Su šv. Kūčiomis ir Kalėdom - sveikinimai!

Sveiki, brangieji,

Štai dar vieneri metai... Ir vėl Kalėdos, ir vėl Kūčių vakaras. Man šie metai buvo persitvarkymo ir naujos rikiuotės pradžia, naujo etapo, Renesanso pradžia. Kur kas geresni ir sėkmingesni nei 2012 – ieji, tačiau taip pat pareikalavę nemažai ištvermės, susitelkimo ir naujų savęs patikėjimo resursų. Visgi džiaugiuosi šiais metais. Būtent šiandien sėsdamas pas mamą prie Kūčių stalo galvosiu apie šiuos stebuklingus persitvarkymo ir permainų metus kaip apie naujas galimybes, kuriomis privalau pasinaudoti, galvosiu apie žmones, apie draugus, artimuosius, pačius pačiausius. Jie visada yra kažkur šalia. Tai nuostabu.

Tikiuosi, kad ir Jums Kūčių vakaras bus savo bendrystės su viskuo, kas egzistuoja, apmąstymo pradžia, galiausiai kažkoks tylus ir gilus džiaugsmas, kad užtenka tiek, kiek yra šalia tavęs – juk kartais daugiau ir nereikia. Čia ir dabar. Ir tai yra nuostabu.

Negalvoju apie dovanas, nes jų nedovanoju, geriau padovanosiu savo laiką patiems pačiausiems, padovanosiu mintį ir šypseną. Man nė kiek negaila negauti nė vienos dovanos, nors jų šiemet neišvengta, bet žinau, kad nėra didžiausio džiaugsmo nei suteikti kažką kitam, nei pačiam gauti. Tad linkiu nesikrimsti, o tiesiog atiduodi save kitiems, nes tik taip šiandien matau šio pasaulio, gyvenimo ir savęs įprasminimą. Galų galiausiai, kas mes esame vieni be kitų, jei ne dovana, kartais sunki dovana, tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, kokie mes – džiugūs ar paniurę. Linkiu atrasti ramybę, susitaikymą su savimi, pasauliu ir galiausiai visa Visata. Būkite sveiki ir NEBIJOKITE BŪTI GERI SAU IR KITIEMS. 

Su šypsenomis ir geriausiai linkėjimais –

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsikerojimas" / "Lantana"

 

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Įsikerojimas“ (Lantana) (2001), kuri buvo kuo puikiausiai sutikta kino kritikų ir neblogai įvertinta pačių žiūrovų. Šią juostą ne kartą galėjote išvysti TV ekranuose, bet dabar po seanso galvoju, kad filmas visgi patiks ne visiems, netgi rimtesnio kino mėgėjams.

Filmas „Įsikerojimas“ pasakoja vidutinio amžiaus santykių istorijas, kurias sudrebina suvokimas, kad viskam atėjo tokia monotoniška erozija ir žūtbūt reikia kokių nors permainų. Herojai stengiasi ištrūkti iš savo nusidėvėjusių santykių rato ir metasi į tokius kraštutinumus, kad susiranda meilužius. Tai pakankamai gyvenimiška juosta, jausenos, emocijos, laiko ir gyvenimo poslinkis – tai jau gan brandaus žmogaus pasaulis ir jaunimui, ir tiems, kurie dar nesulaukė trisdešimties (toks kaip aš), filmas gali pasirodyti pernelyg neaktualus. Tačiau man patinka nagrinėti žmogaus gyvenimo periodus ir vidutinio amžiaus krizė, santuokos krizė, seksualumo paieškos, naujo įkvėpimo resursai yra tai, kas mane labai domina ne tik kine, bet ir apskritai mene.

Filmas – tai puiki santykių studija, nors jame esamų štampinių vietų, kad ir ta psichologė – psichiatrė, analizuojanti kitų santykius. Filmuose jau taip esama, kad tokios personos pačios nesugraibo po savo santykius ir dažnai prieina kryžkelę, nebepajėgia padėti kitiems, kai pačių gyvenimas griūva. „Įsikerojimas“ taip pat neapsiriboja personažų trintimis ir kraštutinumais, bet jis apipintas ir kriminaliniais nutikimais, kurie juostą padaro dar įdomesnę, aistringesnę, vingresnę. Filmas priminė kitas panašias matytas juostas, viena iš tokių tai „Adaptacija“ (2002), jeigu pastaroji patiko, tai, manau, jog ir ši vidutinių santykių krizių analizė su detektyviniais prieskoniais turėtų kuo puikiausiai sulįsti. Man iš esmės juosta patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Vercors "Silva"

Sveiki,

Paskutiniosiomis dienomis mano galvą buvo užgulusi didžiulė ugniaplaukė lapė, taip galiu apibūdinti į lietuvių kalbą išverstą prancūzų rašytojo ir dailininko Vercors (tikras vardas Jean Brullero) romaną „Silva“ (pranc. Sylva), kuris gimtojoje šalyje pasirodė 1961 metais, o į lietuvių kalbą buvo išverstas ir pristatytas 1998 metais „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ knygų serijoje, kurią kadaise leido leidykla Alma Littera.

Iš tikrųjų apie šios knygos serijas nuolat kilo ir dar tebekylą diskusijų, apie jų vertimo kokybę ir t.t., tačiau aš asmeniškai vertinu visą seriją tikrai palankiai ir ketinu surinkti visas šios knygos seriją. Kol kas sekasi tikrai neblogai. Vercors romanas „Silva“ yra laikoma alegorine pasaka, sakytume, koks „Mažasis princas“, tačiau drįsčiau dėl šito pasiginčyti. Taip, kūrinys turi magiško realizmo apraiškų, bet tokį kūrinį galbūt labiau priskirčiau tai knygų nišai, kuri balansuoja tarp Maruez‘o kūrybos ir G. Orwelio, būtent „Silva“ yra ta vizija, per kurią nagrinėjami socialiniai ir prigimtiniai žmogaus klausimai, ieškoma žmogiškumo genezės.

Romanas prasideda gana neįprastai – medžioklė, skalikai vejasi lapę, kuri pavirsta moterimi. Per visą knygos liniją, vyksta labai intensyvus psichinis vystymosi procesas, kurį išgyvena Silva, jos sąmonė evoliucionuoja tūkstantmečiais, todėl romanas atrodo tarsi paralelinė gamtos ir psichologijos studijos, suvokiant visus šiandieninio žmogaus savivokos procesus. Pagrindinis herojus Bonis, kuris iš pradžių įsimyli žvėrišką Silvos prigimtį, nuolatos svarsto, kaip jis myli šią būtybę – ar kaip tėvas, ar kaip vyras? Į apylinkes grįžta sena jo draugė ir pirmoji meilė Dorotė, kuriai Londono gyvenas nenusisekė, tačiau Bonis dar nežino, kad Dorotė yra įklimpusi į narkotikų liūną. Vyksta dviejų moterų evoliucijos etapai – Silva žmogiškėja, o Dorotėja pamažu ima atsisakyti savo žmogiškumo. Tai labai įdomūs psichologiniai procesai, kurie tik retais taškais polemizuoja su religija, bet iš esmės remiasi Darvino teorija. Ilgas prisitaikymo procesas, logiškai motyvuoti veiksmai, kūrinį tik sutvirtina ir padaro jį įtaigų, įdomų, jį gan lengva skaityti.

Tikriausiai skaitant ir dėliojant visas logines sekas, atsižvelgiant į socialinė raidą ir t.t., viskas atrodo įtikinama, išskyrus viena – lapė pavirto moterimi. Simbolis virto magiško realizmo įrankiu, nes dažniausiai lapė siejama su moters gudrumu ir mokėjimo prisigretinti, tačiau čia šito šabloniškumo nelieka, nes kūrinyje lapė simbolizuoja stačiai žvėrišką, ne tik žmogaus prigimtį, bet ir neišsivysčiusią sąmonę. Dar vienas įdomus dalykas buvo tai, kad autorius ne vienoje romano vietoje mąstydamas vartoją sąvoką „siela“, bet turi galvoje, kad siela ne kaip dvasios svertą, kuris žmogų skiria nuo žvėrių, bet kaip asmenybės, socialinio išsilavinimo ir etiketo mišinį, - žodžiu siela yra tai, kas susikuria visuomenės terpėje. Tai gan įdomus požiūris, nes daugelis rašytojų ir šiaip menininkų sielą laiko ne tik visuomenės sumodeliuotą asmenį, identitetą, bet ir dvasinę dalelę, metafizinę žmogaus formą, tai, kas gali atsiskirti nuo fizinio kūno.

 

Rašytojas Vercors (Jean Brullero) (1902 - 1991)

Iš esmės autorius daug kalba subtiliai apie žmogaus lytiškumą, nes herojai ne tik nuo savo psichologinių drebėjimų nepabėga, bet ir neaplenkia ir kūniškumo. Idealizmo esama kūrinyje taip pat nemažai, bet jis gan vienpusis, dėl to, kad viskas žvelgiama iš pagrindinio herojaus pozicijų t.y. per vyro sąmonės srautą, o čia aplinkui tiek moterų ir dar gundančioji bei mistinė Silva... Dar viena, gal kiek antraplanė kūrinio mintis – ar vyras gali sukurti, paveikti, įdiegti į moters kūną savo moters idealo vaizdinį ir jį realizuoti. Visos knygos eigoje neapleidžia jausmas, kad Silva yra labai pažeidžiama, ji yra kaip maišas, į kurį galima prigrūsti visko, ko trokšta vyriškos ambicijos. Herojus visgi atrodo garbingas, stengiasi pasipriešinti savo instinktams ir spekuliacijomis, ir nujausdamas, kad negalės tinkamai kaip vyras formuoti ir vertinti Silvos evoliucijos, pasiteikia moterišką logiką – atsvara yra prižiūrėtoja Neni. Sukurti sau moterį vergą, apie tai mąsto herojus: „o tuo pat metu galėsiu laikyti tokią gyvenimo draugę, kokios, bent jau slapta, yra troškęs kiekvienas vyras: santūrią, ištikimą, koks gali būti šuo...“ (p. 79).

Visas kūrinys yra grožinė literatūra, kuri ieško ribos, tai ribinė literatūra, kur prasideda žmogiškumas, kur prasideda siela ir kur ji pasibaigia, kaip vyksta savęs ir pasaulio pažinimo procesai. Taip pat nemanau, kad Vercors simpatizuoja žmogiškumui ir civilizacijai, priešingai, gal kiek žvelgia niūriojo egzistencialisto akimis ir suvokia, kad mąstanti būtybė suvokia savo skilimą, savo neutralumą, laikinumą, savo atskirtį nuo gamtos pasaulio. Tas žinojimas, skilimas tampa herojui tikra našta, ta našta evoliucijos procese užgrius ir Silvą.

Knygos pabaiga taip pat alegoriška, nes moteris pagimdo lapiuką. Šitą vėlgi galime priimti kaip magišką stebuklą, bet visgi protaujantis skaitytojas, manau, tai priims kaip naujos būtybės atėjimo į pasaulį alegoriją t.y. juk kūdikis turės pereiti visus evoliucijos kelius, kokius praėjo Silva – mokytis vaikščioti, kalbėti, elgtis prie stalo, skaityti... Jis iš žvėriuko privalės evoliucionuoti ir tapti žmogumi. Mes visi daugiau ar mažiau ateiname nemokėdami nieko ir viską įgyjame iš žmonių, iš auklėjimo ir galiausiai tampame žmonėmis. Romanas „Silva“ yra neblogas kūrinys einantis tomis žmogiškosios atskirties ir susijungimo ribomis, bet visko iki galo nenubrėžiantis. Galiausiai kyla klausimas – argi tai nubrėžiama?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Augustė feat. I.S.E. - Shameless Queen

 

Sveiki,

Šiandien svečiuojasi iš labai ilgos pertraukos sugrįžusi lietuvių atlikėja Augustė Vedrickaitė, kuri ilgai besiblaškiusi tarp Norvegijos, meilės, paieškų pagaliau vėl panoro sugrįžti į muziką ir, regis, jos ambicijomis netikėti negalima. Po tikrai puikaus albumo „Apnuoginta“ (2006) atlikėja savęs neprievartavo ir naujų albumų nebepateikė. Retkarčiais šmėkštelėdavo projektuose, įvairiuose koncertuose, tačiau rimtesnio scenoje užsibuvimo nebuvo. 

