Darbas jaunimui. Kodėl sunku jaunimui susirasti darbo?

Sveiki,

Kodėl jaunimas negali susirasti darbo Lietuvoje? Susidūriau su šiuo sunkumu, o internetiniai straipsniai visi spiegia, kad jaunimas neturi darbo arba jo turi labai daug – žodžiu, visi su savo nuomonėmis, pasakysiu ir aš savąją ir pasidalysiu patirtimi. Vienas emigrantas lietuvis, na, jau karjerą šiokią tokią padaręs Vokietijoje prieš gerus metus juokėsi iš mūsų žalių lietuvių jaunimo būrio, kurie neturi patirties ir nori įsidarbinti. Šiandien jau kelinta para sėdžiu ir baladojuosi su CV (gyvenimo aprašymais) besiuntinėdamas ir beskambindamas į įvairias darbo vietas. Aišku, niekas net neklausia, ar turi diplomą, ar neturi – niekam tai nerūpi, tavo artas metas universitete labai gerai tiks užpakaliui nusivalyti, bent jau dėl to buvo verta mokytis. Esmė – ar turite darbo patirties? Neturiu! Iš kur Tu ją, bomželi jaunas, turėsi, jei niekas jos nesuteikia!? Juokėsi iš manęs tas lietuvių vokietukas. Sako – tik Lietuvoje gali būti tokia padėtis pro ašaras.

Įvairios įmonės ir organizacijos, kurioms reikia darbo, kad ir pačiai valytojai – reikalavimas vienas – darbo patirtis bent vieneri metai. Net pradedančioji valytoja turi turėti darbo patirties. Iš kur ta tendencija ir tinginystė atėjo neapmokyti žmogaus? Juk žmogus negimė iškart, kad mokėtų naudotis kasos aparatu ir neišlindo iš gimdos su latekso pirštinėm ir valymo priemonėmis. Toks jausmas, kad darbdaviai tiesiog tingi, jiems reikia gero darbinio arklio, kuris greitai ir veiksmingai pakeistų benusibaigiantį seną kuiną ratuose. Pagrindinė mano problema ir yra, kad visus mano darbus nušluoja atėję žmonės, kurie turi bent gramą patirties, o man belieka tik tikėtis, kad darbas iš dangaus nukris ir Dievas padės, bet...

...bet mes visi puikiai žinome, kad taip nenutiks. Taigi kokias problemas kelia šitokia situacija? Didelė jaunų žmonių bedarbystė, o nepasitikėjimas naujokais kelia dar ir kitą problemą – Lietuva pasidaro žentų kraštas. Ne paslaptis, kad darbus gauna visi giminaičiai ir draugai apie kokį nors riebesnį rangą užimantį asmenį. Pats esu neįtikėtinų dalykų liudininkas ir galiu pasakyti, kad aukštesnieji postai yra dažniausiai neiškovojami, o padovanojami. Jeigu neturi gero tėtuko, dėduko, kuris maltųsi versliuke ar Seime, tada gali dairytis tik paprastų darbų sąrašuose, o ten visi keliai užmūryti, nes esi žalias ir neturi patirties. Ir ką tai duoda? Tai duoda tai, kad jaunimas užsimerkęs perka bilietus į Vakarus ir emigruoja. Juos išstumia ne tik valstybė, bet ir patys darbdaviai. Sakau, emigruos žmonės tol, kol Lietuvoje liks tik tiek žmonių, kiek reikia, kad visi būtų sotūs ir dirbtų darbus.

Labai geras pavyzdys. Vienas toks studenčiokas, lietuvis ėjo Londone gatve ir ant prabangaus viešbučio rado skelbimą, kad čia reikalingas padavėjas. O padavėjas tokiame viešbutyje, kurių žvaigždučių neturi net Lietuva, sau užsuko ir gavo darbą, apvilko jį smokingu ir pradėjo dirbti. Lietuvį nuo gatvės! O čia, mano mama norėjo įsidarbinti indų plovėja eilinėje picerijoje, tai cirkas be pabaigos – kažkokie turai, etapai, pokalbiai, provokacijos, psichologinis spaudimas, motyvacijos melžimas, net juokinga, atrodo, kad dirbtų kokiame FTB ar slaptųjų failų būstinėje. Atsipeikėkite, čia gi tik indų plovėja! Londone lietuvį nuo gatvės paėmė dirbti prabangus viešbutis! Galima sakyti, tai atsitiktinumas, bet aš tuo netikiu, nes tai aiškiai rodo mūsų visų Lietuvoje gyvenančių žmonių padėtį. Daugiau nieko nebeturiu pridurti.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Mano vaivorų naktys" / "My Blueberry nights""

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mano vaivorų naktys“ (My Blueberty Nights) (2007 m.). Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas jau daugel kartų rodytas ir „Skalvijoje“ po festivalio. Ilgai vengiau šio filmo, nes bijojau, kad jis vėl obliuos meilės lentą, o ji ir tai jau nuobliuota iki skausmo, kad net darosi nebeįdomu, tačiau visgi po šitiek metų prisiverčiau antrą valandą nakties įsijungti šį filmą – ačiū mano nemigai! Ir patyriau beveik katarsį, nes filmas pasirodė puikus, tuoj paaiškinsiu kodėl.

„Mano vaivorų naktys“, nežinau, kodėl lietuviai pasirinko versti „vaivoras“, nors uogos spalva gal ir panaši, bet mano skurdžiomis anglų žiniomis blueberry yra mėlynė, bet jūs suprantate, kaip dviprasmiškai skamba mums „Mano mėlynių naktys“, dar pagalvos, kad kažkas kažką per naktis tranko ir daužo. Nieko panašaus. Filmas neįtikėtinai turiningas, tėknus, puikus garso takelis, paprasta, bet iki širdies miela istorija, kuri kalba apie meilę gydančiai, pozityviai, neforsuodamas apie nelaimingos meilės skaudulius ir sopulius. Filme iš esmės nėra nieko šokiruojančio, nieko per daug intriguojančio ir gniaužiančio kvapo, bet būtent tas lengvumas sunkume, paprastumas nepaprastume, subtilumas ir pavergė mane. Gerai, nesitikėjau, kad filmas bus tokio mano skonio ir mane papirks.

Ryškiausia šiame filme, mano galva, buvo Natalie Portman, kuri sukūrė antraeilį aistringos lošėjos vaidmenį. Personažas man pasirodė labai charakteringas, toks aistringas ir rizikingas, tačiau juk mes žinome, kad visokius aistruolius vaidinti yra kur kas paprasčiau nei geros mergaitės kailį, kas ir buvo pagrindinė veikėja Elizebeta. Per visą filmą žiauriai norėjau to skanaus vaivorų (mėlynių) pyrago su ledais. Tų raktų istorijos, tiek subtilus naktiniai susitikinėjimai jaukioje kavinukėje ir šiaip, tokia miela filmo atmosfera, tokia gyvenimiška, kad pagalvoji – va jezus, juk ir tu norėtum taip gyventi, taip susipažinti, taip kalbėti, taip mylėti, taip jausti, taip suprasti, taip rizikuoti... Realybė kitokia, tačiau, ačiū Dievui, mes bent turime istorijas, siužetus ir filmus.

Neslėpsiu, man labai patiko šis filmas savo stilistika, aktoriais, pasakojimo pobūdžiu, muzika. Labai tinka žiūrėti naktį, vienam, prie žaliosios arbatos puodelio, trokštant iš personažo lėkščių bent kiek grybštelt ledų ir pyrago. Rekomenduoju gero, jausmingo, bet ne perdėtai saldaus, nebanalaus filmo mėgėjams.

Ir pabaigai, vieną mintis, pasakyta per filmą: „Kartais mes pasikliaujame žmonėmis kaip veidrodžiu, kuris charakterizuoja ir pasako mums, kas mes tokie. Su kiekvienu atspindžiu pradedu vis labiau pamėgti save.“

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Tikri pojūčiai" / "Tobulas jausmas" / "Perfect Sense"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti kino filmą, kuris atėjo į šių metų „Kino pavasaris 2012“ festivalį ir laikomas vienas iš žiūrimiausių favoritų – tai „Tikri pojūčiai“ (Perfect Sense) (2011 m.), kai kur filmas verčiamas tiesiog „Tobulas jausmas“, pastarasis vertimas, mano galva, kur kas geresnis, bet „Kino pavasaris“ kažkodėl nusprendė diktuoti savo vertimo bumą.

Šiaip bijojau žiūrėti šį filmą, nes Eva Green, kurią neseniai mačiau filme „Gimda“ sukėlė tokius keistai niūrius ir šiltai šaltus jausmus, jeigu būtų galima taip išsireikšti. „Gimdos“ atmosfera, maniau, kad dalinai persikels ir į šį filmą, nes aktorė mėgsta rinktis keistus vaidmenis su keistomis istorijomis, bet šis filmas pasirodė šiek tiek šiltesnis, kad ir pasakojantis apokalipsinę žmonijos istoriją, kaip dalinai ir „Gimda“, tačiau čia pajutau daugiau šilumos, pozityvumo, nei pačioje „Gimdoje“.

Smagu čia sutikti talentingą britų aktorių Ewan McGregor, „Mulen Rouge“ žvaigždutę ir kitų gerų filmų aktorių. Iš esmės filmas manęs kažkuo itin nenustebino – meilės istorija, kurią gaubia žmonija beprarandanti pojūčius. Iš pradžių uoslė, po to skonis, po to klausa, rega ir filmo pabaigoje telieka tik lytėjimas, vienas kito būvimas ir supratimas. Tikriausiai filmui jau nebepavyktų užfiksuoti, kas dedasi praradus paskutinį žmogaus pojūtį, nes tai tikriausiai lieka už kadro, būtent paskutinis kadras mane labiausiai ir sujaudino, kad net norėjosi kažką apsikabinti šalia, nes bijojau, kad nebegirdintis, nebematantis, nebeužuodžiantis, nebejaučiantis skonio nieko nebeturėsiu ir nieko nebesutiksiu. Bandau vis įsivaizduoti ir įsivaizduoti, koks tada žmonijos bendras gyvenimas liktų, jeigu beliktų tik lytėjimas? Sunkiai įsivaizduojamas.

Iš esmės filmo idėja ir efektas labai sveikintini, kadangi jie nuteikia labai pozityviai ir darniai vertinti ir džiaugtis gyvenimu, mėgautis juo ir mėgautis buvimu, nes kiekviena diena ir patirtas pojūtis, jausmas yra kaip stebuklas – aiški ir paprasta tiesa nuo senų senovės, sakytum, banaliau ir negali būti, bet tai, ką perteikia kadrai, praradimai ir kiti dalykai, keista, bet žmones dar labiau suriša, o ne atskiria, atvirkščiai, nei buvo vaizduojame J. Samarago romano ekranizacijoje „Aklumas“, kuriame apanka visas pasaulis ir visi sužvėrėja. Manau, tai puikus, geras filmas ne tik kino gurmanams, bet ir šiaip kaip didaktinė medžiaga depresijos sergantiems žmonėms, kurie nori mirti, išnykti. Reikia tik atsidurti ant tam tikros ribos, kad suprastum, kaip iš tikrųjų myli ir vertini gyvenimą ir jame esančius žmones, nors galbūt jų ir nepažįsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytėjimas" / "The Shining"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti jau legenda ir tikra kino klasika tapusį Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas“ (The Shining) (1980 m.). „Plačiai užmerktos akys“ režisierius prieš trisdešimt metų sukūrė tikrą šoką pagal Stiveno Kingo romaną „Švytėjimas“. Jau ne vieną Kingo romanų ekranizaciją esu matęs – „Širdys Atlantidoje“, „Kristina“ ir t.t. Šis filmas, kurį kažkada mačiau vaikystėje ir kėlė pagarbią baimę, šįkart man labiau susižiūrėjo kaip trileris nei siaubo filmas.

Taip, filmas neabejotinai padėjo naujus pamatus siaubo filmo industrijoje, nes jame buvo panaudota naujų siaubą keliančių elementų, tačiau filmas pernelyg manęs šįkart nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad prieš kokius 20 metų, tai galėjo išversti iš klumpių nieko nemačiusius veidelius. Iš tikrųjų filme nemažai ir mistinių elementų, vaiduoklių, iliuzijų, kurie persipina su realybe, bet jie manęs kažkodėl negąsdino. Daug kylančios įtampos, bet ji kažkur nuslūgsta, laukiant, kol vyras paims kirvį ir galiausiai sukapos savo šeimą.

Tuoj būsiu apkaltintas tuo, kad nevertinu mūsų klasikos, bet tebūnie. Jeigu kas nors dabar sukurtų panašų filmą kaip „Švytėjimas“, jis, galvą guldau, kad neturėtų tokio pasisekimo kaip kadaise. Smagu ir vėl buvo sutikti jauną ir žavų Jack Nicholson‘ą, kuris po šio vaidmens tikriausiai užsitraukė amžinojo blogiuko vaidmens įvaizdį, kurį dar tame pačiame dešimtmetyje pakartos su „Istvuko raganomis“, bei nusitęs iki džokerio vaidmens „Betmene“. O jam labai prie veido tinka būti tokiu demonu, nes antakiai primena tikrą velnią. Išties puikus aktorius savo energetika ir išvaizda.

