstų. Toje serijoje ir „Tuštybių mugė“,
ir antikinės komedijos ir tragedijos, beveik visa F. Kafkos kūryba, W.
Faulknerio, O. Wildo ir dar daug kitų autorių. Man tik žinote, kas įdomu šioje
citatoje? Knygos, kuri necenzūruota, troško beveik visi, ne tik kaip kūrinio,
bet kaip ir galimybę turėti tą laisvesnį, propagandos nesudrumstą žodį arti
savęs.
Apie japonų menininkę
Kusamą nebuvau nieko beveik girdėjęs, kol nepasirodė Heather Lenz sukurtas dokumentinis
filmas „Kusama: Begalybė“ (angl. Kusama: Infinity) (2018). Tiesą
sakant, kai tik pasirodė plačiau šis filmas, iš jo reklamų ir anonsų sužinojau
apie neva labai įdomią tetą, kuri kuria Japonijoje skritulinį meną ir yra neva
populiari dizainerė. Tokia populiari, kad aš jos iki tol net nežinojau. Nors iš
kitos pusės neverta savęs kaltinti, planetoje gyvena beveik 8 milijardai žmonių
ir visų menininkų, kad ir labai ryškių, neįmanoma žinoti ir pažinti, net savų
lietuvių ne visus „susigraibau“. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neblogai kritikų
įvertintą dokumentinį filmą ir susipažinti ne tik su menininke, bet ir Japonija.
Visgi iš filmo ne to
tikėjausi, gavau kur kas daugiau... Maniau, kad istorija pasakos apie nuo pat
pradžių į mados ir meno viršūnes šaunančią kvaištelėjusią japonę močiutę, o iš
tikrųjų didžioji Kusamos gyvenimo dalis yra komplikuota ir graudi. Istorija
prasideda nuo Kusamos vaikystės, kai motina siųsdavo mažą dukrelę šnipinėti
tėvo su meilužėmis, o baigėsi tuo, kad jaunoji Kusama, atsidūrusi dar prieš
seksualinės revoliucijos saulėtekį JAV-ose, taip sudrebino visuomenę naujais ir
aikštingais protestais bei pareiškimais, kad tėvai jos išsižadėjo. Būdama JAV japonė
moteris ji negalėjo praktiškai konkuruoti tuo metu su pripažintais dailininkais,
menininkais vyrais. Kusama visaip stengėsi ir, atrodo, jos menas, kuris
netrukus tapo ne vien paveikslai, bet ir performanso dalimi, plačiai
aptarinėjimi, bet neperkami ir savotiškai ignoruojami. Negana to, jos meno
idėjas pasivogė tie patys pripažinti ir pateikė kaip savo inovacijas. Tuo metu
Kusama išgyveno depresiją ir grįžo atgal į Japoniją, kur žurnalistai bandė ją
paversti tiesiog bloga skandaliste... Galiausiai Kusama taip palūžo, kad
bandydama ne kartą nusižudyti, ji galiausiai užsidarė į kliniką.
Neatskleisiu visų
detalių, tačiau esminis menininkės dalykas yra tas, kad ji pusė gyvenimo gyveno
ir tebegyvena klinikose, o menas jai yra terapija. Spalvų, margumynų gausa jos
darbuose pasižymi begalybės siekimo polėkiu. Vienoje filmo vietoje nuskamba ir
psichoanalitinė froidiška išvada, kad Kasumos unikalūs darbai randasi iš to,
kad ji būdama maža užtiko tėvą su meiluže, o suaugusi negalėjo pakęsti sekso,
todėl liko netikėjusi, vieniša, o dėl nuolatinio jos meno idėjų vogimo ir ignoravimo
susirgusi depresija paniro į baisią tamsą... Galiausiai Kusama 10 dešimtmetyje
sulaukė pelnyto pripažinimo visame pasaulyje ir buvo pripažinta kaip geniali
menininkė, tačiau jau artėjant prie senatvės.
Žiūrėdamas šį filmą
galvojau: nu neduok, dieve, būti menininku (gal dabar kiek lengviau, nes
nebegalioja tautiniai ir lyčių standartai tiek, kiek anksčiau), tačiau
negalėjimas realizuoti ir visuomenės atmetimas menininkui tikriausiai yra
didžiausia kančia ir prakeiksmas. Filmas kviečia ne vien susipažinti su komplikuotu
Kusamos gyvenimu, bet ir iškelia menininko prigimties klausimus, menininko
santykį su standartais įgalintu sociumu. Visgi Kusamos darbai įspūdingi, filmą
verta pažiūrėti vien dėl dailininkės idėjų ir jos unikalių darbų.
.jpg)
.jpg)
