Vinilinė plokštelė: Shakira – El Dorado [vinyl / 2LP] (2017)

 
Informacija apie albumą: Shakira – El Dorado [vinyl / 2LP] (2017)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Andrius Mamontovas – Mono Arba Stereo [vinyl / LP] (album 1999, edition 2025)

 
Informacija apie albumą: Andrius Mamontovas – Mono Arba Stereo [vinyl / LP] (album 1999, edition 2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Leon Somov - Cello Duo [vinyl / LP] (2025)

 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: The Blessed Madonna – Godspeed [vinyl / 2LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: The Blessed Madonna – Godspeed [vinyl / 2LP] (2024) 

Maištinga Siela

Hiperbolė, vinilinė plokštelė "Pamiršk mane" (1991), knygos Gatopardas, Raudonio gatvė, Prakeiktos žudikės, Jurga Šeduikytė, Žurnalas "Nemunas"

 

*

Hiperbolės vinilinė plokštelė „Pamiršk mane“, išleista 1991 m., yra reikšmingas lietuviško roko istorijos artefaktas. Tai geriausių grupės dainų rinkinys, pasirodęs svarbiu Lietuvos istorijos momentu – po nepriklausomybės atkūrimo, ir tapo vienu pirmųjų lietuviško roko įrašų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje. Plokštelėje skamba tokie hitai kaip „Pamiršk mane“, „Sugrįžk“ ir „Aš dar dainuosiu“, kurie yra tapę lietuviško roko klasika. Šis įrašas taip pat žymi „Zona Records“, vienos pirmųjų nepriklausomų įrašų kompanijų Lietuvoje, pradžią, ir yra svarbus dokumentas, liudijantis to meto lietuviško roko scenos raidą.

**

Roberto Bolaño rinkinys „Prakeiktos žudikės“ jo kūryboje atlieka svarbų vaidmenį, nes atskleidžia rašytojo polinkį į marginalų, atstumtųjų pasaulį, kuriame susipina smurtas, nusivylimas ir desperacija. Šios novelės, kaip ir didieji jo romanai, nagrinėja tamsiąsias žmogaus prigimties puses, atskleidžia Lotynų Amerikos visuomenės problemas ir nepaliaujamą literatūrinį eksperimentavimą. Knyga, kupina netikėtų siužeto posūkių, siurrealistinių vaizdų ir poetiškos kalbos, parodo Bolaño gebėjimą sukurti savitą ir įtaigų literatūrinį pasaulį, kuriame realybė susipina su fikcija.

***

Shuang Xuetao romanas „Raudonio gatvė“ atskleidžia šiuolaikinės Kinijos visuomenės prieštaravimus ir socialinę atskirtį per intymias ir dažnai tamsias veikėjų patirtis. Autorius meistriškai vaizduoja pramoninio Šenjango miesto nykumą ir jo gyventojų, įstrigusių tarp praeities ir dabarties, likimus. Romane gvildenamos tokios temos kaip prarasta jaunystė, nostalgija, socialinė nelygybė ir individo kova su modernizacijos keliamais iššūkiais. Xuetao subtiliai pina asmenines istorijas su platesniu visuomeniniu kontekstu, kurdamas įtaigų ir niūroką portretą Kinijos, kuri patiria greitus ekonominius pokyčius, tačiau kartu susiduria su egzistencinėmis ir moralinėmis dilemomis. „Raudonio gatvė“ yra ne tik kronika apie materialinę gerovę siekiančią visuomenę, bet ir gilus žvilgsnis į žmonių vidinį pasaulį, kuriame susiduria viltis ir nusivylimas.

****

Giuseppe Tomasi di Lampedusa romanas „Gatopardas“ (it. Il Gattopardo) yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir gili meditacija apie laiką, pokyčius ir aristokratijos nykimą. Romane vaizduojamas XIX a. vidurio Sicilijos visuomenės perėjimas nuo feodalinės aristokratijos prie naujos, buržuazinės tvarkos. Don Fabrizio Corbera, Salinos princas, simbolizuoja senąją tvarką, kuri negali prisitaikyti prie Garibaldžio suvienytos Italijos. Šis romanas yra istorinis pasakojimas apie Italijos suvienijimą, kuris atskleidžia, kaip keitėsi visuomenė ir kaip senosios tradicijos nyko.

