Sveiki,
„Vynas – tai buteliuke esanti poezija, “ – sako Robert
Louis Stevenson. Arba proza. Vis prisimenu Bredberio „Pienių vyną“ arba Prousto
arbatos gurkšnį iš „Prarasto laiko beieškant“. Ir išties... literatūra ir vynas,
knygos puslapis ir gurkšnis iš Pietų Europos, Italijos. „Gerai gerti vyną su
saiku. Geriant be saiko, vynas geria tave.“ – Miguel de Cervantes, iš „Don
Kichoto“.
Maištinga Siela
.jpg)
.jpg)
Sveiki,
Čia tas fotografavimo klasikinis atvejis, kai jau
randi kampą ir tuoj paspausi mygtuką, bet staiga iš nežinia kokios dimensijos
išlenda vyrukas, valgantis ledus, ir atsistoja kone į objektyvo centrą.
Kitaip sakant, jis išniro iš nežinios, sustojo ir
nuėjo!
O iš tikrųjų norėjosi krikščioniškame katalikiškame
Katedros aikštėje sujungti budizmo lyderį Dalai Lamą, nes tai, ką turime
šiandien, prieš 200 metų buvo neįmanoma, t. y., kad vienoje erdvėje susitiktų
budizmo ir krikščionybės kultūra, o dabar to mes jau net nebepastebime.
Tik priminsiu, kad Dalai Lama XIV Lietuvoje lankėsi
keturis kartus.
1991 m. rugsėjo 28 – spalio 2 d.: Tai buvo pirmasis ir
vienintelis kartas, kai Dalai Lama Lietuvoje buvo priimtas oficialiai. Jis
lankėsi Seime, susitiko su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu
Landsbergiu, Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchais ir kalbėjo iš Seimo
tribūnos. Šis vizitas sulaukė didelio užsienio žiniasklaidos dėmesio ir buvo
labai reikšmingas ką tik nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai.
2001 m. birželio 23–27 d.: Oficialiai pakviestas
tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio. Susitiko su
Seimo pirmininku Artūru Paulausku, Seimo nariais, Vilniaus meru Artūru Zuoku,
kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, viešėjo Kaune, neoficialiam pokalbiui susitiko
su prezidentu Valdu Adamkumi.
2013 m. rugsėjo 11–14 d.: Vėl lankėsi Seime, buvo
oficialiai priimtas Vilniaus mero Artūro Zuoko, buvusio prezidento Valdo
Adamkaus, neoficialiai susitiko su prezidente Dalia Grybauskaite ir skaitė
viešą paskaitą.
2018 m. birželio 12–15 d.: Susitiko su Seimo nariais,
buvusiu LR AT Pirmininku Vytautu Landsbergiu, lankėsi Užupyje, Tibeto skvere,
skaitė paskaitą Vilniaus universitete ir susitiko su Vilniaus meru Remigijumi
Šimašiumi.
Svarbu pažymėti, kad, išskyrus pirmąjį vizitą 1991 m.,
vėlesnių Dalai Lamos vizitų metu jis nebuvo oficialiai priimamas Lietuvos
vyriausybės atstovų, siekiant išvengti įtampos santykiuose su Kinija, kuri
nepripažįsta Tibeto vyriausybės tremtyje. Nepaisant to, jo vizitai visada
sulaukia didelio visuomenės dėmesio.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
„Jeigu balsavimas ką nors pakeistų, jie
mums neleistų balsuoti.“ Emma Goldman (Ema Goldman). Retkarčiais
susimąstau apie šios litvakės žodžius, jog tame išties yra didelė tiesa. Mes
metai iš metų vaidiname demokratiją, nes neturime geresnio politinio modelio,
tačiau pati demokratija taip pat juk yra dvilypė ir visų gyventojų poreikių
negali „aptarnauti“. Manau, išrinktų politikų darbai, kiek jie iš tikrųjų
nuveikia kitų žmonių labui, ypač tų, kurie nėra asmeninio intereso zonoje, ir
atspindi tikrąjį demokratijos principą – einu į politiką ne vien patenkinti
savo rinkėjų, bet ir dirbti visų labui. Deja, Lietuvos demokratijos tikrovėje
būna visaip, neretai durniai suspenduoja puikius įstatymus, daugiau energijos
ir laiko išnaudoja ne žmonėms, o opozicijos skandalams iškelti ir, kitaip
sakant, lošti politinį pokerį. Tą mes matome jau daugybę metų.
Beje, ar žinojote įspūdingą Emos Goldman biografiją?
