Serialas: "Juodoji gražuolė" / "Cabecita" (TV 1999-2000)

 

Serialas per LNK buvo rodytas maždaug po 2000 pavadinimu „Juodoji gražuolė“, nors originalas vadinasi „Cabecita“ (išvertus „Paukštelis“) (1999–2000) yra vienas iš „Telefe“ studijos kūrinių, puikiai iliustruojantis Argentinos televizijos „aukso amžiaus“ produkcijos braižą. Serialas buvo kuriamas siekiant suderinti intensyvų dramatinį pasakojimą su kasdiene, žiūrovams atpažįstama buitimi. Pagrindiniu prodiuseriniu akcentu tapo trijų skirtingų erdvių – nuomojamo kambario (pensijos), degalinės ir prabangios Nuñez Zamora šeimos vilos – sąveika, kuri leido suformuoti dinamišką siužeto tėkmę, įtraukiančią tiek socialinės dramos, tiek komedijos elementus.

 

Produkcijos sėkmę lėmė puikiai sukomplektuotas aktorių ansamblis, kuriame susipynė jaunosios kartos žvaigždės, kaip Agustina Cherri ir Alejo Ortiz, su patyrusiais Argentinos teatro ir televizijos grandais, tokiais kaip María Rosa Gallo ar Antonio Grimau. Šis kartų derinys leido serialui išlaikyti aukštą vaidybos kokybę ir pasiekti platesnę auditoriją. Filmavimo darbai, vykstantys Buenos Airėse, suteikė serialui autentiškumo, o degalinės kavinė tapo pagrindiniu susitikimų centru, kuriame natūraliai susipindavo turtingų ir nepasiturinčių veikėjų likimai.

 

Konkurencija su tuo metu rodytais serialais, ypač su milžiniško populiarumo sulaukusiu „Laukiniu angelu“ (Muñeca brava), buvo itin intensyvi. Nors Natalia Oreiro serialas dominavo dėl savo nevaržomos energijos ir ryškaus pagrindinės herojės charakterio, „Cabecita“ sėkmingai rado savo nišą, siūlydama žiūrovams kiek gilesnį socialinį pjūvį bei didesnį dėmesį keršto ir šeimos paslapčių temoms. (Įdomu tai, kad Natalios Oreiros „Laukinio angelo“ personažas vienoje serijoje „Juodosios gražuolės“ irgi pasirodo). Tai nebuvo tiesiog „laukinė“ komedija, o labiau struktūruota drama, kurioje humoras buvo naudojamas kaip atsvara veikėjų išgyvenamoms kančioms.

 

Kalbant apie populiarumą, Argentinoje serialas pasiekė savo tikslą – „Telefe“ sugebėjo išlaikyti lojalią auditoriją visą transliacijos laikotarpį. Nors „Juodoji gražuolė“ ne visada buvo įvardijama kaip pats garsiausias eksporto projektas pasauliniu mastu, jis tapo svarbia Argentinos televizijos kultūros dalimi.

 

Titulinė serialo daina, atliekama pačios pagrindinio vaidmens atlikėjos Agustinos Cherri, tapo neatsiejama prekės ženklo dalimi. Muzikinis apipavidalinimas buvo kruopščiai derinamas prie dramatinės serialo nuotaikos, sustiprinantis žiūrovų emocinį prisirišimą prie pagrindinių veikėjų. Būtent garso takelio ir vaidybos sinergija leido serialui išlikti įsimintinu net ir praėjus daugybei metų po jo premjeros.

 

Galiausiai „Juodoji gražuolė“ produkcija parodė, kad Argentinos televizija 10-ojo dešimtmečio pabaigoje sugebėjo meistriškai balansuoti tarp populiariosios kultūros reikalavimų ir kokybiško scenarijaus reikalavimų. Serialas sugebėjo paliesti aktualias temas – socialinę diskriminaciją bei asmeninę kovą už orumą – išlaikydamas lengvai vartojamą telenovelės formatą. Tai buvo techniškai stiprus, kruopščiai režisuotas projektas, įtvirtinęs Argentiną kaip vieną lyderiaujančių televizijos turinio kūrėjų Lotynų Amerikoje.