„Gatopardas“ yra gilus mąstymas apie laiko tėkmę ir neišvengiamą visų dalykų nykimą. Princas Salina suvokia, kad jo pasaulis nyksta, ir jis priima šį faktą su tam tikru stoicizmu. „Gatopardas“ nagrinėja praradimo, tradicijų nykimo ir naujo pasaulio gimimą. Lampedusa sukūrė įtaigų ir niuansuotą aristokratijos portretą, atskleisdamas jos stiprybes ir silpnybes. Princas Salina yra sudėtingas personažas, kuris yra ir didingas, ir tragiškas. Ši knyga taip pat nagrinėja etiką, šeimos pasididžiavimą ir viltis dėl ateities.

„Gatopardas“ yra laikomas vienu didžiausių XX a. Italijos romanų. Jo stilius yra turtingas ir poetiškas, o jo temos yra universalios ir laikui nepavaldžios. Giuseppe Tomasi di Lampedusa meistriškai sukuria įtikinamą ir autentišką pasaulį. Apibendrinant, „Leopardas“ yra daugiau nei tik istorinis romanas. Tai gilus ir elegiškas mąstymas apie laiką, pokyčius ir žmogaus prigimtį.

*****

Žurnalas „Nemunas“ Lietuvai reikšmingas kaip ilgametis kultūros ir meno leidinys, leidžiamas nuo 1967 m. Kaune. Per savo gyvavimo laikotarpį, nepaisant politinių ir socialinių permainų, „Nemunas“ išliko svarbiu intelektualinės minties ir kūrybinės raiškos forumu, kuriame buvo publikuojami žymiausių Lietuvos rašytojų, poetų, menininkų kūriniai, literatūros kritikos straipsniai, kultūros apžvalgos. Jis atliko svarbų vaidmenį formuojant ir palaikant tautinę savimonę, skatinant kultūrinį dialogą ir pristatant lietuvių kultūrą pasauliui. „Nemunas“ yra neatsiejama Lietuvos kultūros istorijos dalis, liudijanti šalies intelektualinį ir meninį gyvybingumą.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 101: gyvenk kaip katinas – instinktyviai ir be vertinimo!

 Katė Rygoje, autor. nežinomas

Sveiki,

Vis neturiu kantrybės parašyti ką nors pozityvaus, laiko trūksta, o gal ir ne visada atsiranda tinkamu metu tinkamas žodis.

Džiaugiuosi šiomis dienomis atėjusiu „Kino pavasariu“, tad kinas eina išvien su ritmu, gal ne visada taip entuziastingai, kaip norėtųsi, tačiau visgi tai dalis ritminio pavasarinio gyvenimo.

Reikia galvoti ir mąstyti kaip katinui, kuris nežino, kad yra katinas, nes tikriausiai apie tai net mintis nekyla. Žmonės nuolat galvoja apie save ir niekaip negali sustoti savęs vertinti kitų perspektyvomis. Pavyzdžiui, aš tą nuolat save pagaunu darant, lyg man rūpėtų kas ką galvoja apie mane. Kada šis kailis ir iliuzija užaugo? Tikriausiai, kai pradėjau saugotis ir mes visi pradedame „nenormaliai normalėti“, todėl atsiranda dvilypumas.

Pastebėjau, kad veikla, darbas, įsitraukimas į bet ką, kur nebelieka minčių apie save ir vertinimo, padeda jaustis geriau. Kitaip sakant, galima suprasti tuos darboholikus, nes ką jie darytų, jeigu nereikėtų nieko daryti? Tada liktų daug laiko skirti sau ir savianalizei, kuri veda prie didesnės savianalizės, šioji dar toliau ir taip iki begalybės... Manau, svarbu neužsikasti prasmių paieškose, lengvumas ir juokas dažnai nuvertinami, nes bijome nebrandumo etikečių. Spjauti į juos. Mėgaukitės lengvumu kaip katinai, kurie veikia instinktyviai, nepriklausomai ir laisvai.

Šią nuotrauką išmetė facebooko sraute, net nespėjau pasižymėti, kas jos autorius, tik prisimenu, jog čia Latvijos sostinė Ryga, o katė eina savo keliu nepozuodama, o veikdama instinktyviai. Galime iš jos pasimokyti.

