Vinilinė plokštelė: Tom Walker – What a Time to Be Alive [vinyl / LP] (2019)

 

Informacija apie albumą: Tom Walker – What a Time to Be Alive [vinyl / LP] (2019)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liberté" / "Liberté"

 Sveiki,

 

Katalonų režisierius Albert Serra mane nustebino filmu „Liberté“ (pranc. Liberté) (2019), už kurį Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą, o pats filmas Lietuvoje buvo rodomas Kino pavasaryje. Šis erotinio pobūdžio filmas gali kai ką netgi šokiruoti, nes kils labai pagrįstų klausimų, apie ką apskritai šis kūrinys? Čia neapsieisime be istorinio konteksto, kuris susietas su Prancūzijos revoliucijos išvakarėmis. Turtingųjų laisvamanių libertinų būrys pasitraukia iš Paryžiaus XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir maždaug tarp vokiečių ir prancūzų žemių, miško proskynoje, rengia BDSM orgijas! Iš vienos pusės, kas gali būti makabriškiau, jei ne koketės ir monstrai, tarnai ir valdingieji susitikę tamsioje girioje, kurie kuždasi begėdiškomis kalbomis ir ruošiasi naktiniam ištvirkavimui?

 

Pasirodo, visas filmas yra vien apie tai! Nufilmuotas naktiniame miške, svirpiant žiogams, tad atmosfera kaip kokiame užtemdytame be elektros ir žvakių Versalyje, kur didžiausiu prieglobsčiu tampa karietų kambariai be ratų ir žirgų. Gerai, iš vienos pusės libertinai turi savo filosofiją, kuri įterpiama į įmantrius geidulingus pokalbius. Išsivaduodami iš griežto klasicizmo ir religinių dogmų, jie švenčia savo nebesuvaldomo geidulio šventę, tad šokiruoja filosofiškai ir praktiškai išreikštas sekso ir kančios santykis, o pagrindiniai veikėjai taip ištroškę išsilaisvinti iš socialinių vaidmenų, traumų, priespaudų, įsitikinimų, kad praranda protą, maldaudami dar labiau juos kankinti. Šį filmą žiūrėdamas ne kartą pagalvojau, kad galgi tampa aišku ekstazė, kai kankinama moteris šaukė: „Plakite mane stipriau, budeliai!“.

 

Kitą vertus filmas metaforizuotas, sudurstytas iš kontrastų: daug nešvankybių, kuriuos apjungia intelektualūs pokalbiai apie troškimą patirti malonumą. Gali būti, kad ir mums apmąstant šiandienos pasaulį, atrodo, jog tampame kažin kokie plastikiniai, kurie meluoja sociume, savo soc. tinkluose, šeimai, sau, darbdaviui, kad tas melas ir dirbtinumas, prisitaikymas atbukina, ir vienintelis tikras dalykas, kaip ir šiame filme, yra skausmas, kuris nesumeluoja tikrųjų potyrių. Aišku, tai destruktyvu, tačiau tai taip žmogiška, kad beregint šis filmas įgauna filosofinį ir net savitą egzistencinį matmenį, kuris nebe taip šokiruoja ir stebina, o tampa natūraliai prieinamas ir suprantamas.

 

Štai, ką sako pats režisierius: „Norėjau, kad filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią būseną, kurią dažnas jaučia anksti ryte išeidamas iš naktinio klubo. „Liberté“ negalima atskirti to, ką matėte, nuo to, ką girdėjote ar įsivaizdavote. Žiūrėdami filmą, jį kartu su manimi kuriate. Kartais esame vojeristai, kartais jie, reikalaudami dėmesio, žiūri į mus, labai kruopščiai seka mūsų reakcijas.“ Visą interviu skaitykite ČIA.