 

SERIALO „JUODOJI GRAŽUOLĖ“ SIUŽETAS

 

Serialo „Juodoji gražuolė“ idėja rėmėsi klasikinio „pelenės“ tipo siužeto adaptacija, įpinta į realistinį didmiesčio gyvenimo kontekstą, kur socialinė nelygybė tampa pagrindiniu konflikto varikliu. Kūrinio ašis – paprastos merginos, kilusios iš provincijos, akistata su dideliais pinigais, galinga šeimos imperija ir ją lydinčiomis intrigomis. Pagrindinis serialo tikslas buvo parodyti, kaip atkaklumas ir orumas leidžia išlikti savimi net ir tada, kai aplinka, vadinanti tave „cabecita“ (niekinamu terminu, apibūdinančiu paprastą darbininką), nuolat bando sugniuždyti.

 

Pagrindinį vaidmenį seriale atliko charizmatiškoji Agustina Cherri, įkūnijusi Lucíą Escobar – jauną merginą, kuri dėl susiklosčiusių aplinkybių yra priversta palikti savo gimtąjį kaimą ir ieškoti laimės sostinėje Buenos Airėse. Jos partneris, įkūnijęs Estebaną Zuluagą, buvo aktorius Alejo Ortizas. Jų duetas tapo emociniu serialo inkuru, aplink kurį vystėsi meilės, išdavystės ir asmeninio apsisprendimo dramos. Šalia jų ekrane pasirodė gausus būrys patyrusių aktorių, tarp jų María Rosa Gallo, Norberto Díaz ir Antonio Grimau, kurie savo vaidmenimis suteikė serialui reikiamo svorio bei dramatizmo.

 

Siužetas prasideda Lucíos tėvo konfliktui su vietos valdžia, kuris priverčia merginą bėgti į sostinę pas tetą Coca, dirbančią abejotinos reputacijos įstaigoje. Ši gyvenimo posūkio stotelė tampa tramplynu į sudėtingą Nuñez Zamora šeimos pasaulį. Tuo tarpu Estebano, jauno vyro, vedamo keršto troškulio dėl tėvo savižudybės, kurį sukėlė Mariano Nuñez Zamora finansinės machinacijos, gyvenimas susipina su Lucíos. Estebanas, siekdamas įvykdyti savo planą, infiltruojasi į priešo šeimą, užmegzdamas ryšį su Mariano dukra Bárbara, tačiau jo jausmai Lucíai viską apsunkina.

 

Serialo veiksmas meistriškai suskirstytas į tris pagrindinius „polius“: vargingą, bet nuoširdžią pensiją, prabangią Nuñez Zamora dvaro aplinką ir degalinę, kuri tarnauja kaip neutrali susitikimų vieta. Degalinė seriale atlieka ypatingą vaidmenį – tai erdvė, kurioje susitinka skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, o darbuotojai, tokie kaip Tucánas, Yoli ir pati Lucía, tampa istorijos „ausimis“ ir „akimis“. Ši lokacija suteikia kūriniui humoro ir paprastumo, balansuojant tarp didžiųjų gyvenimo dramų ir kasdienių džiaugsmų.

 

Siužeto kulminacija sukasi aplink Estebaną, kuris privalo nuolat balansuoti tarp dviejų pasaulių – meilės Lucíai ir apgaulės, kuria jis siekia sunaikinti Mariano verslo imperiją. Lucía, tapusi Nuñez Zamora šeimos intrigų taikiniu, nuolat susiduria su diskriminacija ir pavojingais priešais, kurie bando įrodyti jos menkumą. Tačiau jos atkaklumas ne tik sukelia grėsmę Mariano ekonominiam imperijos stabilumui, bet ir atskleidžia visus šeimos paslapčių sluoksnius, priversdama veikėjus permąstyti savo vertybes.

 

Serialas taip pat pasižymėjo itin spalvingu antraeilių personažų galerija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka tokie veikėjai kaip Sofía, Nora, Lidia ar charizmatiškasis Rata. Jų buvimas užtikrino, kad siužetas niekada nepritrūktų įtampos, o komiškos situacijos, kurias įnešdavo Mirta Wons ar Roly Serrano įkūnyti personažai, leisdavo žiūrovams atsigauti po sunkių dramatiškų scenų. Visa tai sukūrė unikalų pasakojimo ritmą, kuris ne tik linksmino, bet ir priversdavo susimąstyti apie socialinę nelygybę bei tiesos paieškas.

 

Paskutinėse serijose „Juodoji gražuolė“ ne tik išsprendžia keršto ir meilės mazgus, bet ir parodo, kaip stipriai pasikeitė kiekvienas veikėjas per savo kelionę. Tai buvo daugiau nei meilės istorija – tai buvo pasakojimas apie atgailą, atleidimą ir tai, kaip žmogus, pradėjęs nuo visiško nebuvimo, sugeba pasiekti pagarbą ir laimę, sugriaudamas melą, ant kurio buvo pastatytas priešų gyvenimas. Būtent šis moralinis atpildas ir nuoširdus veikėjų augimas iki šiol išlaiko serialą kaip vieną įsimintiniausių 1999–2000 metų Argentinos televizijos projektų.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Laukinis angelas" / "Muñeca Brava" (TV serialas 1998-1999)

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu 10 dešimtmečio Lietuvoje rodytus TV serialus. Ir šįkart apie argentiniečių telenovelę „Laukinis angelas“, rodytą per BTV kanalą daugmaž iškart po 2000-ųjų, kurio, tiesą sakant, nežiūrėjau, bet šiek tiek atsimenu dėl atmosferos, dainų ir dėl to, kad namiškiai jį šiek tiek žiūrėjo. Šiame įraše sužinosite daugiau apie šį serialą, jo aktorius, produkciją, populiarumą ir t. t.

 

Argentinos televizijos istorijoje mažai kūrinių paliko tokį gilų pėdsaką kaip 1998–1999 metais kurta telenovelė „Laukinis angelas“ (ispn. Muñeca Brava), tapusi ne tik vietiniu fenomenu, bet ir viena sėkmingiausių visų laikų Lotynų Amerikos eksporto prekių. Šio kultinio serialo idėja ir scenarijus priklauso talentingajam Enrique Estevanezui, kuris sugebėjo meistriškai sujungti klasikinę Pelenės istoriją su tuo metu revoliucingu humoru bei stiprios, savarankiškos moters paveikslu. Serialas buvo kuriamas Buenos Airėse, o jo pasirodymas eteryje sutapo su didžiuliais pokyčiais Argentinos visuomenėje, todėl pagrindinės herojės Milagros maištingas būdas tapo gaiviu oro gūsiu tradiciniame, dažnai itin dramatiškame ir konservatyviame telenovelų žanre.

 

Pasirinkimas pagrindiniam Milagros vaidmeniui kviesti jauną urugvajietę Natalią Oreiro nebuvo atsitiktinis, mat kūrybinė grupė ieškojo aktorės, kuri spinduliuotų ne tik grožį, bet ir begalinę energiją bei berniukišką chuliganiškumą. Natalia tuo metu jau buvo kylanti žvaigždė, tačiau būtent „Laukinis angelas“ jai suteikė progą ne tik vaidinti, bet ir tiesiogiai prisidėti prie savo personažo kūrimo – sakoma, kad aktorė pati sugalvojo daugelį Milagros detalių, pavyzdžiui, raudoną kepuraitę su snapeliu atgal. Priešais ją iškilo Facundo Arana, vaidinantis turtuolį Ivo Di Karlo, kurio kandidatūra patvirtinta dėl jo romantiško žvilgsnio ir gebėjimo perteikti vidinį konfliktą tarp šeimos vertybių bei meilės merginai iš žemesnio socialinio sluoksnio.

