Serialas: "Judo žmona" / "La Mujer de Judas" (TV series 2002)

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ar kas prisimena venesueliečių serialą „Judo žmona“ (isp. La Mujer de Judas), Lietuvoje rodytą daugmaž 2003 metais? Kaip tik tuo metu Lotynų Amerikos serialuose (kitaip sakant, muilo operose) vyko didžiulė transformacija ir paprastai iš šabloniškų Pelenę vaizduojančių istorijų, serialai ėmė ieškoti mistiškų, kur kas įdomesnių serialinių siužetų. Labai puikiai pamenu „Judo žmoną“, kurią kažkodėl, lyg gerai pamenu, rodydavo savaitgaliais per LNK, o serijas po to dar šiokiadieniais pakartodavo iš ryto (nors galiu ir klysti, galite patikslinti). Tuokart buvau tik ankstyvasis paauglys ir mistiniai pasakojimai mane labai domino. „Judo žmona“ nebuvo tipinė muilo opera, veikiau draminis-mistinis Lotynų Amerikos novatoriškas (koks tik anuomet galėjo būti suvokiamas „novatoriškumas“) serialas. Labai puikiai pamenu, nes tą vasarą mirė kaip tik mano močiutė, todėl šio serialo žiūrėjimas kažin kaip siejasi su jos pačios sėdėjimu prie TV.
 
Šiame įraše apžvelgsiu „Judo žmonos“ (turiu galvoje, pirminę 2002 metų versijos) produkciją, aktorius, filmavimą ir serialo idėjas.
 
SERIALO „JUDO ŽMONA“ FILMAVIMAS, SKANDALAI, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS
 
 Venesuelos telenovelė „Judo žmona“, pasirodžiusi 2002 metais, tapo vienas inovatyviausių „Radio Caracas Televisión“ (RCTV) kūrinių, iš esmės pakeitusių požiūrį į Lotynų Amerikos muilo operas. Serialo idėja gimė scenaristui Martinui Hahnui, kuris nusprendė sujungti tradicinę melodramą su tamsiuoju psichologiniu trileriu ir gotikiniu detektyvu. Kūrinys buvo filmuojamas Venesueloje, o jo siužetas sukosi aplink Altagracia del Toro – moterį, kuri po dvidešimties metų kalėjime grįžta į savo gimtąjį miestelį, kur ją pasitinka serija paslaptingų žmogžudysčių, įvykdytų nuotakos kostiumą dėvinčio žudiko. Ši „Judo žmonos“ figūra tapo kultiniu serialo simboliu, suteikusi jam paslapties ir baimės atmosferą, kurios žiūrovai iki tol nebuvo pratę matyti kasdieniuose serialuose.
 
Filmavimo darbai vyko intensyviu tempu, o serialo produkcija pasižymėjo aukšta technine kokybe, atsižvelgiant į tuometinius Venesuelos standartus. Iš viso buvo sukurta 126 serijos, kurios žiūrovus laikė įtampoje nuo pat premjeros 2002-ųjų gegužę iki finalo tų pačių metų rugsėjį. Aktorių atranka buvo itin kruopšti: Altagracia del Toro vaidmenį atlikusi Astrid Carolina Herrera tapo tikra žvaigžde, sugebėjusia meistriškai perteikti herojės dviprasmiškumą – tarp neapykantos, keršto ir begalinio skausmo. Prie serialo sėkmės svariai prisidėjo ir talentingas antraplanių aktorių ansamblis, kurių personažai buvo įtraukti į sudėtingą intrigų voratinklį, o kiekvienas iš jų turėjo savo motyvą tapti paslaptinguoju žudiku.
 
Serialo sėkmė Venesueloje buvo milžiniška – reitingai šovė į viršų nuo pirmųjų serijų, o „Judo žmona“ tapo pagrindine pokalbių tema ne tik tarp televizijos žiūrovų, bet ir spaudoje, kurioje nuolat buvo spėliojama apie tikrąją žudiko tapatybę. Tai buvo vienas iš nedaugelio projektų, kuris sugebėjo į eterį sugrąžinti vyrus, tradiciškai vengdavusius šio žanro serialų, būtent dėl detektyvinio, „kas tai padarė?“ tipo siužeto. Lotynų Amerikoje serialas tapo tikru fenomenu, įrodžiusiu, kad auditorija yra pasirengusi priimti tamsesnį, labiau įtemptą turinį, o ne tik nuolatines meilės kančias.
 
Populiarumo banga netrukus peržengė žemyno ribas ir „Judo žmona“ pradėjo triumfuojančią kelionę per pasaulį. Serialas buvo parduotas ir rodomas daugiau nei 40 šalių, įskaitant didelį pasisekimą Europoje, ypač Ispanijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Lietuvių žiūrovams, jau įpratusiems prie meksikietiškų dramų, venesuelietiškas produktas pasirodė kaip gaivus, nors ir bauginantis, pokytis. Čia serialas tapo diskusijų objektu dėl savo „šiurpios“ atmosferos ir kiekvieną vakarą vis didėjančios įtampos, o paslapties atskleidimo finalinėse serijose laukė kone visa šalis.
 
Neatsiejama serialo dalis tapo titulinė daina titulinę dainą „Me huele a soledad“, kurią atliko vaikinų grupė MDO (buvusi „Menudo“). Dainos populiarumas buvo toks pat didelis kaip ir paties serialo, o jos melodija žiūrovams iki šiol sukelia stiprią nostalgiją ir prisiminimus apie tą laikotarpį, kai kiekvieną vakarą tekdavo spėlioti, kas slepiasi po nuotakos kaukės šydu.
 
Kritikai serialą vertino nevienareikšmiškai, tačiau dauguma pripažino, kad tai buvo drąsus eksperimentas, pakėlęs telenovelių žanro kokybinę kartelę. Lyginant su kitais to meto serialais, „Judo žmona“ buvo dažnai gretinama su klasikiniais Hičkoko trileriais ar Agatos Kristi romanais, pritaikytais televizijos ekranui. Nors kai kurie kritikai priekaištavo dėl perteklinės melodramos ar kartais nelogiškų siužeto vingių, žiūrovai ir televizijos industrijos atstovai vienbalsiai pabrėžė, kad serialo gebėjimas išlaikyti dėmesį per 126 serijas buvo neįtikėtinas profesionalumo įrodymas.
 
Kultūrinis serialo poveikis buvo ilgalaikis: „Judo žmona“ atvėrė duris kitiems tamsesniems, trilerio elementus turintiems serialams ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Po šio projekto daugelis prodiuserių bandė atkartoti šią „sėkmės formulę“, įmaišydami detektyvinius elementus į tradicines istorijas, tačiau retam pavyko pasiekti tokį organišką žanrų susiliejimą, koks pavyko Martinui Hahnui. Dėl to serialas iki šiol yra dažnai cituojamas kaip pavyzdinis kūrinys, rodantis, kaip galima transformuoti nusistovėjusius žanro kanonus.
 
„Judo žmona“ išlieka vienu svarbiausių Venesuelos televizijos istorijos projektų, palikusiu gilų pėdsaką globalioje popkultūroje. Jos sėkmė įrodė, kad gerai papasakota detektyvinė istorija, pagardinta aistra ir stipriais emociniais ryšiais, gali suvienyti žiūrovus iš skirtingų kultūrų ir žemynų. Nors praėjo daugiau nei du dešimtmečiai nuo premjeros, įvaizdis nuotakos su kauke vis dar atpažįstamas tūkstančių žmonių visame pasaulyje, o pats serialas prisimenamas kaip laikas, kai televizija sugebėjo ne tik linksminti, bet ir prikaustyti prie ekranų tikra, mistine nežinomybe.
 
TRUMPAS SERIALO „JUDO ŽMONA“ SIUŽETAS: APIE KĄ JIS?
 
„Judo žmona“ siužetas sukasi aplink Altagracia del Toro – galingą ir paslaptingą moterį, kurią bendruomenė klaidingai apkaltina kunigo nužudymu, todėl ji dvidešimt metų praleidžia kalėjime. Kai Altagracia grįžta į savo gimtąjį miestelį, pradeda dėtis šiurpūs įvykiai: pasirodo paslaptinga figūra su balta nuotakos suknele ir pasibaisėtina kauke, kuri pradeda žudyti visus, kurie prieš du dešimtmečius buvo susiję su kunigo mirtimi. Pagrindinė siužeto ašis – jaunos dokumentalistės Glorijos Leal paieškos, bandant išsiaiškinti tiesą apie Altagracia praeitį ir sužinoti, kas slepiasi po kaukėtos „Judo žmonos“ skraiste, kol žudikas vis artėja prie jos pačios.
 
Originaliame 2002 m. seriale pagrindinius vaidmenis atliko Astrid Carolina Herrera (Altagracia del Toro), Chantal Baudaux (Gloria Leal) ir Juan Carlos García (Salomón Vaisman). Šis kūrinys, kurį sukūrė Martinas Hahnas, išsiskyrė tuo, kad telenovelės formatą sujungė su psichologiniu trileriu ir detektyvu, kuriame nebuvo aišku, kas yra „blogietis“, nes kiekvienas personažas turėjo paslapčių ir savų motyvų kerštui. Būtent ši neapibrėžtumas ir meistriškai dėliojama įtampa tapo serialo vizitine kortele, o personažų psichologinis gylis skyrė jį nuo tipiškų to meto meilės istorijų.
 
2012 metais Meksikos televizijos milžinė „TV Azteca“ pristatė savo serialo perdirbinį, kuris taip pat vadinosi „La mujer de Judas“. Nors siužetas išliko labai panašus – pagrindinė idėja apie kerštingą nuotaką ir neteisingai apkaltintą moterį buvo išlaikyta – meksikietiškoji versija buvo labiau orientuota į vizualų įspūdingumą ir šiuolaikinį televizijos ritmą. Šiame perdirbinyje pagrindines roles atliko Anette Michel (Altagracia), Geraldine Bazán (Emma) ir Víctor González (Salomón). Nors serialas išlaikė originalo struktūrą, kai kurie kritikai pabrėžė, kad originalioji 2002 m. versija turėjo daugiau „sielos“ ir originalios atmosferos, kurią sunku atkartoti.
 