Sunku kažkaip rekomenduoti šį filmą, nežinau kam. Kino gurmanams, kurie galbūt nematė? Galbūt. Žvilgsnis į visai modernų siaubo filmo žanro plėtotę devinto dešimtmečio pačioje pradžioje, besidomintiems kinu tikriausiai privalu pamatyti šedevru laikomą „Švytėjimą“. Tie, kurie susidomėjote, galite pažiūrėti, nes šis filmas tikrai aplenkia daugelį šiuolaikinių siaubo skerdyninių filmų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Įsibrovimas" / "Trespass"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių filmą „Įsibrovimas“ (Trespass) (2011 m.). taigi garsioji Nicole Kidman ir Nicolas Cage grįžta į ekranus su trileriu. Iškart įtariau, kad filmas nebus itin sėkmingas, o pažiūrėjusiam visgi teko pagrįsti savo nuojautas. Dauguma lietuviškų komentarų apie šį filmą atsiliepė ne itin palankiai, bet filmas toli gražu nėra jau toks prastas. Jame radau pakankamai įtampos, rutuliojasi istorija, viskas lyg ir gerai išplaukia ir viskas pateisinama, tačiau kuriant pagrobimo filmą ir reikalavimo atidaryti seifą, na, tarkim siužetas, mano akimis, šiek tiek atgyvenęs.

Taip, čia susitinka du puikūs aktoriai, tačiau jų meistriškumą suryja pats trilerio žanras ir jie lieka vidutiniokai, tokius vaidmenis galėjo suvaidinti bet kuris vidutinis Holivudo aktorius. Tikriausiai aktoriai nutarė paeksperimentuoti, išmėginti kažką naujo, nes nesuvokiu kaip kitaip režisieriui Joel Schumacher pavyko prisikviesti tokius garsenybes.

Man asmeniškai filmas tokio pakankamai vidutinio lygio su ne itin intriguojančiu įvykiu, tačiau ir ne itin nuobodžiu. Susižiūrėjo kaip eilinis vidutinis trileris. Kas gero, tai kad vėl pamačiau Nicole Kidman ir šiek tiek patyriau įtampos, o daugiau iš filmo nieko neliko, tik kažkokie pelenai. Tikriausiai po metų net vėl teks atsiversti šį įrašą, kad sužinočiau, kaip vertinau šį filmą.

Bet jeigu visgi nuspręsite filmą žiūrėti, jis nėra visiškas idiotiškas šlamštas, kokiam nuobodžiam vakarui visai gal ir tiks. Šeimos tragedija, kai užpuolikai atėjo jų apiplėšti su tikslu nušauti, galiausiai patys tarpusavyje susirieja ir vienas kitam ištaško smegenis. Man visame tame trūko tik kažkokio finalinio akcento, užbaigtumo, nes išbėgus iš degančio pastato taip ir baigiasi filmas, kažkaip labai jau neholivudiškai, bet ir nelabai originaliai. Trūko apibendrinimo tolesniuose šeimos santykių etapuose.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 37/100
IMDb: 5.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kankiniai" / "Martyrs"

Sveiki visi,

Šįkart labai trumpai apie man rekomenduotą ale puikų siaubo filmą „Kankiniai“ (Martyrs) (2008 m.) Tai bendras prancūzų ir kanadiečių darbas, bet toks jausmas, kad žiūrėjau kažkokį eilinį japonų ar Korėjos siaubo filmo nesusipratimą, nes braižas labai panašus – daug nesusipratimų, daug beprasmybės, daug nepaaiškintų dalykų ir kažkokių nesuvokiamų spragų. Iš esmės, net nežinau, kodėl čia rašau apie šį filmą, gal dėl to, kad atrasite įrašą ir suprasite, kad šio filmo geriau nežiūrėti, nes ji paprasčiausiai nevertas laiko.

Filmas primena kažką panašaus į „Pjūklą“, kažkokį sunkiai paaiškinamą organizaciją, kuri kankina žmones, nes nori iš jų išgauti mirties paslaptį ir bla bla bla... Žodžiu, filmas prisodrintas sunkiai suvokiamų skerdynių, kraujo, smurto ir mušimo. Nežinau, kur čia tas siaubas, nes mistikos elementų – nulis, aktorių žavesys – nulis, siužetas – nulis, intriga, kuri lyg kažkur veda, bet iš tikro manęs nenuvedė niekur – nulis. Jeigu patinka eilinė serija „Pjūklas“, tai kodėl nepažiūrėjus ir „Kankinių“? Kas žino, gal darni ir puiki amerikiečių šeima iš tikrųjų savo spintose slepia duris į rūsius, kur laikomi ir kankinami žmonės tam, kad galbūt kažką papasakotų apie mirtį. Nežinau, kame čia prasmė ir įdomumas, man asmeniškai lėkštas, blogo skonio ir totalaus šlamšto filmas. Tiesa, jei susigundysite, tai visgi gero žiūrėjimo.

Mano įvertinimas: 2/10
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela