Dienos daina: Jean-Claude Pascal – Nous Les Amoureux (1961, Liuksemburgas) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki!

 

Šiandien Vilniuje jau lyg ir eilinį kartą pražygiavo „Baltic Pride“ eisena, vis drąsiau ir atviriau, tačiau internete netyla pasipiktinusių ir sąmokslų skleidėjų dauginančių neapykantą ir konspiracinių nesąmonių, tad tą proga, kad vyksta Pride Month, nusprendžiau visiems priminti, kad Liuksemburgas dar 1961 metais „Eurovizijoje“, kuri anuomet nebuvo joks LGBTQ forumas, pateikė dainą apie du vyrus įsimylėjus. Tiesa, ne visi anuomet suprato, apie ką daina, todėl skubu sudėti akcentus.

 

Jean-Claude Pascalas, kurio tikrasis vardas Jeanas-Claude’as Villeminot, buvo charizmatiškas prancūzų dainininkas ir aktorius, gimęs 1927 metais Paryžiuje. Prieš pasukdamas į muzikos pasaulį, jis studijavo architektūrą ir dirbo mados srityje, tačiau vėliau tapo vienu žymiausių savo laikmečio prancūziškos estrados atlikėjų, pasižymėjusiu itin elegantišku stiliumi ir gebėjimu perteikti gilias emocijas. Savo gyvenime Pascalas niekada oficialiai neatskleidė savo seksualinės orientacijos plačiajai visuomenei tuo metu, kai tai buvo laikoma didžiuliu socialiniu tabu, tačiau vėlesniais metais jis vis dažniau kalbėjo apie netradicinės meilės patirtį ir sunkumus, su kuriais susidurdavo tos pačios lyties poras mylintys žmonės.

 

Dainą „Nous les amoureux“, kuri 1961 metais atstovavo Liuksemburgui Eurovizijoje, Pascalas atliko su jam būdinga ramybe ir dramatišku subtilumu. Kūrinys yra klasikinis prancūziško šansono pavyzdys, pasižymintis lyrine melodija ir itin jautriu tekstu, kuriame kalbama apie įsimylėjėlius, kurių laimei nuolat trukdo aplinkiniai ir visuomenės primestos taisyklės. Nors oficialiai daina buvo pristatoma kaip universalus pasakojimas apie meilę, kuriai nelemta išsipildyti, dainos žodžiai apie žmones, „neturinčius teisės mylėti“, buvo akivaizdi užuomina į homoseksualų poros patirtį bei priespaudą, kurią jie jautė šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje.

 

Liuksemburgas tąkart pasirinko Pascalą atstovauti šaliai, siekdamas pristatyti aukšto lygio meninį produktą, kuris išsiskirtų konkurse savo brandumu. Nors Eurovizija 1961 metais dar nebuvo tokia globali platforma, kokią pažįstame šiandien, pasirodymas sulaukė didžiulio pripažinimo ir pasiekė aukščiausią įvertinimą – Jean-Claude’as Pascalas tapo konkurso nugalėtoju. Publika ir žiuri komisijos balsavo už puikų atlikimą bei stiprią emocinę dainos žinutę, tačiau tuo metu oficialioji žiniasklaida ir dauguma klausytojų nė neįtarė, koks gilus ir politiškai drąsus buvo tikrasis šio kūrinio potekstės sluoksnis.

 

Tais laikais visuomenė nebuvo pasirengusi viešai diskusijai apie homoseksualumą, todėl dainos paslaptis liko saugiai paslėpta tarp eilučių. Dauguma žmonių „Nous les amoureux“ suvokė tiesiog kaip liūdną dainą apie nelaimingą meilę, o tikrasis, drąsus atlikėjo užmojis – įgarsinti persekiojamų įsimylėjėlių likimą – pasiekė tik tuos, kurie patys išgyveno panašius jausmus ir galėjo perskaityti užšifruotą žinutę. Šis subtilus būdas kalbėti apie tai, kas buvo draudžiama, padarė dainą unikalų kultūrinį reiškinį, sugebėjusį prasiskverbti pro griežtą cenzūrą.

 

Bėgant dešimtmečiams, supratimas apie šį kūrinį kardinaliai pasikeitė, ir šiandien jis yra vertinamas kaip pirmas, nors ir tylus, bandymas Eurovizijos scenoje atstovauti LGBTQ+ bendruomenės jausmams. Pats Jean-Claude’as Pascalas vėlesniuose interviu atvirai patvirtino, kad daina buvo skirta homoseksualiai meilei, taip suteikdamas jai istorinį svorį ir statusą. Šiandienos kontekste ši daina yra laikoma ne tik gražiu muzikos istorijos palikimu, bet ir ryžtingu kultūriniu pareiškimu, atvėrusiu kelią vėlesnėms kartoms atvirai kalbėti apie savo tapatybę didžiosiose scenose.