Vertinimo atžvilgiu 2002 m. originalas dažnai laikomas kultiniu, nes jis buvo inovatyvus savo laiku, ypač Venesuelos televizijos rinkoje, kurioje „RCTV“ dominavo su drąsiais projektais. Tuo tarpu 2012 m. versija sulaukė nevienareikšmių vertinimų: nors techninė pusė buvo patobulėjusi, daugelis žiūrovų jautė, kad meksikietiškas perdirbinys prarado dalį to „šiurpaus“ žavesio ir įtampos, kuri prikaustydavo prie ekranų originalo metu. Vis dėlto, abi versijos pasiekė savo auditorijas, o meksikietiška adaptacija supažindino su „Judo žmonos“ legenda naują žiūrovų kartą, kuri nebuvo mačiusi originalo.
 
Perdirbinių istorija ties tuo nesibaigė, nes šio serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad jis tapo vienu labiausiai adaptuojamų „RCTV“ formatų. Be minėto meksikietiško perdirbinio, egzistuoja ir kiti bandymai adaptuoti šią istoriją skirtinguose regionuose, pritaikant ją vietiniam kultūriniam kontekstui. Martinas Hahnas, serialo „tėvas“, savo idėja apie keršto vedamą nuotaką sukūrė archetipinį televizijos simbolį, kuris, nepaisant versijos ar šalies, visuomet išlaiko tą patį atpažįstamą bauginantį elementą.
 
Pagrindinė serialo idėja visuomet išlieka ta pati – tai pasakojimas apie visuomenės veidmainystę, nuodėmes, kurios niekada neišnyksta, ir praeities vaiduoklius, kurie privalo būti išaiškinti, kad būtų pasiekta ramybė. Kiekviena versija bando atsakyti į tą patį klausimą: kiek toli žmogus gali nueiti, siekdamas keršto už sugriautą gyvenimą? Nors 2002 m. versija išlieka etalonu dėl savo pirminės vizijos, 2012 m. perdirbinys patvirtino, kad „Judo žmonos“ koncepcija yra itin „atspari laikui“ ir universali, todėl ji ir toliau domina auditorijas visame pasaulyje.
 
Šiandien žiūrint į šiuos kūrinius tampa aišku, kad „Judo žmona“ nebuvo tiesiog dar vienas serialas apie meilę; tai buvo televizinis reiškinys, kuris išmokė žiūrovus ne tik sekti herojų romantinius nuotykius, bet ir aktyviai dalyvauti detektyviniame procese. Ar tai būtų 2002 m. Venesuelos produkcija, ar 2012 m. Meksikos perdirbinys, pagrindinis masalas išlieka tas pats – balta suknelė, paslaptinga kaukė ir tiesa, kuri nužudo daugiau žmonių nei patys žudikai. Nors techniškai versijos skiriasi, jos abi puikiai atspindi, kaip stipriai mus traukia tamsios, mistiškos istorijos, kuriose teisingumas dažnai įgauna baisų, neatpažįstamą veidą.

 
SERIALO UŽKULISIUS LYDĖJO ĮTAMPA
 
Serialo „Judo žmona“ užkulisiai, anot tiesioginių šaltinių, buvo ne mažiau įtempti nei pats siužetas. Vienas didžiausių iššūkių aktoriams buvo nuolatinis paslapties laikymas: aktorių atrankoje dalyvavusiems ir seriale vaidinusiems žmonėms iki pat pabaigos nebuvo tiksliai pasakyta, kas po kauke slepiasi, todėl filmavimo aikštelėje tvyrojo tikra paranoja. Astrid Carolina Herrera, įkūnijusi Altagracia del Toro, ne kartą minėjo, kad šis vaidmuo buvo psichologiškai alinantis: „Tai nebuvo tiesiog dar vienas personažas; turėjau savyje nešioti tiek daug skausmo ir paslapties, kad kartais po filmavimo jausdavausi visiškai išsekusi.“
 
Tarp aktorių būta ir kūrybinių trinčių. Kadangi serialas buvo kuriamas itin sparčiai, „RCTV“ studijoje tvyrojo didelė įtampa dėl nuolat besikeičiančio scenarijaus – scenaristas Martinas Hahnas dažnai keisdavo įvykių eigą, kad žiūrovai neatspėtų žudiko tapatybės. Aktoriai atvirai prisipažindavo, kad tokia nežinia kartais keldavo nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, Juan Carlos García (vaidinęs Salomóną) interviu yra užsiminęs: „Kartais mes tiesiog nežinojome, kur veda mūsų personažų linijos, todėl turėdavome pasikliauti tik savo intuicija ir režisieriaus nurodymais, o tai kėlė nemenką profesinį stresą.“
 
Kalbant apie skandalus, daugiausiai diskusijų kėlė ne tiek aktorių nesutarimai, kiek pati serialo „žudiko“ tapatybės paieška. Žiniasklaida nuolat spekuliavo, kad kai kurie aktoriai buvo nepatenkinti savo personažų likimais, nes manė, jog būti nužudytam „Judo žmonos“ reiškia „iškritimą iš žaidimo“ ir mažesnį dėmesį. Ypač garsiai apie tai kalbėjo antraplaniai aktoriai, kurie bijojo greitos mirties scenarijuje. Viename interviu viena iš aktorių prasitarė: „Visi norėjome būti „Judo žmona“, nes tai buvo ryškiausias vaidmuo visoje istorijoje, todėl konkurencija dėl „teisingo“ pasirodymo ekrane buvo jaučiama kiekvieną dieną.“
 
Aktoriams šie vaidmenys tapo tramplinu į tarptautinę šlovę. Astrid Carolina Herrera dažnai pabrėždavo, kad būtent Altagracia padėjo jai „peržengti grožio karalienės (ji buvo „Mis Pasaulis 1984“) rėmus ir tapti vertinama kaip rimta aktorė“. Ji cituojama sakiusi: „Niekas manęs nebepriėmė tik kaip gražaus veido, po „Judo žmonos“ publika suprato, kad galiu vaidinti tamsą ir kerštą.“ Šis vaidmuo pakeitė jos karjeros trajektoriją ir leido jai įsitvirtinti kaip vienai stipriausių to meto Venesuelos draminių aktorių.
 
Galiausiai, serialo „Judo žmona“ palikimas yra stipriai susietas su kolektyvinės kūrybos atmosfera. Nepaisant nuolatinio spaudimo ir baimės, kad paslaptis nutekės į spaudą, aktorių branduolys suformavo stiprų tarpusavio ryšį. Daugelis jų vėliau susitiko kituose projektuose, o „Judo žmonos“ laikotarpį prisimena kaip „pačią įtemptą, bet ir įdomiausią karjeros mokyklą“. Šis vaidmuo tapo jų vizitine kortele, kurią jie nešiojasi su pasididžiavimu, nepaisant to, ar vaidino aukas, ar patys slėpėsi po legendine nuotakos kauke.
 
Tai tiek.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Laukinė rožė" / "Rosa Salvaje" (TV 1987–1988)

 

Sveiki, mielieji!
 
Tikriausiai šį įrašą apie meksikiečių serialą „Laukinė rožė“ (isp. Rosa Salvaje) skaitys tie, kuriems per 50 metų, nes jį rodė labai seniai. Tęsiu senų serialų apžvalgas, kurios formavo žiūrovų madas 90-ųjų nacionalinė ir pirmieji nepriklausomi Lietuvos televizijos kanalai.
 
Bandau asmeniškai prisiminti, kada „Laukinė rožė“ buvo transliuojama Lietuvoje. Vaikystėje jį mamos ir močiutės žiūrėjo. Tikriausiai žiūrėjo ir vyrai, nes tai buvo vienas pirmųjų TV serialų iš Lotynų Amerikos, kuris buvo parodytas, kaip teigia kai kurie šaltiniai, per LTV (dabar LRT) kanalą. Iki tol meksikietišką produkciją lietuviai žiūrėdavo per tuo metu dar rodomą „Ostankino“ Maskvos televiziją, įgarsintą rusų kalba, tačiau po 1990-ųjų daug kas ėmė keistis. Man tik keista, kad LVT rodė muilo operas, nes jas daugiausia, kiek pamenu, transliuodavo nepriklausomi komerciniai kanalai, bet, matyt, buvo ir taip. Kada serialas buvo rodomas, sunku atsekti, reiktų pasirausti popieriniuose TV programos archyvuose, tačiau serialas pradėtas rodyti Lietuvoje apie 1993-uosius ir buvo rodomas iki tam tikro 1994-ųjų laikotarpio jau įgarsintas lietuviškai. Nors nepamenu beveik nieko (buvau per mažas), tačiau puikiai iš vaikystės pamenu pirmąją seriją, nes namiškiai visi „sutūpę“ laukė pirmosios serijos kaip kokio kalėdinio stebuklo, nes seriale pasirodė anuomet visoje Tarybų Sąjungoje žinoma aktorė Veronica Castro iš serialo „Ir turtuoliai verkia“. Anuomet tai buvo didžiulis fenomenas, kaip kad kokie „Sostų karai“, tik nepalyginamai rimčiau. Pamenu, kad televizorius buvo nespalvotas ir šį serialą suaugusieji žiūrėjo nespalvotai. Čia apžvelgsiu šio serialo ištakas, produkciją ir siužetus.
 
MUILO OPEROS „LAUKINĖ ROŽĖ“ PRODUKCIJA, IDĖJA  IR POPULIARUMAS
 
Meksikietiška telenovelė „Laukinė rožė“, tapusi tikra 9-ojo dešimtmečio pabaigos televizijos ikona, buvo pradėta filmuoti 1987 metais Meksikoje. Šį kultinį projektą prodiusavo legendinis telenovelėms skirtų programų kūrėjas Valentinas Pimsteinas, dirbęs didžiausioje Lotynų Amerikos medijų korporacijoje „Televisa“. Serialo idėja rėmėsi klasikinio „Pelenės“ archetipo variacija, kurioje vargšė, gatvėje augusi ir „laukinio“ būdo mergina Rosa Garcia, gyvenanti su savo močiute lūšnyne, netikėtai įsiveržia į turtingos ir aristokratiškos Linaresų šeimos gyvenimą. Siužetas vystėsi aplink jos pažintį ir vėlesnę santuoką su Ricardo Linaresu, kuriam ši santuoka iš pradžių tebuvo būdas paerzinti savo arogantiškas seseris, tačiau laikui bėgant virto tikru jausmų išbandymu.
 
Scenarijaus pagrindu tapo Ines Rodenos kūryba, kurios darbai „La Gata“ ir „La Indomable“ buvo adaptuoti šiam serialui, tačiau „Laukinė rožė“ toli gražu nebuvo tiesioginė literatūrinio šaltinio kopija. Lietuvoje 1994 metais leidykla „Rosma“ išleido su aktorės atvaizdu ant viršelio knygą „Laukinė rožė“, tačiau autorinių teisių pati knyga neturi, nes kūrinys adaptuotas pagal serialo scenarijų komerciniais tikslais ir jos neparašė vienas autorius. Nors pagrindinė dramatinė linija apie skurdo ir prabangos susidūrimą išliko, televizijos adaptacija buvo gerokai išplėsta, pripildyta hiperbolizuotų intrigų, netikėtų siužetinių vingių ir melodrama persmelktų dialogų, kurie kartais net nutoldavo nuo pradinių literatūrinių užuomazgų, kad atitiktų kasdienės televizijos dramaturgijos reikalavimus bei išlaikytų žiūrovų susidomėjimą per daugybę epizodų.
 
Serialo aktorių ansambliui vadovavo neprilygstama to meto Meksikos telenovelių žvaigždė Veronica Castro, įkūnijusi pagrindinę heroję Rosą ir atlikusi visame pasaulyje išpopuliarėjusį titulinį garso takelį, kuris tapo neatsiejama serialo tapatybės dalimi. Jos partneriu tapo aktorius Guillermo Capetillo, atlikęs dvigubą vaidmenį – Ricardo ir jo brolio Leonardo, kas dar labiau sustiprino melodraminį siužetą. Greta jų vaidmenis kūrė Laura Zapata, įkūnijusi neapykantą keliančią piktadarę Dulciną, bei daugybė kitų žinomų to meto Meksikos televizijos talentų, kurių vaidybos stilius buvo itin emocingas ir teatrališkas, idealiai atitikęs to meto telenovelės žanro kanonus.
 
Iš viso buvo sukurta 199 serija, kurios žiūrovus laikė įtampoje daugiau nei metus. Serialo produkcijos kokybė, nors vertinant šių dienų standartais atrodo kukli, buvo viena pažangiausių to meto Meksikos televizijos industrijoje, pasižymėjusi ryškia scenografija, intensyviu filmavimu studijose ir gebėjimu sukurti autentišką kontrastą tarp skurdaus kvartalo ir prabangių dvarų aplinkos. Techninis atlikimas, kartu su įtraukiančia istorija, leido serialui tapti tikru eksporto fenomenu, kuris peržengė Meksikos sienas ir pasiekė milžinišką auditoriją visame pasaulyje.
 
Populiarumo banga itin stipriai užliejo Lotynų Ameriką, o vėliau, griūvant geležinei uždangai, serialas pasiekė ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas bei Rytų Europą, kur tapo tarsi „vakarietiško“ gyvenimo būdo ir egzotiškos emocinės laisvės simboliu. Lietuvoje „Laukinė rožė“ pasirodė, kaip jau minėjau, 1993 metais per Lietuvos televiziją ir sulaukė neregėto pasisekimo – gatvės ištuštėdavo rodymo metu, kaimuose liko tą valandą nemelžtos karvės, o Rosos personažas tapo pokalbių tema kiekvienoje šeimoje. Tai buvo vienas iš pirmųjų masinės kultūros importo pavyzdžių, kuris kartu su kitais serialais formavo lietuvių televizijos žiūrėjimo įpročius atkurtos nepriklausomybės aušroje.
 
Žiūrovams serialas išliko šiltu nostalgijos objektu, simbolizuojančiu paprastesnių, emocijomis grįstų pramogų erą, nors kritikai dažnai negailestingai vertino jo scenarijaus logiką ir perdėtą sentimentalumą. Profesionalioje televizijos kritikoje „Laukinė rožė“ dažnai minima kaip klasikinio, „grynakraujo“ melodramos žanro pavyzdys, kuris sąmoningai nesiekė būti realistišku socialiniu atvaizdu, o veikiau siekė suteikti žiūrovui eskapistinę patirtį, pilną stiprių aistrų ir moralinių kontrastų.
 
Nepaisant praėjusių dešimtmečių, serialas išlaiko savo vietą populiariosios kultūros istorijoje, būdamas vienu ryškiausių įrodymų, kaip lotynų amerikietiška produkcija sugebėjo užkariauti pasaulį ir tapti globaliu reiškiniu. Jo platinimas tapo etalonu, kaip per santykinai nebrangią, bet emociškai paveikią produkciją galima pasiekti visiškai skirtingų kultūrų žiūrovus. Net ir šiandien, peržiūrint fragmentus ar klausantis garsiosios dainos, „Laukinė rožė“ daugeliui žmonių sukelia stiprias nostalgijos bangas, primenančias laikus, kai televizija buvo pagrindinis langas į pasaulį.

Nepaisant, kad aktorės nesutarė, 2025 metais Laura Zapata ir Veronica Castro vėl susitiko.

 
SERIALO „LAUKINĖ ROŽĖ“ KŪRINO UŽKULISIAI, AKTORIŲ ATSILIEPIMAI, SKANDALAI
 
„Laukinės rožės“ užkulisiai buvo ne mažiau dramatiški nei pats serialo siužetas, o pagrindinė ašis sukosi aplink ne visada sklandžius santykius filmavimo aikštelėje. Didžiausias įtampas kėlė Veronicos Castro ir Lauros Zapatos asmenybės, kurios, nepaisant ekrane puikiai suvaidintos aršios neapykantos, turėjo ir realių, už kadro kilusių nesutarimų. Laura Zapata, garsėjanti savo perfekcionizmu ir griežtu požiūriu į kolegų profesionalumą, ne kartą yra kritikavusi kitų aktorių darbo etiką, o Castro buvo laikoma nenuginčijama „Televisa“ karaliene, kurios statusas dažnai sukeldavo trintį. Jų tarpusavio konkurencija buvo tapusi vieša paslaptimi, o kartais ir tiesioginiu konfliktų šaltiniu, trukdžiusiu darbų eigai, tačiau būtent ši dinamika – realus priešiškumas – padėjo sukurti itin įtikinamą Dulcinos ir Rosos priešpriešą, tapusią serialo vizitine kortele.
 
Aktorė Laura Zapata (priminsiu, kad ji yra garsiosios aktorės „Marija la del Barrio“ („Marija iš lūšnynų“) Thalios vyresnioji sesuo) ne kartą viešai yra pabrėžusi, kad Castro buvo „lepūnė“, kuriai dėl jos statuso „Televisa“ kanale buvo daromos nuolaidos, kurių kiti aktoriai niekada nesulaukdavo. Ji yra teigusi, kad Castro dažnai vėluodavo į filmavimus, nesilaikydavo grafiko ir ne visada išmokdavo tekstą, todėl kiti aktoriai – ypač profesionalai, tokie kaip pati Zapata – turėdavo laukti jos valandų valandas. Zapata yra ne kartą užsiminusi, kad Castro sėkmė buvo paremta ne tiek aktoriniu talentu, kiek „išvaizda ir charizma“. Interviu metu ji yra palyginusi save ir Castro kaip dvi skirtingas mokyklas: save laikydama „išsilavinusia, teatro scenoje užaugusia profesionalia aktore“, o Castro – „televizijos suformuotu produktu“, kuriam svarbiausia buvo tiesiog gerai atrodyti kadre. Kalbėdama apie „Laukinę rožę“, Zapata atvirai pasakojo, kad asmeninė įtampa tarp jųdviejų buvo tokia didelė, jog filmavimo aikštelėje jos beveik nebendraudavo, išskyrus tas akimirkas, kai tekdavo vaidinti kartu. Zapata yra citavusi: „Mes nebuvome draugės. Mes buvome kolegės, kurios turėjo atlikti savo darbą, ir tiek. Aš atėjau dirbti, o ne ieškoti draugysčių su tais, kurie nemoka vertinti kitų laiko.“
 
Kita vertus, santykiai tarp Veronicos Castro ir Guillermo Capetillo buvo labiau profesionalūs, tačiau taip pat neapsiėjo be keblumų. Castro ne kartą viešai kalbėjo apie „Laukinę rožę“ kaip apie „per daug ištemptą“ projektą, kuriame ji jautėsi įkalinta savo personažo įvaizdyje. Viename interviu ji yra taikliai pastebėjusi, kad „Rosa buvo kaip prakeiksmas ir palaima viename – ji suteikė man pasaulinę šlovę, kurios negalėjau nė susapnuoti, bet kartu amžiams priklijavo man „vargšės merginos“ etiketę, nuo kurios išsivaduoti aktorinei karjerai buvo itin sunku“. Ši citata puikiai atspindi aktorių dviprasmišką požiūrį: jie buvo dėkingi už neįtikėtiną žinomumą, tačiau jautėsi „susargdinti“ savo personažų, kurie tapo svarbesni už pačius atlikėjus.
 
Reitingai Meksikoje 1987–1988 metais buvo tiesiog fenomenalūs – serialas ne tik dominavo televizijoje, bet ir pasiekė daugiau nei 40-50 proc. žiūrimumo dalį, kas tais laikais buvo neįtikėtinas pasiekimas net didžiausios korporacijos „Televisa“ standartais. Meksikos kultūrai „Laukinė rožė“ tapo socialiniu reiškiniu, kuris, anot sociologų, leido viduriniosios klasės žiūrovams identifikuotis su Rosos kova už socialinį teisingumą. Tai nebuvo tiesiog pramoga; tai buvo kolektyvinis patyrimas, sujungęs šalį, kurioje ryškūs klasių skirtumai visada buvo jautri tema. Serialas sugebėjo transformuoti „skurdo romantizavimą“ į nacionalinę sporto šaką, kurioje kiekviena namų šeimininkė ar darbininkas galėjo bent valandai patikėti, jog stebuklai egzistuoja.
 
Kalbant apie techninius nesutarimus, garsus yra epizodas, kai aktoriai buvo priversti filmuoti serijas be aiškaus scenarijaus pabaigos, nes scenaristai nespėjo rašyti tempo, kurį diktavo neįtikėtinas serialo populiarumas. Tai privedė prie improvizacijų, kurios kartais peržengdavo sveiko proto ribas, tačiau žiūrovams tai tik labiau patiko. Šis „konvejerio“ metodas, kai serialas buvo „kepamas“ tiesiog eterio metu, šiandien yra nagrinėjamas kaip vienas efektyviausių, nors ir kūrybiškai abejotinų, televizijos produkcijos modelių. Aktoriai dažnai skųsdavosi nuovargiu dėl 12–14 valandų darbo dienų, tačiau sutartis su „Televisa“ buvo itin griežta, todėl viešai apie tai kalbėti buvo rizikinga.
 
Žiūrovų meilė serialui buvo tokia stipri, kad daugelis aktorių po „Laukinės rožės“ tapo įkaitais savo vaidmenų. Laura Zapata, paklausta apie savo įvaizdį, yra sakiusi: „Aš visą gyvenimą vaidinu piktadares, nes publika mane taip įsimylėjo kaip Dulciną, kad niekas kitas jų nebedomino“. Tai rodo, kaip stipriai serialas įsirėžė į kolektyvinę pasąmonę – aktoriai prarado savo tikruosius veidus, virsdami archetipais. Šis fenomenas Meksikoje buvo toks stiprus, kad net šiandien, praėjus dešimtmečiams, gatvėje atpažįstami aktoriai dažnai kreipiami serialo personažų vardais, o ne savo tikraisiais vardais, kas yra geriausias įrodymas, jog serialo įtaka viršijo ekranų ribas.
 
Serialo kūrėjas Valentinas Pimsteinas savo memuaruose „Laukinę rožę“ įvardijo kaip „telenovelių žanro tobuląją formulę“, kurioje buvo viskas: aistra, klasinė nelygybė, intrigos ir nepamainoma pagrindinė žvaigždė. Nors kritikai vadino jį „kitsch“ pavyzdžiu, jis niekada neteikė pretenzijų į aukštąjį meną. Tai buvo televizija, skirta masėms, ir ji tą funkciją atliko tobulai. Galima daryti išvadą, kad šio serialo „sėkmės paslaptis“ nebuvo scenarijaus gilumas, o būtent emocinis aktorių atsidavimas, kuris, nepaisant vidinių konfliktų, aikštelėje pavirsdavo tokia sprogstama jėga, kad žiūrovai visame pasaulyje – nuo Meksikos iki Lietuvos – tiesiog negalėjo atsiplėšti nuo ekranų.
 
Tikiuosi, kad buvo ką prisiminti.

 
Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie kosmopolitizmo karikatūriškumą ir įvairovės nuvertinimą

 

„Kosmopolitizmas – viena iš turtingą istoriją turinčių Europos sąvokų, kurią sukarikatūrino XIX ir XX amžiaus radikalūs nacionalistai bei politiniai ekstremistai, reikalavę visiško paklusnumo, lojalumo ir atsidavimo savo judėjimams arba politinėms sektoms. Ar kosmopolitizmas graso patriotizmui? Tikras etinis universalizmas negali virsti grėsme tėvynės meilei, lygiai kaip kosmopolitizmas netrukdo jausti sąsajų su savo kultūra ir gimtuoju kraštu. Meilės ir pagarbos šaliai bei kultūrai silpnėjimas neturi nieko bendra su kosmopolitizmu. Greičiau priešingai. Tik savo kultūrą gerai jaučiantis ir išsilavinęs žmogus gali iš tikrųjų gerbti kitas kalbas, kultūras ir visuomenes.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).

Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie tikrąją tolerancijos reikšmę žmonėms

 

Sveiki!
 
Kiek gražių ir puikių minčių sukelia L. Donskio veikalo „Drąsa ir orumas šiandien“ skaitymas. Taip norisi dalytis ten surašytomis idėjomis, kurios pastaruoju metu ne tik kad nevertinamos, bet ir nuvertinamos, tarsi dalis mūsų tautiečių, liedami neapykantą kitiems dėl normalumo įsitikinimo, pasiuntė Vakarų civilizacijos vertybės šuniui ant uodegos, lyg ilgėdamiesi kažkokio diktatoriaus, kuris ateitų ir patvirtintų jųjų normalumo standartą, suformuotą sovietinių gniaužtų.
 
„Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).
 
Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela

Dienos daina: Lion Ceccah - Liūdna [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki!
 
Aš būsiu vienas iš tų, kurie gana pesimistiškai vertino Lion Ceccah eurovizinę dainą „Solo qiero mas“, kuri, tenka pripažinti, nebuvo pats blogiausias lietuvių pasirinkimas, bet kartu kažko man šiai dainai buvo pristigę. Gal lengvumo? Hitiškumo? Sunku pasakyti. Man regis, Lion Ceccah įvaizdis buvo kur kas įspūdingesnis ir sėkmingesnis, nei pats kūrinys. Bet ką aš čia kritikuosiu? Nesu kažin koks muzikos ekspertas, tad galiu tik subjektyviai pasakyti, ar man kūrinys patinka, ar nepatinka be kažin kokių didelių išankstinių nusistatymų. Visgi naujausias Lion Ceccah (bet kas tuos siaubingai nepatogius pseudonimus susigalvoja, aš nesuprantu, nepatogu ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams rašyti bei ištarti!) naujausias gabaliukas „Liūdna“ absoliučiai patiko man asmeniškai iš pirmo karto! Dabar praklausiau kokius 5-6 kartus ir iki šiol skamba šioji daina galvoje: lengvas, nostalgiškas, melancholiškas ir ritmingai nepretenzingas, tačiau kartu įsimenantis kūrinys.
 
Lion Ceccah yra atlikėjas, kurio kūryba pasižymi itin kinematografišku požiūriu į muziką. Jo stilistika – tai gilus, introspektyvus pop skambesys, kuriame muzika tampa priemone tyrinėti sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. Atlikėjas dažnai gilinasi į egzistencinius klausimus bei emocinio nuovargio temas, siekdamas sukurti artimą ryšį su klausytoju per nuoširdumą ir atvirą emocinį turinį.
 
Kūrinys „Liūdna“ nėra tiesiog daina apie nusivylimą, tai atmosferinis pasakojimas, kuriame autorius tyrinėja melo sau pačiam ir emocinio „fasado“ palaikymo ribas (tai post-eurovizinio etapo sunkumų padiktuotas kūrinys). Tai kūrinys, kviečiantis klausytoją sustoti ir pripažinti tikrąją savo būseną, neslepiant jos po nuolatinio produktyvumo kauke. Daina tampa tarsi kvietimu į akistatą su savimi, kurioje pripažįstama, kad jausti liūdesį yra natūrali ir svarbi patirtis. Muzikiniu požiūriu kūrinys pasižymi minimalistiniu skambesiu, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas atlikėjo balso tembrui. Balso pateikimas yra itin intymus, beveik šnabždantis, todėl kiekvienas tariamas žodis įgauna didelį emocinį svorį. Lėtas ir stabilus ritmas dainoje sukuria savotišką „pulsavimo“ pojūtį, kuris suformuoja savotišką izoliacijos atmosferą, leidžiančią klausytojui visiškai pasinerti į dainos nuotaiką.
 
Pagrindinė šio kūrinio žinutė yra emocijų priėmimo svarba. Pasaulyje, kuriame dažnai reikalaujama tik racionalumo ir džiaugsmo, Lion Ceccah primena, kad liūdesys nėra silpnybė, o priešingai – tai žmogiškumo įrodymas ir esminis žingsnis link tikrojo savęs pažinimo. „Liūdna“ yra drąsus kūrinys, primenantis, jog muzika turi ne tik pramogauti, bet ir leisti pajusti visą žmogaus emocijų spektrą, net ir tas, kurias kartais norisi nuslėpti nuo aplinkinių.
 
Pasiklausykite patys.

 
Maištinga Siela

Aidas Marčėnas (1960–2026): eilėraščiai, pareiškimas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai dėl išmokos

Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą –
tūkstančius metų nokinta.
Viskas yra užrakinta.
Niekas neuždaryta. 
 
Marčėnas. Aidas. „Tradicinis“
 
Aidas Marčėnas (1960–2026) buvo vienas ryškiausių ir reikšmingiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros balsų. Jo kūrybinis palikimas paliko gilų pėdsaką šalies kultūroje, o pats poetas buvo vertinamas kaip talentingas klasikinės formos meistras, gebėjęs subtiliai sujungti tradiciją su šiuolaikiniu miesto gyvenimo pulsavimu.
 
Savo kūryboje autorius nuolat reflektavo patį kūrybos procesą, literatūros tradiciją bei žmogaus egzistencijos trapumą. Už savo nuopelnus literatūrai jis buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija bei daugybe kitų prestižinių apdovanojimų, o jo eilėraščiai tapo neatsiejama literatūros kanono dalimi.
 
Poeto išėjimas – didžiulė netektis Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Jis palieka po savęs gausų poezijos rinkinių kraitį, kuris ir toliau išliks svarbiu orientyru skaitytojams bei būsimoms poetų kartoms, ieškančioms atsakymų apie gyvenimo prasmę ir meno galią.
 
Maištinga Siela