Filmas: "Juodoji našlė" / "Black Widow"

 Sveiki,

 

Kas gali supaisyti visus Marvel Studio serijos filmus? Tikriausiai tik tikri šios serijos gerbėjai ir užkietėję komiksų bei fantastinių veiksmo filmų gerbėjai. Nesu tas didysis seklys, kuris suvoktų visus šios studijos serijos dalis, atskiras ir besijungiančias į vieną „Keršytojų“ pasaulį, tačiau kaskart pažiūrėjęs Marvel serijos filmą lieku nustebintas to filmo didingumu, ambicijomis, specialiaisiais efektais, išvystyta istorija ir paliktomis emocijomis. 24-asis Marvel studijos filmas tapo „Juodoji našlė“ (angl. Black Widow) (2021), kurį režisavo režisierė Cate Shortland, o pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas Scarlett Johansson. Kiek supratau, į šį vaidmenį taikėsi Emily Blunt ir tikriausiai būtų gavusi vaidmenį, jeigu nebūtų įsipareigojusi kitiems projektams.

 

Taigi „Juodoji našlė“ pasakoja vienos iš „Keršytojų“ grupės super didvyrių, kuri taip ir vadinama Juodąja našle, o iš tikrųjų ji Nataša Romanoff. Filmas, kaip jau įprasta, kai Marvel skiria vienam šio sugalvoto pasaulio veikėjui, pradeda nuo pačios vaikystės ir baigiasi kokiu nors itin didingu ir labai svarbiu personažui įvykiu. Mažajai Natašai po antpuolio pavyksta su sese, mama ir tėvu pabėgti nuo ginkluoto išpuolio, tačiau netrukus jas atskiria nuo tėvų ir uždaro į sunkių kovinių apmokymų bazę. Galiausiai po daugel metų susitikusios seserys išsiaiškina, kad jomis manipuliuojama, kaip ir kitomis bazėse apmokytomis kovinėmis žudikėmis, nes joms įmontuojamos susinaikinimo ir paklusnumo programos, todėl seserys skuba jas išgelbėti, bet po daugel metų joms vėl teks susidurti su tariamais tėvais...

 

Iš tikrųjų paskutinis Marvel serijos filmas, kurį buvau matęs, atrodo, buvo „Juodasis feniksas“ ir jis man atrodė kur kas negyvesnis, o „Juodoji našlė“, kaip ir Tarantino filme „Nužudyti Bilą“, pagrindinė herojė, tiksliau pagrindinės herojės, nes Flonrece Pugh sukurtas Juodosios našlės sesers vaidmuo taip pat labai įspūdingai gyvas, atrodo žmogiškesnis serijos variantas. Nežinau kodėl, bet gal dėl to, kad veikėjos iš tikrųjų neturi itin kokių nors super galių, tik išlavintus kovos elementus ir stiprų kūną bei žmogišką troškimą turėti šeimą. Man šis filmas iš šios serijos kažkaip labiausiai virpa dėl žmogiškųjų faktorių ir čia mažiau to tokio ceremoniškumo, nors esama ir jo. Veikėjai kalba literatūriniais komikso lygio sakiniais, bando šmaikštauti, išsisuka iš bet kokių, regis, neįmanomų situacijų. Bet juk kitaip būti ir negali, nes juk tai Marvel pasaulis su savo dėsniais, dialogais ir logika. Kažkodėl kai kurie siužeto elementai man labai priminė serialą „Žudant Ievą“ (Killing Eve), bet visumoje tai ištirpsta, todėl atrodo, kad Juodoji našlė, nepaisant visko, yra labiausiai žmogiškas jausminiu pagrindu sukurtas serijos filmas. Bet ar geriausias ir įdomiausias? Sunku pasakyti, tačiau faktas, kad darbo įdėta daug ir jis ne prasčiausias.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiunglių kruizas" / "Jungle Cruise"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Jaume Collet-Serra per savo karjerą sukūrė ne vieną siaubo ir įtempto veiksmo filmą, pradedant anuomet šiurpinančiais „Vaško namais“, „Našlaite“ ir baigiant „Non-stop“ bei „Sekluma“. Kiek netikėta, kad iš tamsių juostų režisierius perėjo į spalvingą Disney stiliaus pasakojimą „Džiunglių kruizas“ (angl. Jungle Cruise) (2021). Dideliais pinigais ir spalvinga kinematografija pasižymintis filmas, sakyčiau, tinka nuo paauglių iki pačios senatvinės auditorijos.

