Informacija apie albumą: Kylie Minogue – Tension [vinyl / LP] (2023)
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Šią seną dainą prisiminiau iš senų laikų, tiesiog
išgirdau fragmentą ir, atrodo, atsigamino ištisas laikmetis. Garsios iš
Kolumbijos kilusios atlikėjos Shakiros (g. 1977) daina „Estoy Aqui“
(liet. Esu čia) buvo ne kartą panaudota įvairių filmų garso takeliui,
būtent iš ten ir ateina šios dainos atmosfera ir asmeninės asociacijos. Shakira
šiuo metu vis dar yra viena populiariausių ispanakalbių šalių atlikėja, kuri į
savo koncertus pritraukia tūkstančius. Šiuo metu atlikėjai 46 metai, tačiau
savo muzikinę karjerą jau tęsia ketvirtą dešimtmetį. Jos tikrasis aktyvumo kaip
dainininkės laikas prasidėjo dar paauglystėje, apie 1990 metus, kada šovė ispaniškai
kalbančiose šalyse į muzikos padanges. Amerikietiškoje rinkoje ji išpopuliarėjo
po dešimtmečio jau kaip savitai susiformavusi atlikėja su albumu „Laundry
Service“ (2001), iš kurio Shakirą daugelis lietuvių jau atpažįsta kaip
pasaulinio lygio atlikėją, nors prieš tai visą dešimtmetį ji įrašinėjo vien
ispanišką muziką.
Daina „Estoy aqui“ yra pirmasis singlas ispanų kalba
iš trečiojo komerciškai sėkmingo albumo „Pies Descalzos“, pasirodžiusio 1995 metais.
Vien šio albumo pasaulyje parduota per 4 milijonus kopijų. Daina US Latin
Pop Airplay reitinge pasiekė pirmąją poziciją, kūrinys laikomas pirmuoju
atlikėjos proveržiu už Kolumbijos ribų, kūrinys populiarus buvo ir tebėra tarp
ispanakalbių amerikiečių. Yra išleista portugališka versija, taip pat
neoficiali piratinė nutekėjusi angliška versija. Dainą muzikos kritikai
įvertino išties palankiai akcentuodami, jog jai būdinga labai įtrauki ir
kabinanti šokio melodija, lengvumas ir balso savitumas. Man ji absoliučiai
kitokia daina Shakiros repertuare, dar prieš seksualiai hiperbolizuotas visas
kitas būsimas atlikėjos idėjas. Siūlau pasiklausyti.
Žodžiai / letra / lyrics
Shakira – Estoy Aqui
Ya sé que no vendrás
Todo lo que fue
El tiempo lo dejó atrás
Sé que no regresaras
Lo que nos pasó
No repetirá jamás
Mil años no me alcanzarán
Para borrarte y olvidar
Y ahora estoy aquí
Queriendo convertir
Los campos en ciudad
Mezclando el cielo con el mar
Sé que te dejé escapar
Sé que te perdí
Nada podrá ser igual
Mil años pueden alcanzar (mil años pueden
alcanzar)
Para que pueda perdonar
Estoy aquí queriéndote
Ahogándome
Entre fotos y cuadernos
Entre cosas y recuerdos
Que no puedo comprender
Estoy enloqueciéndome
Cambiándome un pie por la cara mía
Esta noche por el día y que
Nada le puedo yo hacer
Las cartas que escribí
Nunca las envié
No querrás saber de mí
No puedo entender
Lo tonta que fui
Es cuestión de tiempo y fe
Mil años con otros mil más (mil años con
otros mil más)
Son suficientes para amar
Estoy aquí queriéndote
Ahogándome
Entre fotos y cuadernos
Entre cosas y recuerdos
Que no puedo comprender
Estoy enloqueciéndome
Cambiándome un pie por la cara mía
Esta noche por el día y que
Estoy aquí queriéndote
Ahogándome
Entre fotos y cuadernos
Entre cosas y recuerdos
Que estoy enloqueciéndome
Cambiándome un pie por la cara mía
Esta noche por el día y que
Si aún piensas algo en mí
Sabes que sigo esperándote
Estoy aquí queriéndote
Ahogándome
Entre fotos y cuadernos
Entre cosas y recuerdos
Que estoy enloqueciéndome
Cambiándome un pie por la cara mía
Esta noche por el día y que
Y que estoy aquí queriéndote
Ahogándome
Entre fotos y cuadernos
Entre cosas y recuerdos
Que estoy enloqueciéndome
Cambiándome un pie por la cara mía
Esta noche por el día y que
Y estoy aquí queriéndote
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių
trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet
pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic)
(2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino
evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį
nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek
vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.
Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę
veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija –
koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis,
nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas
specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas
paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji
nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina
tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas
įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir
tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti
antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes
akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie
vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje
ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.
Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas
potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai
susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus
protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo
savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje.
Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius
darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis
intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį.
Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe
perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves,
kurios virsta netgi labai tikrovėmis.
Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010)
filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs,
tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be
jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos
kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus
netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami
žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga
irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai,
turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant
viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau
vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos,
tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint
ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 5.5
Jūsų Maištinga Siela