Emma Goldman,
viena įtakingiausių XX amžiaus pradžios anarchistų ir aktyvisčių, pasaulį
išvydo 1869 metais Kaune, tuo metu priklausiusiame Rusijos imperijai. Jos šeima
buvo žydų kilmės, o vaikystė prabėgo patiriant skurdą ir autoritarinės tėvo
valios priespaudą. Augdama ji matė ir gilėjantį socialinį neteisingumą, ir
carinės Rusijos priespaudą, kas neabejotinai formavo jos pasaulėžiūrą. Vėliau
šeima persikėlė į Koną, o po to į Sankt Peterburgą, kur Emma dirbo pirštinių
fabrike ir anksti susipažino su darbininkų vargais bei radikaliomis idėjomis.
Šios ankstyvos patirtys, kartu su nepakantumu valdžios savivalei, sėjo maišto
sėklas jaunosios Emos širdyje.
Ieškodama geresnio gyvenimo ir laisvės, vos
penkiolikos metų, 1885-aisiais, Emma kartu su seserimi Helena emigravo į
Jungtines Amerikos Valstijas. Jos apsigyveno Ročesteryje, Niujorko valstijoje,
kur Emma dirbo tekstilės fabrike. Tačiau amerikietiška svajonė greitai virto
karti realybe – darbas buvo sunkus ir menkai apmokamas, o darbininkų teisės
menkos. Lemiamas lūžis įvyko 1886 metais, kai Emma sužinojo apie Haymarket
incidentą Čikagoje, kur po sprogimo per taikią demonstraciją buvo suimti ir
vėliau nuteisti myriop anarchistai, daugelis jų be aiškių įrodymų. Šis įvykis
giliai sukrėtė Goldman ir įtvirtino jos įsitikinimą, kad valstybė yra
represinis aparatas, ir paskatino ją pasinerti į anarchistinio judėjimo veiklą.
Nuo to momento Emma Goldman visa galva pasinėrė į
politinį aktyvizmą. Ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su kitais žymiais
anarchistais, įskaitant Aleksandrą Berkmaną, tapusį jos bendražygiu ir artimu
draugu. Goldman iškilo kaip nepaprastai talentinga oratorė, gebanti pakerėti
minias savo aistringomis kalbomis apie laisvę, lygybę ir teisingumą. Ji viešai
kritikavo kapitalizmą, vyriausybės priespaudą, militarizmą ir religiją,
skatindama darbininkus ir visus engiamuosius siekti socialinės revoliucijos. Jos
aštri retorika ir bekompromisės pažiūros greitai pelnė jai „raudonosios Emos“
etiketę ir nuolatinį valdžios dėmesį, lėmusį daugybę areštų ir įkalinimų.
Nepaisant to, Emma Goldman tapo viena ryškiausių ir įtakingiausių radikalių
balsų Amerikos politiniame peizaže, atkakliai kovojančia už savo idealus iki
pat savo deportacijos 1919 metais.
Emma Goldman mirė 1940 m. gegužės 14 d. Toronte,
Kanadoje, sulaukusi 70 metų.
Ji buvo deportuota iš JAV 1919 m. gruodžio 21 d. kartu
su Aleksandru Berkmanu ir dar 247 anarchistais. Deportacija įvyko po Pirmojo
pasaulinio karo ir „raudonosios baimės“ laikotarpiu, kuomet JAV vyriausybė
aktyviai kovojo su radikaliais judėjimais. Goldman buvo apkaltinta
antivalstybine veikla ir raginimu vengti karinės tarnybos.
Po deportacijos Emma Goldman iš pradžių buvo išsiųsta
į Sovietų Rusiją. Tačiau jos viltys dėl revoliucijos greitai išblėso, pamačius
tikrovę – korupciją ir tironiją bolševikų valdžioje. Po dvejų metų, nusivylusi sovietais,
ji su Berkmanu paliko Rusiją, parašydama knygą „Mano nusivylimas Rusijoje“ („My
Disillusionment in Russia“), kurioje atskleidė savo patirtis.
Likusį gyvenimą Emma Goldman praleido keliaudama ir
gyvendama įvairiose Europos šalyse, įskaitant Švediją, Angliją ir Prancūziją.
Ji tęsė savo aktyvizmą, rašė ir skaitė paskaitas apie anarchizmą, moterų teises
ir socialines problemas. Svarbi jos gyvenimo dalis po deportacijos buvo
autobiografijos „Gyvenu savo gyvenimą“ („Living My Life“) rašymas, kuri buvo
išleista dviem tomais (1931 ir 1935 m.). Vėliau ji taip pat keliavo į Ispaniją,
kad paremtų ten vykusią anarchistų revoliuciją Ispanijos pilietinio karo metu.
Mirė Kanadoje, kurioje lankėsi rinkdama lėšas ispanų kovotojams. Nors gyveno už
JAV ribų, galiausiai jai buvo leista būti palaidotai JAV, netoli Haymarket
incidento aukų.
Maištinga Siela
