Šiandien turėjau vieną puikiausių vasaros dienų, kai
tiesiog dariau tai, ką reikia daryti, kad būčiau laimingas. Neskubėjau. Vaikščiojau
su knyga po miestą, prisėsdamas prieš saulutę. Nuostabus oras (+22C!), lengvas
ir gaivus vėjelis, tuščias, neprikimštas skrandis, sukeliantis kūne lengvumą. Ir
taip gera užeiti į kavinę, prisėsti su kavos puodeliu, paskaitinėti ir laukti
draugo po darbų, kad galėtume pasivaikščioti, užsukti į akmenų parduotuvę. Dalį
laiko knygyne varčiau naujienas, nusipirkau už tris eurus Viktorijos Daujotytės
knygą, vėliau tiek pat sumokėjau už kavos puodelį ir viskas taip ramiai, kad
jokia pikta mintis nepuolė nei apie žmones, nei apie būsimus darbus –
absoliutus laikas sau ir judėjimui, buvimui čia ir dabar.
Esu dėkingas už šį natūralų ir paprastą patyrimą be
didesnių pastangų. Vien dėl to, kad nusprendžiau vos pramerkęs akis, kad
šiandien bus puiki diena. Dar sykį pasitikrinu seną tiesą: svarbu yra nukreipti
mintis į savo būsenų ir emocijų gerinimą ir suvokimą, jog tikrasis pasaulis
priklauso nuo vidinio susitvarkymo, o ne nuo išorės veiksnių. Svarbu tą
emocingą būseną sąmoningai pratęsti, dauginti ir įgalinti, kad taptų tokia pat
įprasta, kaip kažkada nuolat buvę besivelkantys rūpesčiai ir stresas.
Iš Afrikos kilusi prancūzų režisierė Alice Diop prieš
kelerius metus pristatė savo filmą „Sent Omeras“ (pranc. Saint
Omer) (2022), kuris buvo rodytas „Kino pavasario“ festivalyje. Šį filmą
kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, tad ėmiausi smalsumo vedinas žiūrėti,
apie ką ši istorija.
Tai šiuolaikinė imigrantų į Prancūziją istoriją,
paremta antikine Medėjos istorija. Pasak graikų mitologijos, Medėja, nužudžiusi
savo vaikus, pavirto akmeniu. Visais laikais pasakojimai apie vaikžudystę šiurpino
visuomenę, o šių pasakojimų imasi ne tik kino kūrėjai, bet ir literatai. Pavyzdžiui,
Toni Morrison savo knygoje „Mylima“ atskleidžia vergės savo dukters nužudymo
priežastis. Bandymai suprasti, kodėl motina nužudo savo vaiką, yra sudėtingi ir
klaidūs. Šiame filme visgi režisierė visą suvokimo „svorį“ meta dviem pagrindinėms
veikėjoms – besilaukiančiai literatūros dėstytojai ir rašytojai Ramai, kuri
stebi bylos teismo procesus ir dėlioja biografinę knygą bei, aišku, pačiai
kaltinamajai Laurencijai, kuri teismo pradžioje prisipažįsta, kad pati nežino,
kodėl taip padarė ir kad šis teismas jai turėtų padėti suvokti savo veiksmų
priežastis.
Šiaip mėgstu teisminio proceso filmus, toji struktūra
man priimtina ir suvokiama bei įdomi tuo, kad geba situacijas perteikti
analitiniu būdu, dažniausiai atskleidžiant veikėjų veiksmų paradoksalumą. Dažniausiai,
kaip ir šios bylos atveju, sudėtinga vienareikšmiškai, žinant aplinkybes ir
nusikaltimo kontekstus, pasmerkti kaltinamąją. Visgi filmas kiek priminė seniau
matytą „Kryčio anatomiją“, kurioje vėlgi moteris kaltinama savo vyronužudymu, tik tame filme labiau veikė
detektyvinė paslaptis, o „Sent Omeras“ filme labiau analizuojamos
psichologinės ir socialinės priežastys, susijusios su pagrindinės veikėjos
imigracijos problemomis, nepateisintais lūkesčiais tėvams.
Filme nuskamba tokia įdomi sąvoka „moteris fantomas“ –
tai nematoma, asociali, atskirtį ir beviltišką vienatvę patyrusi moteris,
kurios viltys sužlugo baltųjų europiečių pasaulyje. Iš tikrųjų labai įdomus
filmas pasvarstyti apie visos šios vargšės moters padėtį, kurių dažniausiai
visuomenė nenori nei matyti, nei suprasti (prisiminkime Almos Bružaitės bylą
prieš daugel metų). Glumina tai, kad pagrindinė veikė išsilavinusi, puikiai
kalba prancūziškai, geba skaityti ir analizuoti filosofinius tekstus, tačiau situacija
tik rodo, kad akademiniai gabumai nelygūs socialiniai ir kultūriniai
adaptacijai. Pats genialiausias žmogus su puikiausiais mokslo pasiekimo
rezultatais negavęs meilės, šilumos ir palaikymo gali atimti sau gyvybę, ką čia
kalbėti apie į neviltį puolusią motiną... Finale suskamba kaltinamosios
advokatės paskutinė ginamoji kalba, kurią reikia atskirai išsirašyti, nes ji
pravirkdo – nepaprastai literatūriškai talpi ir esminė kalba, dėl ko verta
žiūrėti visą filmą nuosekliai ir iki galo.
Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra
lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg
įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs
dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o
kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“,
ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir
visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę
(išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis
reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back
to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal
antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos
asmeninio gyvenimo metafora.
Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs,
kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“
albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki
gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik
dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos
atlikėjomis.
Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse
dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu
Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas
į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau,
koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą.
Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna
interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara
Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė
Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau
tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.
Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy
biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos,
todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais
dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas
reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet
labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin
charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo
labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių
priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių
eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.
Žinote, ko šiomis dienomis labiausiai pasiilgau? Ogi gero
ir įtraukiančio detektyvinio trilerio! Beieškodamas, ką čia galima pažiūrėti,
aprikau seną Pietų Korėjos filmą „Dviguba rokiruotė“ (angl. Infernal
Affairs) (2002), kurį, dabar berašydamas atsiliepimą, manding, prisiminiau,
ar nebūsiu kažkada labai seniai matęs? Arba matęs kažką labai panašaus į šią
kino juostą. Kadangi pastaraisiais metais mačiau neblogų azijietiškų kino
darbų, tad drąsiai pasirinkau puikiai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą „Dvigubą
rokiruotę“.
Istorija labai ilga ir paini, kuri remiasi slaptų ir
integruotų agentų strateginiai šnipinėjimo žaidimais. Blogiukas integruojamas
tarp policininkų, o policininkas tarp blogiukų, nors abu vyrukai kažkada mokėsi
vienoje mokykloje ir buvo draugai. Žodžiu, filme vaizduojamos kelios narkotikų
barono prekybinės operacijas, kurias bando sustabdyti policija, tačiau
nesėkmingai, nes baronui nuolat praneša infiltruotas agentas. Didžiausia filmo
intriga, kada du integruoti po priedanga buvę draugai susitiks ir sužinos apie
vienas kito darbus... Tradiciškai šiame filme tai nutinka, žinoma, finalinėje
filmo pabaigoje.
Prisiminiau! Šis filmas man priminė amerikiečių puikų
slaptų agentų filmą „Infiltruoti“, todėl, jeigu mėgstate sekti supainiotus socialinius
vaidmenis, šis filmas, nors režisūriškai ir senstelėjęs, bet nepraradęs
dinamiškumo ir tinka puikiai žiūrėti net šiomis dienomis. Visgi filmo pradžioje
apsunkina visų panašūs azijietiški veidai, bet netrukus įsimini kelis
skiriamuosius fizinius bruožus ir toliau seki istoriją. Visgi nepripratau prie vieno
– tų keistai ištęstų korėjiečių trileriams būdingų emocingų kompozicijų, per kurias
močiutės gali numegzti šaliką, kol baigiasi visi aktorių antakių pakilimai,
pražiotos sulėtintame kadre burnos ir teatrališki kadrai, pastiprinti tyčia paaštrintais
garso efektais. Panašių efektų galima aptikti indų serialuose, pastarieji tapę
internetinių memų priemonėmis. Gal 2002 metais tai dar veikė, bet šiomis
dienomis atrodo kaip azijietiška parodija vakariečiams. Tiesa, filmas yra sulaikęs tęsinių.
Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų
kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau
drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie
atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX
amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris,
savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.
Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį
įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo
centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti
kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia
tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot
ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės
pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis,
kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina
ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau
negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios
gyvenimas nebuvo sėkmingas.
Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės
revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų
prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai,
kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė
pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu...
Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando
susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan
universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su
paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema,
kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina
vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net
nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame
gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po
kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti –
tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.
Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills
atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir
daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio
prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek
neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina
toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su
šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso
tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie
feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.
Paprastai neperku „Šiaurės Atėnų“, bet pravartau
kokiame prekybos centre. Vis prisimenu vaizdus, kaip šio leidinio redaktorė
Giedrė Kazlauskaitė važiuoja Vilniaus centre ant dviračio, vilkėdama sportines
spalvotas tampres. Šįkart tiek daug mažų jos apžvalgų apie paauglių ir
suaugusiųjų literatūrą, kad ėmiau ir nusipirkau! Suskaičiau visus vienu
prisėdimu ir suabejojau, ar man beverta rašyta ilgas recenzijas ir knygų
apžvalgas, kai galima šitaip paprastai ir lakoniškai keliais sakiniais nusakyti
vieną knygos aspektą ir duoti užuominą – patiko ar nepatiko, verta ar neverta
skaityti.
P. S. Suintrigavo Virginijos Kulvinskaitės pristatomos
trumposios prozos knygos.
Mums nuolat buvo kalama į galvą (iš religinės
perspektyvos), kad Adomą, pirmąjį žmogų (vyrą!), Dievas sukūrė pagal savo
paveikslą. Taigi, tai reiškia, kad ilgą laiką tikėjome, jog esame bevaliai ir
turime atgailauti už tai, kad atsiskyrėme per pažinimą nuo Dievo ir kad mus
valdo išorinės jėgos (angelai ir demonai, pagundos ir apsauga). Aišku, Biblija
tai aiškina savaip. Visgi vakar sugrįžus iš po kelionės ir vėl atradus namų
džiaugsmą, suvokiau, kad kelionėje erzino kai kurie žmonės tik dėl to, kad
neatitiko mano nustatytų standartų ir įsitikinimų. Kitaip sakant, norėjau, kad
jie elgtųsi pagal mano matymą ir suvokimą.
Tas susierzinimas tik atspindys to, ką patyriu
kasdien. Norą pakeisti, daryti įtaką, paveikti kitą mano supratimu geresniąja
linkme, bet esmė tame, kad kito tverti, kurti, paveikti taip kaip Adomo
nereikia, reikia tverti tik savo jausmus ir būsenas. Kreipti savo energiją į
tai, kad pastangos jaustis geriau eitų į vidinio pasaulio struktūrą, nes kiek
bekovosi su išorine tikrove, tiek tave ištiks susierzinimas ir pralaimėjimas. Neverta.
Užtat verta mėgautis savimi, laiku, vandeniu, saule,
ramybe ir kuriant save iš naujo tarsi būtum Adomas kaip matrioška (Adomas
Adome), kuris geba atsinaujinti iš savo vidinių resursų ir išlikti patenkintu
net tada, kai kiti visiškai raunasi plaukus. O raunasi dėl ko? Dėl to, ko
negali įveikti ir pakeisti išorinių veiksnių. Iš ten ateina daug negatyvaus
susipriešinimo, pasipiktinimo ir atskirties. Leidžiu kitiems būti savimi.
Leidžiu kitiems būti savimi. Leidžiu būti kitiems savimi ir taip leidžiu iš
esmės sau būti savimi taikoje. Nepamiršk.