Maištinga Siela  

Filmas: "Kneecap" / "Kneecap"

 

Sveiki,

Nesu hiphopo mėgėjas, negalėčiau staiga įvardyti kokio nors šio žanro atlikėjo ar grupės, tad gan įtariai žiūrėjau į Kino pavasario repertuare siūlomą airių režisieriaus Rich Peppiatt filmą „Kneecap“ (angl. Kneecap) (2024). Pavadinimas tyčia neverčiamas, nes filmas vadinasi kaip ir skandalingos airių muzikos grupės pavadinimas, kurią sudaro Mo Chara, Móglaí Bap ir DJ Próvai. Pastarieji yra ne tik šios tikrai egzistuojančios grupės nariai, bet tampa ir pagrindiniais filmo aktoriais, vaidinančiais pačius save.

Filmo žanrą galėtume pavadinti dokumentine vaidybine drama, kuri tikriausiai tik iš dalies atitinka realiuosius įvykius. Žaismingai dinamiška istorija mus nukelia į netolimos praeities Šiaurės Airiją, Belfastą, kuriame gyvena pagrindiniai veikėjai. Šiame regione jau ilgą laiką tvyro airių ir britų nesantaika ir įtampa. Pagrindinio veikėjo Móglaí Bap tėvas ekstremistas, kovojantis už airių kultūrą, skatinantis sūnų didžiuotis airių kalba ir kovoti prieš invazinę anglų kalbą ir kultūrą. Galiausiai tėvas tampa teroristu sprogdintoju ir ieškomu saugumiečių ir policijos, kol vieną dieną suvaidina savo mirtį. Neturėdamas nuolatinio santykių su tėvu, Móglaí Bap su draugeliu stumdo narkotikus, kol vieną dieną neatsiduria areštinėje, kurioje atsisako parodymus duoti angliškai, tad iškviečiamas muzikos mokytojas vertėjas, kuris vėliau su tuo pačiu jaunuoju nusikaltėliu ir jo draugu įkuria airiškos hiphopo muzikos grupę, kuri tampa to regiono nacionaliniu airių pasididžiavimu.

Filmas lengvas, nors kultūriniai dalykai man svetimi, kaip ir pati hiphopo muzika. Galiu suprasti airių gatvių kovas su britais, pagrindinių veikėjų chuliganizmą toksiškoje smurtinėje dviejų kultūrų trintyje. Neretai vis mintimis mane nunešdavo į XIX a. Lietuvą, knygnešių erą, kada lietuviai dėl savo kalbos ir identiteto, kultūros buvo pasiruošę padėti galvas prieš carinę Rusiją. Jeigu tik tuomet koks Valančius ar Baranauskas su Maironiu būtų tapę narkotikų stumdytojais ir DJ, manau, turėtume panašią situaciją. Visgi filmas „Kneecap“ yra panašesnis į hiperbolizuotą komikso komediją, skirtą sukurti spalvingam grupės įvaizdžiui. Filme daug humoro, kadruose fiksuojami ir romantizuojami narkotikai, kuriuos šniokščiantis muzikos mokytojas su vaikėzais gaudo savo mūzą ir įrašo kabinančius gabalus. Viskas perteikta šiek tiek purvinai, bet pagražintai, tarsi visas šis gyvenimo maištas neturėtų skaudžių pasekmių ir tebūtų vienas didelis nuotykis.

Filmas man priminė seną gerą „Traukinių žymėjimą“ (1996), kurį galimai perkūrė Q. Tarantino, nes būtent tokia jaučiasi šio filmo tekstūra. Maniau, kad filmas bus labiau apie hiphopą ir klubus bei tamsius barus, bet filmo pagrindinė idėja yra ryškinti airių nacionalinį pasididžiavimą savo kalba kaip išskirtine, kurios ne tik nereikia gėdytis, bet ją reikia demonstratyviai kalbėti ir reikštis. Taigi muzika tuo tikriausiai ir novatoriška, kad ji tampa tam tikra prasme pasipriešinimu anglicizmo įsigalėjimui ir visko suvienodėjimui. O ir mes pastaruoju metu populiarius šlagerius traukiame dzūkiškai ir žemaitiškai, net per pastaruosius kelerius metus išsivertėme į šias tarmes „Mažąjį princą“ ir tuo didžiuojamės. Tai filmą, manau, geriausiai supras mažosios tautos ir specifinės subkultūros, kurios jaučiasi mažos ir pažeidžiamos, todėl galingos ir vieningos kaip niekada.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela