2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

20 metų laisvoje Lietuvoje - tai kas pozityvu ir ilgaamžiška




Sausos žemės sauja mano delnuose,
Tampa brangesnė už viso pasaulio auksą.
Staiga pakilęs vėjas ją išbarsto po dulkelę,
Išbarsto keliais protėvių dvasia pagonių maldą.

2010 03 11 Mindaugas Urbonas

Sveiki mielieji, buvo laikas, kada tikėjo mūsų tėvai ir seneliai, kad ateis geresnis rytojus, kuriame mes gyvensime. Mes kažkodėl tikimės, kad gražesnis rytojus ateis jau mūsų vaikams, nesuvokdami, kad jau gyvename savo aukso amžiuje, gyvename laisvėje. Kas pasakys, ar skanesnis obuolys užaugintas laisvoje Lietuvoje, ar tame vilties apnikusiame sodžiuje, kai laisvės žodis buvo saldesnis už viso sodžiaus derlių? Šiandien pasidariau sentimentalus, bet esu tarsi užburtas tokio purtančio jausmo, kad esu laisvas, esu laisvas, esu be proto laisvas ir nežinia, ką su ta beprotiška laisve daryti, juk milijonai kelių į visas pasaulio šalis, bet kažkodėl norisi pasilikti čia, pasilikti ant akmens ir ilgai ilgai sėdėti, niekur neišeiti, apie tai pridedu šio straipsniuko gale eilėraštį. Prisipažinsiu, buvau labai neteisingas žmogus tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Aš vis tarsi senis šimtametis stenu ir sakau, kaip viskas blogai, kaip nėra teisybės, kaip nėra lygybės mūsų šalyje, iš dalies tai tiesa, kol mūsų kontekste Lietuva reiškia mes t.y. dabarties žmones, bet kai į Lietuvą apjungi save, aplinkinius, istorinį kontekstą, mūsų senelius, protėvius, galiausiai pagonis, žvėris, laukus, miškus, girias, upės, ežerus ir visą kitą, tada supranti, kad dabartinės bėdos tėra tik mūsų apsileidimas, mūsų abejingumo padarinys, jeigu iš tikrųjų visi degtų troškimu turėti lygybę ir teisingumą, tai visi kaip vienas kaip tada per Baltijos kelią sukiltume ir padarytume perversmą, utopiška nūdienos pasaulyje, bet juk tai mūsų šalis yra padariusi! Ji tikrai kažkada buvo tokia vieninga, ji iš tikrųjų siekė savo teisingų vertybių, tuo ir mes turėtume siekti. Bet ir vėl pradedu bambėti, o tik noriu pasakyti, kad Lietuva nėra vien tik šalis, kuriame tu turi klestėti ir melžt pinigus sau į sterblę, Lietuva yra žemė, Lietuva yra mąstymas, Lietuva yra mechanizmas, Lietuva yra gamta, Lietuva yra upės ir ežerai, Lietuvą bučiuoja 99 km jūros, Lietuva yra nugulti kapai, Lietuva yra miškai ir laukai, Lietuva yra keliai, Lietuva yra sodybos, kaimai ir miestai, Lietuva yra seni piliakalniai, Lietuva yra žiema, pavasaris, vasara ir ruduo, Lietuva yra daina, javų laukai, gėlių darželiai, Lietuva yra magiška ir mitiška, Lietuva yra dangus, Lietuva yra draugas. Ir nesutinku, kurie iš Lietuvos reikalauja daugiau, kad būtų daugiau, mes patys turėtume būti vieningesni, juk daugeliui ši Kovo 11 – osios diena yra tik išeiginė, kada galima pagerti, pasidžiaugti pailgėjusiu savaitgaliu ir t.t. O ir šiais laikais tampame kosmopolitais, nebenorime turėti ribų, pasaulis mūsų vizijoje turėtų tapti viena didele valstybe, pamažu, sakyčiau, link to ir einama, juk pažiūrėkite, visada galime išvažiuoti, kokiame Londone nebesuprasti, kur yra patys anglai, ten pilna vietnamiečių, prancūzų, italų, brazilų, lietuvių, lenkų, vokiečių, kurie nesureikšmina savo kilmės šaknų. Net pagal Karmos diagnostiką, patriotizmas, mirtinas atsidavimas tėvynei nėra geras, jeigu jis aplenkia dieviškąją meilę, tačiau aš manau, kad patriotizmas yra sveikintinas, galbūt tai yra slenkstis, pasenęs mąstymo mechanizmas, bet jeigu tikėsime, kad Lietuva yra daugiau negu žmonės, todėl kodėl nemylėti savo šalies, kaip dievo apraiškos dalies. Taigi sveikinkime savo patriotizmą, didžiuokimės, bet neišpuikime, nors tikrai pažįstų žmonių, kurie nekenčia, kad yra lietuviai, kad lietuvis lietuviui yra skaniausias patiekalas, ypač, kai pasiklausai emigrantų. Tarsi mums ir vėl reikėtų priešo, kuris suvienytų paklydusius lietuvius, kad jis ir vėl išmoktų būti broliais ir seserimis. Linkiu, kad to priešo nereikėtų turėti, noriu tikėti, kad Lietuva niekada nedings iš žemėlapio, nedings mūsų sąmonėje, mūsų kalboje, kad galiausiai nedings mūsų miškai, laukai ir mes patys. Gerai pagalvojus, juk šalys yra žmonijos prasimanymas, juk pasaulis yra vientisas, jis neturi savo ribų, sienų, pasaulis neturi sostinių, tai mes sukūrėme valstybes ir pasaulį įsivaizduojame politiškai, bet valstybės jau gyvuoja nuo senų senovės, prisiminkime graikus, mūsų baltų gentis, jau tada kažką reiškė žemė ir t.t. Ir aš tikiu, kad per beveik du tūkstančius metų Lietuva tapo mechanizmas ir ji turi savo aurą, biolauką, ji turi savo karmą, savo dvasią, likimą, kuri formavosi šimtus metų, todėl tai, kas tiek laiko formavosi, aš labai abejoju ar tie 20 metų galėjo ją sunaikinti, ar galėjo ją sunaikinti tie žmonės, kurie spjovė ant Lietuvos ir tapo kosmopolitais. Nemanau. Jau pavasaris, šiandien atsidariau langus, sutvarkiau namus. Gera. Šviežias vėsus oras ir mūsų šalies gimtadienis, mūsų šaliai ne 20 metų, mes sena šalis, kuri keitėsi šimtmečiais, o ta 20 metų atkarpėlė tėra tik viena karta, mūsų karta, kuri galbūt netaps kosmopolitiška. Man labai patiko vienas Sigitos Gedos eilėraštis, kuriame jis kalba, kad išvažiavo į Rytus, į kalnus, kur sėdi kažkur aukštai tarp skardžių ir kažko labai labai ilgisi, jis ilgisi tėvynės, jis žiūri į tuos kalnus, į tą svetimą kultūrą ir kažkodėl prisimeną Lietuvą, dabar jis galvoja, kad Lietuvoje tirpsta sniegas ir upeliais žliaugia ežeran vanduo, jis prisimena mėlynes, kurios sirpdavo miško samanose, linguojančius rugius, tėvus, kurie pjaudavo žolę, arimus, metų laikų kaitą, pūgas, žydinčias pienes ir visą kitą nuostabią Lietuvą, kuri niekada nedingo, ji tebėra čia ir dabar. O jūs ją matėte?

Jūsų Maištinga Siela




Niekur neisiu

Aš niekur neisiu, pasiliksiu ant akmens,
Pasiliksiu ir klausysiu vėjo ir vandens,
Ugnies klausysiu kaip motinos senos,
Paliksiu gilią pėdą tėvo žemėje, vagoj.

Aš niekur neisiu, baidausi tolių,
Aš liksiu ant akmens ilgai svajoti,
Ilgai iki saulėlydžių svajoti ir mylėti,
Mylėti nepaliekant nieko, neverkiant.

Aš niekur neisiu, įaugsiu į akmenį
Ir vis tiek dalelė liks šitam lauke.
Aš niekur neisiu, pasiliksiu obelėj senoj
Ir apsimesiu, kad niekur neskubu, lieku.

Aš niekur neisiu, nesutrypkite širdies,
Klausysiu ant akmens pasakų senų,
Dainų klausysiu ir lauksiu pavasarių kitų,
Nenoriu aš išeiti, palikti kas many gyvena.

Aš niekur neišeisiu, dobilais žydėsiu,
Trilapiu skėčiu sieksiu dangaus gelmės,
Debesio aš sieksiu kaip senos svajonės,
Aš niekur neišeisiu, mintimis pasiliksiu čia.

2008 05 13

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą