Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad viską, ką iš
tikrųjų manomės esant būtina ir labai reikalinga, o dažniausiai tai yra
inertiškas darbas, atsakomybė, veiklos, išgyvenimas, teisingumas, socialinei
vaidmenys... Vieną dieną labai gražiai ims ir išnyks, neteks prasmės kaip ir
šioji laikina Visada po daugel milijardų-trilijonų metų ir toji kasdienė
pastanga, kurią dažniausiai inertiškai sureikšminame, tos klaidos, kurių
stengiamės nebekartoti, bet algoritmiškai kartojime, nėra tokie jau svarbūs,
nes gyvenimas tėra aklos vištos žaidimas, labai laikinas, labai gražus, labai
paprastas ir elementarus. Mes grįšime į kitas formas, kol ir ten galų gale
sutirpsime ir vėlei įsiliesime į bendrąją nuolat kuriančiąją ir griaunančią
sąmonę. Kartais einant, kad ir šaltomis vasario dienomis, atrodo, kad kažkas
eina vietoj manęs, o aš tik plevėsuoju su besiplečiančiu, laiką ir erdves
kertančiu kitokiu suvokimu ir pajauta, kad visa tai, kur dalyvauju, tėra tik labai
maža dalis manęs, kuri gali visiškai nepatirti nei nuovargio, nei kančios,
jeigu ir toliau plės tą suvokimą ir pajutimą, kurie pranoksta įprastą pajutimą.
Ar jums taip būna? Kai tikrovė tampa kitokia tikrove, kai iš tikrųjų pajauti,
jog esi sapne, kuris turi tęstinumą, scenarijų ir tankį.
Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė
filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme
vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino
kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin
prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė
ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl)
(2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina
Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip
režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau
pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo
asmeninę nuomonę.
Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų
motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o
vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad
patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta
šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje
darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji
užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas
vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama
karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes
didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones,
pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už
nuodėmes, nes ji suklydo...
Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai
kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus,
sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo
žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė
sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį,
kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko
vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu,
kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių
įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole
Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik
norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir
ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas
amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą,
tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur
kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.
Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai
stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi
šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar
kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson,
kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad
filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija,
paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas.
Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius
kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir
jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) –
socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą
įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks
nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir
eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau,
regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines
priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose
išrašytos ir pavaizduotos.
Jeigu reiktų nusakyti šios savaitės pagrindinį žodį
kaip kokiam veikėjui Oskarui iš Andris Kalnozols romano „Mane vadina
Kalendorium“, manau, jis būtų atjauta ir supratingumas. Sakoma, kad žmogus per
dieną išgyventų, jam reikia vieno apkabinimo, o kad būtų laimingas, bent
aštuonių. Žinau, mes esame labai jautrūs prisilietimams, įkalinti apie
prisilietimus apskritai kvailuose įsitikinimuose, stereotipuose, esame įtarūs
ir jautrūs, bet gal atjautos, rankos uždėjimo ant peties reikia labiausiai, kad
viskas atslūgtų ir praeitų. Apsikabinimo galia didžiulė, ji akimirksniu
nuslopina dramas, įtampą, suteikia laisvės ir atsvaros tik iš pažiūros
neįveikiamai sienai.
Ne visos mano priegalvio knygos perskaitomos, bet
pasidedu jas prie savo naktinio stalelio, kurias manausi, kad turėčiau be
atidėliojimo skaityti. Šiuo metu turiu šias dvi ir galvoju, kaip pradėti tą
sunkios ir didelės apimties Abraham Verghese „Vandens pažadą“, nes puikiąją Benjamin
Labatuto „MANIAC‘ą“ jau skaitau ir labai tuo džiaugiuosi. Bet štai... matau,
kad jau turiu dar kitų, kurių irgi negaliu atidėlioti, todėl belieka tik
susilaikyti nuo knygų pirkimo ir „Knygų mugės“, kurioje, regis, šiemet nepavyks
dalyvauti.
Džiaugiuosi, kad pavyko
patekti būtent į premjerinį spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos
dramos teatre variantą, kurį režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs
pagal savo tautiečio Andris Kalnozols romaną „Kalendārs mani sauc“,
kuris Latvijoje pasirodė 2020 metais ir greit tapo vienu skaitomiausiu šalies
kūriniu sensacija. Prieš kelerius metus romaną į lietuvių kalbą Laimantas
Jonušys, o išleido leidykla „Odilė“. Labai gerai, kad spėjau prieš premjerą
perskaityti kūrinį, tad galėjau spektaklį vertinti iš literatūrinės adaptacijos
perspektyvos. Premjeroje svečiavosi nemažai svečių, o po premjeros pabaigos,
aidint gausiems aplodismentams, šalia aktorių lipo režisierius su asistentais
ir iš Latvijos atvykęs pats romano autorius Andris Kalnozols.
Tiesą sakant, iš
spektaklio nieko labai rimto nesitikėjau, nes romaną buvo persiskaitęs gana
lengvai ir suprantamai, tad ir iš spektaklio tikėjausi Latvijos provincijos
miestelio istorijos, kurios centre vaizduojamas autizmą turintis ir nervinius
priepuolius patiriantis Oskaras. Visgi spektaklis tapo įtraukiančiu reginiu,
kuris su dvejomis pertraukomis tęsėsi daugiau nei 4 valandas, o režisierius,
adaptuodamas knygos medžiagą šiam spektakliui, buvo neįtikėtinai atidus ir
jautrus romano siužetiniams niuansams, sakyčiau, beveik nieko neatsisakė,
kruopščiai ir nuosekliai adaptavo pasakojimo etapus, kurių struktūra susideda iš
pasakotojo Oskaro, kuris mums scenoje skaito savo vienerių metų dienoraščių įrašus
ir dalyvauja kasdienėse istorijose.
Istorija tokia pat kaip
ir romane: Oskaras įsižiūri miestelyje gražuolę merginą, kurios baidosi, nes
bijo jausmų, nesuvokia, kaip reiktų megzti santykius su mergina, kuri patinka. Kadangi
jis nežino josios vardo, išmoksta visus vardadienius, tikėdamasis, kad viename
iš kalendoriaus lapelių yra ir tos gražuolės vardas. Senučiukė motina išgyvena
dėl Oskaro, nes jaučia, kad greitai mirs, Oskaras taip pat stengiasi keisti
savo gyvenimą, todėl vis labiau atsiskiria nuo namų ir pradeda gyventi
aguročius auginančios girtuoklės Janinos namuose, lankosi apleistoje
ligoninėje, renka gatvėje pamestus pinigus, tampa detektyvu ir bando motinai pastatyti
su senukais ir balso stygų netekusiu Otto spektaklį ir bent kiek pakeisti pasaulį
į gerą.
Šiek tiek spektaklio
pradžioje abejojau dėl scenografijos – miesto aikštelė su sunkvežimiais, bet
netrukus jie tampa ir bažnyčia, ir mažais namukais, kuriuose Oskaras lankosi.
Juos lengvai kaip lėlių namelius galima pervežti iš vienos vietos į kitą ir
padaryti dinamiškas rokiruotes. Iš tikrųjų įspūdinga ir pripučiamo atrakciono
su vienaragiu scena, gražiosios merginos nusileidimo scena, naktinių
klubų-šokio aikštelės, garso takeliai. Kiek netikėta, kad mano mėgstamą
Latvijos himną panaudojo Naujųjų metų sutiktuvėms paminėti, kai visi geria,
vemia, linksminasi ir girti šlitinėja – to tokio nacionalinio pašiepimo
norėjosi ir daugiau, nes jis išties kėlė ekspresyvią nuotaiką.
Visgi spektaklis jautrus
ir jis toli „nepabėga“ nuo mūsų kasdienybės, kuri gal ir pakitusi, tačiau
spektaklyje daug kam atpažįstama, nes visi žinome daugiau ar mažiau, koks yra
tas gyvenimas provincijose. Labiausiai stebina Oskaro, tyro ir nuoširdaus
žmogaus pastangos veikti dorai ir kiek naiviai šiame pasaulyje, kai visi turi
kaukes, stereotipus, įsitikinimus. Oskarui sudėtinga laviruoti tokiame
pasaulyje, tačiau būtent jo kitoniškumas, kurį iškart suvokia ir jaučia
gyventojai, tampa tolerancijos aspektu. Dažniausiai apie Oskaro kitoniškumą
nekalbama, neakcentuojama, nesmerkiama, todėl vyrukas retsykiais spektaklyje,
atrodo, priimamas besąlygiškai, nors jo ankstesnės patirtys byloja, kad
klinikose ir mokykloje jam nebuvo taip lengva. Spektaklis, sakyčiau, remiasi į
klasikinio teatro vyksmą, kuriame vėlei svarbūs tampa pirminiai dalykai:
siužetas, istorijos prasmingumas ir asmeninė veikėjo drama, o ne ekspresija,
naujos pažiūros, erdvės, užpildytos novatoriškomis technologijomis, kurios
dažnai spektaklį padaro ekspresyviai šaltą ir negyvą, tai „Mane vadina Kalendorium“,
sakyčiau, vėl sugrąžina prie gyvo ir nuoširdaus pasakojimo, kuriame aktoriai iš
tikrųjų kuria gyvus veikėjus, kas, kad sukarikatūrintus, bet atpažįstamus,
įdomius, kur aktoriai iš tikrųjų nebevaidina dekoracijų ar alegorijų, o gali
pasireikšti kaip aktoriai.
Būtent šis spektaklis
išsiskirs, be jokios abejonės, ir įsimintinais vaidmenimis. Ryškiausias iš jų,
žinoma, yra aktorius Džiugas Grinys, kuris šiuo metu itin išgyvena kaip
aktorius profesinį pakylėjimą (jau vien ką rodo jo pasirodymas filme „Pietinia
kronika“) bei kituose spektakliuose. Sakyčiau, teatre, kiek esu jį matęs,
Oskaro vaidmuo jam yra sudėtingiausias, įdomiausias ir kol kas, sakyčiau, itin
daug jėgų reikalaujantis vaidmuo. Ir jį jis atliko labai puikiai, nustebčiau
labai, jeigu tai nebus jo „Scenos kryžius“, nes vaidmuo sudėtingas tiek dėl sceninio
judesio, tiek kalbėjimo, tiek emocinės įtampos. Aktorius retsykiais net buvo
šlapias nuo dinamikos, vaikščiojimo ir staigių scenos pokyčiu, tad ir fizine
prasme Griniui reikėjo daug padirbėti. Neįmanoma paminėti Klaipėdos dramos
teatro aktoriaus Dariaus Meškausko ir jo karikatūriškos, bet įsimenamos
Janinos, kuri salei ir man teikė ir juoko, ir graudulio. Labai geras
pasirinkimas, kad Janinos vaidmuo buvo patikėtas ne moteriai, o būtent jam
(kaip ir anuomet „Mamos Drąsos“ vaidmuo). Visas Klaipėdos dramos teatro
žvaigždynas gavo antraeilius vaidmenis ir užpildė sceną įvairiais pasirodymais,
kadangi jie mane jau kaip žiūrovą lydi dešimt metų, tad smagu juos matyti ir
atpažinti.
Kaip jau sakiau,
spektaklis, kuris, mano galva, pagal savo medžiagą turėjo būti vidutinis,
sakyčiau, dėl atidumo ir jautrumo Oskaro asmens sudėtingumui ir aktorių žiūrovui
padovanoja keturių valandų jautrų, gyvą ir humanišką žvilgsnį į žmogaus
gyvenimą, kuriame svarbiausias prasminis akcentas tampa žmogaus gerumas
kitiems. Oskaras, nesivaikydamas egoistinių įsitikinimų, galvodamas apie žmones
be jam priimtinų amžiaus, ligų, lyties, profesijų, priklausomybių kategorijos
skirstymų, leidžia kurti besąlyginius ryšius ir primena mums, atėjusiems pasipuošusiems
į teatrą, į kurį galbūt dalis negali ateiti pasižiūrėti, kad egzistuoja betarpiškas
prigimtinis žmogaus modelis, daug paprastesnis ir tyresnis, nei tas, kokį mes
regime apipintą socialinių sluoksnio voratinklio ir įvairiais įsivaizduojamais
statusais. Režisieriui kažin kaip labiau, sakyčiau, pavyko išvengti nei pačiam
rašytojui, holivudinio braižo ir heroizmo, tad teatrinis Oskaro aktoriaus Džiugo
Grinio sukurtas veikėjas tampa ne herojumi, o simboliniu priminimu apie mus, svajojančius
ir besivaikančios paprastos gyvenimiškosios laimės, kuri atsiranda tik tada,
kai dalyvauji kolektyviniame gyvenime ir padedi kitiems, bet svarbiausia, kad
tave priimtų toks, koks esi. Spektaklis labai patiko.