Verliebt in eine Hexe: Alles über die Kultserie – Hintergründe, Fakten und die tragischen Schicksale der Stars

 

Hallo liebe Leserinnen und Leser!

Wie die Idee zu „Verliebt in eine Hexe“ entstand

Der Kult-Klassiker Bewitched – im deutschsprachigen Raum besser bekannt als Verliebt in eine Hexe – gilt bis heute als eine der einflussreichsten Sitcoms der Fernsehgeschichte. Seit über einem halben Jahrhundert verzaubert Samantha Stephens nun schon die Zuschauer. Die Geschichte begann in den frühen 60er Jahren, als Produzent Sol Saks, inspiriert von Filmen wie Meine Frau, die Hexe und Meine Braut ist übersinnlich, die Vision einer Hexe hatte, die versucht, ein ganz normales bürgerliches Leben zu führen. Nach dem Pilotfilm Ende 1963 erkannte der Sender ABC sofort das Potenzial: Die Serie startete am 17. September 1964 und wurde über Nacht zu einem globalen Phänomen.

Hausmütterchen-Idyll trifft auf übernatürliches Chaos

Im Zentrum der Serie steht Samantha Stephens – eine wunderschöne, moderne Frau, die jedoch über enorme magische Kräfte verfügt. In der Hochzeitsnacht gesteht sie ihrem sterblichen Ehemann, dem Werbefachmann Darrin (in der deutschen Fassung oft einfach „Darrin“ geblieben), ihr Geheimnis. Darrin, der sich nach einem traditionellen Familienleben sehnt, stellt eine Bedingung: Samantha muss auf Magie verzichten und eine ganz normale Hausfrau sein. Doch dieser Vorsatz scheitert regelmäßig an Samanthas exzentrischer Verwandtschaft – allen voran ihre herrische Mutter Endora. Jede Folge folgt meist einem häuslichen Konflikt, den Samantha trotz ihres Versprechens mit einem Nasenstüber lösen muss, was oft in noch größerem komödiantischem Chaos endet.

Die Gesichter der Serie: Ein gewagter Wechsel

Die Besetzung war ein Glücksgriff. Elizabeth Montgomery verkörperte Samantha mit unwiderstehlichem Charme; ihr berühmtes Nasenwackeln wurde zum Markenzeichen der Serie. Darrin hingegen wurde von zwei Schauspielern gespielt: In den ersten fünf Staffeln (1964–1969) lieferte Dick York eine meisterhafte körperliche Comedy ab. Aufgrund einer schweren Rückenverletzung und der daraus resultierenden Schmerzmittelabhängigkeit musste er die Serie jedoch verlassen. Er wurde durch Dick Sargent ersetzt, der die Rolle bis zum Ende 1972 übernahm. Dieser Schauspielerwechsel gilt bis heute als einer der mutigsten Schritte der TV-Geschichte, an den sich die Zuschauer erst gewöhnen mussten.

Die legendäre Agnes Moorehead spielte Endora, die Darrin abgrundtief hasste (und seinen Namen absichtlich immer falsch aussprach). Mit ihrem schrillen Make-up und ihrem sarkastischen Wesen verlieh sie der Serie ein hohes komödiantisches Niveau. Weitere unvergessliche Charaktere waren die neugierige Nachbarin Gladys Kravitz und Darrins Chef Larry Tate.

Der Sprung ins Farbfernsehen

Verliebt in eine Hexe meisterte erfolgreich den technologischen Wandel. Die ersten zwei Staffeln (74 Folgen) wurden noch in Schwarz-Weiß gedreht, was der Serie eine klassische Kino-Aura verlieh. Ab der dritten Staffel (1966) wurde es bunt – passend zur psychedelischen Mode der 60er Jahre und Endoras schillernder Garderobe. Die Farbe steigerte nicht nur die Einschaltquoten, sondern machte die magischen Spezialeffekte visuell noch attraktiver.

Kulturelles Erbe und moderne Rollenbilder

In den USA war die Serie ein Gigant und lag in der Debütsaison auf Platz zwei der Quoten, nur geschlagen von Bonanza. Doch Samantha war mehr als nur Unterhaltung: Sie war ein Symbol der modernen Frau. Sie war klüger als ihr Mann und besaß Macht, entschied sich aber bewusst für die Familie, während sie ständig zwischen zwei Welten balancieren musste. Die Serie kritisierte durch die Blume die patriarchalische Gesellschaft der damaligen Zeit.

Nach acht Staffeln und 254 Folgen endete die Magie am 25. Juni 1972. Montgomery wollte sich von ihrem Image lösen und ernstere Rollen übernehmen. Dennoch blieb das Erbe lebendig: Von Spin-offs wie Tabitha bis hin zum Kinofilm von 2005 mit Nicole Kidman. Selbst moderne Hits wie WandaVision zollen Samantha und Darrin in ihren ersten Episoden direkt Tribut.

Die tragischen Schicksale hinter dem Lachen

Elizabeth Montgomery: Die rebellische Aristokratin

Geboren in eine Hollywood-Dynastie, kämpfte Montgomery zeitlebens gegen das Klischee der „perfekten Hausfrau“. Nach der Serie glänzte sie in düsteren Dramen wie A Case of Rape (1974) und engagierte sich leidenschaftlich für LGBTQ-Rechte. Ihr Ende kam viel zu früh: Sie ignorierte erste Krebssymptome, um die Arbeit an einem Film zu beenden. Sie starb 1995 im Alter von nur 62 Jahren, nur acht Wochen nach der Diagnose Darmkrebs.

Dick York: Ein Leben voller Schmerzen

Yorks Geschichte ist eine der traurigsten in Hollywood. Ein schwerer Unfall am Set im Jahr 1959 zerstörte seine Wirbelsäule. Während er Millionen zum Lachen brachte, litt er unter unvorstellbaren Schmerzen und musste oft gestützt werden. Nach seinem Ausstieg verarmte er fast völlig, fand aber später Erfüllung in der Wohltätigkeitsarbeit für Obdachlose. Er starb 1992 an einem Emphysem.

Dick Sargent: Mut zum Outing

Sargent übernahm die schwierige Aufgabe, einen Fan-Liebling zu ersetzen. Privat führte er lange ein Doppelleben, bis er 1991 als einer der ersten großen Stars öffentlich zu seiner Homosexualität stand, um junge Menschen während der AIDS-Krise zu unterstützen. Er blieb bis zu seinem Tod 1994 (Prostatakrebs) ein Aktivist für Gleichberechtigung.

Agnes Moorehead: Die Grand Dame

Die vierfache Oscar-Nominierte war das intellektuelle Rückgrat der Serie. Moorehead war hochgebildet und privat sehr religiös. Sie starb 1974 an Gebärmutterkrebs. Tragischerweise wird vermutet, dass ihre Erkrankung mit den Dreharbeiten zum Film Der Eroberer zusammenhing, die in der Nähe eines Atomtestgeländes stattfanden – ein Schicksal, das sie mit vielen Kollegen teilte.

Verliebt in eine Hexe bleibt ein Denkmal der Fernsehgeschichte – ein Beweis dafür, dass die größte Magie am Ende doch Geduld, Liebe und ein kleines bisschen Humor sind.

Die rebellische Seele

Series Bewitched (TV 1964-1972). Inside the Magic of Bewitched: Iconic Lore, Hidden Facts, and the Tragic Realities of Its Stars

Hello, dear readers!

The Genesis of a Cult Classic

When we talk about the titans of television history, few shows command as much affection and staying power as Bewitched. It’s not just a sitcom; it’s a cultural touchstone that has maintained its sparkle for over half a century. The story began in the early 1960s when producer Sol Saks—inspired by the films I Married a Witch and Bell, Book and Candle—decided to explore the comedic friction of a witch trying to navigate a "mortal" domestic life.

Development kicked off in 1963, and by the time the pilot was delivered later that year, ABC knew they were sitting on a goldmine. Premiering on September 17, 1964, the show became an overnight sensation, forever shifting the landscape of TV entertainment.

Suburban Bliss Meets Supernatural Chaos

The heart of the show is Samantha Stephens—a beautiful, modern woman who just happens to be a powerful witch. On her wedding night, she drops a bombshell on her new husband, the straight-laced ad executive Darrin Stephens: she has magical powers. Darrin, ever the traditionalist, makes a demand: no magic, just the life of a typical suburban housewife.

Of course, that’s easier said than done. Between her meddling, mortal-hating mother Endora and the daily frustrations of 1960s domesticity, Samantha is constantly forced to solve problems with that iconic twitch of her nose. What follows is a masterclass in comedic chaos that somehow always managed to find its way back to heart and family.

The Faces of the Stephens Family

The casting was lightning in a bottle. Elizabeth Montgomery didn’t just play Samantha; she defined her. Her charm was effortless, and that famous nose twitch became a global trademark.

However, the role of Darrin Stephens is the stuff of TV legend—and tragedy. Dick York inhabited the role for the first five seasons (1964–1969) with incredible physical comedy. Sadly, a debilitating back injury and a subsequent struggle with painkillers forced him to withdraw. He was replaced by Dick Sargent, who carried the role until the series finale in 1972. This remains one of the boldest "switch-a-roos" in television history, yet despite initial skepticism, audiences eventually embraced Sargent's cooler, more composed take on the character.

Then there was the legendary Agnes Moorehead as Endora. With her flamboyant costumes, sharp wit, and refusal to ever get Darrin’s name right, she brought a layer of sophisticated camp to the show. Alongside nosey neighbor Gladys Kravitz and Darrin’s high-strung boss Larry Tate, the cast created a version of American suburbia that felt both familiar and delightfully surreal.

A Technicolor Revolution

Bewitched is a rare example of a show that successfully bridged the gap between two eras of television. The first two seasons (74 episodes) were shot in black and white, giving them a classic cinematic feel. In 1966, the show made the leap to color. This transition was a perfect match for the psychedelic fashions of the late '60s and Endora’s increasingly vivid wardrobe, making the magical special effects even more visually arresting for a growing global audience.

A Global Phenomenon with a Modern Message

The show’s success was staggering. In its debut season, Bewitched was the second highest-rated show in America, trailing only the Western giant Bonanza (a show that perhaps didn't travel as well to Europe as Samantha did).

But Bewitched wasn't just about laughs. Samantha became a subtle symbol of the modern woman. She was smarter than her husband and possessed literal power, yet she chose her family while constantly balancing two worlds. Through the lens of magical allegory, the show offered a subversive critique of the patriarchal norms of the time.

The End of an Era and a Lasting Legacy

After eight seasons and a staggering 254 episodes, the magic began to fade. By 1972, audience tastes were shifting toward "grittier," socially conscious programming. Elizabeth Montgomery, eager to shed the shadow of Samantha and take on serious dramatic roles, decided it was time to move on. The show aired its final episode on June 25, 1972.

The attempts to recapture that magic have been numerous—from the 1977 spin-off Tabitha to the 2005 feature film starring Nicole Kidman and Will Ferrell. While the film didn't quite hit the mark with critics, it proved one thing: our fascination with Samantha Stephens is eternal. You can see her influence in everything from Sabrina the Teenage Witch to Marvel’s WandaVision, which paid direct homage to the Stephens’ living room in its opening episode.

Ultimately, Bewitched remains timeless because it’s about more than magic. It’s about the war with the mother-in-law, the struggle to fit in, and the enduring power of love. Samantha’s mischievous wink reminds us that the greatest magic of all isn't found in a spell, but in the patience and heart we bring to our own "mortal" lives.

Beyond the Screen: The Lives of the Stars

Elizabeth Montgomery: The Rebel Aristocrat Born into Hollywood royalty in 1933, Montgomery was the daughter of screen legend Robert Montgomery. Despite her privileged upbringing, she was determined to pave her own way. After Bewitched, she transformed her image by taking on dark, challenging roles, such as in the groundbreaking A Case of Rape (1974) and The Legend of Lizzie Borden (1975). A fierce advocate for social justice and LGBTQ+ rights, she passed away tragically from colon cancer in 1995, just eight weeks after her diagnosis. She was only 62.

Dick York: A Portrait of Courage York’s story is one of the most heartbreaking in Hollywood. A brilliant physical comedian, his life was derailed by a horrific back injury sustained on a film set in 1959. He spent his years on Bewitched in agonizing pain, often leaning on hidden supports just to stand. After leaving the show, he fell into poverty and addiction but staged a remarkable spiritual comeback, spending his final years running a charity for the homeless from his bedside. He died in 1992, forever remembered as the "original" Darrin.

Dick Sargent: The Courage to be True Sargent took on the thankless task of replacing a fan favorite, bringing a more grounded energy to the role. Off-screen, he lived a double life for decades, hiding his sexuality in a conservative industry. In 1991, he courageously came out as gay to support young people during the AIDS crisis. Supported by his long-time friend Elizabeth Montgomery, he became an icon for the LGBTQ+ movement before passing away in 1994.

Agnes Moorehead: The Grand Dame of Camp A veteran of Orson Welles’ Mercury Theatre and a four-time Oscar nominee, Moorehead was a force of nature. She brought a doctorate-level intellect and Shakespearean gravitas to the role of Endora. While she was famously private and deeply religious, her bond with her co-stars was profound. She died in 1974, with some speculating that her cancer was linked to filming The Conqueror near a nuclear test site—a tragic end for a woman who elevated the sitcom to an art form.

The Rebellious Soul

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 10 d. – žuvo lenkų prezidentas Lechas Kaczynkis, "Titanikas" pradėjo kelionę, užpatentuotas "Žiogelis", įkurta Prūsijos kunigaikštystė ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Šiandien, 2026 m. balandžio 10 dieną, saulėta ir malonu, nors gan vėsu. Kuo pasaulis gyveno balandžio 10 diena? Siūlau perbėgti per istorijos faktų domino.

Svarbiausi įvykiai, nutikę Lietuvoje balandžio 10 d.

1911 m. šią dieną mirė vienas garsiausių visų laikų Lietuvos kūrėjų – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jis paliko neišdildomą pėdsaką simbolizmo mene, o jo mirtis sulaukus vos 35-erių buvo didžiulis praradimas šalies kultūrai.

1525 m. Prūsijos kunigaikštystės įkūrimas. Krokuvoje buvo pasirašyta sutartis, kuria Vokiečių ordino valstybė tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste ir Lenkijos vasale. Tai iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją Lietuvos kaimynystėje.

2014 m. jūros sienos sutartis. Stokholme buvo pasirašyta svarbi sutartis tarp Lietuvos ir Švedijos dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribų Baltijos jūroje.

Svarbiausi pasaulio įvykiai, nutikę balandžio 10 d.

1912 m. „Titaniko“ startas. Iš Sautamptono uosto Anglijoje į savo pirmąją (ir paskutinę) kelionę išplaukė didžiausias to meto laivas „Titanikas“. Tikėjimas jo „nepaskandinamumu“ subliuško vos po kelių dienų.

2010 m. Smolensko katastrofa. Netoli Smolensko sudužo Lenkijos prezidentinis lėktuvas. Žuvo šalies prezidentas Lechas Kaczyńskis su žmona bei 94 kiti aukšto rango pareigūnai ir įgulos nariai, vykę į Katynės žudynių paminėjimą.

1815 m. Tamboros išsiveržimas. Indonezijoje prasidėjo vienas galingiausių ugnikalnių išsiveržimų rašytinėje istorijoje. Dėl į atmosferą išmestų pelenų kiti metai (1816-ieji) pasaulyje tapo žinomi kaip „metai be vasaros“.

1925 m. „Didysis Getsbis“. Niujorke pirmą kartą išleistas F. Scotto Fitzgeraldo romanas „Didysis Getsbis“. Nors iš pradžių knyga nesulaukė didelės sėkmės, vėliau ji tapo amerikiečių literatūros klasika.

1849 m. „Žiogelio“ patentas. Walteris Hunt užpatentavo apsauginį segtuką (vadinamąjį žiogelį). Įdomu tai, kad jis savo teises į šį genialų išradimą pardavė vos už 400 dolerių, kad padengtų skolas.

1847 m. Josepho Pulitzerio gimimas. Gimė žmogus, kurio pavarde pavadinta prestižinė žurnalistikos premija. Jis buvo vienas iš „geltonosios žurnalistikos“ pradininkų.

1938 m. Austrijos aneksija (Anšliusas). Šią dieną vyko referendumas, kuriame, nacių duomenimis, net 99,75% austrų pritarė susijungimui su Vokietija. Tai buvo lemtingas žingsnis link Antrojo pasaulinio karo.

1998 m. Didžiojo penktadienio susitarimas. Po ilgų derybų pasirašyta taikos sutartis Šiaurės Airijoje, užbaigusi dešimtmečius trukusį smurtinį konfliktą (vadinamąjį „The Troubles“).

Kokie įžymūs žmonės gimė balandžio 10 d.?

Linas Adomaitis (g. 1976 m.): Vienas populiariausių Lietuvos dainininkų, smuikininkas, muzikos prodiuseris ir keliautojas.

Vladas Drėma (1910–1995): Iškilus dailės istorikas, muziejininkas, dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo knyga „Dingęs Vilnius“ yra fundamentalus kūrinys apie sostinės istoriją.

Juozas Bagdonas (1911–2005): Žymus Lietuvos dailininkas, abstrakcionistas, didžiąją gyvenimo dalį kūręs JAV ir Kolumbijoje, vėliau grįžęs į Lietuvą.

Viktoras Kuprevičius (1901–1992): Kompozitorius, pedagogas, Kauno kariliono muzikos patriarchas. Jo dėka Kauno karilionas tapo miesto simboliu.

Stevenas Seagalas (g. 1952 m.): Amerikiečių veiksmo filmų aktorius, kovos menų meistras, išgarsėjęs 90-ųjų blokbasteriuose.

Sophie Ellis-Bextor (g. 1979 m.): Britų dainininkė, kurios hitas „Murder on the Dancefloor“ neseniai išgyveno naują populiarumo bangą.

Charlie Hunnam (g. 1980 m.): Britų aktorius, geriausiai žinomas dėl pagrindinio vaidmens seriale „Anarchijos vaikai“ (Sons of Anarchy) ir filme „Karalius Artūras: kalavijo legenda“.

Williamas Hazlittas (1778–1830): Įtakingas anglų rašytojas, literatūros kritikas ir humanistas, laikomas vienu didžiausių anglų kalbos eseistų.

Bernardo Houssay (1887–1971): Argentinos fiziologas, Nobelio premijos laureatas, tyręs hormonų vaidmenį reguliuojant cukraus kiekį kraujyje.

Haley Joel Osment (g. 1988 m.): Aktorius, kurį visas pasaulis įsiminė kaip berniuką iš kultinio trilerio „Šeštasis pojūtis“ (The Sixth Sense), ištarusį frazę „I see dead people“.

 

Maištinga Siela

Serialas "Kerėtoja" / "Bewitched" (TV series 1964-1972)

Sveiki, skaitytojai!

Ar prisimenate dešimto dešimtmečio serialą „Kerėtoja“ (angl. Bewitched), ilgą laiką rodytą per LNK savaitgaliais po pietų. Aš puikiai prisimenu, kad jį kartu žiūrėjau su tuo pat metu rodytu kitu amerikiečių kultiniu serialu „Mano svajonių džinė“. Tęsiu 90-ųjų televizinių serialų apžvalgas. Tai nepaprastai įdomu, nes pats daug ką prisimenu ir dalijuosi ta atpažįstama nostalgija su Jumis.

KAIP ATSIRADO IDĖJA SUKURTI SERIALĄ „KERĖTOJA“?

Kultinis amerikiečių serialas „Kerėtoja“ paprastai komerciškai pristatomas visur kaip yra viena ryškiausių ir įtakingiausių visų laikų televizijos situacijų komedijų, kurios magija neblėsta jau daugiau nei pusę amžiaus. Serialo kūrimo istorija prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prodiuseris Solas Saksas, įkvėptas filmų „Aš vedžiau raganą“ (I Married a Witch) ir „Varpas, knyga ir žvakė“ (Bell, Book and Candle), nusprendė sukurti istoriją apie raganą, kuri bando gyventi įprastą mirtingosios gyvenimą. Darbai prasidėjo 1963 m., o pirmasis bandomasis epizodas buvo nufilmuotas tų pačių metų pabaigoje. Televizijos tinklas ABC greitai suprato turintis aukso kasyklą, todėl serialas debiutavo 1964 m. rugsėjo 17 d. ir akimirksniu tapo fenomenu, pakeitusiu televizijos pramogų standartus.

Pagrindinė serialo idėja ir siužetas sukasi aplink Samantą Stivens – gražią, šiuolaikišką moterį, kuri, pasirodo, yra galinga ragana. Ji išteka už paprasto mirtingojo, reklamos srityje dirbančio Derino Stivenso, ir vestuvių naktį prisipažįsta jam savo paslaptį. Derinas, norėdamas tradicinės šeimos ir stabilaus gyvenimo, iškelia sąlygą: Samanta privalo atsisakyti magijos ir tapti paprasta namų šeimininke. Tačiau ši užduotis tampa beveik neįmanoma dėl nuolatinio Samantos šeimos, ypač jos valdingos motinos Endoros, kišimosi. Kiekviena serija paprastai sukasi aplink buitinį konfliktą, kurį Samanta, nepaisydama pažado, yra priversta spręsti nosies pajudinimu sukeliama magija, dažnai sukeldama dar didesnį komišką chaosą.

Pagrindinius vaidmenis atliko talentingi aktoriai, kurių asmenybės tapo neatsiejamos nuo jų personažų. Elizabeth Montgomery įkūnijo Samantą su nepakartojamu žavesiu, o jos garsusis nosies pajudinimas tapo serialo prekės ženklu. Samantos vyrą Deriną vaidino du skirtingi aktoriai: pirmus penkis sezonus (1964–1969) jį vaidino Dickas Yorkas, tačiau dėl sunkios nugaros traumos ir priklausomybės nuo nuskausminamųjų jis buvo priverstas pasitraukti. Jį pakeitė Dickas Sargentas, kuris vaidino iki pat serialo pabaigos 1972 m. Šis aktorių pasikeitimas televizijos istorijoje iki šiol minimas kaip vienas drąsiausių ir rizikingiausių sprendimų, nors žiūrovai ilgainiui priprato prie naujojo Derino veido.

Samantos motiną Endorą, kuri nekentė Derino (ir nuolat klaidingai tardavo jo vardą), suvaidino teatro ir kino legenda Agnes Moorehead. Jos ekscentriški kostiumai, ryškus makiažas ir sarkastiškas būdas suteikė serialui aukšto lygio komizmo. Kiti svarbūs veikėjai buvo smalsi kaimynė Gledis Kravic, nuolat bandanti demaskuoti Samantos burtus, ir Derino viršininkas Laris Teitas su žmona Luiza. Vėlesniuose sezonuose pasirodė Stivensų vaikai: dukra Tabita, kuri taip pat paveldėjo raganos galias, ir sūnus Adamas. Kiekvienas šis personažas prisidėjo prie to, kad vidutinės klasės amerikiečių priemiestis seriale atrodytų ir atpažįstamas, ir kartu visiškai siurrealus.

„Kerėtoja“ yra vienas iš nedaugelio serialų, kurie sėkmingai atlaikė technologinį televizijos perėjimą iš nespalvoto į spalvotą vaizdą. Pirmieji du sezonai (74 serijos) buvo nufilmuoti nespalvotai, o tai suteikė serialui klasikinio kino aurą ir padėjo paslėpti paprastus, bet sumanius specialiuosius efektus. Nuo trečiojo sezono (1966 m.) serialas tapo spalvotas, kas puikiai tiko psichodelinei septintojo dešimtmečio madai ir ryškiam Endoros įvaizdžiui. Įdomu tai, kad spalvota versija ne tik padidino reitingus, bet ir leido prodiuseriams geriau išnaudoti fantastinius elementus, paverčiant magiją vizualiai patrauklesne pramoga augančiam žiūrovų ratui.

Serialas pasižymėjo neįtikėtinu populiarumu ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Amerikoje savo debiutinį sezoną „Kerėtoja“ baigė būdama antroje reitingų vietoje, nusileisdama tik kitam gigantui „Bonanza“, man regis, Lietuvoje nežinoma. Serialas buvo rodomas daugybėje šalių, įskaitant Europą, Japoniją ir Pietų Ameriką, o Samantos personažas tapo modernios moters simboliu – ji buvo protingesnė už vyrą, valdė galias, tačiau pasirinko šeimą, nors ir nuolat turėjo balansuoti tarp dviejų pasaulių. Kultūrinis poveikis buvo toks stiprus, kad serialas pakeitė požiūrį į namų šeimininkės vaidmenį, subtiliai kritikuodamas to meto patriarchalinę visuomenę per magiškosios alegorijos prizmę.

Iš viso serialas gyvavo aštuonis sezonus, kurių metu buvo sukurti net 254 epizodai. Tai buvo viena ilgiausiai transliuotų fantastinių komedijų tuo metu. Visgi, pasiekus aštuntąjį sezoną, reitingai pradėjo pastebimai kristi. Tam įtakos turėjo ne tik žiūrovų nuovargis nuo pasikartojančių siužetų, bet ir stipri konkurencija bei pasikeitusi televizijos tendencija – žiūrovai pradėjo domėtis „tikroviškesnėmis“ socialinėmis problemomis. 1972 m. birželio 25 d. serialas buvo oficialiai nutrauktas. Elizabeth Montgomery nusprendė, kad atėjo laikas judėti toliau ir imtis rimtų draminių vaidmenų, kad išvengtų visą gyvenimą ją lydinčio Samantos šešėlio.

Po serialo pabaigos buvo ne vienas mėginimas sugrąžinti „Kerėtojos“ sėkmę. 1977 m. pasirodė tęsinys-atsišakojimas pavadinimu „Tabitha“, kuriame pasakojama apie jau užaugusią Stivensų dukrą. Nors serialas gyvavo tik vieną sezoną, jis parodė, kad susidomėjimas Samantos palikimu vis dar gyvas. Taip pat buvo sukurti keli animaciniai variantai ir specialios laidos. Didžiausio dėmesio sulaukė 2005 m. pilnametražis filmas „Kerėtoja“, kuriame Samantą vaidino Nicole Kidman, o Deriną – Willas Ferrellas. Nors filmas nebuvo itin palankiai įvertintas kritikų, jis dar kartą patvirtino originaliojo serialo statusą popkultūroje.

Serialo „Kerėtoja“ pėdsakas televizijos istorijoje yra milžiniškas. Jis padėjo pagrindą tokiems vėlesniems hitams kaip „Sabrina, jaunoji ragana“ (Sabrina the Teenage Witch) ar netgi šiuolaikiniams serialams, kuriuose persipina kasdienybė ir magija (pavyzdžiui, „WandaVision“, kurio pirmoji serija yra tiesioginė duoklė Samantai ir Derinui). Elizabeth Montgomery sukurtas įvaizdis tapo raganos stereotipo perversmu: vietoje piktos senės su kumpa nosimi, ragana tapo stilinga, elegantiška ir geraširde moterimi.

Svarbu, manau, pabrėžti, kad šis serialas išliko populiarus dėl savo universalumo. Nors magija buvo pagrindinis „kabliukas“, tikroji sėkmė slypėjo žmogiškuose santykiuose – uošvės ir žento kare, bandyme pritapti prie visuomenės normų ir amžiname klausime, ar meilė gali nugalėti prigimtinius skirtumus. Net ir šiandien, žiūrint senąsias serijas, Samantos žvilgsnis ir tas stebuklingas nosies krestelėjimas primena laikus, kai televizija mokė mus tikėti stebuklais, vykstančiais už kaimyno tvoros, ir priminė, kad pati didžiausia magija vis dėlto yra kantrybė ir meilė šeimai.

TRUMPAI APIE PAGRINDINIUS AKTORIUS IR KAIP SUSIKLOSTĖ JŲ GYVENIMAS

Elizabeth Montgomery, įkūnijusi Samantą Stivens, gimė 1933 m. balandžio 15 d. Los Andžele, tikroje Holivudo aristokratų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus aktorius ir režisierius Robertas Montgomery, o motina – teatro aktorė Elizabeth Bryan Allen, tad mergaitė nuo mažens augo apsupta kino industrijos spindesio ir griežtos profesinės etikos. Nors vaikystėje ji lankė privačias mokyklas ir mėgavosi privilegijuotu gyvenimu, santykiai su valdingu tėvu buvo sudėtingi ir kupini konkurencijos, o tai, pasak biografų, paskatino ją dar uoliau siekti savarankiško pripažinimo. Baigusi Amerikos dramos meno akademiją Niujorke, ji debiutavo tėvo televizijos laidoje „Robert Montgomery Presents“, tačiau greitai įrodė, kad jos sėkmė nėra tik garsi pavardė – ji pasižymėjo natūraliu fotogeniškumu, subtiliu humoro jausmu ir gebėjimu akimirksniu persikūnyti iš dramatiškos herojės į komišką personažą.

Nors „Kerėtoja“ tapo ryškiausia jos karjeros viršūne ir pelnė jai penkias „Emmy“ bei keturias „Auksinio gaublio“ nominacijas, Elizabeth Montgomery visą gyvenimą kovojo, kad nebūtų tapatinama tik su nosį judinančia ragana. Serialui pasibaigus 1972 m., ji sąmoningai rinkosi drastiškai kitokius, tamsius ir sudėtingus vaidmenis, siekdama sugriauti „tobulos namų šeimininkės“ įvaizdį. Ji sukūrė sukrečiantį vaidmenį filme „Auka“ (A Case of Rape, 1974), kuris tapo vienu žiūrimiausių visų laikų televizijos filmų ir paskatino diskusijas apie seksualinį smurtą visuomenėje. Vėliau ji įkūnijo liūdnai pagarsėjusią žudikę filme „Lizzie Borden legenda“ (The Legend of Lizzie Borden, 1975). Šie vaidmenys patvirtino jos, kaip stiprios dramos aktorės, statusą, o jos drąsa ekrane ir už jo ribų (ji buvo viena pirmųjų garsių asmenybių, viešai parėmusių LGBT teises ir kovą prieš AIDS) pelnė jai didžiulę kolegų pagarbą.

Aktorės gyvenimo saulėlydis buvo netikėtas ir tragiškas. 1995 m. pavasarį, filmuojant detektyvą „Mirties pėdsakai“ (Deadline for Murder), ji pajuto stiprius sveikatos sutrikimus, tačiau ignoravo simptomus, norėdama užbaigti darbus. Kai liga galiausiai buvo diagnozuota, paaiškėjo, kad tai ketvirtos stadijos storosios žarnos vėžys, jau išplitęs į kepenis. Elizabeth Montgomery, visada vertinusi privatumą, nusprendė paskutines dienas praleisti savo namuose Beverli Hilse, apsupta šeimos ir savo ketvirtojo vyro, aktoriaus Robert Foxworth. Ji mirė 1995 m. gegužės 18 d., būdama vos 62-ejų, praėjus tik aštuonioms savaitėms po diagnozės. Jos mirtis sukrėtė milijonus gerbėjų visame pasaulyje, tačiau Samantos Stivens šviesa ir aktorės palikta pilietinė drąsa užtikrino, kad jos vardas išliktų Holivudo aukso fonde kaip elegancijos, talento ir nepalaužiamos dvasios simbolis.

Dickas Yorkas (tikrasis vardas Richardas Allenas Yorkas) yra viena tragiškiausių ir labiausiai užjaučiamų Holivudo figūrų, kurio gyvenimą ir sėkmingą karjerą sugriovė vienas vienintelis nelaimingas atsitikimas filmavimo aikštelėje. Gimęs 1928 m. rugsėjo 4 d. Fort Veine, Indianoje, jis savo profesinį kelią pradėjo kaip talentingas radijo ir teatro aktorius Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką, kur pasižymėjo Brodvėjuje. Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu Derinu Stivensu, jis jau buvo užsitarnavęs pagarbą kine, vaidinęs kartu su tokiomis legendomis kaip Spenceris Tracy ir Gene'as Kelly kultiniame filme „Paveldėsi vėją“ (Inherit the Wind, 1960). Yorkas pasižymėjo neįtikėtina veido mimika ir fizine komedija, kuri idealiai tiko „Kerėtojos“ prodiuseriams, ieškojusiems mirtingojo, galinčio įtikinamai perteikti sumišimą, pyktį ir meilę magiškame chaose.

Tačiau už ekrane spinduliuojamos energijos ir humoro slypėjo sunkiai įsivaizduojamas fizinis skausmas, prasidėjęs dar 1959 m., filmuojant juostą „Jie atvyko į Kordurą“ (They Came to Cordura). Vieno epizodo metu Yorkas kėlė sunkų geležinkelio vežimėlį, kai staiga jam plyšo nugaros raumenys ir buvo pažeistas stuburas. Ši trauma niekada tinkamai nesugijo ir tapo lėtinio skausmo šaltiniu, kuris persekiojo jį visus penkerius „Kerėtojos“ sezonus. Filmavimo aikštelėje tekdavo konstruoti specialias atramas, kad jis galėtų stovėti, o pertraukų metu aktorius dažnai gulėdavo ant grindų, negalėdamas pajudėti. Kad ištvertų darbo dieną, jis pradėjo vartoti stiprius nuskausminamuosius ir migdomuosius, kurie ilgainiui sukėlė priklausomybę. Galiausiai, 1969 m. sausį, filmuojant vieną iš epizodų, Yorkas tiesiog aikštelėje prarado sąmonę ir buvo skubiai išvežtas į ligoninę. Tai buvo lūžio taškas – suvokęs, kad fiziškai nebegali tęsti darbo, jis paliko serialą, o jo vietą užėmė Dickas Sargentas.

Pasitraukęs iš „Kerėtojos“, Dickas Yorkas pateko į gilią asmeninę ir finansinę duobę: kelerius metus jis praleido prikaustytas prie lovos, prarado beveik visą uždirbtą turtą ir kovojo su priklausomybe nuo vaistų. Visgi, jo gyvenimo pabaiga tapo dvasinio atgimimo istorija. Nors pats gyveno kukliai, vėlesniais metais jis pasišventė labdarai, telefonu organizuodamas pagalbą benamiams ir skurdžiai gyvenantiems žmonėms (įkūrė fondą „Acting for Life“). Nepaisant to, kad sirgo emfizema (dėl ilgalaikio rūkymo) ir paskutiniais metais buvo priklausomas nuo deguonies aparato, jis išliko giedros dvasios ir bendravo su gerbėjais iki pat mirties. Dickas Yorkas mirė 1992 m. vasario 20 d., būdamas 63-ejų. Nors jo karjera nutrūko pačiame įkarštyje, jis liko atmintyje kaip „tikrasis Derinas“, kurio šiltas žvilgsnis ir meistriška komedija padėjo „Kerėtojai“ tapti nemirtinga klasika.

Dickas Sargentas (tikrasis vardas Richardas Stanfordas Coxas) į televizijos istoriją įėjo kaip žmogus, priėmęs vieną sunkiausių iššūkių Holivude – pakeisti žiūrovų dievinamą aktorių įpusėjus itin populiariam serialui. Gimęs 1930 m. balandžio 19 d. Karmelyje, Kalifornijoje, jis augo Holivudo aplinkoje (jo motina buvo aktorė Ruth McNaughton, o tėvas – žinomas verslo vadybininkas). Sargentas pasižymėjo aristokratiška išvaizda, ramybe ir puikiu techniniu pasirengimu. Įdomu tai, kad būtent jis buvo pirmasis prodiuserių pasirinkimas Derino vaidmeniui dar 1964 metais, tačiau dėl sutartinių įsipareigojimų kitam projektui jis negalėjo priimti pasiūlymo, tad vaidmuo atiteko Dickui Yorkui. Likimas pasisuko taip, kad po penkerių metų, Yorkui dėl sveikatos problemų pasitraukus, Sargentas pagaliau žengė į Stivensų namų svetainę kaip „antrasis Derinas“.

