Psychoanalitycy i ich praktyka homoseksualna, poglądy oraz myśli: Harry Stack Sullivan, Frieda Fromm-Reichmann, Erik Erikson, Stephen Mitchell, Ken Corbett

 

Drodzy Czytelnicy!

 

Harry Stack Sullivan (1892–1949): Architekt samotności i bliskości

 

Harry Stack Sullivan był rewolucyjnym amerykańskim psychiatrą, twórcą psychoanalizy interpersonalnej. To on przeniósł punkt ciężkości z freudowskich popędów wewnętrznych na to, co dzieje się pomiędzy ludźmi. Dorastając w rodzinie irlandzkich imigrantów w wiejskim Nowym Jorku, Sullivan doświadczył izolacji, która stała się fundamentem jego teorii. Jego główne dzieło, Interpersonalna teoria psychiatrii (1953), głosi, że osobowość nie jest stałym bytem, lecz wynikiem nieustannych interakcji z innymi. Słynął z niezwykłych sukcesów w pracy z pacjentami chorymi na schizofrenię, którym zamiast leków oferował bezpieczne, głęboko ludzkie środowisko.

 

Życie prywatne Sullivana owiane było tajemnicą, wymuszoną przez surowe normy społeczne tamtych czasów. Od 1927 roku aż do śmierci dzielił życie z Jamesem (Jimmym) Boydsonem. Choć oficjalnie Sullivan przedstawiał go jako swojego „adoptowanego syna” (częsta praktyka par homoseksualnych w tamtym okresie), biografowie są zgodni, że był to jego partner życiowy. Sullivan tworzył w domu specyficzne „wspólnoty terapeutyczne”, gdzie męska bliskość była źródłem stabilności. Pisał: „Potrzebujemy drugiego człowieka, by potwierdzić nasze człowieczeństwo”. Jego podejście do homoseksualizmu było znacznie łagodniejsze niż u kolegów po fachu; widział w nim nie chorobę, lecz złożoną próbę odnalezienia intymności w nieprzyjaznym świecie.

 

Erik Erikson (1902–1994): Kryzysy tożsamości i poszukiwanie siebie

 

Erik Erikson, amerykański psychoanalityk niemiecko-żydowskiego pochodzenia, podarował światu teorię rozwoju psychospołecznego oraz pojęcie „kryzysu tożsamości”. Jego słynna praca Dzieciństwo i społeczeństwo (1950) analizowała osiem etapów życia, z których każdy wymaga rozwiązania konkretnego konfliktu. Choć cieszył się ogromnym autorytetem, jego własna droga była pełna niepewności co do pochodzenia i tożsamości seksualnej.

 

Mimo że przez większość życia był żonaty z Joan Serson, jego biograf Lawrence J. Friedman ujawnił, że młody Erikson przeżył w Europie intensywny okres homoerotyczny. Podczas studiów i artystycznych poszukiwań łączyły go bliskie więzi z mężczyznami, co później znalazło odzwierciedlenie w jego koncepcji „moratorium tożsamościowego”. Erikson postrzegał homoseksualizm przez pryzmat poszukiwania własnego „Ja”, a nie jako ostateczną diagnozę. Jego myśl: „Zdrowy człowiek to taki, który potrafi kochać i pracować”, nie ograniczała miłości wyłącznie do ram heteroseksualnych, choć publicznie zachowywał on ostrożność typową dla swojego pokolenia.

 

Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): Potęga kobiecej intymności

 

Frieda Fromm-Reichmann była jedną z najwybitniejszych kobiet u progu psychoanalizy, znaną z pracy z najtrudniejszymi przypadkami w klinice Chestnut Lodge. Jej książka Zasady intensywnej psychoterapii stała się biblią dla lekarzy próbujących zrozumieć świat schizofrenii. Była żoną słynnego Ericha Fromma, lecz ich związek nie trwał długo. Po rozwodzie Frieda wybrała styl życia, który na owe czasy był niezwykle odważny, choć dyskretny.

 

Badania biograficzne wskazują, że Fromm-Reichmann przez resztę życia tworzyła głębokie, romantyczne i intymne więzi z kobietami. Jej osobowość przenikała potrzeba kobiecej solidarności i bliskości emocjonalnej, którą uważała za kluczową dla zdrowia psychicznego. Choć publicznie nie używała terminu „lesbijka”, jej listy i wspomnienia bliskich świadczą o miłości skierowanej ku kobietom. Twierdziła: „Pacjent nie potrzebuje interpretacji, lecz drugiego człowieka, który nie boi się jego cierpienia”. Tę odwagę pokazywała też w życiu prywatnym, wybierając bliskość tam, gdzie czuła się zrozumiana.

 

Współcześni reformatorzy: Stephen Mitchell i Ken Corbett

 

Prawdziwy przełom nastąpił po 1973 roku, kiedy homoseksualizm przestał być traktowany jako zaburzenie. Na tym tle wyróżniają się dwie postacie.

 

Stephen Mitchell (1946–2000) był liderem psychoanalizy relacyjnej. Choć sam był heteroseksualny, jego wpływ na społeczność LGBTQ+ w świecie psychoanalizy jest nieoceniony. W pracy Nadzieja i lęk w psychoanalizie ostro krytykował teorie próbujące „leczyć” gejów. Mitchell uważał, że orientacja seksualna jest tak samo unikalna i złożona jak sama osobowość.

 

Ken Corbett to jedna z najważniejszych współczesnych postaci, łącząca teorię z osobistym doświadczeniem. Jako otwarcie homoseksualny analityk pisze o formowaniu się męskości poza tradycyjnymi schematami. Jego książka Boyhoods: Rethinking Masculinities analizuje dorastanie „innego” chłopca. Corbett po mistrzowsku dekonstruuje lęk, który dawniej towarzyszył psychoanalizie w kontakcie z homoseksualizmem.

 

Mam nadzieję, że ten tekst będzie dla Was wartościowy.

 

Zbuntowana Dusza

Psychoanalysts and the Practice of Homosexuality: Perspectives and Insights from Sullivan, Fromm-Reichmann, Erikson, Mitchell, and Corbett

 

Hello, dear readers,

 

Harry Stack Sullivan (1892–1949): The Architect of Loneliness and Intimacy

 

Harry Stack Sullivan was a revolutionary American psychiatrist and the pioneer of interpersonal psychoanalysis. He famously shifted the clinical focus away from Freud’s internal drives toward the dynamics of what happens between people. Born to Irish immigrants in rural New York, Sullivan’s own isolated and difficult childhood became the cornerstone of his scientific inquiry. His seminal work, The Interpersonal Theory of Psychiatry (1953), posits that personality is not a fixed, internal entity, but rather the continuous result of our interactions with others. He was renowned for his extraordinary success in treating schizophrenia, not through medication, but by fostering a safe, deeply human environment for his patients.

 

Sullivan’s private life was shrouded in a veil of secrecy, a necessity dictated by the rigid social codes of his era. From 1927 until his death, he shared his life with James (Jimmie) Boydson. While Sullivan publicly introduced Boydson as his "adopted son"—a common legal workaround for gay couples of the time to cohabitate and secure inheritance—biographers overwhelmingly agree that he was Sullivan’s life partner. Sullivan even experimented with "therapeutic communities" within his home, where male companionship and platonic intimacy served as the bedrock of stability. As he once wrote: “We need another person to validate our humanity.” His view on homosexuality was far more compassionate than that of his contemporaries; rather than a pathology, he saw it as a complex search for security and intimacy in a world often hostile to difference.

 

Erik Erikson (1902–1994): Identity Crises and the Search for Self

 

A German-American psychoanalyst of Jewish descent, Erik Erikson gifted the world the theory of psychosocial development and coined the term "identity crisis." His most influential work, Childhood and Society (1950), mapped out the eight stages of life, each requiring the resolution of a specific conflict. Yet, despite his immense professional authority, Erikson’s own path was fraught with uncertainty regarding his heritage—having never known his biological father—and his sexual identity.

 

Though Erikson was married to Joan Serson for most of his life, his biographer Lawrence J. Friedman revealed that a young Erikson experienced an intense homoerotic period while living in Europe. During his years of artistic and academic wandering, he maintained close physical and emotional ties with men. These experiences later echoed in his concept of the "identity moratorium"—a vital period of experimentation for young people. Erikson viewed homosexuality through the lens of this identity search; he saw it not as a static diagnosis, but as a process of self-discovery. His famous maxim, “A healthy person is one who is able to love and work,” did not confine love to a purely heterosexual framework, even if he, like many of his generation, maintained a cautious public stance.

 

Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): The Power of Feminine Intimacy

 

Frieda Fromm-Reichmann was a titan of early psychoanalysis, gaining fame for her work with severely disturbed patients at the specialized Chestnut Lodge clinic. Her book, Principles of Intensive Psychotherapy, became a "bible" for clinicians seeking to navigate the internal world of schizophrenia. Once married to the famed Erich Fromm, their union was short-lived. Following their divorce, Frieda embraced a lifestyle that was remarkably bold for its time, albeit discreet.

 

Biographical research suggests that for the remainder of her life, Fromm-Reichmann cultivated deep, romantic, and intimate bonds with women. Her character was defined by a need for feminine solidarity and emotional closeness, which she regarded as a vital component of mental well-being. Although she never used the term "lesbian" publicly—a move that would have ended her career in the conservative medical establishment—her letters and the accounts of her peers testify to a love that was not centered on men. She famously stated: “The patient needs not an interpretation, but a human being who is not afraid of his suffering.” She embodied this lack of fear in her private life as well, choosing intimacy wherever she felt truly understood.

 

Modern Reformers: Stephen Mitchell and Ken Corbett

 

The real turning point came after 1973, when homosexuality was officially declassified as a disorder, allowing the field of psychoanalysis to begin purging decades of prejudice. Two figures stand out in this modern era.

 

Stephen Mitchell (1946–2000) was a leader in relational psychoanalysis. Although heterosexual himself, his impact on the LGBTQ+ community within the field was profound. In his work Hope and Dread in Psychoanalysis, he launched a scathing critique of earlier theories that sought to "cure" gay patients. Mitchell argued that sexual orientation is as unique and complex as personality itself, and no analyst has the right to view it as an inferior state.

 

Ken Corbett is one of the most prominent contemporary voices bridging high-level theory with lived experience. As an openly gay analyst, he writes extensively on the formation of masculinity when it falls outside traditional norms. His book Boyhoods: Rethinking Masculinities explores the growth of the "different" boy in society. Corbett masterfully deconstructs the fear many analysts once felt toward homosexuality, transforming it from an object of clinical study into a vibrant, rich human experience.

 

I hope you found this exploration insightful.

 

A Rebellious Soul

Psichoanalitikai ir jų homoseksualumo praktika, požiūris, mintys: Harry Stack Sullivan, Frieda Fromm-Reichmann, Erik Erikson, Stephen Mitchell, Ken Corbett

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Vienoje asmeninėje diskusijoje su pažįstamais pradėjome diskutuoti apie homofobiją ir homofobų keliamus argumentus, kodėl jie laiko homoseksualumą ir kitas seksualumo formas gamtos nukrypimu, kodėl grindžiama neapykanta, remiantis visokiais religiniais išvedžiojimais, nors dažnas net nėra religingas? Nusprendžiau šįkart skirti įrašą psichoanalizės mokslininkams, kurie vienaip ar kitaip tyrė ir savo kailiu eksperimentavo, praktikavo homoseksualumą ir darė savo gyvenimu pagrįstas išvadas.

 

Harry Stack Sullivan (1892–1949): vienatvės ir intymumo architektas

 

Harry Stack Sullivan buvo revoliucinis amerikiečių psichiatras, interpersonalinės psichoanalizės pradininkas, kuris nukreipė dėmesį nuo Freudo akcentuotų vidinių instinktų į tai, kas vyksta tarp žmonių. Gimęs Airijos imigrantų šeimoje Niujorko valstijoje, Sullivan patyrė sunkią, izoliuotą vaikystę, kuri vėliau tapo jo mokslinio intereso ašimi. Jo pagrindinis darbas „Interpersonalinė psichiatrijos teorija“ (Interpersonal Theory of Psychiatry, 1953) teigia, kad asmenybė nėra nekintamas vienetas, o nuolatinis sąveikų su kitais rezultatas. Jis garsėjo savo neįtikėtina sėkme gydant šizofreniją sergančius pacientus, kuriems skirdavo ne vaistus, o kurdavo saugią, žmogišką aplinką.

 

Sullivano asmeninis gyvenimas buvo apgaubtas paslapties širma, kurią diktavo to meto griežtos socialinės normos. Nuo 1927 metų iki pat mirties jis gyveno kartu su Jamesu (Jimmie) Boydsonu. Nors viešumoje Sullivan jį pristatydavo kaip savo „įsūnį“ (tai buvo populiari to meto taktika gėjų poroms siekiant kartu gyventi ir paveldėti turtą), biografai vienbalsiai sutinka, kad tai buvo jo gyvenimo partneris. Sullivanas netgi bandė kurti savotiškas „terapines bendruomenes“ namuose, kuriose vyriška draugystė ir artumas buvo pagrindinis stabilumo šaltinis. Jis rašė: „Mums reikia kito žmogaus, kad patvirtintume savo žmogiškumą“. Jo požiūris į homoseksualumą buvo kur kas švelnesnis nei kolegų: jis netikėjo, kad tai liga, o veikiau matė tai kaip sudėtingą būdą ieškoti saugumo ir intymumo pasaulyje, kuris yra priešiškas kitokiam žmogui.

 

Erik Erikson (1902–1994): tapatybės krizių ir jauno kraujo ieškojimai

 

Vokietijos žydų kilmės JAV psichoanalitikas Erikas Eriksonas pasauliui padovanojo psichosocialinės raidos teoriją bei terminą „tapatybės krizė“. Jo garsiausias darbas „Vaikystė ir visuomenė“ (1950) analizavo, kaip žmogus per visą gyvenimą pereina aštuonias stadijas, kurių kiekviena reikalauja išspręsti tam tikrą konfliktą. Eriksono autoritetas buvo milžiniškas, tačiau jo paties kelias į save buvo nusėtas abejonėmis dėl savo kilmės (jis ilgai nežinojo savo biologinio tėvo) ir seksualinės tapatybės.

 

Nors Eriksonas didžiąją gyvenimo dalį praleido santuokoje su Joan Serson, jo biografas Lawrence’as J. Friedmanas atskleidė, kad jaunas Eriksonas Europoje išgyveno intensyvų homoerotinį periodą. Studijų ir meninių ieškojimų metu jis turėjo glaudžių fizinių bei emocinių ryšių su vyrais, kurie vėliau jo darbuose atsispindėjo per „tapatybės moratoriumo“ (laiko, kai jaunas žmogus eksperimentuoja su vaidmenimis) koncepciją. Eriksonas homoseksualumą vertino per tapatybės paieškos prizmę; jis nelaikė to galutine diagnoze, o veikiau procesu, kurio metu žmogus bando suprasti, kas jis yra. Jo mintis: „Sveikas žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti“, neapribojo meilės tik heteroseksualiais rėmais, nors jis, kaip ir daugelis jo kartos analitikų, viešai laikėsi atsargios pozicijos.

 

Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): moteriško intymumo galia

 

Frieda Fromm-Reichmann buvo viena ryškiausių moterų psichoanalizės mokslo pradžioje, pelniusi šlovę dėl savo darbo su sunkiausiais psichikos ligoniais specializuotoje „Chestnut Lodge“ klinikoje. Jos darbas „Intensyvi psichoterapija“ tapo savotiška biblija gydytojams, siekiantiems suprasti šizofrenijos vidinį pasaulį. Ji buvo ištekėjusi už garsiojo psichoanalitiko Ericho Frommo, tačiau jų sąjunga truko neilgai. Po skyrybų Frieda pasirinko gyvenimo būdą, kuris to meto standartais buvo itin drąsus, nors ir diskretiškas.

 

Biografiniai tyrimai rodo, kad Fromm-Reichmann visą likusį gyvenimą kūrė gilius, romantinius ir intymius ryšius su moterimis. Jos asmenybė buvo persmelkta moteriško solidarumo ir emocinio artumo poreikio, kurį ji pati laikė esminiu psichikos sveikatos elementu. Nors ji viešai nevartojo „lesbietės“ termino (tai būtų užbaigę jos karjerą konservatyvioje medicinos bendruomenėje), jos laiškai ir amžininkų prisiminimai liudija apie meilę, kuri nebuvo skirta vyrams. Ji teigė: „Pacientui reikia ne interpretacijos, o žmogaus, kuris nebijo jo kančios“. Šią baimės nebuvimą ji demonstravo ir asmeniniame gyvenime, rinkdamasi artumą ten, kur jautėsi suprasta.

 

Šiuolaikiniai reformatoriai: Stephen Mitchell ir Ken Corbett

 

Po 1973 metų, kai oficialiai buvo pripažinta, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, psichoanalizės laukas pradėjo valytis nuo dešimtmečius trukusių prietarų. Šiame fone iškyla dvi svarbios figūros.

 

Stephen Mitchell (1946–2000) buvo santykinės psichoanalizės (relational psychoanalysis) lyderis. Nors pats buvo heteroseksualus, jo įtaka LGBTQ+ bendruomenei psichoanalizėje yra neįkainojama. Savo darbe „Viltis ir baimė psichoanalizėje“ jis negailestingai kritikavo ankstesnes teorijas, kurios bandė „gydyti“ gėjus. Mitchellas teigė, kad seksualinė orientacija yra tokia pat unikali ir sudėtinga kaip ir pati asmenybė, ir joks analitikas neturi teisės jos vertinti kaip žemesnės.

 

Ken Corbett yra viena ryškiausių šiuolaikinių figūrų, kuri sujungia aukščiausio lygio teoriją su asmenine patirtimi. Būdamas atvirai homoseksualus analitikas, jis rašo apie tai, kaip formuojasi vyriškumas, kai jis neatitinka tradicinių standartų. Jo knyga „Boyhoods: Rethinking Masculinities“ nagrinėja „kitokio“ berniuko augimą visuomenėje. Corbettas meistriškai dekonstruoja baimę, kurią daugelis analitikų jautė prieš homoseksualumą, paversdamas jį ne tyrimo objektu, o gyva, turtinga žmogaus patirtimi.

 

Tikiuosi, kad buvo nors kiek naudinga.

 

Maištinga Siela

Vytautas Sinica švenčia 36-ąjį gimtadienį! Noriu palinkėti mažiau šakių, deglų ir daugiau smegenų

 

Reikia plėsti lietuvių kalbos žodžių reikšmes, nes cinizmas ir sinica - tai tas pats, sinonimai be konotacijos. Reikia tikrai smarkiai save mylėti ir įtikėti esantį teisuolį ir iš to uždarbiauti, durninant kvailesnius. Bet ar ne bičių tranai nuveikia sunkius darbus, atskiria kas yra kas ir mums parodo mūsų pačių liaudies įvairovę? Fašistuojantys radikalai (tokie kaip Vytautas Sinica) visada mus gelbėja, įteigdami, kad reikia statyti sienas nuo gėjų, imigrantų, rudaakių ir reptiloidų. Gerais ketinimais pragaro keliukai trinkelėmis grįsti.

 

Su gimtadieniu!

 

Lai košė kubile virsta protaujančiomis smegenimis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 175: švęsk kiekvieną dieną savo gyvenimą ir neribok kvailais įsitikinimais!

 Paveikslas: The Vicar's Tea Party, Beryl Cook, 1983

Sveiki, skaitytojai!

 

O jeigu visa tai tik šventė!? Ir mes viename didžiuliame gyvenimo šventėje, puotoje, kurią įteigė, kad nereikia švęsti, nes šventės – tai išskirtinė proga, kaip ir pakilios emocijos?

 

Gyvenimas vien tik šventė ir mes gimėme švęsti ir būti čionai tik šventėje, keldami vibracijas, mintis apie laimę. Bet kas gi yra šventė gyvenime? Argi ne ta nuolatinė pakyli sukuriama ir mintimis, emocijomis, darbais, veikla, meditacijomis palaikoma būsena, kai iš tikrųjų jautiesi savo vietoje čia ir dabar, kada gali be priežasties šypsotis ir nė trupučio nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai?

 

Argi ne tos šventės esame nusipelnę... Ne... Nusipelnyti yra netinkamas žodis, tinkamas yra – būti toje vibracijoje, būti šventėje be pastangų, be inercijos, be sąlygų, be ribojančių įsitikinimų. Mes gimėme šį gyvenimą padaryti švente ir patys joje dalyvauti. Kaip Jums šis naujas įsitikinimas? Argi jis nėra kur kas įdomesnis, nei tas, kai sakome: „reikia smarkiai dirbti, kad patenkintume savo poreikius ir lūkesčius, o tada laimė ateis savaime?“ Kvailiau pasilikti prie durų, už kurių vyksta gyvenimo šventė, nė nesugalvosi. Tad užeikime į vidų. Čia ir dabar. Šventė.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Šventoji", režisieriai Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas

 

Sveiki!

 

Nors mėgstu teatrą, tačiau vengiu monospektaklių. Turiu kažin kokių nerašytų įsitikinimų, kad monospektakliai būna pernelyg nuobodūs, juose mažai dinamikos, provokacijos. Turiu įtarimų, kad jie arba terapinio pobūdžio, arba paskata supažindinti kuo didesnę auditoriją su kokia nors specifine medžiaga, dramaturgu ir pan. Galima sakyti, kad Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo kartu statytas ir kurtas spektaklis „Šventoji“ patvirtino tuos įtarimus, tačiau spektaklyje nutiko ir itin jautrių, mane asmeniškai (manau, ir daugelį kitų) sujaudinusių momentų.

 

Visgi traukiau į šį spektaklį, nes prieš daug metų buvau skaitęs šviesaus atminimo rašytojos Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Kokio grožio ir sakralumo tekstas! Nežinau, ar lietuvių literatūroje yra kas nors panašaus į šią knygą parašyta. Sakyčiau, gal Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, bet ji jau emociškai visiškai kitokia. Taigi literatūrinė medžiaga man buvo žinoma, todėl galvojau, kaip Koršunovui pavyks visa tai perteikti scenoje.

 

Įpusėjus spektakliui, nejučia pajutau, kad spektaklis ne visai „koršunoviškas“, prie jo kur kas labiau, mano akimis, prisidėjo aktorė Eglė Jackaitė, kuri ne tik vaidino scenoje, bet kaip po to sakė, ilgai ieškojo, kaip šią istoriją papasakoti scenoje, o Oskaras Koršunovas atsirado jos kelyje tik tada, kai ji pasijuto bekurdama įstrigusi kūrybiniuose ieškojimuose. Taigi, Koršunovas atrakino tam tikras svarbias aktorei ir režisierei kūrybines jungtis, susijusias su jos pačios asmenine patirtimi. Iš tikrųjų labai nustebau, kad spektakliui pasibaigus aktorė vėl prisėdo ir ėmė laisvai kalbėti apie savo skaudžius gyvenimo potyrius, tarsi būtų psichoanalitiko kabinete. Nuėję į spektaklį sužinosite apie aktorės sudėtingą vaikystę, santykį su motina ir dar kitų dalykų, kurie net atvirame interviu paprastai yra nutylimi. Visgi toji gyvenimiška Jackaitės patirtis tampa ir viso monospektaklio moliu, filtru, todėl iš esmės ir autoterapiniu darbu. Juk tai galinga kūrybinė patirtis!

 

Kaip ir maniau, spektaklis sulipdytas iš tam tikrų Marijos Egiptietės etiudų, įrėmintų ne Romos imperijos laikų scenografija, kai pradėjo plisti krikščionybė, ko galbūt reikalautų romano autentiškumas, bet sovietmečio buitis: išgerti buteliai, seni veidrodžiai, stalas ir kėdė, nudrengti kilimai ir tas sovietmečio prabangos ir skurdo derinys, atspindintis tikriausiai pačios Eglės Jackaitės vaikystę ir jaunystės dienas. Tekstas dubliuoja Jasukaitytės romano sukurtą veikėją su Jackaitės asmeniu ir visa tai tampa būdu aktorei kalbėti apie savo tam tikrus prisiminimus apie motiną. Jasukaitytės pasakojime motina mušama, nėščia ir beteisė, kaip, beje, ir mažametė Marija, kurią tėvas pardavinėja kaip prostitutę vyrams. Istorijoje susidvejina nusidėjėlės ir šventosios įvaizdžiai. Ar gali būti nusidėjėlė gėdinama, bauginama ir teisiama, jeigu mergaitės/moters likimą nulemia net ne jos pasirinkimai, bet būtent tų religinių dviveidžių smurtautojų ir išnaudotojų sprendimai? Apskritai tiek romanas, tiek spektaklis bando dekriminalizuoti nusidėjėlės archetipą, atskleisti iš to kylančius lyčių stereotipus, įsigalėjusius dvigubus jų standartus. Ar tikrai santykiaujanti moteris iš bado yra didesnė nusidėjėlė, nei atskirą šeimą turintis ir už seksą mokantis vyras? Šie gajūs dvigubi standartai, kaip vėliau po spektaklio dalijosi Eglė Jackaitė, tebėra ir šiandien.

 

Taip mąsto daugelis aukų, smerkdamos kitas aukas, nes toks modelis ir požiūris tampa „natūraliu“ vertinimu šablonu. Kiek gi reikėjo laiko vien JAV-ose, kol moterys viena kitą palaikydamos prabilo apie ilgus dešimtmečius besitęsiantį seksualinį žeminimą ir priekabiavimą, kol atsirado #metoo judėjimas? Šiandien matome mirusio magnato Jeffrey Epstein nutekintus laiškus ir dokumentus, linksniuojamos ten paminėtos Lietuvos moterys, tačiau retas straipsnis bando pasakyti, kad galbūt jos nėra susitepusios, nusidėjėlės bet... galbūt aukos?

 

Visgi spektaklio turinį papildo tam tikri scenografiniai sprendimai. Nežinau, kiek laiko žiūrėjau į aktorę, o kiek į jos stambiu planu už nugaros priartintą nespalvotą tiesioginę transliaciją, kurioje kur kas labiau išryškėja psichoterapinės išpažinties įspūdis. Besidauginanti šventoji, kalbanti savo skaudžią istoriją poetizuota Jasukaitytės kalba, tampa gydymo terapijos dalyvė, sakyčiau, reikalinga pačiai aktorei. Po pabaigos, eidamas per vasario gruodą namo, dar ilgai galvojau apie susmūgiavusius atviros aktorės žodžius: koks nuostabus teatras, kai gali kaskart užlipti taip ant scenos, drąsiai ir bebaimiškai paneigti nusidėjėlės archetipą ir tokiu būdų atsiveriant sveikti, o savo gyvenimą paversti ne tik spektakliu, bet ir itin suasmenintu terapiniu performansu, gydančiąja išpažintimi.

 

Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"

Elizabeth Strout. „Olivija Kiteridž“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 320.

 

„Pasaulis visuomet ritasi į liūdnąją pusę. Ir nuolatos aušta naujas amžius (p. 54).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Kiek gera knyga gali savojo skaitytojo pralaukti lentynoje? Kartais labai ilgai. Man nutiko, galima sakyti, labai panašiai su amerikiečių Pulitzerio premijos laureatės Elizabeth Strout (g. 1956) būtent šia premija įvertintu romanu Olivija Kiteridž (angl. Olive Kiteridge), kurį į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kvedaraitė, o išleido leidykla Balto. Sunku įvardyti priežastis, kodėl šioji knyga pas mane pralaukė beveik penkerius metus. Matyt, augančios knygų stirtos ir vis naujesnės knygos užgožė tas, kurios jau kurį laiką laukė eilėje. Pavyzdžiui, kanadiečių Alice Munro Brangus gyvenime (Alma littera, 2014), kuri itin, sakyčiau, artima Strout kūrybai, pas mane pragulėjo net dešimtmetį, kol nusprendžiau, kad reikia skaityti tai, kas jau susipirkta. Visgi, matyt geros, knygos susibrandina ir ateina tada, kada, tikriausiai, turi ateiti į gyvenimą.

 

Per tą penkmetį, kol Olivija Kiteridž manęs laukė, leidykla išleido ištisą seriją jos knygų apie Liusę Barton (net 4 knygos!), 2022 metais išleistas ir Olivijos Kiteridž tęsinys Olivija, ir vėl – visos jos pamėgtos ir įvertintos skaitytojų gurmanų. Tenka komerciškai paminėti, kad pagal Oliviją Kiteridž 2014 pastatytas HOB mini serialas, kuriame tuo metu kaip geriausia aktorė daug kur tą sezoną už šį vaidmenį laurus nuskynė aktorė Frances McDormand. Serialo nemačiau, tačiau skaitydamas visaip bandžiau pagrindinę knygos veikėją įsivaizduoti kaip McDormand, tačiau Olivija knygoje vaizduojama visiškai kitokia: aukšta, stambių pečių, o su metais ir netgi turinti žymų antsvorį, ji yra kamuojama ištinusių sunkių kojų, tad su filmo Fargo smulkute aktore McDormand man asmeniškai niekaip nesisiejo, tad ateityje norėčiau tą 4 dalių serialą pasižiūrėti vien iš smalsumo, kaip aktorei pavyko adaptuoti Oliviją Kiteridž.

 

Romanas – ne visai romanas, tai veikiau novelių romanas, kurį sudaro 13 atskirų tarpusavyje besijungiančių pasakojimų apie Krosbio miestelį, esantį Meino valstijoje, Rytų Šiaurės JAV-ose, iš kokio daugmaž kilusi ir pati rašytoja Elizabeth Strout, kuriai nesvetimas lokalios ir uždaros bendruomenės gyvenimas, paskalos, požiūris į šalies politiką ir apskritai į gyvenimą. Romanas originalo kalba išleistas 2008 metais, autorei beregint atnešė nacionalinį, o vėliau ir pasaulinį pripažinimą. Knygoje vis dar jaučiamas prezidento G. Busho valdymo laikotarpis, Rugsėjo 11-osios padariniai, netgi tokiame miestelyje kaip Krosbis, esančiame prie jūros. Taigi novelės apjungia iš pažiūros skirtingus to miestelio žmonių pasakojimus, kai kuriuos galima skaityti netgi su malonumu kaip atskirus kūrinius, tačiau dauguma iš jų vaizduoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais matematikos mokytoja Oliviją Kiteridž, jos sūnų Kristoferį ir vyrą Henrį. Reiktų paminėti, kad Kiteridž – tai jokia miela moteris, veikiau primenanti antigonistę, sunkaus ir atšiauraus būdo moterį, kuri, pasak sutuoktinio Henrio, „per visus mūsų santuokos metus, per visus ilgus metus, nemaniau, kad bent kartą esu girdėjęs iš tavęs atsiprašymą. Už ką nors (p. 147).“

 

Man patinka, kad neturime dėmesio centre tipinio veikėjo. Atsisakoma ir moralizavimo, tačiau autorė sugeba atjausti tokio charakterio kaip Olivija Kiteridž veikėją. Iš tikrųjų romanas primena kartoteką, t. y. pasakojimų iš skirtingų gyvenimo laikotarpių albumą, bet didesnis dėmesys fokusuojamas į man labai literatūroje įdomią senėjimo temą, tad ir didžioji dalis pasakojimų jau yra apie pensinio amžiaus Oliviją, kuri bando susitaikyti su namus palikusiu sūnumi, kurios marčios negali priimti į širdį, su ištikto insulto vyro padariniais, su užgniaužtu meilės jausmu į medį įvažiavusiam mylimajam, su kuriuo fiziškai taip niekada ir nesuartėjo. Knyga apie gyvenimo išvaistytas progas ir, sakyčiau, apdovanotas, bet tik su laiku įvertintas akimirkas: stabili šeima, jautrus sūnus, o jau Henris... Su kokia meile, atidumu ir rūpesčiu Strout sukūrė šio vyro paveikslą šalia Olivijos Kiteridž, jis tapo vienu mėgstamiausiu šios knygos veikėju.  

 

Viena iš romano idėjų yra, kad žmogus gali būti vienu metu ir atstumiantis, ir neįtikėtinai kilnus. Autorė tarsi sako: tam, kad suprastum žmogų, turi pamatyti jį ne tik tada, kai jis šypsosi, bet ir tada, kai jis pyksta ar kenčia. Sakyčiau, Olivija būtent tokia, o atšiaurumas – tik jos kaukė, kuri ekstremaliais ir sudėtingais gyvenimo momentais nukrinta ir suskyla, pvz., ji gali drąsiai įlipti į automobilį pas ginkluotą buvusį mokinį ir su juo kalbėtis, perpratusi jo ketinus. Viena ryškiausių scenų – Olivijos apsilankymas ligoninėje, kai ją, Henrį ir darbuotojus užpuolė plėšikai. Autorė taiko fragmentuotą pasakojimo modelį, pasakojimą atveria iš Olivijos atminties ir traumų, kad galėtų perteikti Henrio ir Olivijos pakitusių santykių perspektyvą ir tylą.

Elizabeth Strout

 

Labai vykusi scena pasirodė ir Olivijos apsilankymas pas sūnų ir jo antrąją žmoną Aną, kai Kristoferis bando vėl su mama užmegzti ryšį. Nors to nepasako, tačiau jis ilgą laiką ją kaltina dėl tėvo sveikatos būkles, dėl jos atžagaraus būdo. Olivija seka Kristoferio gyvenimą, baisisi, kad jis lankosi pas psichologą, nes bijo, kad šis jo traumas atkapstys taip, kad dėl visko bus kalta ji kaip motina. Kitaip sakant, Olivija yra ne tik puiki matematikė, ji puiki santykių analitikė, ji instinktyviai nujaučia, kad gyvenime padarė pernelyg daug klaidų, tačiau nedarė nieko, kad priimtų teisingus ir kitiems reikalingus sprendimus. Ji tik džiaugiasi, jog taip niekada nepaliko (kaip Henrio Ibsenos dramos Lėlių namai veikėja Nora) savo vaiko ir vyro, nepabėgo vedina troškimų gyventi įdomiau. Tai ji laiko netgi laimėjimu.

 

Elizabeth Strout nėra sentimentali pasakotoja. Pasirinkusi pasakojimų centre vaizduoti nediplomatiško ir sudėtingo charakterio veikėją, ji išlaiko atšiaurumo ir praktiškumo paviršių savo pasakojimuose įspūdį. Bet neapkaltinsi, kad pasakojimai nėra jausmingi. Manau, svarbi pasakojimo dominantė – nutylėjimai, veikėjų socialinė disciplina, atėjusi iš mažos socialinės bendruomenės dvilypumo. Veikėjai susitinka bažnyčioje, skraido lėktuvais, slapta myli vieni kitų vyrus ir žmonas, kai kurie surizikuoja dėl to skirtis, bet dažniausiai nutyli. Autorei pavyksta jautriai, gyvenimiškai perteikti paties gyvenimo balanso tarp privataus intymumo ir privaidinto saugaus atvirumo, būdingo amerikietiškai kultūrai (iš esmės ir patiems lietuviams). Ką tai atveria? Kad žmonės būna kartu visą gyvenimą neretai iš socialinio politinio įsipareigoji, aukodamiesi dėl vaikų ir bendros gyvenimo suprojektuotos vizijos, kuria nelabai tiki, bet viduje (kaip kad Olivija ir Henris) jaučiasi labai vieniši. Vienišumo problema atskleidžiama ir per antraeilius pasakojimo veikėjus: ar tai būtų jau pamažu į senatvę einanti baro pianistė alkoholikė, ar savo klaikius sprendimus dėl badavimo ir narkotikų priimanti nestabili mergiotė.

 

Taigi, sakyčiau, pagrindinė romano idėja – atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir dualumą per šiurkštoką, tačiau jaučiančią heroję, kuri mokosi priimti savo ir kitų netobulumą. Kūrinyje teigiama, kad tikroji gyvenimo prasmė slypi ne didinguose įvykiuose, o kasdienėse vienatvės, praradimo ir trapių artumo akimirkų paieškose. Per Olivijos personažę autorė parodo, kad net po sunkiausiu charakterio šarvu slypi desperatiškas poreikis būti suprastam ir mylimam, nepaisant bėgančio laiko ir padarytų klaidų. Galiausiai sulaukusi 74 m. ir po vyro mirties ji instinktyviai trokšta artumos ir meilės su kitu taip pat savo sutuoktinės netekusiu vyru, nors protu bando visa tai atitolinti. Kaip tikra! Vieną norėti, o kitą daryti, tarsi visą gyvenimą būtume mokomi tos saviapgaulės apie laimę, kurią reikia pirmiausia nusipelnyti, o tik tada įsileisti. Ar Olivijai pavyksta? Užbaigsiu iškalbinga citata:

 

„Ko jaunimas nesupranta, galvojo ji, gulėdama šalia šito vyro, jausdama jo ranką sau ant peties, ant rankos; ak, ko jaunimas nesupranta. Jie nežino, kad susenę, apsunkę ir susiraukšlėję kūnai turi tokių pat poreikių kaip jauni ir stangrūs; kad meilės nevalia lengvabūdiškai į visas puses švaistyti, lyg ji būtų pyragas ant padėklo. Ne, kai meilė apsireiškia, žmogus ją arba pasirenka, arba ne. Ir jei ant Olivijos padėklo Henrio gerumas buvo su kaupu, ir kartais tai vargindavo, ir ji nusivalydavo jo trupinius, tai tik todėl, kad nežinojo to, ką privalėjo žinoti – kad taip nesąmoningai iššvaisto dieną po dienos (p. 317).“

 

Puiki knyga!

 

Maištinga Siela