 

Natalios Oreiro ir Facundo Aranos duetas ekrane pasižymėjo tokia neįtikėtina chemija, kad žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai tikėjo jų meilės istorija, nors realiame gyvenime aktoriai tebuvo geriausi draugai. Natalia įkūnijo Milagros, našlaitę, užaugusią vienuolyne ir dievinančią futbolą, o Facundo tapo įsimylėjusiu pleibojumi, kuriam teko perlipti per savo egoizmą. Ši pagrindinė pora tapo serialo stuburu, sugebėjusiu išlaikyti žiūrovų dėmesį per visas 270 serijų, kurios Argentinoje buvo rodomos kasdien, o kitose šalyse kartais skaidomos į dar smulkesnius fragmentus priklausomai nuo transliacijos tinklelio.

 

Siužetas sukasi aplink Milagros, pravarde Čoli, kuri įsidarbina tarnaite prabangiuose Di Karlo namuose, net nenumanydama, kad šio namo šeimininkas yra jos tikrasis tėvas. Tai klasikinė paslaptis, tačiau „Laukinis angelas“ išsiskyrė tuo, kad veiksmas vyko ne tik ašarų pakalnėse, bet ir diskotekose, futbolo aikštėse bei lūšnynuose, kur Milė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Serialas drąsiai laužė stereotipus, rodydamas pagrindinę heroję ne kaip auką, o kaip kovotoją, kuri neleidžia savęs žeminti nei turtingoms ponioms, nei pasipūtusiems vyrams, o tai pakerėjo ne tik namų šeimininkes, bet ir jaunąją auditoriją.

 

Kritikai „Laukinį angelą“ priėmė neįprastai palankiai, pabrėždami, kad tai nėra tiesiog „muilo opera“, o savotiška komedija su dramos elementais, pasižyminti greitu tempu ir šmaikščiais dialogais. Visuomenė Argentinoje ir už jos ribų tiesiog pamišo dėl serialo: gatvės ištuštėdavo transliacijų metu, o merginos masiškai pradėjo kopijuoti Milagros stilių – languotus marškinius, rišamus ant juosmens, ir tas pačias kepuraites. Populiarumas buvo toks milžiniškas, kad serialas buvo parduotas daugiau nei 80 šalių, tapdamas fenomenu tokiose vietose kaip Rusija, Izraelis, Lenkija, Čekija ir, žinoma, Lietuva.

 

Serialo sėkmė buvo neatsiejama nuo Natalios Oreiro muzikinės karjeros, nes būtent „Laukinis angelas“ tapo tramplinu jos debiutiniam albumui, pavadintam tiesiog „Natalia Oreiro“. Pagrindinė daina „Cambio Dolor“ tapo serialo vizitine kortele ir pasauliniu hitu, o jos vaizdo klipas, kuriame aktorė šoka su spalvingais kostiumais, nuolat sukosi muzikos kanaluose. Kitos dainos, tokios kaip „Me Muero de Amor“, taip pat buvo naudojamos romantiškiausioms scenoms įgarsinti, o tai leido aktorei per kelis mėnesius tapti tarptautine popmuzikos ikona, parduodančia milijonus albumų egzempliorių.

 

Lietuvoje šis serialas pasirodė kiek vėliau, 2000-ųjų pradžioje, ir buvo rodomas per BTV televiziją, kur greitai sumušė visus reitingų rekordus bei tapo neatsiejama popietės dalimi tūkstančiams lietuvių šeimų. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad Natalia Oreiro tapo bene dažniausiai minimu vardu Lietuvos pramogų spaudoje, o jos plakatai puošė daugelio paauglių kambarius. Serialo populiarumas skatino žmones mokytis ispanų kalbos, o diskotekose „Cambio Dolor“ tapo privalomu kūriniu, įrodančiu, kad tolima Argentinos kultūra lietuviams pasirodė netikėtai artima ir suprantama.

 

Įdomu tai, kad „Laukinis angelas“ turėjo didžiulę įtaką net ir vietiniam Argentinos verslui, nes seriale naudoti prekių ženklai, drabužiai ir net vietovės tapo turistų traukos objektais. Pavyzdžiui, prabangioji vila „Angelica“, kurioje buvo filmuojama didžioji dalis scenų, sulaukdavo minios gerbėjų iš viso pasaulio, norinčių bent akies krašteliu pamatyti vietą, kurioje Milė plovė grindis ir ginčijosi su Ivo. Be to, serialas buvo toks populiarus Izraelyje, kad ten netgi buvo sukurtas specialus žurnalas, skirtas tik „Laukiniam angelui“, o aktoriai buvo priimami su valstybinio lygio delegacijų pagarba.

 

Viena iš mažiau žinomų detalių yra tai, kad Facundo Arana serialo filmavimo pradžioje vis dar intensyviai grojo saksofonu metro stotyse ir mažuose klubuose, nes nebuvo tikras, ar aktoriaus karjera jam bus sėkminga. „Laukinis angelas“ galutinai išsprendė jo abejones, paversdamas jį vienu geidžiamiausių aktorių, tačiau meilę muzikai jis išlaikė visą gyvenimą. Taip pat kalbama, kad Natalios Oreiro personažas Milagros turėjo būti kur kas rimtesnis, tačiau pati aktorė įtikino režisierių leisti jai improvizuoti, todėl seriale atsirado tiek daug linksmų, kartais net absurdiškų situacijų, kurios suteikė kūriniui unikalų skonį.

 

Sąsajos su Lietuva tęsėsi ir po serialo pabaigos, kai Natalia Oreiro surengė koncertus kaimyninėse šalyse, o lietuviai organizuotai vyko į Rygą ar Varšuvą pamatyti savo dievaitės gyvai. Net ir prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo pirmosios serijos, vyresnė karta puikiai prisimena Milagros juoką, o jaunimas vis dar atranda šį serialą interneto platformose, žavėdamiesi jo paprastumu ir nuoširdumu. Galima teigti, kad „Laukinis angelas“ Lietuvoje buvo daugiau nei serialas – tai buvo tam tikros eros simbolis, atnešęs į pilką kasdienybę ryškių Argentinos spalvų ir aistros.

 

Telenovelės finalas buvo vienas žiūrimiausių įvykių Argentinos televizijoje, o paskutinė scena, kurioje Milė ir Ivo susituokia futbolo aikštėje, tapo legendine, nes ji puikiai atspindėjo visą serialo dvasią – meilės pergalę prieš visus socialinius barjerus. Nors vėliau buvo bandoma kurti perdirbinius įvairiose šalyse (Meksikoje, Indijoje, Portugalijoje), nė vienas iš jų nesugebėjo pakartoti originalo sėkmės, nes trūko tos unikalios Natalios Oreiro ir Facundo Aranos magijos. Serialas paliko neišdildomą pėdsaką ne tik televizijoje, bet ir muzikoje, madoje bei tūkstančių žmonių širdyse visame pasaulyje.