Sargento era „Kerėtojoje“ prasidėjo 1969 metais (nuo 6-ojo sezono) ir truko iki pat serialo pabaigos 1972-aisiais. Jo vaidybos stilius kardinaliai skyrėsi nuo pirmtako: jei Dickas Yorkas Deriną rodė kaip nuolat sutrikusį, emocingą ir fiziškai ekspresyvų žmogų, tai Sargento Derinas buvo racionalesnis, ramesnis ir kiek griežtesnis. Nors dalis ištikimiausių gerbėjų sunkiai priėmė pokytį (reitingai pamažu pradėjo kristi, nors tai siejama ir su scenarijų kokybės prastėjimu), Elizabeth Montgomery ir likusi komanda jį priėmė itin šiltai. Sargentas puikiai susidorojo su užduotimi išlaikyti personažo tęstinumą, suteikdamas Derinui brandumo, o jo chemija su Samanta tapo labiau partneriška nei globėjiška.

Už ekrano Dickas Sargentas gyveno sudėtingą dvigubą gyvenimą, kurį viešai atskleidė tik karjeros pabaigoje. Dešimtmečius jis slėpė savo homoseksualumą, bijodamas, kad tai sugriaus jo karjerą konservatyviame Holivude. Tačiau 1991 metais, reaguodamas į augančią AIDS krizę ir norėdamas palaikyti jaunus žmones, jis viešai prisipažino esantis gėjus. Šis žingsnis tuo metu reikalavo milžiniškos drąsos. Paskutinius savo gyvenimo metus jis paskyrė kovai už LGBT teises, tapdamas judėjimo ikona ir aktyviai dalyvaudamas „Pride“ paraduose kartu su savo ekrano žmona Elizabeth Montgomery, kuri jį besąlygiškai palaikė. Dickas Sargentas mirė 1994 m. liepos 8 d., būdamas 64-erių, nuo prostatos vėžio. Nors jis visada liks „tuo kitu Derinu“, jo nuoširdumas ir pilietinė drąsa paliko ne mažiau ryškų pėdsaką nei jo darbas televizijoje.

Agnes Moorehead, gimusi 1900 m. gruodžio 6 d. Klintone, Masačusetse, buvo viena labiausiai gerbiamų ir techniškai stipriausių savo kartos aktorių, kurios karjera driekėsi nuo radijo aukso amžiaus iki Brodvėjaus scenų ir Holivudo klasikos. Augusi griežto presbiterionų dvasininko ir dainininkės šeimoje, Agnes pasižymėjo neįtikėtina drausme ir akademiniu pasirengimu – ji turėjo literatūros daktaro laipsnį ir baigė Amerikos dramos meno akademiją. Prieš tapdama televizijos ikona, ji buvo neatsiejama Orsono Welleso „Mercury Theatre“ trupės narė ir debiutavo kine sukrečiančiu vaidmeniu šedevre „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941). Per savo ilgą karjerą ji buvo nominuota net keturiems „Oskarams“ ir pelnė du „Auksinius gaublius“, įsitvirtindama kaip charakterinių vaidmenų meistrė, gebanti perteikti tiek aristokratišką šaltį, tiek gilią draminę kančią.

Nors Agnes Moorehead pradžioje dvejojo dėl dalyvavimo situacijų komedijoje, jos sutikimas vaidinti Endorą seriale „Kerėtoja“ tapo genialiu sprendimu, pavertusiu ją pasauline žvaigžde. Endora nebuvo tiesiog piktas personažas – Agnes jai suteikė neapsakomo didingumo, kandumo ir rafinuotos paniekos mirtingiesiems, ypač savo žentui Derinui. Jos ekscentriška išvaizda, spalvingi makiažai ir žaibiški pradingimai dūmų debesyje tapo serialo ašimi. Nors ekrane ji nuolat konfliktavo su Dicku Yorku, užkulisiuose ji jį be galo gerbė ir rėmė jo sunkiausiais fizinių kančių momentais, o su Elizabeth Montgomery ją siejo tikra, motiniška draugystė. Už šį vaidmenį ji buvo nominuota šešiems „Emmy“ apdovanojimams, o jos frazė „Dum-Dum“, skirta Derinui, įsirėžė į televizijos istoriją kaip viena stilingiausių pašaipų.

Nepaisant ryškių spalvų ekrane, asmeniniame gyvenime Agnes buvo itin privati, religinga ir intelektualiai alkana moteris, kuri laisvalaikiu studijavo Bibliją ir kolekcionavo antikvarinius daiktus. Jos gyvenimo pabaiga buvo paženklinta paslapčių ir ginčų: 1974 m. balandžio 30 d. ji mirė nuo gimdos vėžio, būdama 73-ejų. Daugelis biografų pastebi kraupią tendenciją – ji buvo viena iš daugelio aktorių, dalyvavusių 1956 m. filmo „Užkariautojas“ (The Conqueror) filmavimuose Jutos dykumoje, netoli branduolinių bandymų poligono. Manoma, kad būtent radioaktyvios dulkės tapo mirtinos ligos priežastimi jai ir kitiems komandos nariams, įskaitant Johną Wayne'ą. Agnes Moorehead paliko ne tik milžinišką turtą labdarai ir savo bažnyčiai, bet ir standartą, kaip charakterinis aktorius gali pakylėti pramoginį žanrą iki aukštojo meno lygio, paversdamas uošvę-raganą nemirtingu kultūriniu simboliu.

10 MENKAI KAM ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KERĖTOJA“ IR FILMAVIMO UŽKULISIUS

1. Nors visi manė, kad Elizabeth Montgomery judina pačią nosį, iš tiesų ji greitai kraipydavo viršutinę lūpą. Pati aktorė prisipažino, kad šį triuką išmoko dar vaikystėje, kai nervindavosi, o serialo prodiuseris (ir jos tuometinis vyras) Williamas Asheris nusprendė, kad tai bus idealus Samantos burtų ženklas.

2. Elizabeth Montgomery įkūnijo ne tik Samantą, bet ir jos tamsiaplaukę, maištingą pusseserę Sereną. Kad žiūrovai iš pradžių nesuprastų apgaulės, titruose Sereną vaidino „Pandora Spocks“ (žodžių žaismas su Pandora's Box – Pandoros skrynia).

3. Samantos tėvą Morisą vaidinęs Maurice'as Evansas ir motiną Endorą vaidinusi Agnes Moorehead filmavimo aikštelėje dažnai gurkšnodavo tikrą martini. Kadangi jų personažai buvo „aukštuomenės raganos“, prodiuseriai leisdavo jiems šiek tiek atsipalaiduoti, kad vaidyba būtų natūralesnė.

4. Dauguma prabangių papuošalų, kuriuos Samanta mūvėjo seriale, priklausė pačiai Elizabeth Montgomery. Ji nemėgo bižuterijos, tad filmavimo aikštelėje segėdavo tikrus deimantus ir brangakmenius, kuriuos jai dovanodavo vyras.

5. Kaip ir daugelyje serialų su mažais vaikais, Samantos dukrą Tabitą iš pradžių vaidino dvynės Erin ir Diane Murphy. Tačiau mergaitėms augant jos tapo nebepanašios, todėl Diane buvo atleista, o Erin tęsė karjerą viena.

6. Vienoje 1970-ųjų serijoje Samanta naudoja „stebuklingą prietaisą“, kad pamatytų žmogų kitame ekrane realiu laiku. Tai buvo viena pirmųjų vaizdo skambučių (šiandieninio FaceTime ar Zoom) vizualizacijų televizijoje.

7. Nors tai buvo komedija, kai kurios konservatyvios religinės grupės Amerikoje tuo metu protestavo prieš serialą, teigdamos, kad jis „moko vaikus garbinti velnią ir užsiimti okultizmu“. Dėl to prodiuseriai įvedė griežtą taisyklę: Samanta burtus naudoja tik geriems tikslams arba buičiai.

8. Nors ekrane Endora nekentė Derino, realybėje Agnes Moorehead buvo vienintelis žmogus, kuris po Dicko Yorko atleidimo viešai demonstravo nepasitenkinimą. Pirmąją Dicko Sargento darbo dieną ji tiesiog atsisakė su juo sveikintis, gedėdama savo buvusio kolegos.

9. Garsusis Stivensų namas (tiksliau – jo fasadas) nebuvo tikras namas, o dalis „Warner Bros.“ studijos dekoracijų. Tas pats namo fasadas vėliau buvo naudojamas dešimtyse kitų serialų ir reklamų, įskaitant „Mano svajonių Džinę“ (I Dream of Jeannie).

10. Aktorė Alice Pearce, kuri vaidino smalsiąją kaimynę Gledis Kravic, sirgo vėžiu dar prieš prasidedant serialui. Ji mirė po dviejų sezonų, būdama vos 48-erių. Už šį vaidmenį ji gavo „Emmy“ apdovanojimą jau po mirties (postmirtinai).

Buvo labai įdomu visa tai ruošti. Tikiuosi, kad kas nors įveikė straipsnį ir sužinojo ką nors naujo.

Maištinga Siela

Dienos citata: Antanas Strazdas apie savo dvasios džiaugsmą ir apsisprendimą būti laimingam

 

Sveiki,

Šis įrašas skirtas Antanui Strazdui, kuris gimė 1760-ųjų balandžio 9 dieną. Taigi šiandien jo 266 gimimo metai.

Antanas Strazdas (1760–1833) – viena iš spalvingiausių ir sykiu tragiškiausių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Šis kunigas ir poetas, liaudies meiliai vadintas Strazdeliu, buvo tikras dvasinis maištautojas, kurio gyvenimas visiškai netilpo į griežtus luominius ar bažnytinius rėmus. Gimęs baudžiauninkų šeimoje, jis sugebėjo baigti mokslus ir gauti šventimus, tačiau visą gyvenimą liko artimesnis kaimo artojui nei bažnyčios hierarchams. Jo asmenybė buvo kupina prieštaravimų: jis galėjo būti ir pamaldus giesmininkas, ir aštraus liežuvio satyrikas, nevengęs veltis į konfliktus su ponais ar dvasine vyresnybe, todėl ne kartą buvo baustas ir net uždarytas į vienuolyno kalėjimą.

Netipinis Strazdo gyvenimo būdas kėlė nuostabą amžininkams ir žadino legendas. Pasakojama, kad jis dėvėjo paprastus drabužius, ūkininkavo kartu su valstiečiais, o pamokslus sakydavo gyva, sultinga liaudies kalba, kurią kiti to meto šviesuoliai laikė „prasta“. Jis neturėjo pastovios parapijos, klajojo iš vietos į vietą, o savo poeziją dažnai kūrė tiesiog gamtoje, sėdėdamas po medžiu. Strazdas buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris savo lėšomis išleido eilėraščių rinkinį („Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814 m.), taip padėdamas pamatus pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo gyvenimas baigėsi skurde ir vienatvėje Kamajuose, tačiau jo palikimas tapo nemirtingas per dainas, kurios skambėjo kaimo sodžiuose dar ilgai po jo mirties.

Paminėta citata „Dūšios mano linksmybė nepranyks niekada, / Kol po saulę vaikščiosiu, giesmė bus jauna“ yra tarsi asmeninis Strazdo manifestas. Šiose eilutėse slypi ne naivus optimizmas, o gilus, egzistencinis pasiryžimas išlaikyti vidinę laisvę. „Dūšios linksmybė“ čia reiškia ne paviršutinišką džiaugsmą, o dvasinę giedrą, kurios negali atimti nei skurdas, nei bažnytinės nuobaudos, nei senatvė. Tai dvasios stiprybė, kylanti iš ryšio su gamta ir Kūrėju. Mintis, kad „giesmė bus jauna“, rodo poeto tikėjimą, jog kūryba atnaujina žmogų. Kol žmogus geba kurti, stebėtis pasauliu ir dainuoti, tol jis išlieka gyvybingas. Fraze „kol po saulę vaikščiosiu“ Strazdas pabrėžia žemiškojo gyvenimo vertę. Jis neskuba į pomirtinį pasaulį, bet brangina kiekvieną akimirką po saule, matydamas joje Dievo dovaną.

Šie žodžiai puikiai paaiškina, kodėl Strazdelis, net būdamas pjudomas ir nesuprastas, sugebėjo išlikti šviesiausia savo laikmečio figūra – jo „giesmė“ iš tiesų liko jauna ir pasiekė mus per du šimtmečius.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 9 d. – Sakartvelo nepriklausomybės diena, "The Beatles" iširimas, JAV pilietinio karo pabaiga, gimė Juozas Naujelis ir Antanas Strazdas

 Sveiki, mielieji!

 

Balandžio 9-oji yra kaip ir ankstesnės dienos istorinių lūžių, mokslo pasiekimų ir svarbių kultūrinių įvykių diena.

Pasaulio įvykiai balandžio 9 dieną.

1865 m. – JAV pilietinio karo pabaiga. Šią dieną pietiečių (Konfederacijos) generolas Robertas E. Lee kapituliavo prieš šiauriečių generolą Ulyssesą S. Grantą. Tai užbaigė kruviniausią konfliktą JAV istorijoje.

1940 m. – Nacistinės Vokietijos invazija. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietija pradėjo operaciją „Weserübung“ – įsiveržė į Daniją ir Norvegiją.

1970 m. – „The Beatles“ pabaiga. Polas McCartney oficialiai paskelbė, kad palieka grupę, o tai reiškė legendinės ketvertuko eros pabaigą.

1989 m. – Tbilisio tragedija. Sovietų kariuomenė brutaliai išvaikė taikią demonstraciją Sakartvele. Žuvo 20 žmonių (dauguma – moterys), o ši diena dabar minima kaip Nacionalinės vienybės diena. Po dvejų metų, 1991 m. balandžio 9 d., Sakartvelas paskelbė nepriklausomybę.

2003 m. – Bagdado kritimas. JAV vadovaujamos pajėgos perėmė Irako sostinės kontrolę, o simbolinis Saddamo Husseino statulos nuvertimas tapo jo režimo pabaigos ženklu.

Lietuvos įvykiai balandžio 9 dieną.

1955 m. – Marijampolės pervadinimas. Šią dieną sovietų valdžia Marijampolę pervadino Kapsuku (revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko garbei). Tikrasis vardas miestui sugrąžintas tik 1989 m.

2003 m. – Pilietybės skandalas. Prezidentas Rolandas Paksas išimties tvarka suteikė pilietybę Jurijui Borisovui – šis įvykis vėliau tapo viena pagrindinių jo apkalto priežasčių.

Balandžio 9 dieną gimė šie žymūs žmonės.

Charles Baudelaire (1821–1867): Garsusis prancūzų poetas, „Piktybės gėlių“ autorius.

Jean-Paul Belmondo (1933–2021): Prancūzų kino ikona.

Kristen Stewart (1990): Holivudo aktorė, šiandien švenčianti savo 36-ąjį gimtadienį.

Juozas Naujalis (1869–1934): Lietuvių muzikos patriarchas, kompozitorius ir vargonininkas. Jo daina „Lietuva brangi“ tapo neoficialiu Lietuvos himnu.

Algirdas Julius Greimas (1917–1992): Pasaulinio garso semiotikas, kalbininkas ir mitologas. Vienas iš Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjų.

Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001): Legendinis Vilniaus Arkikatedros klebonas, politinis kalinis ir tremtinys, dvasinis autoritetas daugeliui lietuvių.

Antanas Strazdas (1760–1833): Liaudies dainius, kunigas ir poetas (Strazdelis), kurio eilės tapo liaudies dainomis.

Bronius Babkauskas (1921–1975): Vienas ryškiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių, vaidinęs kultiniame filme „Niekas nenorėjo mirti“.

Daina Bilevičiūtė: Žinoma Lietuvos dainininkė ir pedagogė.

Arūnas Matelis: Garsus dokumentinio kino režisierius ir prodiuseris.

Elle Fanning (1998): Jaunosios kartos žvaigždė, žinoma iš filmų „Piktadarės istorija“ (Maleficent) ir serialo „Didžioji“ (The Great).

Leighton Meester (1986): Aktorė, labiausiai žinoma kaip Blair Waldorf iš serialo „Liežuvautoja“ (Gossip Girl).

Lil Nas X (1999): Provokuojantis amerikiečių reperis ir dainininkas, hito „Old Town Road“ autorius.

Cynthia Nixon (1966): Aktorė, išgarsėjusi Mirandos vaidmeniu seriale „Seksas ir miestas“.

Gerard Way (1977): Grupės „My Chemical Romance“ lyderis ir vokalistas.

Hugh Hefner (1926–2017): Žurnalo „Playboy“ įkūrėjas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 8 d. – Tarptautinė romų diena, gimė Saulius Štombergas ir Vilija Matačiūnaitė, rastas K. Cobain lavonas, įkurtas Kauno universitetas

Sveiki, mielieji!

Balandžio 8-oji yra istorinių lūžių, mokslo pasiekimų ir svarbių kultūrinių įvykių diena.

Įvykiai Lietuvoje.

1922 m. – įsteigtas Lietuvos universitetas Kaune. Nors dekretas pasirašytas vasario mėnesį, balandžio 8-oji žymi svarbų etapą formuojant universiteto struktūrą ir pirmųjų tarybų darbą (vėliau ši įstaiga tapo Vytauto Didžiojo universitetu).

1993 m. – Lietuva tapo INTERPOL nare. Tai buvo svarbus žingsnis integruojantis į tarptautines teisėsaugos struktūras po nepriklausomybės atkūrimo.

2003 m. – pasirašyta sutartis dėl Ignalinos AE uždarymo fondo. Tai buvo vienas iš esminių techninių žingsnių ruošiantis Lietuvos narystei Europos Sąjungoje.

Įvykiai pasaulyje.

1820 m. – atrasta Milo Venera. Graikijos saloje Milas valstietis rado senovės graikų skulptūrą, kuri tapo viena žymiausių meno istorijoje ir dabar puošia Luvro muziejų.

1904 m. – pasirašyta „Antantė“ (Entente Cordiale). Prancūzija ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą, kuris užbaigė šimtmečius trukusią jų konkurenciją ir padėjo pamatus sąjungai Pirmajame pasauliniame kare.

1911 m. – atrastas superlaidumas. Olandų fizikas Heike Kamerlingh Onnes pastebėjo, kad atšaldytas gyvsidabris praranda elektrinę varžą. Tai buvo revoliucinis atradimas fizikoje.

1971 m. – pirmasis Pasaulinis romų kongresas. Londone susirinkę romų atstovai oficialiai patvirtino savo vėliavą, himną ir paskelbė balandžio 8-ąją Tarptautine romų diena.

1994 m. – Kurt Cobain mirtis. Nors jis mirė balandžio 5 d., būtent balandžio 8-ąją Sietle buvo rastas jo kūnas. Ši žinia sukrėtė visą muzikos pasaulį ir žymėjo grunge eros pabaigą.

2013 m. – mirė Margaret Thatcher. Buvusi JK ministrė pirmininkė, vadinta „Geležine ledi“, viena įtakingiausių XX a. politikių.

Kas gimė šią dieną?

Budha (563 m. pr. m. e.) – tradiciškai kai kuriose kultūrose (ypač Rytų Azijoje) ši diena minima kaip Budhos gimtadienis.

Mary Pickford (1892) – nebyliojo kino žvaigždė, „Amerikos numylėtinė“.

Vivienne Westwood (1941) – britų mados dizainerė, panko mados pradininkė ir aktyvistė.

Kofi Annan (1938) – buvęs JT Generalinis sekretorius, Nobelio taikos premijos laureatas.

Robin Wright (1966) – garsi aktorė, vaidinusi „Kortų namelyje“ (House of Cards) ir „Forreste Gampe“ ir... „Santa Barbara“.

Julian Lennon (1963) – britų muzikantas ir dainų autorius, vyresnysis Johno Lennono sūnus. Būtent jis įkvėpė „The Beatles“ dainas „Lucy in the Sky with Diamonds“ (savo piešiniu) ir „Hey Jude“ (kurią Paulas McCartney parašė norėdamas jį paguosti tėvų skyrybų metu).

Patricia Arquette (1968) – „Oskaro“ laimėtoja, garsi JAV aktorė, vaidinusi tokiuose projektuose kaip „Vaikystė“ (Boyhood) ir seriale „Mediumė“.

Taylor Kitsch (1981) – kanadiečių aktorius, geriausiai žinomas iš serialo „Friday Night Lights“ ir filmo „John Carter“.

Dario Šarić (1994) – Kroatijos krepšinio žvaigždė, sėkmingai rungtyniaujantis NBA lygoje. Lietuvos krepšinio sirgaliams jis gerai pažįstamas iš įtemptų kovų Europos čempionatuose.

Vilija Matačiūnaitė (1986) – dainininkė ir dainų autorė, atstovavusi Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse su daina „Attention“. Ji išgarsėjo dar muzikinio projekto „Kelias į žvaigždes“ laikais.

Giedrius Arlauskis (1987) – vienas geriausių Lietuvos futbolo vartininkų, ilgą laiką sėkmingai žaidęs aukščiausio lygio Europos klubuose (ypač Rumunijoje, kur tapo daugkartiniu čempionu) bei nacionalinėje rinktinėje.

Saulius Štombergas (1973) – viena ryškiausių Lietuvos krepšinio legendų, ilgametis rinktinės kapitonas, 2003 m. Europos čempionas ir Sidnėjaus bei Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas.

Maištinga Siela