 

Dviem pagrindiniais smuikeliais filme „groja“ visiems puikiai žinomi kultiniai „didelių projektų“ aktoriai t. y. Dwayne Johnson ir Emily Blunt. Ką naujo ir gero begali pasiūlyti Disney kino kompanija, kai jau pamažu pradeda atslūgti pasakų „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“ bei kitų atnaujintų versijų rodymai? Ogi „Džiunglių kruizą“! Istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, kai Vakarų civilizacija vis dar „serga“ mokslinėmis ekspedicijomis į egzotiškiausius pasaulio kampelius, o šiurpios kelionių gotikinės istorijos audrina skaitytojų vaizduotę. Ryžtinga ir apsukri daktarė Lilė pavagia paslaptingą strėlės antgalį, kuris yra Pietų Amerikos džiunglėse niekam nežinomos magiškos vietos raktas. Panaudojus raktą, bus galima, pasak legendos, gauti stebuklingo augalo, kuris pagydo bet kokias pasaulio ligas. Mokslininkė su broliu leidžiasi į pasaulio pakraštį ir čia susipažįsta su Amazonės upių baseino kruizo kapitonu, tačiau ant jų kulnų lipa godus vokietis, kuriam augalo reikia norint laimėti karą...

 

Žodžiu, turime visą siužetą su spalvingais veikėjais, pastarieji atitinka visus Disney stiliaus ir tokio žanro filmo veikėjų charakteristikas. Tvirta Lilę atstovauja feminizmui, nes dėvi kelnes ir geba išsisukti iš bet kokių aplinkybių ir dar įkrėsti į kailį piktadariams. Džiunglėse verkšlenantis homoseksualas galiausiai išmoksta muštis, o laivo kapitonas, kad ir koks raumeningas ir brutalus beatrodytų, iš tikrųjų yra altruistas romantikas, o ką jau pasakyti apie blogiuką vokietį? Visi veikėjai savo nesudėtingomis programomis tarsi išdrožti pagal tuos pačius Volto Disnėjaus animacinių filmų brošiūras iš XX amžiaus vidurio.

 

Nepaisant, kad viskas tarsi šabloniškame sapne, filmas nėra toks jau prastas. Man jis priminė vaikystėje matytos „Mumijos“ bei „Laros Croft“ filmų serijų mišinius, nes ta pati dvasia, polėkis, pasakojimo moduliacija, tik šiame filme viskas šiuolaikiškiau ir efektyviau, žvelgiant į visuminį technikos lygį. Visgi filmas didžiąją dalį yra bėgimas ir kliūčių barjerų įveikimas, todėl vaizdiniai itin ilgai išlieka dinamiški, atsipūsti lieka vos viena kita scena. Kas man patiko ir nustebino? Spalvos, Viktorijos laikų ekspeditorių dvasia (nors ji ir dirbtina) bei tam tikri siužetiniai „paturbinimai“, pavyzdžiui, konkistadorų dvasios įtraukimas kaip istorinių kontekstų praplėtimas ir pan. Visgi filmas ne iliustruotas mokslinis žurnalas, o tik butaforinė linksma interpretacija, leidžianti tiesiog kaip senais gerais laikais mėgautis tomis jau kadais išartikuliuotomis idėjomis, bet kartu patirti nuotykį. Kas pasakys, kad filmas nepavykęs? Pavykęs, jei atmesime šablonus ir nepradėsime jo nagrinėti po gabalėlį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys. Mobilizacija" / "The Suicide Squad"

Sveiki,

Absoliučiai neplanavau žiūrėti antrosios šios serijos filmo dalies „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ (angl. The Suicide Squad) (2021), kurį režisavo James Gunn. Pirmoji dalis, pasirodžiusi dar 2016 metais, iškart tapo kultine, o Eminemo dainelė iki šių dienų skamba kaip realus jo vaizdo klipas su visais spalvotais freak stiliaus filmo herojais. Tačiau esu nuolat veikiamas savo aplinkos, tad tenka į filmus leistis netgi tokius, į kuriuos neplanuoju.

 

Daug kas internete iš lietuvių deda šį filmą į šuns dienas, tačiau tenka pripažinti, kad antroji filmo dalis lygiai tokia pat šmaikšti, spalvinga, dinamiška. Viskas kuriama pagal tuos pačius komikso principus, kuriuose bandoma atskleisti šiaip jau blogiukų komikso personažų paprastai nematomą pasaulį. Šįkart iš kalėjimo išleidžiamos dvi savižudžių būrio pajėgos, kuriose galime atpažinti jau ir atskiro filmo apie šią personažę sulaukusią Qvynę. Filmo pradžia iškart patraukia savo humoru ir keistas veikėjais. Jau vien ko vertas Žebenkštis, kuris priminė Sidą iš „Ledynmečio“. Filmui pasibaigus, sušukau, kad būtent Žebenkštis vertas atskiro apie save filmo!

 

Daug kas nusivylė tikėdamiesi aštraus ir „rimto“ veiksmo filmo su sadistinėmis klasikinėmis manipuliacinėmis scenomis, todėl pradėjo rėkti, kad filmas primena parodiją. Vaikučiai, čia filmas ir yra tikrąja to žodžio prasme parodija! Parodijuojami klasikiniai superherojų filmai, jų altruistinės savybės išvirkščiai taikomos blogiukams, o štai Godzilą šįkart pakeičia iš kosmoso parskraidinta spalvota mega didžiulė vienaakė Jūros žvaigždė, šiaip jau iš toli primenanti vaikų vonios kempinėlę ar pakabutį-čiauškutį nuo kūdikio lovelės. O ką jau sakyti apie ryklį, arba žmogų-skritulį, kuris visur regi savo mamytę... Žodžiu, tai tikra superherojų parodija, tik šįkart pasaulį gelbsti kaliniai... Ar tai blogai? Tikrai ne, nes filmas pramoginio stiliaus, su labai primityvia užduotimi, kuri šiaip statoma jau mokykloje ant scenos: personažai turi įveikti problemą, tačiau kaip jie tai padarys, tai jau filmo kūrėjų sėkmės reikalas.

 

Visumoje filmą laikau sėkmingu, nes jis dinamiškas, šmaikštus, juokingas. Palieka nemažai idėjų, kuo būtų galima persirengti per bernvakarį ar Helovyną, ir visi tavo persirengimą atpažins, nes „Savižudžių būrys“ yra tas filmas, kuris prisideda prie masinės kultūros ir kino reiškinio, nestokodamas kompiuterinės technikos, karnavališkumo ir visiems pernelyg gerai suprantamo siužeto.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Geros knygos: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant", Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus". Madeline Miller "Achilo giesmė"

 

Sveiki,

 

Daug kas manęs prašė, ar neparduočiau už gerą sumą šių knygų. Anuomet. Prieš metus, dvejus ar trejus. Keista, nes būtent Madeline Miller knygą „Achilo giesmė“ iš krepšelio ištraukiau už 1 eurą 60 centų, išleistą „Tyto albos“, kad tokia pigi, pasijutau buržujis ir pasidėjau dėl grožio, nes pamaniau, kad ateity tikrai pravers antikiniai motyvai. Patikėkit, pravers jau netrukus. Dabar ją iš naujo perleido „Baltos lankos“. Abi versijas turiu. Tikiuosi greitu metu perskaityti, nes „Kirkė“ labai patiko.

 

Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ buvo laaaaaaabai šokiruojanti, įtaigi. Anuomet man padarė labai didelį įspūdį, kad net ne vienerius metus laukiau, kol kokia leidykla išleis naują jo kūrinį. Nežinau, kaip dabar būtų po tiek knygų vėl ją skaityti, tačiau man kelia nuostabą forumuose sklindančios nuomonės, kad knyga sunkiai įtraukianti, sunkiai skaitosi... Nežinau, gal žmonės nepratę prie kitokio žanro ir dokumentikos adaptacijos grožinei literatūrai? Apie Šiaurės Korėją niekada nieko nesužinojau daugiau ir giliau, nei iš šios puikios knygos. Būtinai griebkite!

 

Kita knyga yra mano kultinė. Lūžio knyga, nuo kurios prasideda kitos literatūros mano asmeninis matas. Ją kažkada literatūros paskaitose rekomendavo vienas dėstytojas, žymus rašytojas. Pamaniau, išbandysiu, nors sąraše prie privalomų nėra. J. M. Coetzee ir jo kultinis „Barbarų belaukiant“. Vėlgi turiu abu leidimus ir besąlygiškai rekomenduoju literatūroje pažengusiems arba ambicingai ieškantiems (kaip aš anuomet). Nežiūrėkite šiemet pasirodžiusios ekranizacijos! Pirmiau reikia knygą, o po to į J. Deppą žiūrėt. Manau, net ekranizacija vykusi, nes ją perteikti labai sudėtinga ir knyga tikrai paveikesnė, todėl ją pirmiau ir rekomenduoju. Puikus naujos leidybos viršelis. Šiaip Coetzee knygas leidžia „Sofoklio“ leidykla ir visas surijau, bet „Belaukiant barbarų“ tikriausiai labiausiai sukrėtusi savo literatūrinėmis sąsajomis su Kavafio tuo pačiu pavadinimu eilėraščiu ir filosofine gelme. Coetzee – amžiaus rašytojas!

 

Senos ir naujos knygos. O ką skaitėte jūs iš šių?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jean-Paul Dubois "Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai"

 Jean-Paul Dubois. „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu drąsiai teigti, kad jeigu ne prestižinės literatūros premijos, didžioji dalis geros, arba bent jau įsimintinos literatūros nepasiektų ne tik manęs, bet ir užkietėjusių profesionalių literatūros kritikų. Premijos gali tapti ir grėbliais, ant kurių nuolat lipama, ir tuo pačiu malonus atradimas. Tai yra visgi loterija, o patys komisijos nariai dažnai sutinka, kad renka ne pačią geriausią knygą, o tokią, kuri būtų ir gera, ir taptų (pa)skaitomu bestseleriu – žodžiu, vis tiek rinkai. Nežinia, kaip su prancūzais. Pastarųjų metų prancūzų Goncourt‘ų laureatus lietuviškai leido Alma litera, tačiau taip jau susiklostė, kad 2019 metų Jonės Ramunytės verstą Jean-Paul Dubois (g. 1950) romaną Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai (pranc. Tous les hommes n'habitent pas le monde de la même façon) išleido Baltos lankos. Kiek teko skaityti kai kurių prancūzų atsiliepimus, šioji knyga gana drąsiai kritikuojama dėl jai suteiktos Goncourt‘ų premijos, nemažai skaitytojų manė esą vertesnių kūrinių. Kaip yra iš tikrųjų, pabandysiu keliais esminiais štrichais pasidalyti savo įspūdžiais.

 

Istorija pasakoja apie Polį, kuris atlieka bausmę Kanados kalėjime ir apmąsto savo gyvenimą. Sakyčiau, sartriška istorijos pradžia. Polis yra šios istorijos pasakotojas, kiek pagyvenęs vyrukas, pas kurį į kamerą ateina ne tik prisiminimai, bet kaip ir tiesiogiai įvardija – tėvas, žmona ir baltoji kalaitė. Visi jie mirę ir Poliui nieko nelikę, vien tik vienatvė, prisiminimai ir kiek bukas agresyviai kartais nusiteikęs kameros „draugas“. Polis pasakoja apie kasdienybę kalėjime ir tai tampa tam tikros dabarties užsklandėlės chronologiškam šeimos pasakojimui. Tėvas – danas, pastorius, o motina – prancūzė, Naujosios prancūzų kino bangos, o vėliau ir pornografinių filmų platintoja. Absoliučiai nesuderinamos asmenybės susitiko tam, kad atsirastų Polis.

 

Nemažą teksto dalį sudaro būtent Polio tėvų santykiai ir jų profesijų bei įsitikinimų nesuderinamumai, kurie iš esmės iliustruoja Europoje prasidėjusį atlaisvėjimą ir Seksualinę revoliuciją, kurią kritikavo religinė tikinčiųjų bendruomenė. Galiausiai Polio tėvas emigruoja į Kanadą, o po kurio laiko ten atsiduria ir sūnus. Iš pradžių jiedu gyvena prie asbesto kasyklų ir kvėpuoja tomis nuodingomis atplaišomis (toji vieta man primine J. Joyce Dubliniečių apsakymą Mirusieji). Visa ta baltosios rasės maišalynė atrodo knygoje kaip tikras receptas, suplakta Margarita, kad iš to išeitų ir problemos, ir konfliktas, ir kad Polio gyvenimas būtų įdomesnis skaitytojams. Tekstą paįvairina ir antroji istorijos dalis, kai Polis netiesiogiai veda airių ir indėnų kilmės lakūnę Vainoną. Atrodo, kad Polis tuoj kartos savo tėvo klaidas, bet pasakojimo tonas, kalbant apie Vaivoną, atsiranda toks saldus, kad net priminė meilės romanų pasažus, ryškus idealizavimas ir nė vieno kultūrinio tarpasmeninio konflikto, netgi dėl neoficialios indėniškos santuokos. Visgi būna (galbūt?) gyvenime ir tokių išimčių.

Jean-Paul Dubois

 

Iš esmės šios dvi kartų istorijos gana nuobodokos, kažkur jau skaityta, kažkur jau matyta, kai kur labiau išplėtota ir įdomiau, pavyzdžiui, Marianne Fredriksson romane Ana, Hana ir Johana. Autorius bando sukurti ypatingą priešpriešų pasaulį: tėvo ir motinos nenusisekęs gyvenimas, kuris paneigiamas sūnaus Polio ir Vainonos gyvenimu. Ar būtų šabloniškiau, jeigu viskas kartotųsi iš kartos į kartą? Nepaisant to, veikėjai pasirodo negyvi, kinematografiškai statiški, nudailinti pasakotojo tonacijos. Iš vienos pusės pateisinama, nes pasakoja ne autorius, o Polis, ir dažnai apie mums brangius žmones, ypač mirusius, esame linkę kiek pagražinti, tačiau tokia pasakojimo perspektyva nuobodoka, nors kai ką gali sužavėti tas švelnumas ir pagarba. Istoriją bandoma chuliganiškai prablaškyti įterpiant kalėjimo draugo realijas, žiurkes, prasidėjusį masinį kalinių viduriavimą ir t. t.

 

Įtarimas kyla ir dėl pasakojimo pasirinktos tonacijos, kuri knygoje ilgą laiką atrodo švelniai melancholiška, neatskleidžianti jokių įdomesnių Polio charakterio savybių. Jis puikus pasakotojas, o prieš savavalį daugiabučio „Egzelcioris“ apsukruolį nesugeba išspausti nė žodžio. Pasakojimą veda tik troškimas sužinoti, kodėl visgi Polis atsisako prisipažinti nekaltu ir dėl kokių motyvų jis padarė nusikaltimą. Kitaip sakant, autorius ilgą laiką modeliuoja šeimos sagą be intrigos, su klasikiniu pasakojimo ritmu, įterpdamas poetiškus metafizinius palyginimus, kurie, estetiškai, bent jau man, pasirodė gražūs, tačiau vietomis naivoki. Pavyzdžiui, labai nuvalkiota kolibrio pakabučio ir Vaivonos tikėjimo sąsaja, primenanti šešto dešimtmečio Holivudo romantinius filmus. Visa knyga, daugiau ar mažiau, man priminė seniau skaitytą amerikiečių autoriaus Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kur ganėtinai išlavintu amerikietišku pasakojimo būdu perteikiamas visas žmogaus gyvenimas su jo tėvų meilės istorija.

 

Stipriausia knygos dalis – šmaikštus finalas. Galiausiai sužinome, dėl kokių aplinkybių Polis papuolė į kalėjimą. Polio darbas tiek prieš žmonos mirtį, tiek po jos man priminė tą sustabarėjusį absurdiškoje biurokratinėje terpėje besikamuojantį Kafkos Proceso pagrindinį veikėją, kuris negeba pasipriešinti biurokratijos vietinei valdžiai ir nuo to kenčia dėl savo pacifistinio ir humanistinio polinkio. Galiausiai Polis romano pabaigoje pateisina žmogaus žvėries, – kantraus, bet ne tiek, kad nebūtų įsiutintas, – lūkesčius ir romanas tampa tam tikra keršto puota, kurios laukia skaitytojas. Šitas valdžios ir pavaldaus asmens konfliktas yra gyviausia ir labiausiai pavykusi autoriaus perteikta personažo lūžio pagava, perteikta ir melancholiškai, ir su švelnia ironija. Vien dėl jos buvo verta skaityti, nes knygos finalas, bent jau man, pateisino kūrinio užmatytus lūkesčius: net ir šilčiausias, sąžiningiausias žmogus turi savo pažeminimo ribas, o skriaudikas – atpildą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baleto šokėjas" / "Dancer"

 Sveiki,

 

Ketverius metus atidėliojau šią kino juostą. Vienu metu buvau apie ją visai pamiršęs. Savo facebooke Steven Cantor dokumentinį filmą „Baleto šokėjas“ (angl. Dancer) (2016) anuomet rekomendavo rašytoja Danutė Kalinauskaitė per „Kino pavasarį“. Filmas pasakoja apie iš Ukrainos kilusį ir visame pasaulyje išgarsėjusį baleto šokėją Sergejų Poluniną. Apie jo staigius karjeros šuolius ir nuopuolius šis dokumentinis filmas.

 

Pusę filmo prasigraudinau, nes esu ir dažnai papuolu į tokias savęs atmetimo ir ieškojimo pinkles. Aš ir S. Puluninas – vienmečiai, tačiau būtų sunku sakyti, kad galėčiau tapatintis su jo biografinėmis detalėmis, tačiau tam tikri nuopuoliai, užsidarymas, spaudimas, savęs paieškos visada buvo suprantami, gal dėl to šitaip jautriai ir sužiūrėjau šį filmą. Labai mėgstu dokumentinius filmus apie menininkus, po jų visada jaučiuosi toks įkvėptas kažką daryti, nepaisant savo įsitikinimų, visada norisi „išsimušti“ iš vėžių, patirti, pertransformuoti save patį. Tokių dokumentinių filmų visada pasitaiko, jie asmeniškai mane supurto.

 

Šiame filme pasakojama, kaip S. Poluninas, kilęs iš mažo miesto Ukrainos pietuose, papuola į Karališkąją britų baleto mokyklą ir beregint tampa pačiu geriausiu. 19 metų jis pradeda atlikti solo pasirodymus, o tai, kaip suprantate, itin didelis pasiekimas balete. Tiesą sakant, baletu ne tiek domiuosi, bet filme aiškiai iš artisto draugų interviu ir mokyklos atstovybės suprasite, kokio aukšto ir neįtikėtino temperamento ši asmenybė. Be to, galėsite regėti jo šokius įvairiais gyvenimo ir mokymosi periodais. Aišku, filme lyg ir bandoma pritempti prie to, kad Poluninas turėjo blogo berniuko įvaizdį, tačiau sunku pasakyti, kas ten tokio blogo ir kas, aišku, nutylėta: alkoholis, narkotikai, kad pamirštų fizinį skausmą? 22 metų jis meta Londoną ir bando savęs ieškoti. Staiga atranda Rusiją, bet ir ten ilgai neužsibūna. Tai ilgos kelionės tarp skirtingų disciplininių baleto mokyklų. Galiausiai baleto pasaulį štrichais papildo pasakojamai apie asmeninį šokėjo šeimos istoriją. Kaltinimai motinai dėl kontrolės ir skyrybų, bandymas atsiskleisti kaip geriausiu, grįžti ir vėl mesti baletą... Tai iš tikrųjų jauno menininko gyvenimą darko, bet kartu ir leidžia ieškoti savo vietos po saule bei nuolat keistis.

 

Puikus filmas, žavi asmenybė, puikūs šokiais, plastika, kūnas, aistra... Visko šiame filme rasite su prieskoniais ir kartu patirsite virsmą, kuris, manau, yra būtinas statant tokio tipažo dokumentinius filmus apie asmenybes. Paskutinis jo šokis pagal atlikėjo Hoizer „Take me to church“ buvo išties įspūdingas, jį galite rasti ir YouTubėje (pridedu!).

 

P. S. Filmą su lietuviškais titrais galite pasižiūrėti mokamoje platformoje www.zmonescinema.lt

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.9

 

Filmo anonsas:

 

S. Polunino šokis pagal „Take Me To Church“:

 

Jūsų Maištinga Siela

Išskirtinės knygos: Samanta Schweblin "Stiklo akys", "Pilna burna paukščių", "Prieraišumo laisvė"

 Sveiki,

 

Galiu tik pasidžiaugti savo sėkme, kad aptikau rašytojos Smantos Schweblin knygas Stiklo akys, Prieraišumo laisvė ir Pilna burna paukščių. Jaučiu, kaip šiai argentiniečių rašytojai, gyvenančiai Vokietijoje, patinka trumpieji literatūros žanrai. Stambiausias jos kūrinys, pasirodęs lietuviškai, yra neseniai išleista knyga Stiklo akys. Ją jau galima pavadinti romanu, bet ir jo kompozicija fragmentiška, tarsi sulipinta iš atskirų vienos temos apsakymų...

 

Nepaisant to, manau, kad S. Schweblin literatūra šiuolaikiškai bauginanti. Tai kafkiškai paslėptas bauginimas, keliantis nesmagumo ir nejaukumo jausmą. Didžiausią įspūdį tikriausiai padarė apsakymas Prieraišumo laisvė. Nieko nežinojau nei apie rašytoją, nei apie knygos turinį, todėl skaičiau tarsi koks stalkeristas – kažkas tuoj įvyks itin baisaus, tačiau pasakotojas niekada to neįvardija. Neįtikėtinas įspūdis. Nors knygos neįtraukiau į geriausių knygų topus, tačiau ji padarė nemenką įspūdį, kaip ir kitos rašytojos knygos. Ji savita, tarsi koks kai kam Murakamis, tačiau kartu aktualiai aštri, taupi, labiau aktualizuojanti. Visos mintys ir filosofija lieka paraštėse, neįvardytos.

 

Kuri jums Samantos Schweblin knyga paliko didžiausią įspūdį?

 

Jūsų Maištinga Siela