 

Galiausiai, „Laukinis angelas“ išlieka pavyzdžiu, kaip paprasta istorija, papildyta charizmatiškais aktoriais ir puikiu garso takeliu, gali suvienyti skirtingas kultūras ir tautas. Milagros personažas tapo emancipacijos simboliu, įrodžiusiu, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima išlikti savimi, neprarasti humoro jausmo ir rasti tikrąją meilę. Šis serialas visada bus prisimenamas kaip auksinis telenovelų amžiaus kūrinys, kuris net ir šiandien, žiūrint senus įrašus, sugeba sukelti šypseną ir malonų nostalgijos jausmą kiekvienam, kuris bent kartą gyvenime girdėjo „Cambio Dolor“ akordus.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Natalia Oreiro – Por verte otra vez [žodžiai / letras / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kiek metų šitai dainai? Man regis, ji iš kito pasaulio ar gyvenimo. O nutiko taip, kad jos klausydavausi paauglystėje, tą tai gerai pamenu, netgi iki šiol kažkur turiu argentiniečių ir urugvajiečių dainininkės ir aktorės Natalios Oreiro albumą „Turmalina“ kompaktinę plokštelę. Visai neseniai, visai atsitiktinai išgirdau po tiek daug metų ir vėl šį kūrinį. Suveikė sentimentai, nuotaika, prisiminimai ir t. t. Daina, kuri vadinasi „Por verte otra vez“ (liet. Vėl tave pamatyti) įtraukta į atlikėjos 2002 metų birželio 1 dieną pasirodžiusį trečiąjį studijinį atlikėjos albumą „Turmalina“. Daina dažnai skambėjo tuo metu Lietuvoje populiarioje muilo operoje „Kachorra“, kurią vertė pavadinimu „Laukinis angelas. Sugrįžimas“. Pastarasis pavadinimas tikriausiai dėl nostalgijos 1999 metais itin populiarumo sulaukęs „Laukinis angelas“ nostalgijos, tačiau šie argentinietiški projektai nėra vienas kito tęsiniai.

 

Visgi daina „Por vertre otra vez“ netapo itin dideliu hitu, jam nebuvo sukurtas vaizdo klipas. Įdomu tai, kad tai kartu atlikėjos paskutinysis solo albumas josios karjeroje. Taip, 2016 metais ji išleis „Gilda, No Me Arrepiento de Este Amor“, tačiau tai bus albumas skirtas tragiškai žuvusiais atlikėjai Gildai, kurią Oreiro suvaidino vaidybiniame filme perdainuodama jos dainas. Atlikėją, kiek pamačiau, dabar Lietuvoje bandoma gėdinti už stiprius ryšius su Rusija, į kurią dažnai skraido, vaidina, dainuoja, bet man regis, kad ji nelabai nutuokia, kokia tikroji Ukrainos ir Rusijos padėtis Europoje (visai kaip ir mes, lietuviai, skraidydami į Izraelį nelabai suvokiame Palestinos ir Izraelio reikalų) ir galimai ji stengiasi nepolitizuoti šių klausimų. „Turmalinos“ albumas pasaulyje parduotas beveik dviejų milijonų tiražu, Čekijoje albumas tapo auksiniu. Nežinau, kas dar galėtų klausyti šios dainos, kartos pasikeitusios, Oreiro jau kaip ir primišta, o dėl politinių niuansų dar ir padrabstoma purvais, bet dėl senų gerų laikų dalijuosi šiuo iki šiol gerai paklausomu kūriniu.

 

Natalia Oreiro – Por verte otra vez

[žodžiai / lyrics / letras]

 

Por verte después

De verte volar

Dispuesta a creer

Y que decidas regresar

Por verte otra vez

Por verte no más

Hoy vuelvo a caer

Otra vez

En este abismo sin final

Y no puedo renunciar al tiempo

Que queda en la nada

De lo que se acaba

Prefiero tenerte de nuevo

En mi cama

Que verme perdida

Y tan vacía el alma

Me muero por tenerte conmigo

Que todo es tan desierto y vacío

Para borrar el dolor en mi corazón

Sin ti la vida es un castigo

Me muero por tenerte conmigo

Y atar a tus errores los míos.