Augustė kuria puikias anglų kalba dainas, viena mano mėgstamiausių buvo daina „So What“, kuri buvo įėjusi į albumą „Apnuoginta“. Regis, atlikėja visgi pasičiupo šią aukso žuvytę ir tai, sakyčiau, yra labai gerai, nes tokio tipažo, balso ir stiliaus atlikėjų, kurie prilygtų skandinaviškai muzikai ar net pasaulinio masto atlikėjams mes, deja, neturime. Jurgos Šeduikytės proveržis jau pasibaigė, o nuolatinių, kurie pretenduotų į didžiąją sceną su puikiais kūriniais, deja, neturime. Į Augustę žvelgiau visada palankiai, dėl to, kad ji geba dainuoti puikias balades ir klubinę muziką. Naujasis jos kūrinys vadinasi „Shameless Queen“, kuris truputį man primena naujausią Britney Spears gabalą „Work B**ch“, o spauda jau pakrikštijo kaip gėjų, lesbiečių ir transeksualų mados propagavimo stilių. Aišku, to galima įžvelgti, bet suabsoliutinti nedrįsčiau, visgi vaizdo klipas nėra kažkuo labai jau ypatingas, tačiau jis neprastas, įdomus... Tai pirmasis atlikėjos vaizdo klipas ir tikriausiai nebloga pradžia link naujojo albumo kūrimo.

Naujasis kūrinys skamba, bent jau man, iš pradžių gan sunkokai dėl klubinio ritmo, tačiau ausys greitai pripranta ir tik dainos pabaigoje visgi pasakai – „o, visai geras!“ Daina europinio masto, netaikanti į lietuviškos pop muzikos padanges, o tos ambicingumas, tokia raiška ir kūryba man labai priimtina. Pasiklausykime ir pasižiūrėkime naująjį Augustės vaizdo klipą:

Jūsų Maištinga Siela

 

Šios dienos daina: Natalia Oreiro "Todos Me Miran"

Sveiki,

Šiandien „Šios dienos daina“ rubrikoje svečiuojasi mūsų kraštuose jau šiek tiek primiršta argentiniečių aktorė ir dainininkė Natalia Oreiro, kuri šį mėnesį, prieš pat Naujuosius, kaip tik daro muzikinį turą po Rytų Europą. Atlikėja kaip visada buvo audringai sutikta Rusijos estrados, taip pat atlikėja svečiavosi kaimyninėje Lenkijoje, kur Varšuvoje pasitiko patys aistringiausi jos gerbėjai. Regis, atlikėja vėl grįžta į muzikinį pasaulį, kurio lyg ir buvo atsisakiusi dėl vaidmenų kine ir motinystės atostogų. Rusijoje ji ant scenos atsivedė ir savo kelerių metų sūnelį ir atliko dainą visų gerbėjų akivaizdoje...

2002 metais buvo pasirodęs jos albumas „Turmalina“ – tai trečiasis ir kol kas paskutinis atlikėjos studijinis albumas, parduotas beveik 2 milijonų tiražu. Kol kas nekalbama apie ketvirtą atlikėjos albumą, bet atlikėja vis drąsiau ir drąsiau pasirodo su naujomis dainomis, viena iš tokių, kuri nuskambėjo naujausiame jos seriale „Solemente Vos“ daina – „Todos Me Miran“ (Visi mane nužiūri). Šiai dainai taip pat sukurtas įspūdingai seksualus vaizdo klipas, kuris patvirtina, kad Natalia Oreiro ne tik, kad nekita pasenti, bet atvirkščiai, ji pulsuoja savo moteriškumu, įspūdingomis po gimdymo susigrąžintomis kūno formomis. 

Naujo stiliaus daina pulsuoja roko atgarsiais, Lotynų Amerikos ritmais, elektroninės gitaros garsais. Daina gal ir nepatiks kiekvienam, bet dėka puikaus vaizdo klipo ir skambumo, man ši daina tiek vizualiai, tiek garsais vis labiau ir labiau patinka, todėl dalinuosi.

Natalia Oreiro – Todos Me Miran

Jūsų Maištinga Siela