Sveiki mielieji, šiandien, kai Lietuvoje vyksta potvyniai ir kiti priešpavasariniai malonumai, noriu pakalbėti apie labai paprastą dalyką – maistą. Iš tikrųjų jau seniai norėjau užvesti šią temą, bet vis nerasdavau nuotaikos arba rimtos progos, o štai dar pažiūrėjus filmą „Food Inc.“, visgi nusprendžiau nebetylėti ir patrimituoti. Taigi nuo ko čia pradėti? Gal nuo to, kad prieš kelias savaites nusipirkau labai pigų jogurtą, kurio skonis buvo lyg ir lydytų lašinių su šlakeliu žemuoginių kvepalų ir rausvų dažų – valgiau susiraukęs, kambariokas žvairavo į mane, suprask, „pilna subinė, todėl ir raukaisi“. Suprask – sveika ir skanu, todėl nesiraukyk. Nagi negali skanus ir sveikas maistas kainuoti centus, o pasirodo, ten bene sumūryti šeši konservantai, visokios rūgščių atmainos ir taip gražiai prirašyta: „gali pasitaikyti sojos ir bla bla pėdsakų“. Nuo kada jogurte ir kitame sveikame ir gerame maiste, anot antraštės, paliekamai PĖDSAKAI? Na, taip stiliaus klaida, bet mes ne kvaili, suprantame apie ką, bet jogurte pasirodo esą visko ko tik yra mūsų margame pasaulyje išskyrus paties jogurto. Tas pats ir apie kitą nesveiką, bet skanų maistą – pepsi, bigmekai, traškučiai ir t.t. Nežinau, ar iš skurdo, ar šiaip valios įgytomis pastangomis, nuo Naujųjų metų atsisakiau tokio skanėsto – bulvių traškučių. Dar gerai pagalvojus Lietuvos maisto rinka yra gan normali, o štai JAV, ten jei negyveni kaime ir esi vidutinis miestietis, tai turi pastipti nuo maisto per pirmąsias tris dienas. Jau nekalbu apie mėsą ir jos industrinę pramonę. Pasibaisėjau, kaip amerikiečiai skerdžia karvutes ir kiaules. Įsivaizduokite šių dienų lagerius, kuriuose kali jau vos išsiritę viščiukai, kurie gyvena vos 49 dienas ir užauga žymiai didesni, nei normalios vištos per tris mėnesius, tai jūs įsivaizduojate, beveik kas du mėnesius po vieną vištų kartą! Bet ir tos pačios vištos nepaprastos, na, nesupermenės gi, bet tai tiek pakeisti genų, kad jos užaugina mėsą t.y. krūtinėles tris kartus didesnes nei paprasta mūsų kaimo višta! Reikėtų jum pamatyti tų vištų gyvenimą! Tupi šikinyke, dvokia, vos vaikšto, gyvenime sparnų neišskleidžia dėl vietos stokos, žolės nelesa, net dienos šviesos taip ir nepamato per savo trumpą gyvenimą, nuo didelio ir greitai augančio svorio vištos ten dūsta, kaulai neatlaiko augančios masės, paukštis nuolat kankinamas skausmo, kvėpavimo bėdų. Kasryt fermerė surenka nustipusias nuo kankynių vištas ir toliau visokiais pesticidais lesina gyvuosius. Po to jas tokias smirdinčias sugaudo ir tada į skerdyklą, o dar po to su milijoninėm bakterijom į marketus. Taip, gi skani mėsa, be kaulų, sultinga, didelės porcijos. Bet nesveika, užkrėsta bakterijų, mėsos ląstelių sandara pakitusi dėl nesveikų vištos gyvenimo sąlygų, pašaro, o ir žinote, kad maistas turi savo bionergetiką, aurą, kaip manote kaip mus paveikia kankinio gyvūno mėsa? Kaip paveikia mūsų mintis? Mąstymą? Patį organizmą ir dvasią? Tą patį galima pasakyti ir apie jautieną, karvės ten šeriamos ne žole, jos žolės niekada nematė, ėda modifikuotų kukurūzų pašarą, nuo kurio užsikrečia „Koliu“ t.y. tokia mutacija, kada kinta vidaus organai dėl modifikuotų produktų, vadinasi, jei kinta gyvulio ląsteliena, tai kinta ir mūsų organai dėl modifikuotų produktų, amerikiečių per dešimt metų tiek padidėjo sergančiu diabetu, kad ligoninės masiškai perpildytos ir viskas dėl maisto! Filme galiausiai parodoma moteris, kuriai mirė berniukas suvalgęs mėsainį, nes jis užsikrėtė „Koliu“, jam pradėjo irti inkstai ir kiti organai. Jis mirė per 12 dienų. Jau seniai valgydamas mėsą galvoju, ką valgau, ta prasme, kas ta mėsa buvo prieš tai, ką ji jautė, kaip gyveno. Filme parodyta totali nepagarba gyvūnui, jau nuo pat mažens į gyvuliuką žiūrima kaip į mėsainį, jis mušamas, spardomas, o kai kurie kadrai net pašiurpino, kaip suluošinta karvė, išsukinėtom kojom stumiame buldozeriu ir varoma į skerdyklą. Vaizdelis ne iš gerųjų, mėsa ir gyvūnas nieko nesiskiria, o dar sako, kad amerikiečiai gina gyvūnų teises, siaubas ten, o ne teisės. Mūsų senoliai šnekindavo gyvūnus, juos maitindavo ir, ačiū Dievui, taip tebedaroma su gyvūnai, juos glosto, veda į ganyklas, žiūri pagarbiai, nori, kad gyvūnas būtų sveikas ir laimingas. Net kiaulės paskerdimas kaime yra šventė, šeimos įvykis, kada šeima gali prasimaitinti, būna dėkingi savo triūsui ir gyvūnui, o štai skerdyklose, na, nemoku aš apsakyti, tiesiog viskas yra faršas, nesvarbu, kad tu dar gyvas ir tai drimba iš snukio seilės. Štai tokia mėsytė – skani ir sultinga yra pristatoma. O kad ten jų niekas neplauna, kailis nudiriamas su mėšlais, užkrėsta mėsa keliauja į mėsmalę užpilant šiek tiek amoniako, kad primuštų bakterijas ir pirmyn į parduotuvę. Ir visa tai pradėjo vykti nuo 1939 metų, kai atsirado greitasis maistas, jis reikalavo žemų kainų, na, ir pigių žaliavų. Dabar šios firmos yra užvaldžiusios didžiąją mėsos rinką ir ne tik rinką! Jie masiškai modifikuoja produktus, kovoja teismuose už tai, kad žmonės nematytų ir nebūtų rodomos maisto sudėties etiketės. Kitaip sakant, valgykit valgykit, kol pastipsit. Ten natūrali salotų gūžė kainuoja brangiau nei bigmeko komplektas, o žmonės, didžioji dauguma, kurie negali įpirkti, renkasi būtent šituos produktus, nuo kurių suserga pačiomis įvairiausiomis ligomis, kai kurie ir miršta. Lietuvoje šis maistas nėra pigus, dėl to, kad importuotas, bet jis vertas centus, bet kai pagalvoji, koks buvo jo kelias, tai net baisu pasidaro. Aišku, Amerikoje esti ir fermerių, kurie stengiasi auginti savo natūralią kultūrą, bet jie nepajėgūs prasimušti į rinką. Juolab, kad ten esti tokia organizacija, kuri dar ir tyčia atima iš fermerių visą derlių, nes pasirodo yra „kažkas“ nelegalu, kas natūralu, ir bet kas gali telefonu išskųsti, kad tu jiems neparduodi žaliavos, ta kompanija atvažiuoja „supakuoja“ tave ir tavo derlių, o po to reikalauja, kad išpirktum sėklas – kultūrą iš naujo, aišku, sėklos jau būna modifikuotos (pakeistos), kurios keičia mūsų vidaus organus į blogąją pusę. Bet, ačiū dievuliui, kad pasipriešinimas šitai invazijai tik didėja, nors yra didelė baimė kalbėti prieš maisto rinkos magnatus, nes jie kiekviename žingsnyje apsikarstę advokatais, kuriems gerai moka, tiesiog jie gali paduoti tave į teismą vien dėl to, kad tiesiog parodyti, kad jie tai gali padaryti. Net neabejoju, kad filmas „Food inc.“ bylinėsis iki kraujo, bet jis jau rinkoje, žmonės jau turi galimybę protestuoti ir keistis. Lietuvoje sava rinka yra kur kas geresnė, čia įstatymai sukurti taip, kad modifikuotais produktais nespekuliuosi, etiketės tai turi nurodyti, bet tai žinot, kai kišenėj keli litai, imi kas pigiausia, kad prasimaitintum savo sveikatos sąskaita. O tie modifikuoti produktai, jie visur, bent Amerikoje patenka: į traškučius, į mėsainius, į baterijas, vaistų piliules, langų ploviklius, žodžiu, visur esama jų koncentratų dėl savo pigios paklausos, jų tiesiog užauginamas perteklius. Kol kas pas mus situacija geresnė, mes dar gauname natūralios duonos, pieno, daržovių, bet patys ūkininkai jau perka chemikalus ir purškia, ir keičia augalų struktūrą, jį didina, bet potencialiai nuodija kartu su mūsų sveikata. Todėl bet koks produktas, kad ir su konservantu, jau yra iš dalies ne koks, kenksmingas. O reklamomis nepasitikėkite, jos gali ant tiek sugadinto produkto, kad net pats velnias pragare į smalą nepiltų, užrašyti „natural“. Kartais tikrai geriau eiti į turgelius ir pirkti iš diedukų ir bobučių parupusias morkytes, nei storas nupenėtas pesticidais dešrines morkas. Kas žino, jeigu ir toliau nestabdysime tos bangos, tų pigių kenksmingų produktų potvynio, tai pasitvirtins tos prognozės, diabetu sirgs kas antras trečiosios šalies gyventojas, iš geresniųjų šalių – kas trečias, su maistu keičiasi mūsų organų sandara ir tai, kas pakito per pastaruosius 30 metų, toli gražu, mielieji, nedžiugina. O jūs žiūrite, ką dedate į burną? Kartais užsimerki, ir pasakai: ai, velniai nematė, bent jau skanu, bet tai iš dalies yra pritarimas tai nesveikai rinkai. O ką daryti, jei ta rinka įsūdė mane į tokią padėtį, kada pagal savo kišenę neturi galimybės nusipirkti geresnio maisto?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą