Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas
išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita
pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino
šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi
lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir
visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito
Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau,
kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus,
matymo, temų ir problemų.
Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi
Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų
tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę
santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra
toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais
Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie
medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai,
nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei
įtraukiantis, nei jaudinantis?
Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog
scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet
manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas.
Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau
kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų
dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai
sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas
tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos
mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To
orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi
įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto
sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu
pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis
iš tribūnos.
Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija
galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams,
kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų
pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu.
Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo
įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji
nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog
istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės
intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė
buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai
pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai
papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.
Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė
padangėj nardo...“
Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko
režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars
Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog
šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent
su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius,
pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.
Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje
šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai
paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.)
santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus
interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių
apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo
pjesė, pastatyta Lietuvoje.
Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina,
netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti
pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų
spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį
alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto
žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.
Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių
visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje
alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė)
gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami
sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai
primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais
civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu.
Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.
Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai
hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties
būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito.
Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito
veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti
vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir
daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute,
hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas
pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta
arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios
rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir
aukos vienu metu.
Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui
yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo.
Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai
ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir
elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti,
apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie
mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos
pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės
būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis
gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.
Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą
galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando
seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję
santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis
bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio,
nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai
susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.
Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet
ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o
išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų
jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir
išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir
tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti
ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo,
jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti.
Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių
priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių
pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau
laikytis šio gyvenimo diskurso.
Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet
paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir
iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos
kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“
savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus,
gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir
simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus,
tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali
ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios
jėgos tarsi lėlių namelyje.
Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai,
stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt
režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su
kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo
pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar
ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su
šia būsena, ir su spektaklio tema.“
Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos
dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas
Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties
yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks
novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė
perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią
kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas,
kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo
atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“
ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena
šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir
paprasčiau yra gyventi dėl savęs?
Tiesą sakant, vos tik pasirodė rašytojos Kristinos
Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: Justino
Marcinkevičiaus paminklas“, jį perskaičiau, pasižymėjau vertas dėmesio teksto
dalis, tačiau tik šiandien darau šį įrašą, nes gal kas praleido, gal kam
pravers... Nors netrumpame ir aiškią autorės poziciją užimančiame straipsnyje
gali pasirodyti, kad rašytoja atsikirtinėja ją kritikavusiems dėl J.
Marcinkevičiaus vertinimo rašytojams ir pavieniams, kitą vertus, galvoju, ar aš
pats to nedaryčiau, norėdamas sudėti akcentus ties savo ankstesniais pasisakymais,
jeigu pakliūčiau į panašią situaciją?
Driokstelėjo rašytoja šiame pasisakyme kaip reikiant,
tad galvojau, kaip šį tekstą, pvz., priėmė Lietuvos rašytojų sąjungos
pirmininkė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė? Ne paslaptis, kad didelė dalis iš
Lietuvos rašytojų nemėgsta K. Sabaliauskaitės dėl populiarumo, dėl tam tikrų
pozicijų ir įsitikinimų, dėl dar velniai žino ko – gal dėl to, kad tolima, ne
jų rate, todėl nepažinta kaip žmogus, o tą lengviau ir kritikuoti, ir teisti,
ir įkąsti net tada, kai kaskart pasisakoma apie ją ar jos literatūrą su prierašu:
„aš prieš ją nieko blogo neturiu, bet...“
Bet ne apie tai. O apie straipsnį. Jis, sakyčiau,
epinis, todėl labai tikiuosi, kad likę mokyklose pedagogai, kurie neišėjo iš
mokyklų, neišprotėjo protestuodami ir žeminami, nesumušti agresyvių mokinių,
nepaduoti supermamyčių į teismus dėl to, kad į sūnelį pažiūrėjo ne taip,
pasiims šį straipsnį ir pridės šalia analizuojamos Justinos Marcinkevičiaus
kūrybos. Tai labai reikalinga, brėžiant naujajai kartai kritinio mąstymo galimybes,
o ne tą surūgusią ir seną „myliu aš tėvynę, tad einu už ją numirti, nes tai
herojiška“. Nieko aš nematau tame herojiško, deja. Tai tik rodo, kad žmogus
gyvena suinstaliuotais idealais, lūkesčiais apie pasiaukojimą ir bla bla bla...
Bet ir ne apie tai dabar, o apie šią citatą, kuri man
pasirodė viena esmingiausių be to, kas dar pasakyta šiame straipsnyje,
analizuojant net J. Marcinkevičiaus trilogiją. Apie tai, kad viešojoje erdvėje norima,
kad įsivyrautų tam tikras „Gyvulių ūkio“ efektas, kad būtų kalbama, sakoma tik „teisingi“
dalykai, tik tai, kas atitinka „normalią“ poziciją, neturint savojo matymo arba
ją pasiliekant tik sau, kaip gėdingą mentalinį rudimentą. Tas pats ir su
literatūros perskaitymu ir vertinimu. Politikų kišimasis labai aiškiai brėžia
populizmo sparną teisingai suinstaliuotai tautai, ką ir kaip reikia galvoti
apie vieną ar kitą kūrinį. Ankstesnis skandalas su Mariaus Ivaškevičiaus romanu
„Žali“, kai kurios partijos įsigudrinusios brėžė degtukus raganiaus laužui ir
rengė projektus atimti iš rašytojo Nacionalinę literatūros premiją, nes
partizanai „Žaliuose“ pavaizduoti ne kaip didvyriai, o pernelyg buitiškai,
rodo, jog kūryba tampa Pelene politikai. Mūsų kinas ilgai sirgo šia
pataikūniška vienkrypte „teisingų“ didvyrių vaizdavimu. Kai kada ir literatūra
tampa politikų įrankiu pritraukti prie tariamo jų teisingo požiūrio, kuris,
mano galva, nė neegzistuoja.
Tas skandalas dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo tik
rodo iš esmės „skaldyk ir valdyk“ poziciją. Polemikos viešojoje erdvėje buvo
mažai, gal nebent prof. Viktorijos Daujotytės pamintijimuose, kuri bando
suvokti abi pozicijas ir nė vienos nepasmerkti. Deja, pustoniai pas mus išnykę
ir tuo labai naudojasi populistiniai politikai, kurie nemažai prikišo nagus
kiršindami visuomenę, kurioje, deja, šis susiskaldymas atsiranda ne tiek dėl
pačių politikų trigrašio, bet daugiau dėl to, kad masėje gyvena ir kritiškai
mąstančių žmonių, ir dar su „teisingais“ sovietiniais matymo ir vertinimo
kriterijais. Visiems gyventi vienoje troboje yra sudėtinga, bet neturime kitos
išeities. Aš laikausi to krašto, kad kiekvienas turi turėti savo santykį su
kūriniu, juk tai ir yra laisvo žmogaus teisė, bet net ir tariamai laisviems
kartais norisi pakontroliuoti kaip inspektoriui, ką kiti „laisvieji“ turi galvoti,
manyti ir daryti.
Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi
jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos
naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris
padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą
istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).
Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę
tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris
kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau,
pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu,
mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų
Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų
niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki
Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse
nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs
komunizmas visus „sulygino“.
Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones
(1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės
būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus,
kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose,
miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose
paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir
žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja
po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir
jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus
rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per
stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių
ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo
šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o
mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando
kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau
tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter
Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje
žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu,
kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...
Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man
nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros
galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau,
matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus
įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos
kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į
viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie
Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.
