Margaret Atwood: Biografie, Leben, Hauptwerke und literarischer Stil (Margaret Atwood: Eine Reise von der kanadischen Wildnis zu ihren dystopischen Meisterwerken)

 

DAS FRÜHE LEBEN VON MARGARET ATWOOD

Margaret Atwood, eine der herausragendsten zeitgenössischen kanadischen Schriftstellerinnen, die in letzter Zeit immer wieder als Anwärterin auf den Nobelpreis für Literatur genannt wird, wurde am 18. November 1939 in der kanadischen Hauptstadt Ottawa, Ontario, pünktlich zum Beginn des Zweiten Weltkriegs geboren. Sie war das zweite von drei Kindern des Entomologen Carl Edmund Atwood und der Ernährungswissenschaftlerin und ehemaligen Lehrerin Margaret Dorothy Killam. Ihre Mutter stammte ursprünglich aus Nova Scotia. Die wissenschaftliche Arbeit ihres Vaters prägte ein gebildetes, pragmatisches und zutiefst naturverbundenes Familienumfeld, in dem materieller Wohlstand nie an erster Stelle stand; stattdessen galten Neugier, Bücher und die Fähigkeit, unter allen Bedingungen zu überleben, als die höchsten Werte.
 
Aufgrund der spezifischen Arbeit ihres Vaters, die mit der Erforschung von Waldinsekten verbunden war, verlief Margarets Kindheit für die damalige Zeit völlig atypisch. Den Großteil des Jahres – von den ersten Frühlingswochen bis zum späten Herbst – verbrachte die Familie in den entlegenen Wildnisgebieten im Norden von Quebec und Ontario. Die kleine Margaret wuchs ohne Fernsehen, Radio, Kinos, Elektrizität oder fließendes Wasser auf, umgeben von dichten Wäldern, Seen und den Freiluftlaboratorien ihres Vaters. Lebensstil in dieser Isolation brachte eine unglaublich lebendige Fantasie hervor, da die Hauptunterhaltung für sie und ihren älteren Bruder aus Lesen, Zeichnen, dem Erschaffen eigener Puppentheater und dem Erfinden von Geschichten über fiktive Welten an langen Abenden im Schein der Petroleumlampe bestand.
 
Dieses nomadische Leben in der Natur hatte tiefgreifende Auswirkungen auf ihre formale Bildung – bis zum Alter von zwölf Jahren besuchte sie die Schule nicht Vollzeit. Den Unterricht erteilte ihr die Mutter in den Holzhütten im Wald, und die Schulbank einer offiziellen Schule sah Margaret nur in den kurzen Wintermonaten, wenn die Familie in die Stadt zurückkehrte. Trotz des unregelmäßigen Schulbesuchs war das Mädchen eine unersättliche Leserin: Sie verschlang Geschichtsbücher, die Märchen der Brüder Grimm, kanadische Tiergeschichten und sogar die populären Comics der damaligen Zeit. Als sich die Familie schließlich 1946 dauerhaft in Toronto niederließ, musste sich Margaret an die traditionelle städtische Schulumgebung im Stadtteil Leaside anpassen. Dort fühlte sie sich ein wenig wie eine Außenseiterin und beobachtete die seltsamen sozialen Rituale der Stadtbewohner aus der Ferne – ganz ähnlich wie ihr Vater Insekten beobachtete.
 
In ihrer Jugend wurde Margaret ein aktives Mitglied der Girl Guides (Pfadfinderinnen), eine Zeit, die später in ihrem Werk ironisch wiederbelebt werden sollte. Bei den Pfadfinderinnen vertiefte sie ihre Fähigkeiten zum Überleben in der Wildnis, lernte Knoten zu knüpfen und Lagerfeuer zu machen, was ihre Unabhängigkeit nur noch weiter stärkte. Während ihrer Highschool-Zeit interessierte sie sich für eine Vielzahl von Dingen – von Hauswirtschaft und Nähen (was für Mädchen damals obligatorisch war) bis hin zu anspruchsvoller Literatur und Theater. Im Jahr 1956, im Alter von sechzehn Jahren, erlebte sie beim Überqueren des Schulsportplatzes plötzlich eine Epiphanie und begriff, dass das Einzige, was sie im Leben tun wollte, das Schreiben war, obwohl sie zuvor ernsthaft über eine Karriere als Botanikerin oder professionelle Schneiderin nachgedacht hatte.
 
Von diesem Moment an war ihr gesamtes Leben der intellektuellen Vorbereitung untergeordnet. 1957 schrieb sie sich am Victoria College der University of Toronto ein, um englische Literatur zu studieren, wo namhafte kanadische Denker wie Northrop Frye zu ihren Mentoren wurden. An der Universität führte sie ein intensives akademisches Leben: Sie schrieb Artikel und Gedichte für Studentenmagazine, engagierte sich aktiv in der Theatergruppe der Universität und gestaltete ihre eigenen Plakate und Illustrationen. Nach ihrem exzellenten Abschluss in Toronto gewann sie ein renommiertes Woodrow-Wilson-Stipendium und zog in die USA, wo sie 1962 am Radcliffe College (dem Frauen-Pendant der Harvard University) ihren Master-Abschluss machte und ihre Promotionsstudien fortsetzte. Zu dieser Zeit war sie eine junge, hochgebildete Frau, die zwischen Büchern, akademischen Debatten und Lyrikmanuskripten lebte und an der Schwelle zu jener Welt stand, in der bald ihre eigenen ersten Bücher erscheinen sollten.
 
MARGARET ATWOODS LITERARISCHE KARRIERE UND SPÄTERES LEBEN

Margaret Atwoods literarischer Weg begann auf professioneller Ebene noch während ihres Studiums an der Harvard University, als sie 1961 auf eigene Kosten und mit einer Handpresse den kleinen Gedichtband The Circle Game herausbrachte. Das Buch fand unerwartet große Anerkennung und brachte ihr 1966 den renommierten Governor General’s Award Kanadas ein – ein unglaublicher Erfolg für eine so junge Autorin. Kurz darauf, im Jahr 1969, erschien ihr erster Roman Die essbare Frau, in dem die Konsumgesellschaft und die Rolle der Frau darin durch die ironische Brille einer jungen Frau analysiert wurden, die die Fähigkeit zu essen verliert. Die Kritiker bemerkten sofort Atwoods einzigartige Stimme – bissig, beobachtend, ungemein intellektuell und fähig, im Alltag tiefere psychologische und soziale Strömungen zu erkennen. Sie wurde schnell zu einer der ersten kanadischen Autorinnen, die internationale Aufmerksamkeit erregten, und ihre frühe Prosa wurde als mutiger Impuls für die Gestaltung einer unabhängigen kanadischen literarischen Identität gewertet.
 
In dieser erfolgreichen kreativen Phase veränderte sich auch das Privatleben der Schriftstellerin. 1968 heiratete sie den amerikanischen Autor Jim Polk, doch diese Ehe war nicht von Dauer und endete 1973 mit der Scheidung. Kurz darauf fand Margaret die wahre Liebe ihres Lebens – den kanadischen Romancier Graeme Gibson, mit dem sie bis zu dessen Tod im Jahr 2019 mehr als vier Jahrzehnte zusammenlebte. 1976 wurde die gemeinsame Tochter Eleanor Jess Atwood Gibson geboren, die das einzige Kind der Schriftstellerin blieb. Diese Familie war sowohl eine private als auch eine kreative Partnerschaft – gemeinsam mit Gibson setzte sie sich aktiv im kanadischen Kulturleben ein und kämpfte für die Rechte von Autoren sowie für den Umweltschutz. Heute freut sich Margaret nicht nur über die Erfolge ihrer Tochter, sondern auch über ihre Enkelkinder und verbringt ihren Alltag in Toronto in demselben Haus, das sie jahrzehntelang mit ihrem Mann teilte, obwohl sie als eine der einflussreichsten Intellektuellen der Gegenwart immer noch aktiv um die Welt reist.
 