 

Gal kas prisimena rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą „Dvaras“ (2020), kuris be proto turi sunkius ir nesibaigiančius manieringus dialogus? Čia esama panašios sugestijos ir polėkio. Visgi, kaip daugelis pastebėjo, filmas yra kaip potyris, nes nieko panašaus neteko matyti. Žiogų hipnozė naktiniame miške tiesiog skamba po seanso, o patirtas suvokimo siaubas apie žmones kaip socialinius gyvūnus, manding, pasakė kur kas daugiau apie mūsų prigimtį, nei būtų galima pamanyti iš pradžių žiūrint šį unikalų filmą. Tikrai ne kiekvienam.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 4.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babilonas" / "Babylon"

 Sveiki,

 

Kartais taip gera ir linksma grįžti į komercinį didįjį kiną, kad net sukyla apmaudas, kai jis pasibaigia. Trijų valandų  karnavalinis epas „Babilonas“ (angl. Babylon) (2022), kurį režisavo „Atkirtis“ (2014) bei „Kalifornijos svajos“ (2016) režisierius Damien Chazelle, buvo vienas ryškiausių šios vasaros mano matytų filmų. Tai labai kruopštus ir gerai apgalvojantis režisierius, kuris kuria didingus vaizdus, tad peno žiūrovui po vienodai atriekiama tiek estetiniu, tiek filmo turinio prasme. Nors taip ir nepamėgau to muilino miuziklo „Kalifornijos svajos“, manau, kad visgi „Babilonas“ vienas silpniausių režisieriaus darbų, kurį sužiūrėjau iki galo beveik, atrodo, nemirksėdamas, nes nei minutės neprailgo. Kaip koks miniatiūrinis pakvaišęs tarantiniškų spalvų serialas.

 

Vis galvoju, ar įmanoma perteikti senojo Holivudo dvasią ir atmosferą kaip nors tikroviškiau? Pastaruoju metu režisieriai kalbėdami apie šią epochą pasitelkia būtent to meto kino elementus, todėl jie tokie netikroviški. „Babilonas“ taip pat nėra tikroviškas, nors gerai „įsūdytas“ į trečiojo dešimtmečio kino rėmus, kada nebyliojo kino saulėlydyje užgimsta ir garsinis kinas, o su juo pamažu ir dideli moraliniai standartai. Viename beprotiškame vakarėlyje svajoklė Nelė gauna pasiūlymą suvaidinti nebyliajame kine, po kurio labai greitai išgarsėja kaip moralinių standartų neatitinkančią aktorę. Šalia šios istorijos plėtojama ir senstelėjusio aktoriaus Džeko karjeros pabaiga, nes jis kinui tampa per senas, iš kino išgujama ir azijietė... Atrodo, kad Holivudas kratosi to, kas nepatogu, ir ropščiasi į baltaodžių jaunų ir seksualių aktorių standartus. Sunku patikėti, kad visgi pirmiau Holivudas išgyveno tolerancijos laikotarpį, o po to stereotipų stagnaciją. Taigi šioje terpėje dinamiškai pavaizduoti veikėjai „malasi“ bandydami išlaikyti savo populiarumą, svaigindamiesi ir makabriškai žiūrėdami į mirštančius antraeilius aktorius.

 

