Informacija apie albumą: Marco Mengoni – Materia (Pelle) [vinyl / 2LP] (2022)
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kino kirtikai kaips susitarę gyrė prancūzų filmą „Panelė
Šambon“ (pranc. Mademoiselle Chambon) (2009), kurį pagal romaną
pastatė Stéphane Brizé. Pastarasis rodytas Lietuvoje per „Žiemos ekranai“ kino
festivalį bei per LRT televiziją (gal dar galite pamatyti jų videotekoje). Retai
kada bepažiūriu senesnę kino juostą, tačiau visgi jaučiu sentimentus
prancūziškam kinui, tad nutariau nepraleisti progos.
Istorija pasakoja apie statybininką Žaną, kuris turi žmoną
ir vaiką, atrodo, jo santuoka puiki, problemų nėra, tačiau vieną dieną jis
sutinka sūnaus mokykloje pravesti pasakojimą apie savo profesiją ir netikėtai
susižavi elfiškos išvaizdos blondine mokytoja Veronika (beveik Vienuolio „Paskenduolė“
– mano asociacijos). Pastaroji užsisako jo statybos paslaugų ir Žanas mielai
pagelbsti panelei Šambon. Netrukus jų santykiai perauga į subtilų flirtą.
Atrodo, kad filmas niekuo neypatingas. Paprasta vargana
vyro neištikimybės istorija, o mokytoja vilioklė, truputi infantili, truputį
nerealizavusi save muzikoje, užmetusi smuiką, flirtuoja savo ilgomis gėlėtomis
suknelėmis ir... suvilioja Žaną. Žanas irgi leidžiasi vedamas šio nuotykio. Visa
tai perteikiama ne kaip deginanti aistra, pasiutpolkė, bet priešingai –
melancholiškai, su klasikinės muzikos intarpais, sakytum, prancūziškai
meniškai, išryškinant pagrindinių veikėjų kaltės ir aistros santykį. Iš
vienos pusės toks filmas gan jau senamadiškas, paremtas estetiniais sumetimais
ir gerai parinktų aktorių duetu, – į juos išties lengva, gal kiek nepatogu dėl neištikimybės,
stebėti, kuo viskas pasibaigs. Tiesa, panelės Šambon asmeninė istorija taip ir
nepapasakota iki galo, kodėl ji leidžiasi į tokius nuotykius, nepritampa,
matome tik iš subtilių detalių, kad ji kenčia, yra vieniša, nerealizavusi savęs
ir galbūt dėl tokio būdo pasmerkta likti senmerge.
Stebina tai, kad Prancūzijoje yra pedagogų, kurie „kilnojami“
iš vienos vietos į kitą, iš vieno miesto į kitą – panelė Šambon tokia, kuri
pavaduoja į dekretą išėjusius ar laikinai dirbti negalinčius pedagogus, o kai
jie sugrįžta, jai pasiūlo kitą įstaigą. Patogi sistema. Pagalvojau, kad
Lietuvoje visgi šis reikalas nepaeitų...
Grįžtant prie filmo. Jis lėtas, subtilus, pirmoji
filmo pusė išties intriguoja, subtilumas neretai žavi, ypač gerai susikalbėjo aktorių
pora, įdomu buvo stebėti Žaną, užgrūdintą sunkių statybų ir šitaip lengvai
pasiduodančiam švelniam flirtui. Filmas pastatytas dar tada, kai kompaktai buvo
madingi ir skolinami! O atrodo, kad dar ne taip seniai... Visgi filmo pabaiga
buvo niekuo neypatinga, Šambon nepalenda po traukiniu kaip Karenina, o Žanas
lieka šeimoje – vienos vasaros flirtas, kuris davė abiem veikėjams savito svaigulio
ir vilties, tačiau lyg ir nieko esmingo ar griaunančio neįvyko.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 6.9
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki mielieji,
Kaip aš mėgstu gerai susuktus mindfcuk stiliaus
filmus! Kur nolaniškai dera nuotykiai su tarantinišku komikso
cinizmu. Galima sakyti, kad šių braižo motyvų turi ir Juel Taylor režisuota
mokslinės fantastikos mistinė kriminalinė komedija – tikra žanrų įvairovė! – „Jie
klonavo Taironą“ (angl. They Cloned Tyrone) (2023). Pastebiu, jog
per šį dešimtmetį kuriasi Amerikos kino rinkoje unikali kino nišą t. y,
juodosios rasės atstovai kuria savo filmą, kviečiasi savo rasės aktorius ir
vaizduoja juodaodžių kultūrą, dažniausiai kur veiksmas vyksta kokiame nors šių
žmonių didmiesčio atskirame gete, kvartale, perteikiant išskirtinai šios
kultūros probleminius aspektus. Nepaisant visko, šios kartos ir naujos srovės
režisieriai išlaiko patrauklumą masinėms žiūrovams, netgi, sakyčiau, kino
gurmanams.
Pripažįstu, kad filmas „Jie klonavo Taironą“ mane
paveikė stipriau, nei tikėjausi. Tą naktį, po seanso, sapnavau alternatyvius
sapnus. Filmas išties keistas ir dėl to labai geras. Sakyčiau, scenaristai
pasistengė įdomiau ir ne taip tiesmukai kalbėti apie rasizmą. Istorija pasakoja
apie nelabai gerą vyruką Taironą, kuris savo kvartale stumdo narkotikus,
vieną naktį jį nušauna, tačiau kitą dieną jo istorija ir gyvenimas vėl tęsiasi
tarsi kokioje „Švilpiko dienoje“. Vietiniai draugeliai – narcizas sąvadautojas
ir kekšė svajotoja – suvokia, jog tai ne tas pats Taironas, galiausiai jie
išsiaiškina, jog po jų kvartalu įkurtos didžiulės klonų laboratorijos, o jų
gyvenimai yra stebimi, su jais nuolat atliekami maisto ir kitų medžiagų
bandymai... Iš tikrųjų tai savitas serialo, jeigu matėte nors vieną sezoną, „Vakarų
pasaulis“ modelis, kada sukurti robotai imituoja tam tikrą simuliakrinį
pasaulį, turi savo dirbtinį intelektą ir linksmina valdžios atstovus.
Filmas išlaiko, sakyčiau, puikų žaidybinį komizmą,
veikėjus smagu stebėti. Režisierius stebėtinai per ploną plauką dažnai
priartėja prie klišių, bet nuolat pateikia kokių nors netikėtumų, savitos
spalvos, žiūros kampo. Galiausiai visas šis klonavimo reikalas yra tos pačios
galios ir paklusnumo atspindys – klonuotojai baltaodžiai kuria juodųjų pasaulį,
pastarieji neturi laisvos valios, o tai yra tarsi vergovinės santvarkos, iš
kurios tariamai Amerika išaugo, tačiau ir šiandien vis dar policininkas nušauna
šios rasės žmogų vidury baltos dienos, atspindys. Ar tikrai pakeitus laikus,
formą, galios žaidimo formas išnyko rasizmas? Filmas apie kontrolę ir tos
kontrolės nežinojimą, apie tariamą laisvą valią rinktis. Filmas atsako žaisminga
nuotykių ir mokslinės fantastikos forma, randa būdą įtikti masiniam žiūrovui,
bet kartu nenuvilia ir rimtesnio kino mėgėjų. Sakyčiau, filmas labai pavyko ir
jis dar ilgai išliks mano atmintyje kaip puikus komercijos, režisūrinės autentikos,
scenarijaus ir giliamintiškumo derinys. Čia panašiai kaip su filmu „Barbe“ –
lyg ir kalbama nelabai rimtai, nes tokia apgaulinga forma, apie labai esminius
dalykus.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Laba, skaitytojai,
Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau,
jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs.
Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis
už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų.
Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo
versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto
vaidmens.
Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena
XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja
ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau
tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti,
ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta
į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme
viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos –
karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti
– prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir
pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu
ir ištinka kokia bėda...
Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis
ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik
elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija,
savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie
parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į
ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine
Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai
angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito
žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos
Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai
dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.
Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik
svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai
vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?),
o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi
moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi
nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?)
irgi klišėmis.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Pagaliau atokvėpio savaitė! Tokios mini atostogos,
kurias, kaip jau įprasta, stengiuosi išnaudoti įspūdžiams, naujoms patirtims,
pažinimui, o ne besaikiam miegui lovoje iki pietų, po kurio seka ir savitas
kaltės jausmas, jog ir vėl nieko nepamatei, nieko nepatyrei. Žinau, kad po
kiekvienos kelionės laukia ir tam tikras atoveiksmis, nesmagumas, jog turi
nutraukti ir grįžti į darbų ritmą. Bet geriau taip, negu niekaip! Juk ir G. G.
Marquezo romano pavadinimas sako „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“,
todėl atviras ir šioms rudeninės kelionės patirtims. Paltas paruoštas. Bagažas
irgi. Knygos, tiesa, lengvesnės, taip pat sukištos tarp kojinių ir marškinėlių.
Bilietai laukia, tad belieka pažiūrėti, ką pasiūlys Vakarų Europa!
Jūsų Maištinga Siela