Ant kokio kiaušinio sėdėjo Tautvydas Barkštys?

Sveiki visi,

Artėja Velykos, va, tuoj ir pavasario lygiadienis. Kažko trainiojausi po prekybos centrą, po maisto skyrių ir net akys išvirto kaip varliagyvio pamačius kiaušinių kainas. Pabrango, žebenkštys! Spjoviau į tą lentyną ir sakau – nepirksiu nuo šiol ir kiaušinių. Akivaizdu, kad kiaušinių kainos ūgtelėjo dėl pono milijonieriaus Tautvydo Barščio. Ar galima vieną diedą pavadinti šunsnukiu vien dėl to, kad žmonės dar labiau links prie nukainuotų maisto lentynų ir dar labiau atšalusiais žvilgsniais dirsčios į pinigines? Spręsti reiktų tiems, kurie gyvena itin minimaliai, pvz. man.

Ponas Tautvydas Barkštys tik minimaliai paaiškino, kad jis nusipirko bankrutuojantį „Vilniaus paukštyną“ ir dabar reikia kelti kainas, kad įmonė atsigautų. Sorry, už nesusipratimą, bet negi dabar visi Lietuvoje esantys kiaušiniai turi brangti, nors jie ir nepriklauso Tautvydui Barkščiui? Nors ir straipsniuose kalbėta apie monopoliją, bet Vilniaus vištyno vištos juk nepriperi visai Lietuvai kiaušinių?  Didesnės nesąmonės nesu matęs. Greičiau tegu iš Kinijos priveža pigesnių kiaušinių.

Mano mama paskambino ir sako – žinai, Velykų nebus, gali likti sostinėje, kiaušiniai pabrango rekordiškai. Mama, sakau jai, nebijok, nueisiu ir privogsiu aš tų kiaušinių, nes oligarchai, verslininkai, ekonomistai ir visi, kas tik netingi, šika ir tapšnoja ant mūsų galvų. Mama, sakau, nesijaudink, jei į kalėjimą pasodins, tai bent jau ten mane galbūt maitins tais pačiais Barkščio pabrangusiais kiaušiniais. Ir visgi, geriau jau būtų „Vilniaus paukštynas“ bankrutavęs, tada bent iš lenkų kiaušinių būtume nusipirkę, o dabar cementinė ir nesusprogdinama monopolija diktuoja – pirk brangesnius arba visai nepirk. Va, kaip ir vėl galima vargšui paprastam lietuviui tarkuoti šikną, atsiprašant.

Mane tik pranoksta „top“ internetiniai komentarai, kuriuos paskaičius norisi dingti basomis per visų tų optimistų galvas, kurie sako, kad Lietuvoje gyventi yra gražu ir gera ir neva nesuvokia, ko tie išdavikai lietuviai dingsta iš Marijos Žemelės. Ir visgi, kiek daug mums, paprastiems žmonėms, reiškia sistema, neteisingumas, biurokratija, valdžia...

Jūsų dėmesiui, „top“ komentarai:

„Daugelis komentatorių net nežino tikros situacijos. Tas paukštynas veikė ir "bankrutuodamas", tik skolų "Sodrai" ir teisėtai uždirbtų pinigų žmonėms nemokėjo. Nueita lengviausiu keliu - žmonės trupinius gaus iš Garantinio fondo, kai kas net visai negaus. Pikta skaityti: išlaidų turėjo... O sąžinės?“

„Viskas musu rankose, reikia viena karta nubausti turtuoli. Nepirkim!“

„O mano 6 vištytės pakankamai kiaušinių pridės ir Velykoms jų nepirksiu. Jei gyvenat užmiestyje, vištų auginimas ne problema. Atgaivinkim senas vištides ir kiaušiniai atpigs.“

„Visas investicijas turi apmokėti žmonės...“

„Bėda tame, kad kiaušiniai įeina į daugelį kitų maisto gaminių sudėtį. Su kiaušinių pabrangimu brangs ir jie. Bet ar valdžiai tai rūpi. Svarbiau, kad į cirką bilietai atpigtų :)).“

„Iš manęs kiaušiniu pardavėjai tikrai neuždirbs - vietoj 30 šiemet pirksiu tik dešimt. Užteks. Keli suskilę beverdant bus panaudoti mišrainei, o kiti - marginimui.“

„Lietuva vergu tauta.“

„Lenkai susitvarkys ir kiaušiniai atpigs dvigubai. Ačiū dievui kad turime lenkus.“

„Galėtų lietuviai vieną kartą rimtai supykti dėl tų branginimų nuolatinių ir tikrai paskelbti visuotinį boikotą. Taip užboikuotuot, kad tie, pas kuriuos "apie viską pagalvotą", padustų nuo supuvusių savo kiaušinių smarvės :)))“

„As tai turiu tik 2 kiausinus bet as ju kolkas neaparduodu. Jei dar pabrags gal ir parduosiu.“

„gali vogti iš savo tautos. Tad visokie barščiai ir kiti panašaus plauko ne naujiena - amžinai verkšlenantys. Tai ko pirkai tą bankrutuojančią įmonę? Kad dabar galėtum vargetas apiplėšinėt? Kad tave šikantį...“

„Kiausiniu kainos uz 10vnt.:

UK - 0.90 svaro,
Vokietija 0.99 euro
Estija - 0.95 euro
Lenkija - 4 zlotai
Lietuva (Maxima) - 10lt“

„VALIO ! Turėsime pigios vištienos, nes kai nebepirksime kiaušinių, teks vištas paskerst:) !“

„Nu tikras konservatorius krikscionis tas Barscius.“

„... vienas kiaušinėlis už vieną lituką..... Mano jaunystėje vištelės buvo kuklesnės...“

„visa lietuva yra neigali“

„Nu auksiniai kiausiniai tapo.. valgysim ir sita maisto produkta retai“

„Jau savaitė, kaip latviškus valgau, sakyčiau, skanesni.“

„Gyvenu Norvegijoje, kiaušinius perku pas ūkininką po 1 krona, kas lygu 0,45 Lt tai va mielieji, o dar šneka emigruoja tik nemylintys tėvynės...“

„Eilinis bananu respublikos akibrokstas. niekada sita salis nebus nei arti EU pragyvenimo lygio. kada didzioji dauguma zmoniu skurs del keliu simtu milijonieriu ir del to nebus vidutinio gyventoju sluoksnio kuris ir dabar sudaro kokiu 10 proc visu gyventoju. uzdirbk 1000 uzdirbk 1500 uzdirbk 2000.musu saly nenusipirksi nieko. viskas bus pabranginta iki tokio lygio kad liks 20 litu kisenej. o vagys vartysis kanaruose. tuo tarpu vyriausybe, seimas, prezidente dalinasi postus ir drasko vienas kitam akis. GEDA uz tokia nepriklausomybe. GEDA.“

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

O jeigu mes visi numirę?

Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu, o gal ir visada, daug mąstau apie mirtį, nes mirtis padeda suvokti, kad kiekviena diena yra tarsi atskiras šansas nugyventi dar vieną apie 12 valandų gyvenimėlį. Iš tikrųjų bent aš per mirties prizmę pamatau daug daugiau nei per amžinybės, kol kas amžinybė lieka šviesiai neapčiuopiama, o mirtis atrodo daug realesnė. Jokiu būdu netikiu, kad po mirties viskas pasibaigia, tai būtų per daug nenormalu, jeigu taip būtų galima pasakyti.

Visai neseniai perskaičiau tokį neįtikėtiną straipsnį, kuriame  miręs vyriškis email‘ais bendrauja su savo artimaisiais ir pasakoja tik tai, ką žino tik jų artimieji, taigi lyg ir negalėtų būti melas, tačiau neatmeskime galimybės, kad tokius straipsnius visai lengva sukurti. Tai čia išeina, kad žmogaus dvasia geba susijungti su mūsų sukurtomis technologijomis ir per juos bendrauti? Tiesa, neįtikėtina, tačiau vis tiek labai žavu.

Neatmeskime galimybės ir tai, kad mes visi galbūt esame šiuo metu mirę. Ne, ne gyvieji numirę, bet iš tikrųjų numirę, kurie sukuria savo pojūčius, jaučia kūną, gyveną įprastą ritminį gyvenimą. Yra daugybė pasakojimų, kurie liudija, kad mirusieji dar kurį laiką būna su mumis, gyvena įprastą gyvenimą – valgo, mylisi, eina į darbą, augina vaikus... Jie nesupranta, kad jie neturi fizinio kūno. O kas, jei ir mes. Visi iki vieno kol kas to nesuprantame ir nuolatos maišomės tarp gyvųjų? Primena siaubo filmą „Kiti“, tačiau neatmeskime galimybės, kad mes visgi nežinome kurioje amplitudėje, matavime ir realybėje randamės.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "7 dienos ir naktys su Merilyn Monroe" / "My Week with Marilyn"

Sveiki visi,

Pagaliau pamačiau naujausią Michelle‘s Williams darbą „7 dienos ir naktys su Merilyn Monroe“ (My week with Merilyn) (2011 m.). Vėl reikia atsiprašinėti ir paimti gerą bizūną ir kiekvienam gerai užpakalį atvanoti už siaubingus kino filmų vertimų pavadinimus į lietuvių kalbą. Juk tai nedovanotina! Kas per pramanai, interpretuoti kaip tik papuola? Gal dar patys iškarpykite kadrus ir savų primontuokite? Siaubas.

Kalbant apie patį filmą, noriu pasakyti, kad visgi tikėjausi kitokio rezultato ir poveikio. Ne, nenoriu pasakyti, kad filmas blogas ar nevykęs, tačiau kiek nustebau, kad legendinė Merilyn Monroe pavaizduota iš šalies. Akivaizdu, kad filmas statytas pagal Kolino, to paties realaus personažo, memuarus. Kitą vertus, Merilyn išlieka mistiška iki šių dienų ir jos asmeninio gyvenimo peripetijos yra niekam nežinomos. Vienu dalyku pasiteisino – Merilyn autoritetas ir asmenybės įtakingumas, mano akimis žvelgiant, buvo užpildytas. Visi vyrai buvo pametę galvą dėl jos, o ji, valiūkiška gundytoja, mokėjo puikiai atrodyti prieš kameras ir pranešimus. Gal ir pasiteisino sprendimas rodyti daugiau Kolino poziciją, Merilyn sukelto buvimo padarinius, negu pačios Merilyn dvasinius išgyvenimus, kuriems vietos buvo palikta ne tiek ir daug. 

Didelį dalį filmo visgi sukasi apie vyriokus ir filmo „The Prince and the Showgirl“  filmavimą, o Monroe lieka kažkokiu neišjudinamu šešėliu, stabu, kuris stovi už visų personažų ir juos veikia emocionaliai. Priminė Balio Sruogos „Milžinų paunksmė“, kai kalbama apie Vytautą Didįjį, o pats Vytautas taip niekada ir nepasirodo. Ir visgi... Merilyn kažkiek atskleista. To ir reikėjo tikėtis – dvasiškai suluošinta, vieniša kaip pirštas, pilna baimių ir nevilties. Tai jau nebe pirmas ir tikriausiai ne paskutinis biografinis kino filmas apie sunkų žvaigždės gyvenimą.

Šiaip filmas patiko, bet itin didelio susižavėjimo nepaliko. Patiko M. Williams vaidyba, moteris tikrai stengėsi ir įtariu, jeigu ne Meryl Streep su „Geležine ledi“, tai „Aukso gaublys“ ir „Oskaras“ būtų atitekęs būtent šiai aktoriai. Rami, pakankamai romantiška drama be didelių šoką sukeliančių efektų. Iš tikrųjų gal net pakankamai vidutiniška drama, o įtariu, kad apie Monroe būtų galima sukalti žymiai įdomesnį ir patrauklesnį filmą. Iš esmės filmą žiūrėjau tik dėl vaidybos, o ji manęs vienintelė ir nenuvylė. Ką naujo sužinojau apie Monroe? Beveik nieko, tik kad buvo 30 – ies ir be proto infantili, bijojo būti vieniša ir nemylima, todėl pirmoji atstumdavo savo gerbėjus, o po to lėkdavo gerti savo tablečių... Labai emocionali ir trapi asmenybė, valdoma savo padlaižūnės padėjėjos. Manau, kad Merilyn Monroe buvo šiek tiek kitokia, bet irgi nekaltinam filmo, nes jis teparodė tik labai nedidelę gyvenimo atkarpą šios legendinės asmenybės.

Ar verta pamatyti? Manau, kad verta dramų ir geros vaidybos mylėtojams. Pridedu papildomą balą tik už M. Williams.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gimda" / "Womb"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti itin keistą dramą „Gimda“ „Womb“ (2010 m.). Tai jau nebe pirmas kartas, kai kinas ryžtasi kalbėti apie klonavimą ir jo padarinius žmonijai. Išties mokslinės fantastikos tema įvilkta į itin subtilų realybės rūbą ir pasakoja keistą meilės istoriją. Filmas labai ramus, kartkartėm man pasirodė statiškas, ypač dialoguose, jie tiek ištęsti, nenatūralūs žodžiai šiek tiek ir trikdė, ir kartu tai priėmiau kaip estetikos ir dvasios raiškos priemonę.  

Išties prarasti savo mylimąjį ir po to jį vėl pasigimdyti ir užsiauginti vien tam, kad užpildytum savo dvasinės tuštumos tarpeklį, atrodo, švelniai tariant, baugu. Manau, kad tai filmas apie sunkiai paaiškinamą vienatvę ir nemokėjimą susitaikyti su netektimi. Šiaip sunkus ir atšiaurus filmas, bet kartu jis tuo ir žavi. Didžiulis paplūdimys, dideli vėjai, smėlis, besiplaikstantys plaukai, namas ant polių prie jūros, apvirtusi ir surūdijusi valtis... Tai byloja apie nepaaiškinamą artumo ilgesį, sakytum, ieškome prarasto laiko, bet visi žinome, kad realybės neapgausi ir vis tiek liekame vieniši.

Filme pasirodo talentinga aktorė Ewa Green, kuri itin mėgsta filmuotis keistuose filmuose, šiame „Kino pavasaryje“ ji pasirodys dar viename filme, kurį artimiausiu metu ketinu pažiūrėti ir pasidalyti įspūdžiais. Šiaip aktorė turi savo juodas gilias akis, keistą ir išraiškingą tylėjimą ir šiaip atitinkamą išvaizdą būti paslaptingai ir nenuspėjamai. „Gimda“ – tai kartu ir simbolis, ir abejonė, ir nežinomybė. Kas išnyra iš jos, tos keistai tamsios gimdos, kokia siela turi ateiti į mūsų pasaulį, kad užsipildytų tuštumą, dar ją labiau praplečiant.

Kai kurie kadrai iš tikro šokiruoja. Motinos ir vaiko meilė. Ką ji jaučia? Ar ji nori pasimylėti su savo sūnumi? Prabėgomis kyla įtampa, bet ji pagrįsta abejonėmis ir tyla, todėl filmas ir yra subtilus, išraiškus, gilus, žodžiu, ne kiekvienam. Kitaip sakant, filmas ne pramogai, bet man savotiškai patiko pati mintis, ciklinis priežasčių ir pasekmių ratas, todėl rekomenduoju kinomanams.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Lietuvio tapatumo klausimas.

Sveiki visi,

Sėdžiu prie savo rašomojo stalo ir žiūriu pro langą. O ten pakankamai niūru, daug prikakota, daug lesančių balandžių, tolokai matosi prigrūsti konteineriai. Ir tai yra mūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo diena. Didi, įsimintina ir svarbi diena. Nepabaliavoti ir nepagerti, o tinkamai atšvęsti savo nepriklausomos tapatybės svarbą. Kas ta nepriklausoma tapatybė? Juk ji gali egzistuoti visokiausiais pavidalais, net ir Sovietų Sąjungoje mes buvome lietuviai, kalbėjome lietuviškai... Tai matyt, kažkas daugiau. Daugiau nei lietuviškas pasas, tapatybės kortelė, kalba, daugiau nei lietuviška žemė. Tai tikriausiai dvasinė būklė, stovis.

Žinot, žiūriu į konteinerius... o juk ten nueina viskas, kas lieka po mūsų išpuoselėtos ir išliaupsintos kultūros bei civilizacijos, viskas, ką mums perša reklamos, ką nusiperkame, suvartojame: jogurto indeliai, panaudoti „pampersai“, prezervatyvai, nagų geldelės, šampūnų ir alaus buteliai, įvairios pakuotės, bananų žievės, žuvies galvos ir viduriai, sugižęs pienas ir kiti nuostabūs dalykai. Ką mes paliekame po kultūros ir civilizacijos? Bijome dairytis atgal. Mums tai nebegražu, nebeįdomu, o ten vis pūva, vis pelija, rūgsta, skleidžia smarvę.

Ką mes palikome per tuos du dešimtmečius? Mes, nepriklausomi lietuviai. Kokie ten atsigręžus plūduriuoja žodžiai, viltys, kalbos, susitaikymai, atsiprašymai, žmonės, artimieji, kaimynai, emigrantai, imigrantai, valdžia? Nepriklausoma tapatybė – tai atsakomybė už save ir tai, ką suvartojame. O mes vartojame. Vartojame laisvę ir savo nepriklausomą tapatybę, savo LIETUVIO vardą. Kas tose lietuviškose, ne, ne rusiškose, bet lietuviškose konteineriuose prigrūsta? Aišku, čia metaforiška, Eopo kalba, bet... Dabar tiek daug nepatenkintų lietuvių. Sakom, „mums duonos ir žaidimų“, tikriausiai to ir norime iš valdžios. Juk tik valdžia ir socialinės garantijos mus skraidina ir laipina į Vakarus, kažkas neva kaltas. Nepriklausoma tapatybė savo teritorijoje patiria persileidimą, nes dvasinis tapatybės stovis ir būklė nepajėgūs eiti kartu su valdžios sistemomis, todėl lietuvis kažkur pasimetė tarp laisvės ir nelaisvės. Nebėra žodžio tremtis. Mes išvažiuojam, pasaulis kosmopolitiškėja ir tai yra globalizavimo proceso dalis, bet... Mes vis dar tebeturime Kovo 11 – ąją. Vis dar.

Kas mes esame dabar, kaip realizuojame savo nepriklausomą tapatybę, tą dedame ir į savo šiukšlių maišius. Ar tai būtų materialūs maišai ar mūsų dvasios. Nesu pajėgus imti ir sutvarkyti mūsų valdžios sistemų, kad visiems lietuviams būtų geriau, bet visada noriu tikėti, kad mes savo viduje esame lietuviai ne tik dėl to, kad mūsų valdžia yra lietuviška, bet ir dėl to, kad tai dvasinė būklė ir stovis. Juk lietuvis ir Aleskoje yra lietuvis. Atėjo laikas, kada savo šalį mes perkeliame į save, savo kraują, mentalitetą, kultūrą, nes nesame pajėgūs sustabdyti besiveržiančių lietuvių į Pasaulį. Tai Didysis Naujasis Tautų kraustymasis ir jis turi būti, nes galiausiai gyvenimas yra nuolatinis cirkuliavimas, kurio negalima sustabdyti. Išsaugoti lietuvį galime savyje, tam mes kažkada gavome laisvę.

Su Nepriklausomybės atkūrimo diena, brangieji!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Filmas: "Antroji žemė" (Kita žemė) / "Another Earth"

Sveiki visi,

Rimtesnio kino mėgėjai turėtų suklusti, nes noriu pristatyti Mike Cahillas kino filmą „Kita žemė“, „Kino pavasaris“, kuris taip pat pristato šį filmą šių metų festivalyje, filmą išvertė tiesiog „Antroji žemė“ (Another Earth) (2011 m.). Išties labai painu ir pradeda nervinti tų pavadinimų variantai ir variacijos, bet ką padarysi. Norėtųsi, kad filmo pavadinimas būtų išverstas kuo tikslingiau, nes tai daug ką nusako apie patį filmą...

Na, išties, kai nežinai apie ką filmas, jis gali iš pradžių pakankamai klaidinti. Jeigu galvojate, kad filmas prisodrintas specialiųjų efektų ir yra iš visiškos fantastinės holividinės srities, tada labai klystate. Taip, drama pakankamai suimistinta, tačiau išlaiko pagrindinius realizmo gniaužtus, bylinėja kalėtės ir atpirkimo peripetijas, o artėjanti kita Žemė, yra tarsi simbolis, realybės atsispindėjusi kitoje realybėje, kuri praktiškai nesikeičia. Sakyčiau, režisieriui pavyko neperspausti to simbolio, jis vis šmėžuoja veikėjams virš galvų ir veikia stipriau nei pats mėnulis, tačiau neužima pagrindinės pozicijos. Keista ir visuomenės reakcija, ji tokia keistai užslopinta, nes šalia jų yra tokia pati žemė su gyvybe ir t.t., jie ne vieni Visatoje ir vis tiek pasiduoda sistemai – eina į darbus, atlieka tas pačias visuomenines funkcijas. Labai didelis atradimas, režisieriaus akimis, neturėtų visgi suardyti organiškos mūsų visuomenės struktūros.

Patiko ir aktorių vaidyba, ji užtikrinta, stipri, realistiška. Dramose labai svarbu logika, nesvarbu ar drama mistifikuota, logika charakteryje ir veikėjų poelgiuose turi išlikti nepriekaištinga. Manau, ji išliko. Įdomu, ką pasakytų Z. Froidas, pažiūrėjęs bent kelias dramas, įskaitant ir šią, įdomu, kokias hipotezės būtų iškėlęs veikėjų atžvilgiu. „Šeimos žudikė“ permiega su išgyvenusiu vyru, vedama nežaboto kaltės jausmo, kai vienintelis noras tėra pakilti į kosmosą ir nusigauti į kitą Žemę, kur lyg ir turėtų išsispręsti visos kaltės opos. Bet...

Manau, kad vykusi drama, šiek tiek primenanti „Melancholiją“, tik šie filmai skiriasi tuo, kad „Melancholijoje“ artėjanti kometa visgi destruktyviai išsprendžia veikėjų dvasines problemas, o „Kita žemė / Antroji žemė“ išsprendžia taikiuoju būdu. Filmas baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje, nes mums užginta pamatyti dviejų tapačių realybių sandūrą, tam jau režisieriui reikėtų kitos istorijos ir kito filmo, todėl labai įdomu, jog filmas sustoja būtent šioje vietoje.

Rekomenduoju rimtesnio filmo mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 66/100
IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela 

FIlmas: "Mums reikia pasikalbėti apie Keviną" (Pasikalbėkime apie Keviną) / "We need to talk about Kevin"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti į „Kino pavasario“ ekranus ateinantį filmą „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (Pasikalbėjime apie Keviną) (We need to talk about Kevin) (2011 m.) Rimto kino mėgėjams šis filmas tikras saldėsis. Nepaprastai įtaigi drama, sakyčiau, pakankamai sudėtinga. Iš pradžių buvo ją sunku žiūrėti, nes daug simbolių, daug abstrakcijų ir chronologijos bei logikos nebuvimas sekino seansą, bet filmui įsivažiavus, viskas ėmė kratytis į savo dėžutes.

Pati filmo tema nepaprastai aktuali visai žmonijai – vaiko auklėjimas. Žiūrint filmą, kyla natūralus klausimas – kaip auklėti vaiką, kad šis reaguotų į tavo pastangas. Ir ar auklėjimu galima viską išspręsti, apeinant žmogaus įgimtą blogį? Man asmeniškai filmas ne tiek kalba apie auklėjimo problemas, kiek apie žmogaus individualumą, jo sielos gelmę. Filmas sako, kad kartais žmogus yra bejėgis išauklėti vaiką, jei pats vaikas to nenori, jo siela, dievaži, kitaip ir nepasakysi, yra tarsi ne iš šios šeimos. Gimė vaikas, kad sugriautų pasaulį ir viskas.

Filmas nepaprastai prisodrintas jausenų – tai baimės, nepasitikėjimas, blogio tvyrojimas aplinkui, abejonės. Nepaprasta Tildos Swinton vaidyba garantuoja, kad pajusite viską, kas sieja auklėjimo problemas – pogimdyvinę depresiją, kantrybės ugdymą su vaiku, motinišką nerimą, meilę, atstūmimą ir kitus dalykus. Nepaprasto diapazono aktorė tiek savo balsu, tiek savo išvaizda, kuri nepretenduoja į Holivudo moterų stereotipinę išvaizdą, sakytum, berniokiška ir tuo ji puiki! Žiūrint filmą, nė neįtarsi, kad po kelių metų šiai moteriai bus 50 metų! Nepaprastai sudėtingas vaidmuo, manau, Tilda Swinton labai pasiteisino visam filmui, nes tas jos žvilgsnis, akys ir kiti magija spinduliuojantys dalykai išties įtikina.

Na, ir nereikia pamiršti pačios istorijos, nes finalas pakankamai netikėtas ir, kaip kiti pasakytų, šokiruojantis. Po filmo pagalvoji, ar iš tikrųjų taip dažnai nutinka šeimoms su, švelniai tariant, nepasisekusiom atžalom? O juk būna... Kriminalinės antraštės tai liudija, o šis filmas perteikė būtent vieną iš mūsų realybės pavyzdžių. Ir iš tikrųjų, nenorėčiau gyventi šalia Kevino, o ypač būti jo motina. Kodėl? – paklausia ji po visko Kevino. Ir visgi kodėl? Atsakymą sužinosite pažiūrėję „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.5 

Jūsų Maištinga Siela