Čionai, aišku, pasakojama ir Menio bei Nelės meilės istorija, kuri iš dalies primena Boni ir Klaido siužetinį braižą, režisierius nepraleidžia progos paryškinti Holivudo juodąją svaiginimosi kainą: alkoholis, lošimai, išsekimas nuo narkotikų ir kažkokiuose pusrūsiuose auginami freak žmonių hibridai, kurie koreliuoja su juodojo Holivudo konspiracinėmis teorijomis. Jeigu Ryan Murphy savo mini serialą „Holivudas“ kūrė viziją, koks galėjo tapti progresyvus, tai šis režisierius perteikia viską, kodėl jis tokiu netapo. Filmas nevelka į šviesią optimistinę pusę, o juostos idėja yra labai paprasta: atsargiai su holivudinėm svajonėm, nes neįgyvendinti troškimai labai nuvilia, netgi gali atimti gyvybę ir visiškai sužlugdyti, nes šiaip ar taip Holivudą valdė kelių žmonių galingas patriarchatas, ir, jeigu jiems neįtinki, gali dėtis kilpą ant kaklo arba grįžti į savo gyvenimėlį. Daug pavojingų, įtampų, nuostabos keliančių situacijų, daug gašlumo, prabangos ir muzikos fiesta tvoskiantis filmas buvo tikra atgaiva, o aktorė Margot Robbie buvo neįtikėtinai pašėlusi, nors, kaip pati teigė, būtent šis vaidmuo jos gyvenime buvo pats sunkiausias. Nepaisant to, filmas labai pavykęs, bet tikiu, kad ne visiems įtiks.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Madonna apie savo amžių ir diskriminaciją

 Sveiki,

 

Gyvename pasaulyje, kuriame, atrodo, jog viską jau galima pasirinkti, išvykti ir nematyti to, kas tau trukdo augti ir plėstis. Deja, ne visada taip buvo, ne visada žmogus ir dabar gali pasirinkti, o ir ne visiems lemta, kad jų svajonės išsipildytų, nes paprasčiausiai socialinis gyvenimas, išgyvenimas ir prasigyvenimas suryja tave kaip bandelę ir tampi galiausiai apvilta(s). Tačiau yra tokių žmonių, kurie turi savo minias sekėjų ir viena iš tokių stereotipų laužytojų yra dainininkė Madonna, kuri rugpjūčio 16 dieną atšventė 65-ąjį gimtadienį. Žinau, kad lietuviams galbūt daugeliui nieko nereiškia, tačiau ji padarė didžiulę įtaką masinei kultūrai ir vis dar tebedaro tuo pačiu būdu – neatitikdama standartų. Nors atlikėja neseniai pasveiko, nes buvo prie mirties slenksčio, sunkią akimirką ją supo jos vaikai, apie kuriuos, kaip ji teigė, tą akimirką labiausiai galvojo. Man ji nenuilstamas viso ko stereotipus griaunantis pavyzdys, juk Madonnos IQ didžiulis, ji ir rašytoja, ir dainininkė, ir profesionali šokėja, kalba prancūziškai, leidžiasi į lietuvio protui sunkiai suvokiamus meilės romanus, turi politinė poziciją, griežtai auklėjo savo biologinius ir įsivaikintus vaikus. Šiandien kažkodėl apie ją dažnai pagalvoju ir, neįtikėtina, bet kaip įkvėpimo šaltinį ir pavyzdį.

 

„Dėl įvairių priežasčių žmonės mane visuomet norėjo užtildyti. Vieniems atrodo, kad aš nepakankamai graži, kitiems – kad nepakankamai gerai dainuoju, kad man trūksta talento, nesu pakankamai ištekėjusi ar esu nepakankamai jauna. Dabar kovoju su diskriminacija dėl amžiaus – atrodo, kad esu baudžiama už tai, kad tapau šešiasdešimtmete.“

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepasirinkti keliai" / "The Roads Not Taken"

 

Sveiki,

 

Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken) (2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.

 

Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai, nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija, kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote, Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.

 

Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“ jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė, kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės, nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais (panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį teko matyti pastaruoju metu.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidas" / "Mug" / "Twarz"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu progos pasižiūrėti lenkų kino, nes jis vienas geriausių Europoje (mano nuomone). Lenkų režisierė Malgorzata Szumowska dirba kaip pamišusi, labai produktyvi ir pasiduodanti internacionaliniams kino projektams, bet įdomiausia ir savičiausia ji man yra tada, kai dirba gimtojoje Lenkijoje su lenkų aktoriais ir kalba apie vietinių gyvenimus. Lietuviai ją puikiai pažįsta iš „Kino pavasario“ repertuaro „Jos“ (2011), LGBTQ filmo „Vardan“ (2013) bei „Sniego daugiau nebus“ (2020). Repertuare, – pasižiūrėjau, – nebuvau matęs jos filmo „Veidas“ (lenk. Mug / Twarz) (2018).

