Karalienė Luizė: Luizės gimnazija – Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centras (istorija)

Sveiki,

 

Prūsijos karalienė Luizė yra viena ryškiausių ir labiausiai mylimų asmenybių Klaipėdos istorijoje, kurios buvimas šiame mieste XIX a. pradžioje pavertė jį laikinąja Prūsijos sostine. 1807–1808 metais, bėgdama nuo Napoleono armijos, karališkoji šeima rado prieglobstį tuometiniame Memelyje, kuris tapo paskutine neokupuota karalystės dalimi. Luizė į miestą atvyko pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis – spaudžiant dideliam šalčiui, serganti ir išsekusi po ilgos kelionės per Kuršių neriją, tačiau jos pasirodymas vietos gyventojams suteikė vilties ir sustiprino jų lojalumą monarchijai.

 

Klaipėdoje karalienė su šeima apsistojo nedideliame, bet jaukiame pirklių Consentių name, dabartinėje Danės gatvėje, kur įsikūrė kukli rezidencija. Nors miestas buvo provincijos uostas, Luizės dėka čia užvirė aktyvus diplomatinis ir politinis gyvenimas, nes būtent Klaipėdoje buvo priimami valstybei svarbūs sprendimai. Karalienė aktyviai domėjosi politika ir drąsino savo vyrą Frydrichą Vilhelmą III ryžtis būtinoms reformoms, kurios vėliau padėjo Prūsijai atsitiesti, o jos namai tapo pagrindiniu diskusijų ir susitikimų centru.

 

Vienas įsimintiniausių Luizės veiklos akcentų Klaipėdoje buvo jos asmeninis įsitraukimas į diplomatiją, siekiant sušvelninti Prūsijai gresiančias griežtas Tilžės taikos sąlygas. 1807 m. liepą ji iš Klaipėdos išvyko į Tilžę susitikti su pačiu Napoleonu Bonapartu, tikėdamasi savo iškalba ir žavesiu išsaugoti karalystės žemes. Nors Prancūzijos imperatorius vėliau prisipažino buvęs sužavėtas Luizės ryžto ir dvasios stiprybės, politinių nuolaidų ji beveik neišsiderėjo, tačiau šis poelgis ją pavertė tikra tautos heroje ir pasiaukojimo simboliu.

 

Gyvendama Klaipėdoje karalienė Luizė neapsiribojo vien aukštąja politika – ji daug laiko skyrė labdarai ir bendravimui su vietos bendruomene. Ji dažnai lankėsi bažnyčiose, mokyklose, domėjosi vargšų padėtimi ir asmeniškai rūpinosi sužeistais kariais, kurie po mūšių plūdo į miestą. Jos paprastumas ir nuoširdus rūpestis paprastais žmonėmis pelnė jai „šventosios karalienės“ vardą, o klaipėdiečiai ją pamilo taip stipriai, kad jos buvimas mieste iki šiol laikomas vienu šviesiausių laikotarpių uostamiesčio metraščiuose.

 

Karalienė Luizė Klaipėdos apylinkėse rado ir ramybės kampelį – ji itin pamėgo pasivaikščiojimus Tauralaukio dvare bei Danės upės pakrantėmis. Pasakojama, kad po vienu iš Tauralaukio ąžuolų karališkoji šeima mėgdavo gerti arbatą ir džiaugtis trumpomis ramybės akimirkomis toli nuo karo baisumų. Šios išvykos į gamtą jai padėjo ištverti tamsų laukimo periodą, o vėliau šios vietos tapo klaipėdiečių traukos objektais, primenančiais karalienės meilę šiam kraštui ir jo gamtai.

 

Luizės buvimas Klaipėdoje paliko gilų kultūrinį ir istorinį pėdsaką, kuris jaučiamas net praėjus dviem šimtmečiams. Būtent čia buvo pasirašytas garsusis spalio ediktas, panaikinęs baudžiavą Prūsijoje, tad Klaipėda tapo esminių laisvės permainų liudininke. Šiandien mieste karalienę primena jos vardu pavadinta gatvė, paminkliniai ženklai ir legendos apie jos taurumą, o pati Luizė išlieka jungiamąja grandimi tarp Klaipėdos ir didžiosios Europos istorijos, simbolizuojanti moterišką drąsą ir dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą.

 

Karalienės Luizos jaunimo centras

 

Puodžių gatvėje esantis pastatas, kuriame dabar įsikūręs Karalienės Luizės jaunimo centras, yra vienas puošniausių ir architektūriškai vertingiausių Klaipėdos statinių. Šis istorizmo stiliaus pastatas buvo pastatytas 1891 metais specialiai miesto mokyklai, kuri dar 1811 metais, pagerbiant prieš metus mirusią Prūsijos karalienę, buvo pavadinta Luizės vardu. Nors pati karalienė šiame pastate lankytis negalėjo, jis buvo sumanytas kaip gyvas paminklas jos atminimui ir nuopelnams švietimui, mat būtent gyvendama Klaipėdoje Luizė itin domėjosi pedagogikos reformomis ir rėmė naujas mokymo metodikas.

 

Istoriškai šis pastatas buvo žinomas kaip Karalienės Luizės gimnazija (vok. Königin-Luise-Gymnasium), skirta mergaičių lavinimui. Tai buvo viena prestižiškiausių ugdymo įstaigų Rytų Prūsijoje, kurioje mokinės gavo aukšto lygio išsilavinimą, orientuotą į humanitarinius mokslus, kalbas ir menus. Pastato fasadą iki šiol puošia dekoratyvūs elementai, primenantys apie karališkąją globą, o pati įstaiga tapo uostamiesčio intelektualinio gyvenimo židiniu, ugdžiusiu ne vieną žinomą Klaipėdos krašto asmenybę.

 

Po Antrojo pasaulinio karo pastato paskirtis kiek pasikeitė, tačiau išliko susijusi su švietimu ir vaikų laisvalaikiu. Sovietmečiu čia veiklą vykdė Moksleivių rūmai, kurie tapo pagrindine vieta, kurioje vaikai po pamokų lankė įvairiausius būrelius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 metais įstaigai buvo sugrąžintas karalienės Luizės vardas, taip atkuriant istorinį teisingumą ir pabrėžiant pastato sąsają su didinga Prūsijos praeitimi bei karalienės puoselėtomis vertybėmis.

 

Šiandien Karalienės Luizės jaunimo centras yra moderni neformaliojo švietimo įstaiga, po savo skliautais suburianti šimtus kūrybingų vaikų ir jaunuolių. Čia veikia muzikos, šokio, dailės, teatro ir kitos meno studijos, kuriose ugdomi jaunieji talentai. Pastatas išlieka ne tik svarbiu architektūriniu paminklu Puodžių gatvėje, bet ir gyva kultūrine erdve, kurioje istorinis Luizės palikimas susipina su šiuolaikine kūryba, o karališka dvasia įkvepia naujas klaipėdiečių kartas siekti saviraiškos laisvės.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Madonna apie savo amžių ir diskriminaciją

 Sveiki,

 

Gyvename pasaulyje, kuriame, atrodo, jog viską jau galima pasirinkti, išvykti ir nematyti to, kas tau trukdo augti ir plėstis. Deja, ne visada taip buvo, ne visada žmogus ir dabar gali pasirinkti, o ir ne visiems lemta, kad jų svajonės išsipildytų, nes paprasčiausiai socialinis gyvenimas, išgyvenimas ir prasigyvenimas suryja tave kaip bandelę ir tampi galiausiai apvilta(s). Tačiau yra tokių žmonių, kurie turi savo minias sekėjų ir viena iš tokių stereotipų laužytojų yra dainininkė Madonna, kuri rugpjūčio 16 dieną atšventė 65-ąjį gimtadienį. Žinau, kad lietuviams galbūt daugeliui nieko nereiškia, tačiau ji padarė didžiulę įtaką masinei kultūrai ir vis dar tebedaro tuo pačiu būdu – neatitikdama standartų. Nors atlikėja neseniai pasveiko, nes buvo prie mirties slenksčio, sunkią akimirką ją supo jos vaikai, apie kuriuos, kaip ji teigė, tą akimirką labiausiai galvojo. Man ji nenuilstamas viso ko stereotipus griaunantis pavyzdys, juk Madonnos IQ didžiulis, ji ir rašytoja, ir dainininkė, ir profesionali šokėja, kalba prancūziškai, leidžiasi į lietuvio protui sunkiai suvokiamus meilės romanus, turi politinė poziciją, griežtai auklėjo savo biologinius ir įsivaikintus vaikus. Šiandien kažkodėl apie ją dažnai pagalvoju ir, neįtikėtina, bet kaip įkvėpimo šaltinį ir pavyzdį.

 

„Dėl įvairių priežasčių žmonės mane visuomet norėjo užtildyti. Vieniems atrodo, kad aš nepakankamai graži, kitiems – kad nepakankamai gerai dainuoju, kad man trūksta talento, nesu pakankamai ištekėjusi ar esu nepakankamai jauna. Dabar kovoju su diskriminacija dėl amžiaus – atrodo, kad esu baudžiama už tai, kad tapau šešiasdešimtmete.“

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga siela: jubiliejinis 5000 įrašas!

 Sveiki,

 

Nemaniau, kad sulauksiu tokios dienos, kad pasakysiu: aš tai padariau! 5000 internetinių įrašų per... Dieve brangus! Per beveik 14 metų! Puikiai prisimenu, kaip 2012 metais dariau įrašą, kad pagaliau pasiekiau 1000 įrašų ir jausmas buvo geras, o dabar? Jausmas toks, kad šis portalas tapo kažkokiu gyvenimo priedu, kuriame galiu perteikti viską, kaip vienas komentatorius kažkada parašė: „viską, ką suvartoji!“. Kultūra ne tik vartojama, ji iš dalies ir patiriama, todėl man smagu visada iš bet ko padaryti tam tikras išvadas, reflektuoti, nes tai mano kitas, galima sakyti, universitetas.

 

14 metų, kai gyvuoja „Maištinga siela“, sukaks tik birželio mėnesį, šiandien 5000-sis įrašas. Nors puslapis švęs paauglystės, galima sakyti, viduriuką, man tai tokia sena veikla, kad sunku apsakyti. Bandau prisiminti, kiek sykių galvojau, kad nieko neberašysiu, ištrinsiu, paliksiu taip, kaip yra ir niekas nepasiges, bet... Matyt, per tuos 14 metų išaugau ir iš to. Jeigu neturiu, ko parašyti (arba nenoriu), tai ir nerašau, ir su tuo viskas yra gerai.

Labai prie puslapio plėtros prisidėjo facebooko puslapio atsiradimas, bendradarbiavimas su leidyklomis, jūsų komentarai. Tai ne vien tik man. Tai ir jums. Ne visais ir ne visada savo įrašais galiu pasidžiaugti, kai kurie atrodo be prasmės, arba netgi užimantys pernelyg griežtą poziciją, arba neturintys išliekamosios vertės, bet į visa tai esu linkęs žiūrėti kaip į procesą, kuris kažkur galiausiai mane visada vedė, veda ir ves.

 

Jūsų Maištinga Siela