Y rescatar del fondo del olvido

Las ganas de amar

Las ganas de amar

Las ganas de amar

Por verte otra vez

Por verte no más

Hoy vuelvo a caer

Otra vez en este abismo sin final

Y no puedo renunciar al tiempo

Que queda en la nada

De lo que se acaba

Prefiero tenerte de nuevo

En mi cama

Que verme perdida

Y tan vacía el alma

Me muero por tenerte conmigo

Que todo es tan desierto y vacío

Para borrar el dolor en mi corazón

Sin ti la vida es un castigo

Me muero por tenerte conmigo

Y atar a tus errores los míos

Y rescatar del fondo del olvido

Las ganas de amar

Las ganas de amar

Las ganas de amar

Las ganas de amar

 

Maištinga Siela

Filmas: "Visiškai pakvaišusi" / "Re loca"

 Sveiki,

 

Vieno vakaro reginiu, prieš užmiegant ir praskaidrinant nuotaiką, tapo argentiniečių režisieriaus Martino Zaidelio (ar kartais ne lietuvių išeivių palikuonis? Ieškojau internete, bet nieko apčiuopiamo neaptikau) filmą „Visiškai pakvaišusi“ (ispan. Re loca) (2018), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Argentinoje ir visoje Pietų Amerikoje labai populiari aktorė Natalia Oreiro.

 

Filmas gal ir nėra toks geras, kokią puikią prisimenu Natalią Oreiro. Tiesa, nuo to karto, kai paskutinįkart kažką mačiau su ja kine ar seriale, nutekėjo nemažai vandens. Istorija absoliuti argentinietiška komedija, kuri laikosi ant moters, kuri artėja prie savo gyvenimo vidurio, stereotipų ir jų sulaužymo. Pilara, pagrindinė filmo veikėja, išsekusi ir nevykusius santykius su nevykusiu menininku užmezgusi, daug dirbanti jau antrą dešimtmetį reklamos kampanijoje, moteris, bet vieną dieną ją užgriūna nelaimės – visos vienu metu. Pilara slapta myli visai kitą vyrą, tačiau šis tuoj ves kitą... Žodžiu, melodramatiškumo nestinga. Galiausiai Pilara jaučiasi jau senstelėjusi, nebespėjanti kaip kadaise paskui naujoves, nebesuseka ir nebeišmano, kas vyksta internete ir kaip šiandien smarkiai progresuoja reklama...

 

Galiausiai vieną dieną ji, atseit atlikusi magišką užkeikimą, o iš tikrųjų vedina permainų troškimų, absoliučiai pasikeičia. Ji spjauna į geros moters įvaizdį, tampa įžūli, daro ką nori, keikiasi, meta darbą ir iškart tampa internetine žvaigžde. Iš vienos pusės filmas žaismingas, primenantis apie mūsų stereotipus, įsipareigojimus, kuriuos dažniausiai mes susikuriame ir bijome pokyčių arba dar baisiau – ką žmonės pasakys, todėl kenčiame. Iš kitos pusės filmas tiek paprastas ir primityvus, kad šioji idėja jau net nebe idėja, tai tik tiesiog dar viena ta pati parodija apie drąsią ir veržlią moterį, kuri nesusitaiko su pasaulio taisyklėmis. Filmas tuščias, laikosi ant klišių ir paprastų jau vienokiais ar kitokiais atvejais matytų situacijų parodijų. Jeigu atvirai, iš filmo nieko naujo nebesitikėkite, jis tiesiog absoliučiai nišinis. Tiesa, nors filmas ir vadinasi „Visiškai išprotėjusi“, bet iki tokio išprotėjimo kaip „Pagirios Las Vegase“ neišneša nė pro kur.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Natalia Oreiro – Natalia Oreiro [vinyl, vinilo, винил, LP orange in Russia only] (1998 album, edition 2022)

 
Informacija apie albumą: Natalia Oreiro – Natalia Oreiro [vinyl, vinilo, винил, LP orange in Russia only] (1998 album, edition 2022)

Šios dienos daina: Natalia Oreiro - Un Ramito de Violetas (Cecilia, Miguelichi López, Sole Gimenez versions)

Sveiki,

Esu keistų melodijų ir dainų mėgėjas. Bet kur kas man įdomesnės tos istorijos ir aplinkybės, kai vienokia ar kitokia daina priveda prie kitų melodijų ir dainų. Viena iš tokių yra – nesijuokite! – argentiniečių aktorės ir atlikėjos Natalios Oreiro daina „Un Ramito dė Violetas“ (liet. Puokštė žibučių), kuri buvo įtraukta į 2000 metais pasirodžiusį atlikėjos antrąjį solo albumą „Tu veneno“ (liet. Tavo nuodai). Užteko paklausyti vos dviejų sykių, kad kitos dienos dieną praniūniuočiau šią lopšinę primenančią dainą, net ėmiau abejoti, ar tai Oreiros daina, nes žodžiai skamba kaip eilėraštis.

Dėl vieno neapsirikau – tai tikrai ne Oreiros daina. Pirmąkart „Un Ramito de Violetas“ pasirodė 1974 metais ir ją pristatė ispanų atlikėja Cecilia (1948-1976), kuri po kelerių metų žiauriai žuvo automobilio avarijoje, sulaukusi vos 27 metų. Atlikėja buvo žinoma būtent dėl šios ją itin išgarsinusios dainos. Dainoje pasakojama apie moterį, kuri gyvena ilgus metus su nelabai mylimu vyru, kenčia jo išpuolius, tačiau kiekvieną lapkritį gauna slaptus meilės laiškus iš nepažįstamojo. Ji svajoja vieną dieną su juo susitikti ir išsiaiškinti, tačiau kaskart laiškai ateina be atgalinio adreso. Galiausiai dainos pabaigoje mes sužinome, kad tuos laiškus jai rašinėja jos pačios sutuoktinis...

Daina tapo tokia populiari, kad ji perdainuota vis kito atlikėjo kas kelerius metus, tad Natalijos Oreiro versija tėra tik viena versija iš daugybės. Internete aptikau ir tokių dainos versijų, neoficialių, kada atlikėjai dainuoja tiesiog gyvai gatvėse, įpindami tai salsos, tai pop, tai tango ritmus. Savo versiją 1996 metais įrašė ir itin garsus atlikėjas Julio Iglesias, kuris tiesiogiai ją dainavo su tuokart dar gyva esančia Cecilia. Siūlau tiesiog pasiklausyti pačių įvairiausių atlikimų ir versijų, galbūt ir jums patiks ši liūdna ir nostalgiška daina.

Natalia Oreiro versija:

Miguelichi López versija:

Sole Gimenez versija:

India Martinez versija:

Origina Cecilia versija:

Žodžiai / Lyrics

Un Ramito de Violetas

Era feliz en su matrimonio

Aunque su marido era el mismo demonio

Tenía el hombre un poco de mal genio

Y ella se quejaba de que nunca fue tierno

Desde hace ya más de tres años

Recibe cartas de un extraño

Cartas llenas de poesía

Que le han devuelto la alegría

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

A veces, sueña y se imagina

Cómo será aquel que tanto la estima

Sería un hombre más bien de pelo cano

Sonrisa abierta y ternura en las manos

No sabe quién sufre en silencio

¿Quién puede ser su amor secreto?

Y vive así, de día en día

Con la ilusión de ser querida

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

Y cada tarde, al volver su esposo

Cansado del trabajo, la mira de reojo

No dice nada porque lo sabe todo

Sabe que es feliz, así, de cualquier modo

Porque él es quien la escribe versos

Él, su amante, su amor secreto

Y ella que no sabe nada

Mira a su marido y luego calla

¿Quién la escribía versos?, dime, ¿quién era?

¿Quién la mandaba flores por primavera?

¿Quién cada nueve de noviembre?, como siempre, sin tarjeta

La mandaba un ramito de violetas

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Da-ray-ray, da-ray-ray

Laray-ra-rararay-ra

Jūsų Maištinga Siela