 

Dabar „Nous les amoureux“ yra gerbiamas kaip LGBTQ+ istorijos Eurovizijoje pradininkas, primenantis apie drąsą, kurios reikėjo tam, kad net ir metaforos būtų panaudotos socialiniam teisingumui bei tolerancijai skatinti. Nors šiandien mes gyvename kitokioje, atviresnėje visuomenėje, Pascalo atlikta daina išlieka kaip liudijimas apie laikus, kai meilė turėjo būti slepiama, ir kartu kaip triumfo simbolis, įrodantis, kad tikra emocija galiausiai visada randa kelią į auditorijos širdis.

 

Pasiklausykite šios dainos.

Jean-Claude Pascal - Nous Les Amoureux

[žodžiai / lyrics]

 

Nous les amoureux

On voudrait nous séparer

On voudrait nous empêcher

D'être heureux

 

Nous les amoureux

Il paraît que c'est l'enfer

Qui nous guette

Ou bien le fer

Et le feu

 

C'est vrai, les imbéciles et les méchants

Nous font du mal, nous jouent des tours

Pourtant rien n'est plus évident

Que l'amour

 

Nous les amoureux

Nous ne pouvons rien contre eux

Ils sont mille et l'on est deux les amoureux

 

Mais l'heure va sonner

Des nuits moins difficiles

Et je pourrai t'aimer

Sans qu'on en parle en ville

C'est promis

C'est écrit

You might also like

First Time He Kissed a Boy

Kadie Elder

L’amour à la Française

Les Fatals Picards

De troubadour

Lenny Kuhr

Nous les amoureux

Le soleil brille pour nous

Et l'on dort sur les genoux

Du bon Dieu

 

Nous les amoureux

Il nous a donné le droit

Au bonheur et à la joie

D'être deux

 

Alors, les sans-amour, les mal-aimés

Il faudra bien nous acquitter

Vous qui n'avez jamais été

Condamnés

 

Nous les amoureux

Nous allons vivre sans vous

Car le ciel est avec nous

Les amoureux

 

Maištinga Siela

Norrøn mytologi: Queer-aspekter og synet på homoseksualitet i gudemytologien, Odin og Loke, og vikingenes verdensbilde

 

Hei, lesere!

 

Queer-koblinger i norrøn mytologi: Tilfellene Odin og Loke

 

Det norrøne gudepanteonet var strengt hierarkisk, selv om det ikke var så statisk som det kan virke ved første øyekast. På toppen sto Odin, visdommens og krigens gud, ledsaget av sin kone Frigg, mens andre viktige guddommer som Tor (tordenguden) og Frøya (kjærlighets- og magigudinnen) representerte sine egne sfærer. Under dette hierarkiet ligger imidlertid en kompleks tilnærming til kjønn, som i vikingkulturen ofte var knyttet til makt dynamikk fremfor moderne identitetspolitikk.

 

Loke: Den queere arketypen

 

I norrøn mytologi kommer «queer»-temaer best til uttrykk gjennom linsen av kjønnsflyt (gender fluidity). Det mest slående eksemplet er Loke, luringen hvis identitet er i konstant endring. Som en skikkelse med jotun-opprinnelse som ble en del av æsenes fellesskap, inntar Loke en viktig, om enn kontroversiell, plass i panteonet. Selv om han ikke er Odins biologiske bror, ble de fosterbrødre, noe som sementerte hans status blant gudene.

 

På grunn av sin polymorfe natur – evnen til å skifte form og kjønn – og sin tilbøyelighet til å bryte grenser, regnes Loke som en av de mest komplekse og «queer-kodede» skikkelsene i gamle myter. Han skifter ikke bare form; han overskrider direkte kjønnsgrenser, som da han forvandlet seg til en hoppe og fødte et føll. I en moderne kontekst feires Loke ofte som et queer-ikon fordi hans natur er transcendent; han trosser de rigide kategoriene for «normalitet» satt av samfunnet eller naturen.

 

Odin: Utfordring av det binære

 

Ifølge norrøn kosmologi oppsto verden fra samspillet mellom is og ild, noe som førte til skapelsen av jotunen Yme. Fra Ymes kropp skapte gudene – Odin og hans brødre Vilje og Ve – verden, og etablerte sin guddommelige natur. Odin ble gudenes hersker ved å beseire Yme, mestre magi og vinne enestående visdom – en kraft han sementerte gjennom offer, spesielt ved å henge fra verdenstreet Yggdrasil for å tilegne seg runene.

 

Odin viser også en uvanlig kjønnsmessig kompleksitet. Selv om han er den arketypiske maskuline lederen, praktiserte han seiðr – en form for magi som ble ansett som utpreget «kvinnelig» i vikingtiden. I deres kultur ble en mann som drev med slike praksiser assosiert med den skammelige statusen ergi (umandighet). Likevel, i mytologien overskrider Odin denne grensen. Han blir den mektigste guden, ikke redd for å ta i bruk «feminine» krefter, noe som viser at kjønnsroller i disse kulturene var mer et verktøy enn en begrensning.

 

Makt, ikke identitet

 

Det er avgjørende å understreke at vikingene ikke hadde et konsept om «homofili» som en fast identitetskategori slik vi forstår det i dag. Deres samfunn betraktet seksuelle relasjoner mellom menn gjennom prismet av dominans og passivitet. Det primære stigmaet – ergi – var ikke knyttet til selve handlingen, men til den passive posisjonen, som ble likestilt med en kvinnes rolle og sett på som et tegn på svakhet. Den aktive partneren ble derimot ikke nødvendigvis stigmatisert.

 

Derfor er det vanskelig å finne eksplisitt «homoseksuelle» guddommer i tradisjonell forstand, siden den sosiale kategorien ganske enkelt ikke eksisterte. Mytene er imidlertid fulle av kjønnsmessig performativitet. Et av de mest kjente og komiske eksemplene er historien om hvordan Tor måtte kle seg ut som brud for å få tilbake den stjålne hammeren Mjølner fra jotunen Trym. Til tross for sin enorme styrke, ble Tor tvunget inn i en brudekjole, skjult under et slør og pyntet med smykker, med Loke som «hjelpepike». Det faktum at Tor kunne bruke denne performative «femininiteten» som et forkledningsverktøy for til slutt å gjenvinne makten og tilintetgjøre jotnene, viser hvordan kjønnsroller kunne manipuleres for guddommelige formål.

 

Valkyriene og queertolkning

 

Valkyriene – «de som velger de falne» – var Odins tjenere som red over slagmarkene for å føre falne helter til Valhall. Disse mektige, bevæpnede kvinneskikkelsene hadde full autonomi; de var frie til å føre krig og ta beslutninger uavhengig av menn. I moderne queer-studier analyseres valkyriene ofte gjennom en ikke-heteronormativ linse. De dannet et eksklusivt kvinnefellesskap, levde adskilt fra gudenes mannsdominerte verden, og uttrykte båndene sine gjennom krig og søsterskap. Selv om dette er en moderne tolkning snarere enn en eldgammel merkelapp, fremhever den en modell for femininitet definert av kraft og kameratskap fremfor underdanighet.

 

Konklusjon: Guddommelig flyt

 

Guddommelige forhold i mytene var ofte «flytende». Guddommer som Frøya nøt stor seksuell handlefrihet, og mytene inneholder subtile hint om polyamorøse eller utradisjonelle forhold. Til syvende og sist føles norrøn mytologi «queer» ikke fordi den inneholder en «parade» av homofile guder, men fordi den konstant leker med kjønnslig performativitet. I vikingtiden var kjønn mindre et biologisk faktum og mer en sosial rolle – en rolle som guder som Loke og Odin hele tiden utfordret, og som viste at sann makt ligger i evnen til å overskride det binære.

 

Opprørsk sjel

 

Beyond the Binary: Queerness, Gender Fluidity, and the Viking Worldview in Norse Mythology

 

Hello, readers!

 

Queer Connections in Norse Mythology: The Case of Odin and Loki

 

The Norse pantheon was strictly hierarchical, though perhaps less static than it appears at first glance. At its summit stood Odin, the god of wisdom and war, accompanied by his wife, Frigg. Other significant deities, such as Thor (the god of thunder) and Freya (the goddess of love and magic), governed their own specific realms. However, beneath this hierarchy lies a complex approach to gender—one that, in Viking culture, was frequently tied to power dynamics rather than modern identity politics.

 

Loki: The Queer Archetype

 

In Norse mythology, "queer" themes are best understood through the lens of gender fluidity. The most striking example is Loki, the trickster god whose identity is in constant flux. A trickster figure of giant lineage who became part of the Aesir community, Loki occupies a crucial yet contentious place in the pantheon. While not Odin's biological brother, they became blood brothers, sealing his status among the gods.

 

Due to his polymorphous nature—his ability to change shape and gender—and his propensity for crossing boundaries, Loki is regarded as one of the most complex, "queer-coded" figures in ancient myth. He does not merely shapeshift; he directly transcends gender boundaries, such as when he transformed into a mare and gave birth to a foal. In a contemporary context, Loki is often celebrated as a queer icon because his nature is transcendent; he defies the rigid categories of "normality" set by society or nature.

 

Odin: Challenging the Binary

 

According to Norse cosmology, the world was born from the interaction of ice and fire, leading to the creation of the giant Ymir. From Ymir’s remains, Odin and his brothers, Vili and Vé, fashioned the world, establishing their divine nature. Odin became the ruler of the gods by defeating Ymir, mastering magic, and gaining unparalleled wisdom—a power he solidified through sacrifice, notably hanging from the world tree, Yggdrasil, to obtain the runes.

 

Odin also displays unusual gender complexity. While he is the archetypal masculine leader, he practiced seiðr—a form of magic that was considered strictly "feminine" in Viking society. In their culture, a man engaging in such practices was associated with the shameful status of ergi (unmanliness). Yet, in mythology, Odin transcends this boundary. He becomes the most powerful god, unafraid to adopt "feminine" powers, demonstrating that for these cultures, gender roles were more of a tool than a limitation.

 

Power, Not Identity

 

It is crucial to emphasize that the Vikings did not possess a concept of "homosexuality" as a fixed identity in the modern sense. Their society viewed sexual relations between men through the prism of dominance and passivity. The primary stigma—ergi—was associated not with the act itself, but with the passive position, which was equated to the role of a woman and viewed as a sign of weakness. The active partner, however, was not necessarily stigmatized.

 

Because of this, it is difficult to find explicitly "homosexual" deities in the traditional sense, as the social category simply did not exist. However, the myths are filled with gender-bending performance. One of the most famous and comedic examples is the story of Thor, who had to dress as a bride to recover his stolen hammer, Mjölnir, from the giant Thrym. Despite his immense strength, Thor was forced into a gown, hidden under a veil, and adorned with jewelry, with Loki serving as his "handmaiden." The fact that Thor was able to use this performative "femininity" as a disguise to ultimately reclaim his power and destroy the giants shows that gender roles could be manipulated for divine ends.

 

The Valkyries and Queer Interpretation

 

The Valkyries—"choosers of the slain"—were Odin’s servants who flew over battlefields to carry fallen heroes to Valhalla. These powerful, armored female figures possessed total autonomy; they were free to wage war and make decisions independent of male guardianship. In contemporary queer studies, Valkyries are often analyzed through a non-heteronormative lens. They formed an exclusive female community, lived apart from the male-dominated divine world, and expressed their bonds through rituals of battle and sisterhood. While this is a modern interpretation rather than an ancient label, it highlights a model of femininity defined by power and camaraderie rather than subservience.

 

Conclusion: Divine Fluidity

 

Divine relationships in the myths were often "liquid." Deities like Freya enjoyed significant sexual agency, and the myths contain subtle hints of polyamorous or unconventional arrangements. Ultimately, Norse mythology feels "queer" not because it contains a "parade" of homosexual gods, but because it constantly plays with gender performativity. In the Viking world, gender was less a biological fact and more a social role—one that gods like Loki and Odin constantly questioned, proving that true power lies in the ability to transcend the binary.

 

Rebellious Soul

Skandinavų mitologija: queer ir homoseksualumo aspektai skandinavų dievų mitologijoje, pasakojimuose, Odino ir Lokio atvejis, vikingų požiūris

 Odinas soste ir Lokis šalia.

Sveiki, skaitytojai!

 

Nutariau padaryti seriją įrašų, kurie paneigtų tam tikrus stereotipus apie LGBTQ+ žmones, pavyzdžiui, kad homoseksualumas (kaip ir kitos seksualumo rūšys) tėra Naujųjų laikų išmonė, kažin kokia manieringa mada. Nutariau žvilgtelėti į tam tikrų regionų ir tautų mitologiją ir atskleisti, kaip juose užkoduoti tam tikri homoskesualumo temą koduojantys pasakojimai, įvaizdžiai ir istorijos.

 

Pirmasis įrašas skirtas Skandinavijos mitologijai ir iš esmės birželio (Pride Month) mėnesiui, kuris yra skirtas LGBTQ+ pasididžiavimo ir saugumo bendruomenei.

 

Queer sąsajos skandinavų mitologijoje: Odino ir Lokio atvejis

 

Skandinavų mitologijos dievų panteonas buvo griežtai hierarchiškas, nors ir ne toks statinis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo viršūnėje stovėjo Odinas, išminties ir karo dievas, lydimas savo žmonos Frigės, o kitos svarbios dievybės, tokios kaip Toras (griaustinio dievas) ar Freja (meilės ir magijos deivė), atstovavo atskiroms sferoms. Tačiau po šia hierarchija slypi sudėtingas požiūris į lytį, kuris vikingų kultūroje dažnai buvo susijęs su galios dinamika, o ne su šiuolaikine tapatybe.

 

Skandinavų mitologijoje „queer“ temos geriausiai atsiskleidžia per lyties takumo (gender fluidity) prizmę. Ryškiausias pavyzdys – Lokis, dievas apgavikas, kurio tapatybė nuolat kinta.  Lokis yra skandinavų mitologijos apgavystės, chaoso ir formų kaitos dievas, kilęs iš milžinų giminės, bet tapęs dievų asų bendruomenės nariu. Nors jis nėra tikras Odino brolis, jie tapo kraujo broliais, todėl Lokis užima svarbią, nors ir prieštaringą, vietą dievų panteone. Dėl savo polimorfiškumo (gebėjimo keisti pavidalą ir lytį) bei gebėjimo nuolat peržengti ribas, jis yra laikomas viena sudėtingiausių ir „queer“ archetipą atitinkančių figūrų senovės mituose. Jis ne tik geba keisti pavidalą, bet ir tiesiogiai peržengia lyties ribas, pavyzdžiui, tapdamas kumelaite ir pagimdydamas žirgą. Lokis šiuolaikiniame kontekste dažnai įvardijamas kaip „queer“ ikona, nes jo prigimtis yra transcendencinė – jis nepaiso jokių visuomenės ar gamtos nustatytų „normalumo“ kategorijų.

 

Pagal skandinavų mitologiją, pasaulio aušroje iš ledo ir ugnies sąveikos atsirado pirmasis milžinas Ymiras, o vėliau iš jo kūno dievai – Odinas ir jo broliai Vilis bei Vė – sukūrė pasaulį, taip įtvirtindami savo dieviškąją prigimtį. Odinas tapo dievų valdovu, nes kartu su broliais nugalėjo milžiną Ymirą, tapo visatos kūrėju ir savo išmintimi bei magijos valdymu pranoko visas kitas dievybes. Savo valdžią jis įtvirtino per auką – išsamių žinių vardan jis paaukojo vieną savo akį prie Išminties šaltinio ir kabojo ant pasaulio medžio Ygdrasilio, taip įgydamas runų galią ir tapdamas visų dievų bei žmonių tėvu. Odinas taip pat demonstruoja neįprastą lytinį sudėtingumą. Nors jis yra archetipinis vyriškas vadas, Odinas praktikavo seidrą – magiją, kuri skandinavų visuomenėje buvo laikoma išskirtinai „moteriška“ veikla. Vikingų kultūroje vyras, užsiimantis moteriškomis praktikomis, būdavo siejamas su gėdingu ergi (nevyriškumu) statusu. Vis dėlto, mitologijoje Odinas šią ribą peržengia, tapdamas visiška priešybe: jis tampa galingiausiu dievu, nebijančiu pasisavinti „moteriškų“ galių, kas rodo, jog dieviškumui šiose kultūrose lyties ribos buvo labiau įrankis nei apribojimas.

 

Kalbant apie homoseksualumą, svarbu pabrėžti, kad vikingai neturėjo „homoseksualumo“ kaip fiksuotos tapatybės kategorijos, kurią supranta šiuolaikinis pasaulis. Jų visuomenėje lytiniai santykiai tarp vyrų buvo vertinami per dominavimo ir pasyvumo prizmę. Pagrindinė gėda (vėlgi – ergi) buvo susijusi ne su pačiu homoseksualiu aktu, o su pasyvia pozicija, kuri buvo prilyginama moters padėčiai ir todėl laikoma silpnumo ženklu. Tuo tarpu aktyvus partneris nebūtinai buvo stigmatizuojamas.

 

Dėl šios priežasties mitologijoje sunku rasti aiškiai „homoseksualių“ dievybių, nes „homoseksualumas“ kaip socialinė kategorija tiesiog neegzistavo. Tačiau mitai, kuriuose dievai keičia lytį, rengiasi moteriškais drabužiais. Vienas žinomiausių ir komiškiausių skandinavų mitų pasakoja apie tai, kaip milžinas Trymas pavogė galingąjį Toro kūjį Miolnirį ir pareikalavo už jį atiduoti deivę Frėją į žmonas, tačiau ši kategoriškai atsisakė, tad dievai sugalvojo gudrų, nors ir itin neįprastą planą: aprengti patį Torą nuotakos drabužiais. Griaustinio dievas, nepaisant savo milžiniškos jėgos ir vyriško pasididžiavimo, buvo priverstas užsidėti prabangią nuotakos suknelę, paslėpti barzdą po tankiu šydu ir pasipuošti garsiuoju Brisingų vėriniu, o Lokis, virtęs kambarine, lydėjo jį į milžinų šalį kaip „palydovę“. Trymo puotoje milžinai buvo apstulbę, matydami, kaip „nuotaka“ vienu prisėdimu suvalgo visą jautį, aštuonias lašišas ir išgeria tris statines alaus, tačiau Lokis visus įtarimus sugebėjo išsklaidyti tikindamas, kad Frėja nuo ilgesio nevalgė aštuonias dienas, o kai Trymas, norėdamas pabučiuoti mylimąją, pakėlė šydą ir išvydo Toro „ugnines“ akis, jam buvo pasakyta, kad deivė nemiegojo tiek pat laiko, kol nekantravo susitikti su savo vyru. Galiausiai, kai išalkęs milžinas atnešė kūjį pašventinti jungtuvių, Toras nebeištvėrė, griebė savo ginklą ir žaibiškai sunaikino milžinų puotą, taip parodydamas, kad net ir priverstinis, komiškas lyčių vaidmenų performatyvumas ar laikinai prisiimtas „moteriškumas“ gali tapti galingu įrankiu siekiant dieviško teisingumo.

 

Valkirijos – senovės skandinavų mitologijoje „kautynių lavintojos“ ir Odino tarnaitės, kurių pagrindinis tikslas buvo skrieti virš mūšio laukų, rinkti kritusius didvyrius ir gabenti juos į Valhalą, kur šie ruošėsi paskutiniam pasaulio mūšiui. Tai buvo galingos, ginkluotos, dažnai šarvuotos moterų figūros, kurios turėjo visišką autonomiją – jos buvo laisvos kariauti, priimti sprendimus, kas žus ir kas nugalės, bei nepriklausė nuo vyrų globos. Šiuolaikiniuose queer mitologijos tyrimuose valkirijos dažnai analizuojamos per lesbietišką ar neheteronormatyvią prizmę, mat jos sudarė uždarą, tik moterų bendruomenę, gyveno atskirai nuo vyriškojo dievų pasaulio ir savo tarpusavio ryšius bei galias demonstravo per karo, bendrystės ir ištikimybės ritualus. Ši interpretacija valkirijas mato ne tik kaip mirties nešėjas, bet ir kaip nepriklausomo, į vyrų pasaulį neorientuoto moteriško gyvenimo modelį, kuriame emocinė ir kovinė energija yra skiriama bendražygėms, taip sukuriant erdvę, kurioje „moteriškumas“ pasireiškia ne per nuolankumą, o per karinę galią ir seserystę, tačiau tiesiogiai su queer pasauliu sąsajų neturi, tai veikiau šiuolaikinio pasaulio interpretacija.

 

Svarbu paminėti ir tai, kad dievų santykiai mituose dažnai buvo „skysti“. Dievybės, tokios kaip Frėja, turėjo didelę laisvę savo seksualiniame gyvenime, o mitai dažnai pateikia užuominas apie poliamorinius ar netradicinius ryšius. Šios užuominos rodo, kad senovės skandinavų mitologijoje seksualumas buvo ne tapatybės deklaracija, o dieviškos galios ir gyvenimo ciklo dalis. Visgi galima teigti, kad skandinavų mitologija yra „queer“ ne todėl, kad joje būtų homoseksualių dievų „paradas“, o todėl, kad ji nuolat žaidžia su lyties performatyvumu. Vikingų pasaulyje lytis buvo ne tiek biologinis faktas, kiek socialinis vaidmuo, kurį dievai – ypač Lokis ar Odinas – savo pavyzdžiu nuolat kvestionavo, rodydami, jog tikroji galia slypi gebėjime būti daugiau nei vienu lyčių poliumi.

 

Maištinga Siela

#19 Bašaras (Bashar): Mozės kontaktas su ateiviais, anunakiai, pilkųjų DNR, kodėl žmonės serga Alzheimerio liga, žmonijos gyvenimo trukmės ilgėjimas

 

Sveiki!

 

Bašaras Mozės istoriją ir Išėjimo knygos įvykius aiškina kaip susitikimą su aukštesnės dimensijos būtybėmis, kurias ano meto žmonės, neturėdami atitinkamos terminologijos, identifikavo kaip dieviškas jėgas iš dangaus. Jis patikslina, kad šie kontaktai ant Sinajaus kalno buvo ne vien dvasiniai, bet ir realūs – apimantys telepatinį bendravimą bei fizinius apsilankymus nežemiškų būtybių erdvėlaiviuose. Pasak jo, Mozė buvo instruktuotas būtent taip, kaip buvo būtina to meto žmonių sąmonei, todėl dalis jo patirties buvo užšifruota arba „užmiršta“, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis tarp tų būtybių ir žmonijos, siekiant juos tinkamai nukreipti.

 

Šiame kontekste Dovydo žvaigždė (heksagrama) įgauna ypatingą reikšmę, nes Bašaras ją įvardija kaip simbolį, žymintį ryšį tarp aukštesnių dimensijų ir fizinės realybės. Tai nėra tik kultūrinis ar religinis ženklas; tai „Merkabos“ – šviesos ir energijos lauko, leidžiančio sąmoningai keliauti tarp dimensijų – vizualizuota, suplokštinta forma. Tokiu būdu šis simbolis iš esmės reprezentuoja „aukščiau“ ir „žemiau“ egzistuojančių sričių sąlyčio tašką. Nors istoriškai šis ženklas tapo konkrečios tautos simboliu dėl to, kad atspindėjo jų ryšį su minėtomis būtybėmis, Bašaras pabrėžia, kad plačiąja prasme tai yra universalus žmogaus ir aukštesnės sąmonės sąveikos atvaizdas.

 

Atsakydamas į klausimą, kodėl nežemiškos civilizacijos nesikišo į Holokaustą, Bašaras pabrėžia laisvos valios principą. Jis teigia, kad tam tikru momentu žmonijai buvo leista perimti dominavimą ir pačiai priimti sprendimus – tiek gerus, tiek tragiškus. Įsikišimas būtų pažeidęs šią fundamentalią laisvę. Pasak jo, įsikišama tik tiek, kiek reikia genetiniam Anunaki linijos išlikimui, tačiau toliau žmonijos istorija tampa mūsų pačių atsakomybe ir mūsų pačių pasirinktų patirčių visuma.

 

Jis taip pat nagrinėja paukščių ir „senovės patirčių“ ryšius. Bašaras paukščius vadina „aviniais dinozaurais“ ir teigia, kad bendraudami su jais mes tarsi susisiekiame su senąja Žemės energija. Jis skatina žmones labiau pasitikėti savo vaizduote ir intuicija – jei jaučiame impulsą bendrauti su paukščiais ar kitais gamtos reiškiniais, neturėtume savęs stabdyti abejonėmis, ar tai „tikra“. Kiekviena tokia patirtis yra kvietimas išplėsti savo sąmonę ir suvokimą apie paralelines tikroves.

 

Bašaras taip pat paliečia demencijos ir Alzheimerio ligos temą, teigdamas, kad tai dažnai yra sielos pasirinktas „disociacijos“ procesas. Siela, siekdama tam tikrų pamokų, tarsi atjungia tam tikras asmenybės dalis, norėdama per šią patirtį vėliau suvokti, kad „atsiskyrimas“ yra iliuzija. Tai yra paradoksalus būdas sielai integruoti skausmingus prisiminimus ar įveikti pasipriešinimą natūraliai būčiai, nors ne visos sielos šiame gyvenime renkasi šį procesą iki galo išspręsti.

 

Bašaro aiškinimas apie „Pilkųjų“ kilmę ir žmonijos ateitį yra glaudžiai susijęs su paralelinių realybių ir mūsų kolektyvinės evoliucijos koncepcija. Bašaras paneigia populiarų įsitikinimą, kad „Pilkieji“ yra visiškai svetima, su mumis nesusijusi nežemiška civilizacija. Jis teigia, kad „Pilkieji“ iš tiesų yra žmonijos atšaka iš alternatyvios paralelinės realybės. Ši grupė, susidūrusi su katastrofiška savo planetos ekologine būkle, buvo priversta drastiškai pakeisti savo fiziologiją, kad išgyventų. Tai, ką mes matome kaip mutaciją, pavyzdžiui, mažą ūgį, pilkšvą odą ir dideles akis, buvo evoliucinis būtinumas, leidęs jiems prisitaikyti prie uždaros, sterilios aplinkos. Būtent dėl šios bendros kilmės, nes jie yra mes iš kitos laiko linijos, jų DNR yra pakankamai suderinama su mūsiške, kas ir leidžia jiems atlikti genetinius eksperimentus bei kurti hibridus, siekiant ištaisyti savo pačių genetinius pažeidimus.

 

Savo ruožtu mūsų DNR taip pat turi senovinį „Anunaki“ pėdsaką, nes ši civilizacija prieš tūkstančius metų atliko genetines manipuliacijas su Homo erectus, siekdama sujungti savo genus su Žemės evoliucijos produktais. Tai nebuvo atsitiktinumas, o tikslingas veiksmas, skirtas sukurti rūšį, kuri galėtų būti sąmoningesnė ir pajėgi „laikyti“ didesnį dažnį. Šis genetinis palikimas yra mūsų ryšys su platesne visatos bendruomene, tačiau kartu tai ir mūsų atsakomybė, nes esame hibridinė rasė, kurioje susijungia tiek žemiška, tiek ekstradimensionali prigimtis.

 

Kalbėdamas apie 120–150 metų žmonių gyvenimo trukmę, Bašaras remiasi ne vien medicininiais proveržiais, o vibraciniu pokyčiu. Jo teigimu, senėjimas yra tiesioginė pasekmė to, kaip suvokiame laiką ir erdvę: jei žmogus gyvena linijiniu būdu, nuolat skubėdamas ar nerimaudamas dėl ateities, jo ląstelės patiria stresą ir greičiau dėvisi. Priešingai, gyvenimas „čia ir dabar“ arba vibracinis buvimas dabarties momente mažina šį pasipriešinimą ir tarsi sulėtina senėjimo mechanizmą. Kuo labiau žmogus suderina savo veiksmus su savo aukštesniuoju „Aš“, tuo mažiau biologinio streso patiria organizmas.

 

Šis biologinis pokytis nėra tik individualus pasiekimas, tai kolektyvinis procesas. Bašaras prognozuoja, kad per ateinančius 50–75 metus tokia gyvenimo trukmė taps nauja norma, nes vis daugiau žmonių kolektyviai „sutars“, jog žmogaus kūno potencialas yra daug didesnis nei 80 metų. Tai priklauso nuo mūsų tikėjimo sistemų, nes kai žmonija kaip visuma atsisakys ribojančio įsitikinimo, kad 100 metų yra mirties riba, biologija natūraliai seks šia nauja informacija. Tai yra tiesioginis įrodymas, kad biologinė forma yra tik energijos kostiumas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kokią sąmonės programą mes pasirenkame vykdyti.

 

Visas Bašaro mokymas šiame pokalbyje veda prie esminės idėjos: visatos pažinimas niekada nesibaigia, ir mes nuolat esame procese, kuriame mentoriai padeda mentoriams. Mūsų pagrindinis įrankis išlieka tas pats – aistros formulės laikymasis, lūkesčių paleidimas ir atvirumas informacijai, kuri atsklinda per mūsų pačių aukštesnįjį „Aš“. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę aktyviau sąveikauti su šiomis aukštesnėmis dimensijomis, jei tik drįstame patikėti savo intuicija.

 

Maištinga Siela

#18 Bašaras (Bashar): kaip kurti savo realybę ir dirbti su įsitikinimais, ribojančiais tavo potencialą

 

Sveiki,

 

Tęsiu mediumo ir aukštesnės sąmonės Bašaro pranešimus žmonijai. Štai ką jis šįkart sako.

 

Bašaro mokyme pagrindinė idėja yra ta, kad žmogaus patiriama fizinė tikrovė nėra atsitiktinė, o veikia kaip preciziškas veidrodis, atspindintis mūsų vidinius įsitikinimus. Jis teigia, kad kiekviena aplinkybė ar įvykis mūsų gyvenime yra tiesioginis mūsų turimų įsitikinimų rezultatas. Jei norime keisti savo išorinį pasaulį, privalome pradėti nuo „įsitikinimų audito“ – išsiaiškinimo, ką laikome tiesa, nes būtent šie pamatiniai įsitikinimai diktuoja, kokias galimybes matome ir kokius pasirinkimus darome.

 

Pasak Bašaro, žmogaus motyvacija veikia pagal nekintamą mechanizmą: mes visada pasąmoningai renkamės tai, kas mums atrodo labiau „pozityvu“ ar mažiau „skausminga“. Jei žmogus nuolat renkasi save žalojančius ar nepageidaujamus modelius, tai nereiškia, kad jis neturi valios – tai reiškia, kad jo viduje egzistuoja prieštaringas įsitikinimas, jog toks elgesys kažkokiu būdu yra saugesnis ar teisingesnis. Sėkmės raktas yra atpažinti šiuos paslėptus ryšius tarp baimės ir pasirinkimo, ir sąmoningai perrašyti savo vidines nuostatas.

 

Dalis Bašaro patarimų yra skirti mūsų gebėjimui paleisti griežtus lūkesčius. Dažnai žmonės įstringa stengdamiesi manifestuoti norus tiksliai taip, kaip suplanavo fizinis protas. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad mūsų protas yra ribotas ir nemato visos egzistencijos „didžiojo paveikslo“. Kai sugebame atsisakyti reikalavimo, kad rezultatas atrodytų konkrečiai vienaip, mes atsiveriame daugybei kitų, galbūt daug geresnių, sėkmės kelių, kurie iki tol buvo nematomi,.

 

Pasaulinių krizių ar asmeninių iššūkių akivaizdoje Bašaras kviečia matyti ne chaosą, o galimybę pasirinkti savo vibracinį dažnį. Jis aiškina, kad šiuo metu žmonija išgyvena „perėjimo per slenkstį“ laikotarpį, kuriame skirtingi tikrovės variantai ima vis labiau tolti vienas nuo kito. Kiekvienas įvykis yra proga nuspręsti: pasiduoti baimei ar išlikti savo pasirinktoje teigiamoje vibracijoje. Tokiu būdu žmogus pats pasirenka, į kokią „paralelinę tikrovę“ jis nori persikelti.

 

Galiausiai, svarbiausiu gyvenimo varikliu Bašaras laiko nuoširdžią aistrą. Jis skatina veikti ne dėl „rezultato“ ar išorinio patvirtinimo, o tiesiog todėl, kad veikla pati savaime mus džiugina. Kai žmogus tampa savimi ir drąsiai demonstruoja savo tikrąją esmę, pasaulis natūraliai atsiliepia. Šiame kelyje svarbiausia yra klausytis – tiek savęs, tiek kitų – ir suvokti, kad esame ne vieniši kūrėjai, o dalis didelio, tarpusavyje susijusio egzistencijos tinklo.

 

Maištinga Siela