 

Istorija pasakoja apie mažo miestelio, įsikūrusio Lenkijos pietuose, istoriją. Šis miestelis iš tikrųjų egzistuoja ir yra pagarsėjęs ambicingu ne taip seniai pasibaigusiu projektu. To rajono gyventojai iš tikrųjų paaukojo daugybę pinigų, kad ant kalvos būtų pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra aukštesnė ir didesnė už tą, kuri stovi Brazilijoje, Rio de Žaneire. Kad ir kaip bežiūrėčiau į tuos lenkus ir bandyčiau suprasti jų mąstymą religiniu aspektu, man tai vis tiek su tikėjimu niekaip nesiriša. Priešingai – pasimatuokime, kieno tikėjimas pagrįstas lėšomis ir statulos dydžiu yra stipresnis? Tai primena vaikišką penio matavimo varžybas, bet, matyt, žmonėms reikia tos stabmeldystės, iš kurio susikuriamas socialinis bendruomenės ryšys arba bent jau to ryšio iliuzija. Darau šį lyrinį nukrypimą, nes režisierė aiškiai kritikuoja lenkų tikinčiųjų dviveidmainiškumą, o veidas tampa (kaip ir filmo pavadinimas) visos istorijos metaforiniu apibendrinamuoju raktu.

 

Man patiko S. Lingevičiūtės pastebėjimas, kuri teigė, kad kol lietuvių kinas stato filmus apie stabus ir sieja pasakojimus su tautos didvyriais, lenkų kinas daro priešingai: randa būdų kaip kritiškai įvertinti istorinius, religinius, kultūrinius aspektus iš dabarties atskaitos taško. Pagrindinis veikėjas Jacekas po nelaimingo atsitikimo statant Jėzaus paminklą nukrenta iš didelio aukščio ir vos išlieka gyvas, tačiau netenka veido. Chirurgai ir reabilitacija jam suteikia visai kitą veidą, deja, deformuota, bet tai chirurginis šalies stebuklas, sietinas su Jėzaus statulos statybos stebuklu, tačiau grįžęs į miestelį Jacekas jaučia, kad artimieji jo neatpažįsta ir šalinasi, o jo sužadėtinė nenori jo nė akyse regėti...

 

Režisierė randa būdą kalbėti apie bendruomenės dvilypumą: iš vienos pusės kalbama apie Kristaus mokymą, tačiau pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir žmonių vertybiniai aspektai, kurie nėra jokie krikščioniški. Tąsoma šunų ir vaikų nupjauta kiaulės galva bei sugūrintas ir pakeistas Jaceko veidas tampa tiesioginiu lenkų krikščionių atvaizdu, kuris teigia, jog gyvenama keistoje distopinėje vertybių sociume: iš vienos pusės žmonės akmeniniam stabui gali atiduoti paskutinius triusikus, tačiau apspjaus savo kaimyną ir parodys jam špygą. Tai byloja apie didelės dalies lenkų tikinčiųjų konservatyvumą ir siaurą tikėjimo praktiką, kuri nėra prigijusi kasdienybėje, o veikiau išlieka kosmetiškai reprezentacinė. Man patiko šis filmas, sakyčiau, vienas stipriausių režisierės darbų. Man tik įdomu, kaip patys lenkai ir lenkų katalikai vertina tokį kiną, kuris aiškiai ištransliuoja tikėjimo peripetijas? Manding, mūsų filmas „Poetas“ buvo tikriausiai kol kas vienas nedrąsus bandymas šį bei tą nepatogiai pasakyti apie mus ir mūsų istoriją, o lenkų režisieriai tą daro nuolat! Ir jie šaunuoliai.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela