Filmas: "Voluinė" / "Wołyń" / "Hatred"

 

Sveiki,

Lenkų režisierius Wojciech Smarzowski, nors ir vertinamas kontraversiškai, visgi daugelis pripažįsta, jog tai vienas svarbiausių šiuolaikinio lenkų kino kūrėjo. Mano paties pernai matytas naujausias jo darbas „Vestuvės“ (2021) tapo vienu įsimintiniausiu provokuojančio kino reginiu, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir bene skandalingiausiai tarptautiniu mastu įvertintą filmą „Voluinė“ (lenk. Wolyn) (2016), kuris mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Voluinės kraštą, kurio pavadinimu šiuo metu laikoma Ukrainos šiaurės vakarų žemė, besiribojanti su Baltarusija ir, žinoma, pačia Lenkija. Tuo metu tose žemėse gyveno lenkai, ukrainiečiai ir žydai.

Sunku pasakyti, nesu istorikas, kiek šis filmas išėjo novelė, o kiek istoriniais faktais grįsta istorija ir kokiomis proporcijomis kino kūrėjai visa tai sulydė. Istorija prasideda didžiulėmis kaimo vestuvėmis, ištekinama Zosės vyriausioji sesuo, tačiau šios vestuvės kaip ir dažnai būdavo, yra labiau iš susitarimo reikalo, tačiau jaunoji lenkaitė ištekinama už ukrainiečio. Tada vestuvėse šėlioja ir lenkai, ir ukrainiečiai, nors savo konfesijų bažnyčiose aiškiai girdi, kad vieni kitiems yra priešai. Galiausiai tą pačią vestuvių naktį tėvas praktiškai daug vyresniam našliui pažada ir jaunėlę geltonkasę Zosę, kuri įsimylėjusi visiškai kitą bernelį. Viskas ir primintų aistrų kupiną serialą ar kokio Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ dramatizmą, bet prasideda Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, filmo pradžioje vaizduojamos laukinės vestuvės šiurpina savo brutaliais papročiais, kurie nei labai pagoniški, nei labai krikščioniški: mėtomi degantys javų pėdai, nukertama jaunosios kasa su kirviu į durų slenkstį, jaunoji plakama su naščiais ir visur skamba hipnotizuojančios raudos. Aiški vyrų galios ir moters bedalios paskirstymo segregacija, kuri išsluoksniuoja tradicinę XX amžiaus provincialią lenkų šeimą. Kitą vertus, šios tradicijos tokios kraupios, kad antrojoje filmo dalyje jos veidrodiškai atsikartos, kai girti ukrainiečiai kirviais ims skersti vietos lenkus ir viskas panašės net ne į Helovyną, o į tų tradicijų pačią baisiausią kolektyvinės reikšmės versiją, todėl šis filmas savitai leidžia įvertinti tai, kas laikoma lyg ir vertybe, bet iš tikrųjų tautoje įgalina smurtinę kultūrą...

Visgi filmas išplėtotas keliomis siužetinėmis atkarpomis. Pirmoji pusė skirta vargšės Zoselės gyvenimui, kai vyras išeina ir grįžtą tą patį rudenį, užslinkus Antrajam pasauliniam karui. Tai iš esmės šiek tiek primena Žemaitės „Marti“: jos nepripažįsta vaikai iš pirmosios santuokos, o uošvienei negali įtikti. Visgi Maciejus parsiranda ir jau manosi karo pašonėje galės sukurti su jaunąja žmonele naują gyvenimą, bet užslenka Raudonosios armijos kariai ir jie pradeda trėmimus, į kuriuos dramatiškai patenka pats Maciejus. Čia labai panašiai kaip ir Lietuvoje, kol okupacija nepakeičia kita okupacija ir vokiečiai neatmuša rusų ir nepradeda Lenkijoje areštuoti žydų. Praktiškai per penkmetį Zoselei tenka išgyventi daugybę politinių pokiečių ir ant rankų supti mažąjį.

Klysčiau, sakydamas, kad filmas vien tik apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame likimus lemia arba naciai, arba komunistai – visa tai tėra tik istorinis kontekstas. Filmas galiausiai susitelkia į Voluinyje netrukus, atrodo, pačiais baisiausiais laikais, kada nieko baisiau nebegali būti, dar vienoms skerdynėmės, kurias rengia ne rusai, ne vokiečiai, o ukrainiečiai. Atrodo, kad iš visų pusių vyksta karas ir dvi tautos, kurios turėtų iš esmės padėti viena kitai, tampa dar didesnėmis priešėmis. Ukrainiečiai labai tikisi ir nori atkurti savo nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl apsiginklavę šautuvais, kirviais, šakėmis jie ima skersti vietos lenkus. Dar gražiau: šias skerdynes pamasina religinių konfesijų atstovai, kurie didžiulio karo sūkuryje ne tik neieško tikėjime atramos, bet akivaizdžiai dėl galios ir konkurencijos politizuoja per mišias. O žmonėms tiek tereikia, apsvaigę nuo nacionalizmo, „teisingojo“ Dievo, kraujo troškimo ir keršto jie išsiruošia degindami sodybas ir žiauriai žudydami vietos kaimiečius (vaizdų, patikėkite, filme ne pačių maloniausių!).

Nedetalizuosiu Zosės padėties, bet jai kartais dėl grožio, kartais dėl to, kad kažkas kaime buvo įsižiūrėję, nuolat pavyksta išvengti mirties, tačiau karo vaizdai ir netektys absoliučiai palaužia jaunos mamos psichiką. Tiesą sakant, šis filmas uždraustas Ukrainoje, nes joje ukrainiečiai vaizduojami kaip skerdikai. Tai labai įdomu šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai yra laikomi putinizmo kempine Europai ir negatyviai kalbėti apie šią tautą, kaip ir istorijos raidos kontekste, reiškia išduoti europietiškas vertybes ir palaikyti agresorę (nesakykite, atsiranda ir dabar pas mus svieto lygintojų, kurie mėgsta pabaksnoti). Ir nors negalime lyginti skirtingų laikotarpių įvykių, tačiau tam tikrus aspektus, tendencijas, kurios skatina ir skatino tokius tarptautinius smurto protrūkius diskusijų diskursą vystyti galima. Labai šiame filme reikšmingas nacionalizmo aspektas t. y. nuskriaustos tautos, kuri jaučiasi pažeminta prieš kitą tautą, atsakas. Kaip „pasikelti“ sau savivertę, jeigu nepademonstruojant brutalią jėgą? Manipuliuoti karo ir teisingumo idėjomis, religiniais skirtumais bei pažeisti kito savigarbą, kurstyti yra vienas iš tų klasikinių nacionalizmo jėgų, įtraukiant mases į kovą.

Visgi dažnoje „Voluinės“ scenoje veikėjams išsprūsdavo, jog ukrainiečių ir lenkų nesutarimai nėra vien tik nesutarimai, o visgi būta ir daug bičiulystės (pastaroji karo kontekste viešojoje tos tikrovės erdvėje pateikiama kaip gėdinga išdavystė), nes šios giminės ir ištisos šeimos jau prasimaišiusios tiek turtais, tiek krauju, todėl dažni jau turėjo sukūrę skirtingas tiek konfesijų, tiek genetines mišrias šeimas. Didžiausias filme pavyzdys – kaimo pirmininkas, dviveidis palaižūnas, kuris sugebėjo po bet kokia okupantų vėliava prisitaikyti, o pabaigoje tapo dar ir skerdiku. Pasiduoti jėgai, kad išgyventum, nesvetimos ir mūsų lietuvių, pavyzdžiui, žiaurios stribų istorijos, apie kurias, sakyčiau, būtų galima sukurti ne vieną įtaigų filmą, vaizduojant, kaip politinė galios sistema pajungia žmogų tarnauti agresoriams ir paverčia žmones Orwelio „Gyvulių ūkio“ veikėjais.

„Voluinė“ iš esmės atsako į klausimą, kodėl taip įvyko, kas įvyko. Kai žmogus silpnas kultūriškai, ideologiškai, yra kurstomas iš visų pusių ir varomas kaip avis į „teisingą gardą“ ir jam įduodamas ginklas, nereikia laukti, kada nacionalizmo patina apsinešusios „didvyriškos“ akys ir iliuzijos suteiktas perdėtas pasitikėjimas duos paspirties pralieti kraują. Ir tuo krauju mėgautis kaip pergale.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Nieko nereikia daryti [vinyl, LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Nieko nereikia daryti [vinyl, LP] (2019)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Dantų plokštelė [Vinyl, LP] (2017)

 
Informacija apie albumą: Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Dantų plokštelė [Vinyl, LP] (2017)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jurga – +37° (Goal of Science)“ (picture disc) [Vinyl, LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Jurga – +37° (Goal of Science)“ (picture disc) [Vinyl, LP] (2019)

Jūsų Maištinga Siela

Meškos letenos pėdsakas: Tešliai – Žemaitijos ir meškų sostinė (Samogitia)

 

Sveiki,

Taip jau nutinka, kad Telšiuose, vadinamojoje Žemaitijos sostinėje, visada atsiduriu šaltuoju metų sezonu ir ten visada randu tikrą žiemą. Visgi labai tikiuosi čia praleisti ir augiau laiko, nes tai gražus Lietuvos miestas, pilnas meškos simbolių, kuriuos galite aptikti už kiekvieno kampo. Įskaitant ir šią meškos letenos pėdsaką.

Jūsų Maištinga Siela

Pajomantis: Pajomančio kaimo saulėlydis virš senojo kapinyno (2013)

Laba, 

Savo archyve radau senų fotografijų. Šios darytos 2013 metais Pajomančio kaime, leidžiantis saulei virš senojo Pajomančio kaimo kapinyno.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Trečiadienė" / "Wednesday" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Daugelis tikriausiai prisimena savo vaikystės ar jaunystės dienas, kada per televiziją periodiškai rodydavo seną septinto dešimtmečio nespalvotą dviejų sezonų TV serialą „Adamsų šeimynėlė“ (1964), iš kurios vėliau, jau dešimto dešimtmečio pradžioje, buvo sukurti du filmai: „Adamsų šeimynėlė“ (1991) ir „Adamsų šeimos vertybės“ (1993). Šie filmai, kaip pastebėjau, nuolat šventinių progų metu sukasi mūsų lietuviškų TV kanalų karuselėje. Visgi kurį laiką šis projektas buvo visiškai numiręs, kol 2019 metais nepasirodė to paties pavadinimo animacinis filmas. Pastarasis sulaukė tęsinio ir buvo ganėtinai populiarus.

Galiausiai viską vainikuoja režisieriaus Tim Burton ir jo kūrybinės komandos darbas šiais metais, kai buvo pristatytas Netflix serialas „Trečiadienė“ (angl. Wednesday) pirmasis sezonas, kuris internete ir Netflix platformoje per pirmąją savaitę sumušė daugiausia valandų per visą istoriją žiūrėjimo rekordą, perkopusį vieno milijardo ribą, o seriale esančios scenos ir ištraukos netrukus tapo TikTok ir kitų socialinių tinklų memų ir savadarbių šokių judesių montažo kalvė.

Šalutinis projektas fokusuojasi į vyriausiąją Adamsų dukrą Trečiadienę ir jos sunkią adaptaciją valstybinėse ir prestižinėse šalies mokyklose. Seriale, žinoma, šmėžuoja ir jau kiti ankstesni Adamsai, kurie susirūpinę Trečiadienės gerove bando suteikti jai visa ko geriausio.

Nesiplėsiu į serialo įvykio detales, tik paminėsiu, jog jis schematiškai tvarkingai užpildytas pagal masinio serialo planą. Aštuonių serijų pirmojo sezono įdarą sudaro du esminiai dalykai: Trečiadienis asmeninė branda ir transformacija bei detektyvinė istorija. Iš esmės galiu tik sutikti, jog tai, kas rašoma internete apie tai, kad jei pradėsite žiūrėti serialą, jį ir turite „suvartoti“ iki galo, nes atsiplėšti sunku. Autoriams pavyko sukurti ir intrigą, ir keistumą, ir charakterius, kas, žinoma, pritraukia mases ir norą pamiršti savo pačių kasdienybę.

Pagrindinį Trečiadienės vaidmenį sukūrė Jenna Ortega (g. 2002), kuri paskutinį mėnesį yra labiausiai googlinama mergina pasaulyje. Pastaroji perteikė bent jau serialo pradžioje tradicinę sadistę penkiolikmetę Trečiadienę, kuri galiausiai patenka į „DaugiauNiekados“ internatinę mokyklą, kurioje mokosi įvairaus plauko turtingų ir sudėtingų šeimų atstovai. Galiausiai sužinome, jog toji mokykla nieko nesiskiria nuo kokio Hogvartso ar mano neseniai matyto filmo „Gėrio ir blogio mokykla“, kurioje esti raganos, sirenos, vilkolakiai ir kitokie monstrai bei mutantai. Trečiadienė netrunka pasijusti, jog ji neįprastoje mokykloje ir visi čia kažkuo į ją panašūs, tačiau paaugliškas užsispyrimas ir ilgametė patirtis jai sako, jog vis tiek turi būti šalta, be emocijų ir sadistiška, tačiau pati pajunta pirmuosius traukos požymius miestelio paprastam kavinės darbuotojui Taileriui ir nuo čia pamažu viskas ima verstis aukštyn kojom.

Komplikuoti Trečiadienės ir tėvų santykiai, ypač Mirtišės, kuri pasirodo, kažkada buvo šios mokyklos didžiausia pirmūnė, tad Trečiadienė jaučiasi jos šešėlyje ir nenori į ją būti panaši. Čia, aišku, viskas perteikta klasiška, nes kuo labiau nenori tapatintis su motina, tuo labiau į ją tampa panaši. Netrukus iškyla šeimos paslapčių, mergina sužino, jog jos tėvas žudikas, o miškuose bastosi klaiki pabaisa, kuri žudo vietinius. Netrukus veikėja ima išgyventi tradicinį serialų šablonu tapusiu „pateik man įrodymų, tada mes pakalbėsime“ situaciją. Trečiadienė netrukus iš pilkos ir tamsios gotės tampa už atvirą ir skaudžią tiesą kovojančia mergina...

Serialo aktoriai per pristatymą.

STOP! Būtent čia įvyksta didžiausias lūžis tarp to, ką mes laikome klasikiniais Adamsais ir jų elgsenos bei vertybių normatyvu, ir to, kokia Trečiadienė tampa bandydama išnarplioti detektyvą. Iš tiesų serialo kūrėjai (labai panašiai ir paskutinėse animacinių filmų dalyse) pastebime, kad suteikia kitą perspektyvą, jog keistuolius ir pagal savo logiką gyvenančius Adamsus, kuriems sadizmas, juodas humoras, mirtys, kankinimai, melas ir manipuliacija, lavonų kasinėjimas tapdavo lyg ir savaime aiškiu dalyku, naujausiose versijose jie tampa labiau žmogiški, o kas dėl jų juodosios gotiškos gyvenimo sampratos, tai lieka tik kaip keistenybės reliktu, fetišu. Trečiadienė pasirodo daug žmogiškesnė nei bet kada ir tai, manau, yra vienas pagrindinių kūrėjų užduočių: sugrąžanti atstumtiesiems pergalės ir visuotinio pripažinimo jausmą, juos padaryti tiesiog ne antgamtinio pasaulio dalimi, o monstriukais-humanistais. Tiesa, šis manevras jau kurį laiką įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose, todėl tai tik paprasčiausia klišė.

Ką tai duoda pačiam serialui? Ogi netenka tam tikrų keistų su juodojo humoro susietų klasikinių veikėjų elementų, o iš kitos pusės įneša dramatizmo, kuris tinka Trečiadienės detektyvinei istorijai. Nesakau, kad tai gerai, nesakau, kad tai blogai, nes serialo žanras nuo situacijų komedijos akivaizdžiai skiriasi. Taip pat akivaizdu, jog autoriai, kurdami šį serialą, pasirinko galbūt masėms labiau patrauklų variantą, nes Trečiadienė be žmogiškųjų vertybių, kokią galėjome matyti dviejuose vaidybiniuose filmuose, kai pagrindinį vaidmenį anuomet atliko Christina Ricci (beje, seriale ji taip pat pasirodo, sukurdama biologijos mokytojos vaidmenį), nebūtų tokia „prieinama“. Vieną įstabesnių vaidmenų, mano akimis, seriale sukuria „Sostų karų“ žvaigždė Gwendoline Christie.

Apibendrindamas serialą „Trečiadienę“, noriu pasakyti, jog tai smagus karnavališkas įtraukus kaip komiksai reginys, kuris turi detektyvinius elementus, šį bei tą iš klasikinių Adamsų, šį bei tą šiuolaikiško (pvz., kabinantis garso takelis). Kad ir kaip negalėjau sustoti žiūrėti iki paskutinės serijos, visgi jutau visus šio sezono saugiklius ir štampus, kurių čia yra ant kiekvieno kampo, pradedant Trečiadienės charakteristika ir baigiant detektyvine istorija. Netgi ta pati mokykla atrodo pernelyg šabloniška, primenanti magijos mokyklos iš visų tų serialų ir filmų virtinės. Visgi stebiuosi šio serialo populiarumu, turint galvoje, jog jis nėra nei novatoriškas, nei dar kažin kuo išsiskiriantis iš šio sezono serialų debiutų. Kitą vertus, serialo kūrėjai suplakė koktelį taip paskirstydami šabloninius ingredientus, kad dažnai pamiršti galvoti apie šio kokteilinio serialo sudėtį. „Trečiadienė“ labai prablaivo.

Jūsų Maištinga Siela