Atwoods berühmtestes Werk, der dystopische Roman Der Report der Magd (The Handmaid’s Tale), entstand Mitte der 1980er Jahre, als die Schriftstellerin in West-Berlin lebte, das damals noch durch die unheilvolle Berliner Mauer getrennt war. Diese Atmosphäre des Totalitarismus, gepaart mit dem erstarkenden religiösen Rechtsradikalismus in den USA, inspirierte sie dazu, die schaurige Vision der Republik Gilead zu erschaffen. Beim Schreiben dieses Buches setzte sich Margaret eine strikte Regel, über die sie selbst wiederholt gesprochen hat: Keinerlei Grausamkeiten, Kontrollmechanismen oder Technologien in den Roman aufzunehmen, die nicht bereits in der Realität zu irgendeinem Zeitpunkt der Geschichte in irgendeinem Land der Welt stattgefunden hatten. Sie stützte sich auf die puritanische Geschichte Neuenglands im 17. Jahrhundert, die Praktiken des Nazi-Regimes, die Bevölkerungspolitik Ceaușescus in Rumänien und die Erfahrungen der Sklaverei in den USA. Die Autorin selbst betont, dass dieser Roman keine Prophezeiung der Zukunft ist, sondern vielmehr eine Warnung davor, was passiert, wenn eine Gesellschaft im Tausch gegen Sicherheit oder ideologische Illusionen freiwillig ihre Freiheiten aufgibt.
 
Neben diesem Meisterwerk hat Atwood im Laufe ihrer langen Karriere mehr als siebzig Bücher veröffentlicht, darunter Romane, Gedichtbände, Essays, Kinderliteratur und Graphic Novels. Zu ihren bekanntesten Prosawerken gehören der historische Kriminalroman Der blinde Mörder (The Blind Assassin), für den sie im Jahr 2000 ihren ersten Booker-Preis erhielt, und die dystopische MaddAddam-Trilogie, die mit Oryx und Crake beginnt und eine gentechnisch veränderte Welt nach einer ökologischen Katastrophe untersucht. Im Jahr 2019, mehr als drei Jahrzehnte nach dem ersten Teil, veröffentlichte sie die Fortsetzung zu Der Report der Magd unter dem Titel Die Zeuginnen (The Testaments), die ihr erneut den Booker-Preis einbrachte und alle Popularitätsrekorde brach. Ihre Lyrik, wie die Bände Power Politics oder Morning in the Burned House, zeichnet sich durch denselben scharfen, präzisen Stil aus wie ihre Prosa, in dem sich persönliche Traumata mit politischen Realitäten verflechten.
 
Die Merkmale und Kernthemen von Atwoods Prosa und Lyrik bleiben erstaunlich konsequent. Im Zentrum ihres Schaffens steht stets die Analyse von Machtstrukturen – sei es die staatliche Kontrolle über das Individuum, die Dynamik zwischen Mann und Frau oder das destruktive Verhalten des Menschen gegenüber der Natur. Ihr Stil ist geprägt von tiefer Ironie, Satire, kompromisslosem Realismus und der Dekonstruktion mythologischer Motive, indem alte Märchen oder biblische Erzählungen auf moderne Probleme angewandt werden. Häufig verzichtet sie auf traditionelle Happy Ends und entlässt die Lesenden mit moralischen Fragen und einem unbequemen Gefühl der Wahrheit. Als Literatin hat sie einen immensen Einfluss auf mehrere Generationen von Autoren weltweit ausgeübt, insbesondere in den Genres der Speculative Fiction und der feministischen Literatur, indem sie bewies, dass anspruchsvolle Literatur erfolgreich Elemente der Popkultur nutzen kann, ohne ihre intellektuelle Tiefe zu verlieren.
 
Wenn sie über ihren Schreibprozess und ihre Einstellung zur Arbeit spricht, zeigt Margaret eine pragmatische und fast handwerkliche Haltung und erteilt jeglichen romantischen Illusionen über eine mystische Inspiration eine Absage. Sie hat mehrfach betont, dass Schreiben harte tägliche Arbeit ist, die Disziplin erfordert und das Sitzen am Schreibtisch verlangt, selbst wenn man keine Lust dazu hat; die besten Orte zum Kreieren sind für sie oft Flugzeuge oder Hotelzimmer, wo niemand ihre Einsamkeit stört. Sie scherzt, dass ein Schriftsteller einfach ein Mensch ist, der aufschreibt, was er um sich herum sieht, während andere einfach vorbeigehen. Ihre Lebensphilosophie basiert auf ständiger Neugier und der Weigerung, sich dem Zynismus geschlagen zu geben – trotz der düsteren Szenarien in ihren Romanen versteht sich die Autorin selbst als Optimistin, die daran glaubt, dass die Menschheit die Kraft hat, sich zu korrigieren, wenn sie ihre Fehler rechtzeitig erkennt.
 
Atwoods politische Ansichten sind eng mit ihrem Werk verknüpft, doch sie vermeidet es strikt, in enge ideologische Schubladen gesteckt zu werden. Obwohl sie weltweit als feministische Ikone gilt, bevorzugt die Schriftstellerin selbst oft den Begriff „Humanistin“ und betont, dass es nicht ihr Ziel ist, Frauen als fehlerfreie Opfer und Männer als eindeutige Bösewichte darzustellen, da Individuen beider Geschlechter fähig sind, sowohl Gutes als auch Böses zu tun. Sie ist eine leidenschaftliche Umweltschützerin und gehörte zu den Ersten in Kanada, die die Bedrohung durch den Klimawandel und den ökologischen Kollaps öffentlich anprangerten, den sie als die größte Herausforderung für das Überleben unserer Spezies sieht. In der Politik verteidigt sie die Meinungsfreiheit, die Menschenrechte und spricht sich vehement gegen jede Form von Zensur oder Autoritarismus aus, ganz gleich, von welcher Seite des politischen Spektrums – ob links oder rechts – diese ausgehen.
 
Zu den weniger bekannten Fakten über Atwood gehört ihre unglaubliche technologische Neugier und Innovationskraft. Im Jahr 2004 erfand und half sie bei der Entwicklung eines Geräts namens „LongPen“ – einer Technologie, die es Autoren ermöglicht, ein Buch aus der Ferne von jedem Ort der Welt aus zu signieren, indem sie ein Tablet und einen robotergesteuerten Stift auf der anderen Seite des Ozeans nutzen, wodurch anstrengende Lesereisen reduziert werden können. Zudem ist Margaret eine passionierte Vogelbeobachterin; gemeinsam mit ihrem verstorbenen Mann gehörte sie verschiedenen ornithologischen Gesellschaften an und kann bis heute Stunden im Wald mit dem Fernglas in der Hand verbringen. Nur wenige wissen zudem, dass sie eine begeisterte Strickerin ist und in ihrer Jugend ihre Kleidung selbst nähte, was erklärt, warum die Beschreibungen von Kostümen und Stoffstrukturen in ihren Büchern stets so präzise und plastisch sind.
 
Im Laufe ihres Lebens hat diese Autorin fast alle denkbaren literarischen Auszeichnungen erhalten, mit Ausnahme des Nobelpreises, auf den ihre Fans jedes Jahr aufs Neue hoffen. Neben ihren beiden Booker-Preisen wurde sie unter anderem mit dem Franz-Kafka-Literaturpreis, dem Prinzessin-von-Asturien-Preis, dem Friedenspreis des Deutschen Buchhandels ausgezeichnet und ist Companion des Order of Canada. Trotz all dieser Lorbeeren und ihres ehrwürdigen Alters bleibt Atwood eine der aktivsten Nutzerinnen sozialer Netzwerke, wo sie täglich das Weltgeschehen kommentiert, Artikel teilt und mit ihren Lesern kommuniziert. Sie demonstriert einen lebendigen, rebellischen Geist, der einst tief in der kanadischen Wildnis seinen Anfang nahm.
 
MARGARET ATWOODS LIEBLINGSAUTOREN UND DEREN WERKE

Margaret Atwoods literarischer Geschmack und ihr eigener Schreibstil wurden stark von einer facettenreichen klassischen Literatur und Werken des 20. Jahrhunderts geprägt, auf die sie in ihren Essays und Interviews häufig verweist. Eine der wichtigsten Figuren auf ihrer Leseliste ist George Orwell, dessen Kultroman 1984 einen fundamentalen Einfluss auf sie ausübte, bevor sie mit der Arbeit an Der Report der Magd begann. Atwood hat wiederholt Orwells Fähigkeit bewundert, eine schauderhaft realistische totalitäre Welt zu erschaffen, die auf realen historischen Beobachtungen und nicht bloß auf reiner Fantasie beruht. Zu dieser dystopischen Tradition zählt sie oft auch Aldous Huxley und dessen Werk Schöne neue Welt, das sie für seine treffsichere Satire auf eine technisierte Konsumgesellschaft schätzt.
 
Eine weitere tragende Quelle der Inspiration, die sie seit ihren Kindheitstagen in den Waldhütten begleitet, sind die Märchen der Brüder Grimm. Atwood betrachtet diese Werke nicht als süßliche Kindergeschichten, sondern als tiefgründige, bisweilen grausame psychologische Mythen, die elementare menschliche Ängste, Transformationen und das Überleben thematisieren. Die Struktur und die düstere Atmosphäre von Märchen sind in vielen ihrer eigenen Romane deutlich spürbar. Wenn sie über die Klassiker des 19. Jahrhunderts spricht, hebt die Schriftstellerin die Brontë-Schwestern hervor, insbesondere Charlotte Brontës Roman Jane Eyre, sowie Mary Shelley mit ihrem visionären Werk Frankenstein, das sie als eines der ersten echten Beispiele der Science-Fiction betrachtet, das die Verantwortung des Menschen gegenüber seinen eigenen Schöpfungen hinterfragt.
 
Im Kontext der moderneren Literatur schätzt Atwood die amerikanische Autorin Alice Walker und ihren kraftvollen Roman Die Farbe Lila außerordentlich, der sie durch die kompromisslose Darstellung weiblicher Erfahrung und rassistischer Missstände beeindruckt. Großen Respekt bringt sie auch ihrer Landsfrau entgegen, der kanadischen Meisterin der Kurzgeschichte Alice Munro, deren Gabe, in alltäglichen Situationen die tiefsten Abgründe der menschlichen Seele freizulegen, sie für unerreicht hält. Atwoods Lesehorizont umfasst zudem Autoren wie den Science-Fiction-Autoren Ray Bradbury oder den Mythologieforscher Robert Graves, deren Arbeiten ihr halfen zu verstehen, wie Archetypen und Zukunftsvisionen genutzt werden können, um die politischen und sozialen Krisen der modernen Welt zu sezieren.
 
WIE MARGARET ATWOOD IHR EIGENES SCHAFFEN BEWERTET

Margaret Atwood wurde im Laufe ihrer langen Karriere schon oft gefragt, welche ihrer eigenen Werke sie selbst für die besten oder lesenswertesten hält, doch ihre Haltung dazu ist äußerst pragmatisch und fast ein wenig mütterlich. Die Autorin scherzt oft, dass die Frage nach dem Lieblingsbuch für einen Schriftsteller dasselbe sei, wie Eltern zu bitten, ihr Lieblingskind zu wählen – jedes Buch erforderte eine bestimmte Lebensphase, immense Anstrengung und besitzt seinen eigenen, einzigartigen Platz in ihrer Erinnerung. Dennoch hebt sie in ihren Interviews und Essays bestimmte Werke als außergewöhnlich große Herausforderungen oder als persönlich bedeutsame Wendepunkte hervor.
 
Eines dieser Werke, das sie selbst als überaus wertvoll und technisch komplex einstuft, ist der Roman Der blinde Mörder. Atwood hat angedeutet, dass die Struktur dieses Buches – eine Geschichte in der Geschichte, verflochten mit fiktiven Zeitungsartikeln und Science-Fiction – ihr ein Höchstmaß an handwerklichem Können und Konzentration abverlangte. Dass dieser Roman ihr den ersten Booker-Preis einbrachte und in Literaturkreisen enormen Beifall fand, bestätigt nur, dass die Autorin selbst dieses verschachtelte Experiment als einen der Höhepunkte ihres Schaffens betrachtet.
 
Natürlich kommt die Autorin nie an Diskussionen über Der Report der Magd vorbei. Obwohl sie ihn selbst nicht explizit als ihr „bestes“ Werk bezeichnet, erkennt sie an, dass dieser Roman das bedeutendste Phänomen ihrer Karriere ist, das ihr Leben verändert und den größten Einfluss auf die Welt genommen hat. Dennoch lenkt Atwood die Aufmerksamkeit der Leser oft lieber auf ihre spätere dystopische MaddAddam-Trilogie, die mit Oryx und Crake beginnt. Sie hat erklärt, dass dieses Buch und die gesamte Serie für sie unglaublich faszinierend und dringlich sind, weil sich die darin analysierten Probleme der Bioethik, Gentechnik und des Klimawandels im Laufe der Jahre weit schneller und präziser bewahrheiten, als sie es selbst beim Schreiben erwartet hatte.
 
Ebenso erwähnenswert ist, dass Atwood sehr stolz auf ihren historischen Roman Alias Grace ist. Sie nennt dieses Werk als einen der spannendsten Prozesse in Bezug auf die Recherche, da sie tief in die realen Gerichtsarchive Kanadas des 19. Jahrhunderts und in einen echten Mordfall eintauchen musste. Die Autorin war stets von der Tatsache fasziniert, dass die absolute Wahrheit in dieser Geschichte ungreifbar blieb, und die Fähigkeit, dieses Geheimnis im Text zu bewahren, bedeutete für sie selbst ein großes berufliches Vergnügen. Schließlich erinnert die Schriftstellerin oft daran, dass ihre Lyrik, mit der sie ihren Weg einst begann, für sie die intimste und reinste Form des Erschaffens bleibt, weshalb ihr ihre Gedichtbände persönlich nicht weniger wertvoll sind als ihre weltberühmten Romane.
 
Eine rebellische Seele

Margaret Atwood: Biografía, vida, obras clave y estilo literario (Margaret Atwood Un viaje desde la naturaleza canadiense hasta sus obras maestras distópicas)

 

 

LOS PRIMEROS AÑOS DE MARGARET ATWOOD

Margaret Atwood, una de las escritoras canadienses más destacadas de la actualidad y mencionada frecuentemente como candidata al Premio Nobel de Literatura, nació el 18 de noviembre de 1939 en la capital canadiense, Ottawa, en la provincia de Ontario, justo coincidiendo con el inicio de la Segunda Guerra Mundial. Fue la segunda de tres hijos del entomólogo Carl Edmund Atwood y de Margaret Dorothy Killam, nutricionista y exmaestra. Su madre era originaria de Nueva Escocia. La actividad científica de su padre moldeó un entorno familiar culto, práctico y con un profundo respeto por la naturaleza, donde los bienes materiales nunca fueron una prioridad; en su lugar, la curiosidad, los libros y la capacidad de sobrevivir en cualquier circunstancia eran considerados los valores más importantes.
 
Debido a la naturaleza específica del trabajo de su padre, relacionado con la investigación de insectos forestales, la infancia de Margaret fue completamente atípica para la época. La familia pasaba gran parte del año —desde principios de la primavera hasta finales del otoño— en zonas remotas de naturaleza salvaje en el norte de Quebec y Ontario. La pequeña Margaret creció sin televisión, radio, cines, electricidad ni agua corriente, rodeada de densos bosques, lagos y los laboratorios científicos al aire libre de su padre. Este estilo de vida aislado fomentó una imaginación increíblemente viva, ya que el entretenimiento principal para ella y su hermano mayor consistía en leer, dibujar, crear sus propios teatros de marionetas y tejer historias sobre mundos ficticios durante las largas tardes a la luz de la lámpara de queroseno.
 
Esta vida nómada en la naturaleza afectó profundamente su educación formal; de hecho, no asistió a la escuela a tiempo completo hasta los doce años. Su madre le impartía las lecciones en cabañas de madera en el bosque, y Margaret solo veía el interior de un aula oficial durante los breves meses de invierno, cuando la familia regresaba a la ciudad. A pesar de su asistencia irregular, era una lectora voraz que devoraba libros de historia, los cuentos de hadas de los hermanos Grimm, historias de animales canadienses e incluso los cómics populares de la época. Cuando la familia finalmente se estableció a largo plazo en Toronto en 1946, Margaret tuvo que adaptarse al entorno de una escuela urbana tradicional en el barrio de Leaside. Allí se sentía un poco como una extraña, observando los peculiares rituales sociales de los habitantes de la ciudad desde la distancia, del mismo modo que su padre observaba a los insectos.
 
Durante su adolescencia, Margaret se convirtió en un miembro activo del movimiento de las Girl Guides (Muchachas Guías), un período que más tarde cobraría vida de manera irónica en su escritura. En las Guías profundizó sus habilidades de supervivencia en la naturaleza, aprendiendo a hacer nudos y a encender fogatas, lo que reforzó aún más su independencia. En la escuela secundaria, sus intereses eran muy variados: desde la economía doméstica y la costura (que era obligatoria para las niñas en aquel entonces) hasta la literatura profunda y el teatro. En 1956, a la edad de dieciséis años, mientras caminaba por el campo de fútbol de su escuela, experimentó una repentina epifanía y se dio cuenta de que lo único que quería hacer en la vida era escribir, a pesar de que antes había considerado seriamente una carrera como botánica o costurera profesional.
 
A partir de ese momento, toda su vida se dedicó a la preparación intelectual. En 1957, se matriculó en el Victoria College de la Universidad de Toronto para estudiar literatura inglesa, donde tuvo como mentores a destacados pensadores canadienses como Northrop Frye. En la universidad vivió una intensa vida académica: escribía artículos y poemas para revistas estudiantiles, participaba activamente en la compañía de teatro universitaria y diseñaba sus propios carteles e ilustraciones. Tras graduarse en Toronto con honores, ganó una prestigiosa beca Woodrow Wilson y se trasladó a los Estados Unidos, donde obtuvo su maestría en el Radcliffe College (la sección femenina de la Universidad de Harvard) en 1962 y continuó sus estudios de doctorado. En ese momento, era una mujer joven y altamente educada que vivía entre libros, debates académicos y manuscritos de poesía, parada en el umbral de un mundo que pronto vería la publicación de sus propios libros.
 
LA CARRERA LITERARIA DE MARGARET ATWOOD Y SU VIDA POSTERIOR

El viaje de Margaret Atwood en la literatura comenzó profesionalmente mientras aún estudiaba en la Universidad de Harvard. En 1961, autofinanció y publicó una pequeña colección de poesía titulada The Circle Game (El juego del círculo) utilizando una prensa de mano. El libro recibió un reconocimiento inesperado y le valió el prestigioso Premio del Gobernador General de Canadá en 1966, un logro increíble para una autora tan joven. Poco después, en 1969, se publicó su primera novela, La mujer comestible, donde analiza la sociedad de consumo y el papel de la mujer en ella a través de la irónica perspectiva de una joven que pierde la capacidad de comer. Los críticos notaron de inmediato la voz única de Atwood: mordaz, observadora, profundamente intelectual y capaz de discernir profundas corrientes psicológicas y sociales en la vida cotidiana. Rápidamente se convirtió en una de las primeras escritoras canadienses en atraer una seria atención internacional, y su prosa temprana fue elogiada como un paso audaz en la formación de una identidad de la literatura canadiense independiente.
 
Durante este exitoso período creativo, la vida personal de la escritora también experimentó cambios. En 1968 se casó con el escritor estadounidense Jim Polk, pero la unión no fue duradera y terminó en divorcio en 1973. Poco después, Margaret encontró al verdadero amor de su vida, el novelista canadiense Graeme Gibson, con quien vivió durante más de cuatro décadas hasta la muerte de él en 2019. En 1976, la pareja dio la bienvenida a su hija, Eleanor Jess Atwood Gibson, quien sería la única hija de la escritora. Esta familia representaba tanto una asociación personal como creativa; junto con Gibson, Atwood participó muy activamente en la vida cultural canadiense, luchando por los derechos de los escritores y la conservación del medio ambiente. Hoy en día, Margaret disfruta tanto de los logros de su hija como de sus nietos, y pasa su vida diaria en la misma casa de Toronto donde ella y su esposo compartieron décadas, aunque sigue viajando activamente por el mundo como una de las intelectuales públicas más influyentes.
 
La obra más famosa de Atwood, la novela distópica El cuento de la criada, se publicó a mediados de la década de 1980 mientras vivía en Berlín Occidental, que en ese momento todavía estaba dividido por el oscuro e imponente Muro de Berlín. Esta atmósfera de totalitarismo, combinada con el creciente radicalismo religioso de derecha en los Estados Unidos, la inspiró a crear la escalofriante visión de la República de Galaad. Mientras escribía el libro, Margaret se impuso una regla estricta que ha repetido en muchas ocasiones: no incluiría ninguna crueldad, mecanismo de control o tecnología en la novela que no hubiera ocurrido ya en la vida real en algún lugar del mundo en algún momento de la historia. Se basó en la historia puritana de la Nueva Inglaterra del siglo XVII, las prácticas de la Alemania nazi, las políticas demográficas de Ceaușescu en Rumanía y la historia de la esclavitud en los EE. UU. La propia autora enfatiza que esta novela no es una profecía del futuro, sino más bien una advertencia sobre lo que sucede cuando una sociedad renuncia voluntariamente a sus libertades a cambio de seguridad o ilusiones ideológicas.
 
Más allá de esta obra maestra, Atwood ha publicado más de setenta libros a lo largo de su extensa carrera, incluyendo novelas, colecciones de poesía, ensayos, literatura infantil y novelas gráficas. Entre sus obras de prosa más notables se encuentran la novela histórica y psicológica El asesino ciego, que le valió su primer Premio Booker en 2000, y la trilogía distópica de MaddAddam, que comienza con Oryx y Crake y explora un mundo genéticamente modificado tras una catástrofe ecológica. En 2019, más de tres décadas después de la original, publicó la secuela de El cuento de la criada, titulada Los testamentos, que le otorgó otro Premio Booker y rompió récords de popularidad global. Su poesía, como las colecciones Juegos de poder (Power Politics) y Morning in the Burned House, se caracteriza por el mismo estilo afilado y austero de su prosa, donde los traumas personales se entrelazan con las realidades políticas.
 
Los rasgos y temas centrales de la prosa y la poesía de Atwood se mantienen sorprendentemente constantes. En el centro de su obra siempre se encuentra el análisis de las estructuras de poder, ya sea el control del Estado sobre el individuo, la dinámica entre hombres y mujeres, o el comportamiento destructivo de la humanidad hacia la naturaleza. Su estilo se define por una profunda ironía, la sátira, un realismo inflexible y la deconstrucción de motivos mitológicos, donde los antiguos cuentos de hadas o las narrativas bíblicas se reformulan para abordar problemas modernos. Con frecuencia rechaza los finales felices tradicionales, dejando al lector con preguntas morales y un incómodo sentido de la verdad. Como mujer de letras, ha ejercido una influencia masiva en varias generaciones de escritores en todo el mundo, particularmente en los géneros de la ficción especulativa y la literatura feminista, demostrando que la ficción literaria puede utilizar con éxito elementos de la cultura popular sin perder su profundidad intelectual.
 
Al hablar de su proceso de escritura y su actitud hacia el trabajo, Margaret demuestra una disposición práctica y casi artesanal, descartando cualquier ilusión romántica sobre la inspiración mística. Ha afirmado en múltiples ocasiones que escribir es un trabajo diario duro que requiere disciplina y sentarse frente a un escritorio incluso cuando uno no tiene ganas; para ella, los mejores lugares para crear suelen ser los aviones o las habitaciones de hotel, donde nadie interrumpe su soledad. Bromea diciendo que un escritor es simplemente una persona que anota lo que ve a su alrededor mientras los demás pasan de largo. Su filosofía de vida está arraigada en una curiosidad constante y en la negativa a rendirse al cinismo; a pesar de los oscuros escenarios retratados en sus novelas, la escritora se considera una optimista que cree que la humanidad tiene el poder de corregir su rumbo si reconoce sus errores a tiempo.
 
Las opiniones políticas de Atwood están estrechamente ligadas a su obra, pero evita estrictamente ser encasillada dentro de límites ideológicos estrechos. Aunque es considerada universalmente como un icono feminista, la propia escritora suele preferir el término "humanista", enfatizando que su objetivo no es retratar a las mujeres como víctimas perfectas ni a los hombres como villanos unidimensionales, ya que las personas de ambos sexos son capaces de hacer tanto un gran bien como un gran mal. Es una ferviente ecologista y fue una de las primeras en Canadá en hablar abiertamente sobre la amenaza del cambio climático y el colapso ecológico, que considera el mayor desafío para la supervivencia de nuestra especie. En política, defiende la libertad de expresión, los derechos humanos y se opone firmemente a cualquier forma de censura o autoritarismo, independientemente del lado del espectro político —izquierda o derecha— del que provenga.
 
Entre los datos menos conocidos sobre Atwood se encuentra su increíble curiosidad e inventiva tecnológica. En 2004, concibió y ayudó a desarrollar un dispositivo llamado "LongPen", una tecnología que permite a un autor firmar un libro de forma remota desde cualquier parte del mundo utilizando una tableta y un bolígrafo robótico al otro lado del océano, reduciendo así la necesidad de agotadoras giras de presentación. Además, Margaret es una apasionada de la observación de aves; junto con su difunto esposo, perteneció a varias sociedades ornitológicas y todavía puede pasar horas en el bosque con los binoculares en la mano. Pocos saben que también es una ávida tejedora, y en su juventud solía coser su propia ropa, lo que explica por qué las descripciones de los trajes y las texturas en sus libros son siempre tan precisas y evocadoras.
 
A lo largo de su vida, esta autora ha obtenido casi todos los premios literarios imaginables, excepto el Premio Nobel, que sus seguidores anticipan con entusiasmo cada año. Además de sus dos Premios Booker, ha sido galardonada con el Premio Franz Kafka, el Premio Princesa de Asturias de las Letras, el Premio de la Paz del Comercio Librero Alemán y es Compañera de la Orden de Canadá. A pesar de todos estos laureles y de su venerable edad, Atwood sigue siendo una usuaria muy activa de las redes sociales, donde comenta diariamente los acontecimientos mundiales, comparte artículos y conversa con sus lectores, mostrando el espíritu vibrante y rebelde que una vez comenzó en lo profundo de la naturaleza canadiense.
 
LOS ESCRITORES FAVORITOS DE MARGARET ATWOOD Y SUS OBRAS

El gusto literario de Margaret Atwood y su propio estilo de escritura fueron fuertemente influenciados por una amplia gama de literatura clásica y del siglo XX, a la que hace referencia con frecuencia en sus ensayos e entrevistas. Una de las figuras más vitales en su lista de lectura es George Orwell, cuya novela de culto 1984 tuvo una influencia fundamental en ella antes de comenzar a escribir El cuento de la criada. Atwood ha admirado repetidamente la capacidad de Orwell para construir un mundo totalitario escalofriantemente realista basado en observaciones históricas reales, más que en meras fantasías. A esta tradición distópica suele añadir a Aldous Huxley y su obra Un mundo feliz, que elogia por su aguda sátira de una sociedad tecnológica y de consumo.
 
Otra piedra angular de la inspiración de la escritora, que la acompaña desde sus días de infancia en las cabañas del bosque, son los cuentos de hadas de los hermanos Grimm. Atwood valora estas obras no como historias azucaradas para niños, sino como mitos psicológicos profundos y a veces brutales que exploran los miedos humanos fundamentales, las transformaciones y la supervivencia. La estructura y la atmósfera oscura de los cuentos de hadas se sienten con fuerza en muchas de sus propias novelas. Al hablar de los clásicos del siglo XIX, destaca a las hermanas Brontë, particularmente Jane Eyre de Charlotte Brontë, así como la obra visionaria de Mary Shelley, Frankenstein o el moderno Prometeo, que considera uno de los primeros ejemplos verdaderos de ciencia ficción que examina la responsabilidad de la humanidad hacia sus propias creaciones.
 
In el contexto de la literatura más moderna, Atwood admira profundamente a la autora estadounidense Alice Walker y su poderosa novela El color púrpura, que la impresiona por su descripción inflexible de la experiencia femenina y las luchas raciales. También ha expresado un inmenso respeto por su compatriota, la maestra canadiense del relato corto Alice Munro, cuya capacidad para revelar los abismos más profundos del alma humana en situaciones ordinarias y cotidianas considera incomparable. El horizonte de lectura de Atwood también abarca a autores como el escritor de ciencia ficción Ray Bradbury y el mitólogo Robert Graves, cuyas obras le ayudaron a comprender cómo los arquetipos y las visiones del futuro pueden utilizarse para examinar las crisis políticas y sociales contemporáneas.
 
CÓMO EVALÚA MARGARET ATWOOD SU PROPIA OBRA

A lo largo de su dilatada carrera, Margaret Atwood se ha enfrentado en repetidas ocasiones a preguntas sobre cuáles de sus propias obras considera las mejores o más dignas de atención, pero su enfoque al respecto es muy práctico e incluso un poco maternal. La autora suele bromear diciendo que pedirle a un escritor que elija su libro favorito es como pedirle a unos padres que elijan a su hijo preferido: cada libro exigió una etapa específica de la vida, un esfuerzo inmenso y ocupa un lugar único en su memoria. No obstante, en sus entrevistas y ensayos, destaca ciertas obras como desafíos excepcionalmente desalentadores o puntos de inflexión personales profundamente significativos.
 
Una de esas obras, que considera muy valiosa y técnicamente compleja, es su novela El asesino ciego. Atwood ha señalado que la estructura de este libro —una historia dentro de otra historia, entrelazada con artículos de periódicos ficticios y ciencia ficción— exigió una cantidad extraordinaria de artesanía y concentración. El hecho de que esta novela le valiera su primer Premio Booker y obtuviera un enorme reconocimiento de la crítica en los círculos literarios solo confirma que la propia autora considera este intrincado experimento como uno de los cenit de su carrera.
 
Naturalmente, la autora nunca puede escapar de las discusiones en torno a El cuento de la criada. Si bien no lo califica explícitamente como su "mejor" trabajo, reconoce que esta novela es el fenómeno más importante de su carrera, uno que alteró su vida y causó el mayor impacto en el mundo. Sin embargo, Atwood suele dirigir la atención de los lectores hacia su trilogía distópica posterior, que comienza con Oryx y Crake. Ha afirmado que este libro y toda la serie de MaddAddam le resultan increíblemente fascinantes y urgentes, porque los problemas de la bioingeniería y el cambio climático analizados en ellos se están convirtiendo en realidad mucho más rápido y con mayor precisión de lo que jamás anticipó mientras los escribía.
 
También vale la pena señalar que Atwood se siente muy orgullosa de su novela histórica Alias Grace. Menciona esta obra como una de sus experiencias de escritura más fascinantes en términos de investigación, ya que tuvo que profundizar en los archivos judiciales reales del Canadá del siglo XIX y en un caso de asesinato real. A la autora siempre le cautivó el hecho de que la verdad absoluta en esa historia permaneciera fuera de su alcance, y la capacidad de mantener ese misterio dentro del texto le proporcionó una inmensa satisfacción profesional. Finalmente, la escritora recuerda con frecuencia que su poesía, con la que comenzó su andadura, sigue siendo su forma de creación más cercana y pura, lo que hace que sus colecciones de poesía no sean menos valiosas para ella personalmente que sus novelas de fama mundial.
 
Un alma rebelde

Margaret Atwood: Biography, Life, Key Works, and Literary Style

 

Hello, dear readers!
 
THE EARLY LIFE OF MARGARET ATWOOD

Margaret Atwood, one of the most prominent contemporary Canadian writers and frequently mentioned as a contender for the Nobel Prize in Literature, was born on November 18, 1939, in the Canadian capital of Ottawa, Ontario, just as World War II was beginning. She was the second of three children born to Carl Edmund Atwood, an entomologist, and Margaret Dorothy Killam, a nutritionist and former teacher. Her mother was originally from Nova Scotia. Her father’s scientific work shaped an educated, practical, and deeply nature-respecting family environment where material wealth was never a priority; instead, curiosity, books, and the ability to survive under any conditions were considered the greatest values.
 
Due to the specific nature of her father’s work in forest insect research, Margaret’s childhood was entirely atypical for the era. The family spent a large part of the year—from early spring to late autumn—in remote wilderness areas of northern Quebec and Ontario. Little Margaret grew up without television, radio, movie theaters, electricity, or running water, surrounded by dense forests, lakes, and her father’s open-air scientific laboratories. This isolated lifestyle nurtured an incredibly vivid imagination, as the main entertainment for her and her older brother became reading, drawing, creating their own puppet theaters, and spinning stories about fictional worlds during long evenings by the kerosene lamp.
 
This nomadic life in nature heavily impacted her formal education; she did not attend school full-time until she was twelve years old. Her mother conducted her lessons in forest cabins, and Margaret only saw the inside of an official classroom during the brief winter months when the family returned to the city. Despite her irregular attendance, she was a voracious reader, devouring history books, the Brothers Grimm’s fairy tales, Canadian animal stories, and even the popular comic books of the time. When the family finally settled long-term in Toronto in 1946, Margaret had to adapt to a traditional urban school environment in the Leaside neighborhood. There, she felt a bit like an outsider, observing the strange social rituals of city dwellers from a distance, much like her father observed insects.
 
During her teenage years, Margaret became an active member of the Girl Guides movement, a period that would later ironically come to life in her writing. In the Guides, she deepened her wilderness survival skills, learning to tie knots and build campfires, which only further strengthened her independence. In high school, her interests were vast—ranging from home economics and sewing (which was mandatory for girls back then) to deep literature and theater. In 1956, at the age of sixteen, while walking across her school’s football field, she experienced a sudden epiphany and realized that the only thing she wanted to do in life was write, even though she had previously seriously considered a career as a botanist or a professional dressmaker.
 
From that moment on, her entire life was dedicated to intellectual preparation. In 1957, she enrolled in Victoria College at the University of Toronto to study English literature, where her mentors included renowned Canadian thinkers such as Northrop Frye. At university, she lived an intense academic life: writing articles and poems for student journals, actively participating in the university theater troupe, and designing her own posters and illustrations. After graduating from Toronto with honors, she won a prestigious Woodrow Wilson Fellowship and moved to the United States, earning her master's degree from Radcliffe College (the women's counterpart to Harvard University) in 1962 and continuing her doctoral studies. At that time, she was a young, highly educated woman living among books, academic debates, and poetry manuscripts, standing on the threshold of a world that would soon see the publication of her own first books.
 
MARGARET ATWOOD’S LITERARY CAREER AND LATER LIFE

Margaret Atwood’s literary journey began professionally while she was still studying at Harvard University. In 1961, she self-funded and published a small poetry collection titled The Circle Game using a flatbed handpress. The book received unexpected acclaim and won her Canada's prestigious Governor General's Award in 1966—an incredible achievement for such a young author. Shortly after, in 1969, her first novel, The Edible Woman, was published. Through the ironic lens of a young woman who loses the ability to eat, the book analyzed consumer society and the role of women within it. Critics immediately noticed Atwood’s unique voice—biting, observant, deeply intellectual, and capable of discerning profound psychological and social currents in everyday life. She quickly became one of the first Canadian writers to garner serious international attention, and her early prose was praised as a bold step forward in shaping an independent Canadian literary identity.
 
During this successful creative period, the writer's personal life underwent changes as well. In 1968, she married American writer Jim Polk, but the union was short-lived and ended in divorce in 1973. Shortly thereafter, Margaret found the true love of her life, Canadian novelist Graeme Gibson, with whom she lived for more than four decades until his death in 2019. In 1976, the couple welcomed their daughter, Eleanor Jess Atwood Gibson, who would remain the author's only child. This family was both a personal and a creative partnership; together with Gibson, she was highly active in Canadian cultural life, fighting for writers' rights and environmental conservation. Today, Margaret enjoys both her daughter's achievements and her grandchildren, spending her daily life in the same Toronto home where she and her husband spent decades, though she still travels the world actively as one of its most influential public intellectuals.
 
Atwood’s most famous work, the dystopian novel The Handmaid’s Tale, was published in the mid-1980s while she was living in West Berlin, which was still divided by the dark, looming Berlin Wall. This atmosphere of totalitarianism, combined with the rising religious right-wing radicalism in the United States, inspired her to create the chilling vision of the Republic of Gilead. While writing the book, Margaret set a strict rule for herself, which she has repeated many times: she would not include any cruelty, control mechanism, or technology in the novel that had not already occurred in real life somewhere in the world at some point in history. She drew upon 17th-century New England Puritan history, Nazi German practices, Ceaușescu’s demographic policies in Romania, and the history of slavery in the US. The author herself emphasizes that this novel is not a prophecy of the future, but rather a warning about what happens when a society voluntarily surrenders its freedoms in exchange for security or ideological illusions.
 
Beyond this masterpiece, Atwood has published more than seventy books over her long career, including novels, poetry collections, essays, children's literature, and graphic novels. Among her most notable works of prose are the historical psychological novel The Blind Assassin, which won her her first Booker Prize in 2000, and the dystopian MaddAddam trilogy, beginning with Oryx and Crake, which explores a genetically modified world following an ecological catastrophe. In 2019, more than three decades after the original, she published the sequel to The Handmaid’s Tale, titled The Testaments, which earned her another Booker Prize and broke global popularity records. Her poetry, such as the collections Power Politics and Morning in the Burned House, is characterized by the same sharp, sparse style as her prose, where personal traumas intertwine with political realities.
 
The traits and core themes of Atwood’s prose and poetry remain strikingly consistent. At the center of her work always lies the analysis of power structures—whether it be state control over the individual, the dynamics between men and women, or humanity’s destructive behavior toward nature. Her style is defined by deep irony, satire, uncompromising realism, and the deconstruction of mythological motifs, where old fairy tales or Biblical narratives are reframed to address modern issues. She frequently rejects traditional happy endings, leaving the reader with moral questions and an uncomfortable sense of truth. As a woman of letters, she has exerted a massive influence on several generations of writers worldwide, particularly in the genres of speculative fiction and feminist literature, proving that literary fiction can successfully utilize elements of popular culture without losing its intellectual depth.
 
When speaking about her writing process and attitude toward work, Margaret demonstrates a pragmatic and almost craftsman-like disposition, dismissing any romantic illusions about mystical inspiration. She has stated on multiple occasions that writing is hard daily labor that requires discipline and sitting at a desk even when one doesn't feel like it; for her, the best places to create are often airplanes or hotel rooms, where no one disrupts her solitude. She jokes that a writer is simply a person who writes down what they see around them while others just walk on by. Her philosophy of life is rooted in constant curiosity and a refusal to surrender to cynicism—despite the dark scenarios painted in her novels, the writer considers herself an optimist who believes humanity has the power to correct its course if it recognizes its mistakes in time.
 
Atwood’s political views are closely tied to her work, yet she strictly avoids being confined by narrow ideological boundaries. Although she is universally regarded as a feminist icon, the writer herself often prefers the term "humanist," emphasizing that her goal is not to depict women as flawless victims or men as one-dimensional villains, since individuals of both sexes are capable of doing both great good and great evil. She is an ardent environmentalist and was one of the first in Canada to speak out loudly about the threat of climate change and ecological collapse, which she views as the ultimate challenge to our species' survival. In politics, she champions free speech, human rights, and firmly opposes any form of censorship or authoritarianism, regardless of which side of the political spectrum—left or right—it originates from.

 
Among the lesser-known facts about Atwood is her incredible technological curiosity and inventiveness. In 2004, she conceived and helped develop a device called the "LongPen"—a technology that allows an author to sign a book remotely from anywhere in the world using a tablet and a robotic pen on the other side of an ocean, thereby reducing the need for exhausting book tours. Additionally, Margaret is a passionate birdwatching enthusiast; along with her late husband, she belonged to various ornithological societies and can still spend hours in the woods with binoculars in hand. Few know that she is also an avid knitter, and in her youth, she used to sew her own clothes, which explains why the descriptions of costumes and textures in her books are always so precise and evocative.
 
Throughout her life, this author has swept nearly every imaginable literary award except for the Nobel Prize, which her fans eagerly anticipate every year. In addition to her two Booker Prizes, she has been awarded the Franz Kafka Prize, the Asturias Award (now the Princess of Asturias Award), the Peace Prize of the German Book Trade, and is a Companion of the Order of Canada. Despite all these laurels and her venerable age, Atwood remains a highly active social media user, where she comments daily on world events, shares articles, and engages with readers, showcasing the vibrant, rebellious spirit that once began deep in the Canadian wilderness.
 
MARGARET ATWOOD’S FAVORITE WRITERS AND THEIR WORKS

Margaret Atwood’s literary taste and her own writing style were heavily shaped by a diverse array of classical and 20th-century literature, which she frequently references in her essays and interviews. One of the most vital figures on her reading list is George Orwell, whose cult novel Nineteen Eighty-Four had a fundamental influence on her before she began writing The Handmaid's Tale. Atwood has repeatedly admired Orwell's ability to construct a chillingly realistic totalitarian world based on actual historical observations rather than mere flights of fancy. To this dystopian tradition, she often adds Aldous Huxley and his work Brave New World, which she praises for its sharp satire of a technological and consumerist society.
 
Another cornerstone of the writer's inspiration, accompanying her since her childhood days in forest cabins, is the fairy tales of the Brothers Grimm. Atwood values these works not as sugary children's stories, but as deep, sometimes brutal psychological myths that explore fundamental human fears, transformations, and survival. The structure and dark atmosphere of fairy tales are keenly felt in many of her own novels. When speaking of 19th-century classics, she highlights the Brontë sisters, particularly Charlotte Brontë's Jane Eyre, as well as Mary Shelley's visionary work Frankenstein, which she considers one of the first true examples of science fiction to examine humanity's responsibility toward its own creations.
 
In the context of more modern literature, Atwood deeply admires American author Alice Walker and her powerful novel The Color Purple, which impresses her with its uncompromising depiction of female experience and racial struggles. She has also expressed immense respect for her fellow compatriot, the Canadian short story master Alice Munro, whose ability to reveal the deepest abysses of the human soul in ordinary, everyday situations she considers unparalleled. Atwood's reading horizons also encompass authors like sci-fi writer Ray Bradbury and mythologist Robert Graves, whose works helped her understand how archetypes and future visions can be utilized to examine contemporary political and social crises.
 
HOW MARGARET ATWOOD VIEWS HER OWN WORK

Over her long career, Margaret Atwood has repeatedly faced questions about which of her own works she considers the best or most worthy of attention, but her approach to this is highly pragmatic and even a bit maternal. The author frequently jokes that asking a writer to choose their favorite book is like asking parents to pick their favorite child—each book demanded a specific phase of life, immense effort, and holds a unique place in her memory. Nevertheless, in her interviews and essays, she singles out certain works as exceptionally daunting challenges or deeply significant personal turning points.
 
One such work, which she considers highly valuable and technically complex, is her novel The Blind Assassin. Atwood has noted that the structure of this book—a story within a story, intertwined with fictional newspaper articles and science fiction—demanded an extraordinary amount of craftsmanship and focus. The fact that this novel won her her first Booker Prize and earned massive critical acclaim from literary circles only confirms that the author herself views this intricate experiment as one of the zeniths of her career.
 
Naturally, the author can never escape discussions surrounding The Handmaid’s Tale. While she does not explicitly label it her "best" work, she acknowledges that this novel is the most significant phenomenon of her career, one that altered her life and made the greatest impact on the world. However, Atwood often directs readers' attention toward her later dystopian trilogy, beginning with Oryx and Crake. She has stated that this book and the entire MaddAddam series feel incredibly fascinating and urgent to her, because the issues of bioengineering and climate change analyzed within them are becoming reality far faster and more accurately than she ever anticipated while writing them.
 
It is also worth noting that Atwood takes great pride in her historical novel Alias Grace. She mentions this work as one of her most fascinating writing experiences in terms of research, as she had to delve deep into actual 19th-century Canadian court archives and a real murder case. The author was always captivated by the fact that the absolute truth in that story remained just out of reach, and the ability to maintain that mystery within the text provided her with immense professional satisfaction. Finally, the writer frequently reminds us that her poetry, with which she began her journey, remains her closest and purest form of creation, making her poetry collections no less valuable to her personally than her world-famous novels.
 
A Rebellious Soul

Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Céline Dion – Dansons [žodžiai / lyrics / les paroles]

 
Sveiki, skaitytojai ir melomanai!
 
Nežinau, kiek Lietuvoje yra paklausančių garsiosios kanadiečių atlikėjos Celine Dion muzikos, bet tikriausiai dažnas pripažintų, kad jos balsas dieviškas, o įtaka muzikai – milžiniška. Celine Dion yra viena ryškiausių ir techniškai stipriausių visų laikų popmuzikos vokalisčių, kurios balsas dažnai apibūdinamas kaip vokalinis stebuklas. Jos operinis mecosopranas pasižymi reta trijų oktavų diapazono jėga, nepriekaištinga intonacija bei gebėjimu be pastangų pereiti iš galingų, krūtininių natų į subtiliausias falceto variacijas. Pasaulinę šlovę jai pelnė ne tik fizinės balso savybės, bet ir neįtikėtina emocinė įtaiga, leidžianti kiekvieną baladę paversti dramatišku pasakojimu. Visgi, pastaraisiais metais atlikėjai teko išgyventi itin sunkų etapą – jai buvo diagnozuotas retas ir nepagydomas neurologinis sutrikimas, vadinamas sukamojo raumens stingumo (arba standžiojo žmogaus) sindromu. Ši liga sukelia skausmingus raumenų spazmus, kurie paveikė ir jos balso stygas, priversdami dainininkę ilgam pasitraukti nuo scenos ir atšaukti koncertinius turus.
 
Nepaisant sveikatos iššūkių ir kovos su liga, Celine Dion pademonstravo nepalaužiamą dvasios stiprybę ir grįžo į muzikos pasaulį su naujausia savo daina „Dansons“ („Šokime“). Šis kūrinys stilistiškai skiriasi nuo gerbėjams įprastų, monumentalių meilės baladžių, kuriomis dainininkė išgarsėjo praėjusiame amžiuje. „Dansons“ yra energingas, ritmiškas ir modernus prancūziško popmuzikos stiliaus kūrinys, kuriame elegantiškai susipina prabangios orkestrinės aranžuotės ir šiuolaikiniai sintetiniai ritmai. Daina dvelkia kinematografiška atmosfera ir prancūzišku šarmu, primenančiu klasikinį šansoną, tačiau pritaikytą šokių aikštelei, o pačios atlikėjos vokalas čia skamba brandžiai, giliai ir užtikrintai, demonstruodamas, kad ji vėl visiškai kontroliuoja savo legendinį balsą.
 
Kūrinio „Dansons“ tekstas ir idėja yra giliai asmeniški, simbolizuojantys pačios Celine Dion dvasinį atgimimą ir triumfą prieš likimo smūgius. Daina pasakoja apie gebėjimą rasti džiaugsmą ir šviesą netgi tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis, ragindama paleisti baimę, skausmą bei tiesiog atsiduoti gyvenimo šokiui. Tai metafora apie kovą su sunkumais – užuot pasidavus likimui, dainos herojė renkasi judėti pirmyn ir švęsti kiekvieną jai dovanotą akimirką. Ši žinutė itin stipriai rezonuoja su dainininkės asmeniniu gyvenimu, todėl klausytojai kūrinį priima ne tik kaip eilinį radijo hitą, bet ir kaip įkvepiantį vilties bei emocinio nepalaužiamumo manifestą.
 
Muzikos kritikai kūrinį „Dansons“ įvertino itin palankiai, vadindami jį vienu įspūdingiausių ir labiausiai lauktų sugrįžimų popmuzikos istorijoje. Recenzijose dainininkė giriama už drąsą eksperimentuoti su greitesniu tempu bei už tai, kad sugebėjo išlaikyti savo firminį vokalinį grandioziškumą subtilesnėje, ritmiškoje struktūroje. Apžvalgininkai pabrėžia, kad kūrinys neturi pigios nostalgijos prieskonio ir skamba visiškai šiuolaikiškai, o Dion emocinė transliacija pasiekė naują brandos lygį. Šis šiltas priėmimas akimirksniu atsispindėjo ir muzikos lankomumo bei pardavimų statistikoje.
 
„Dansons“ greitai užkopė į aukščiausias Prancūzijos, Kanados ir Belgijos singlų topų vietas, pasiekdamas dešimtukus bei užsitikrindamas lyderio pozicijas prancūziškai kalbančių šalių radijo stotyse. Kūrinys taip pat sulaukė didžiulio populiarumo pasaulinėse srautinių transliacijų platformose, kur tarptautinė auditorija aktyviai palaikė atlikėją, o skaitmeniniai pardavimai parodė, kad Celine Dion fenomenas išlieka gyvas ir nepavaldus laikui. Šis pasiekimas įrodė, kad nepaisant fizinių apribojimų ir priverstinės pertraukos, dainininkė išlaiko savo statusą kaip viena įtakingiausių muzikos ikonų, gebančių suvienyti milijonus klausytojų visame pasaulyje.
 
Šiandien siūlau paklausyti šio kūrinio ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 
Celine Dion – Dansons
[lyrics / žodžiai / les paroles]
 
Dansons, au-dessus des abîmes
Aux arêtes des cimes
Et les bas fonds, quittons
Volons, valsons
Dansons, quand le monde vacille
Sur un pas, sur un fil
À nos corps emmêlés
Nos mains nouées
Pour oublier nos peines
Que rien ne nous retienne
Ne nous retienne
 
Dansons, au-dessus des grands vides
Que nos souffles nous guident
Les corps à l'unisson
Jouez violons
 
Dansons, ce soir il y a bal
Au milieu des étoiles
Envers et contre nous
Doux rendez-vous
 
Flottons, front contre front
Flocons sur l'horizon
Flocons sur l'horizon
 
Dansons, pour être et rester droits
Parce qu'on se le doit
Pour tous les immobiles
Tous les sans voix ni loi
Parce que c'est inutile
Parce que toi et moi
Nos visages, nos bras
Malgré tout puisqu'on ne peut danser que debout
 
Dansons, inventons nos vertiges
Avant que l'on se fige
Quand l'univers hostile
Une idylle, une île
Dansons au-dessus des abîmes
Aux arêtes des cimes
Tournons puisque le monde
Ne tourne plus rond
 
Maištinga Siela