2010 m. kovo 13 d., šeštadienis

Knyga: Fransua Rablė "Gargantiua ir Pantagriuelis"


Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti Fransua Rablė knygą „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tai išties neeilinis kūrinys, nuskambėjęs per visą pasaulį ir skaitomas bei nagrinėjamas beveik visur. Taip jau atsitiko, kad beskaitydamas viduramžių literatūrą, neišvengsi susidūrimo su Renesanso atstovu Fransua Rablė ir jo šokiruojančiu kūriniu „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tikriausiai visi mokykliniais laikais esate nors šiek tiek susidūrę su šiuo kūriniu, prisimenate ištraukas apie milžiną Pantagriuelį, kuris savo liežuviu apsaugojo kariuomenę nuo lietaus, kaip į jo vidurius buvo pasiųstas būrys su kastuvais, kad pravalytų kliūtis. Tikriausiai prisimenate su niekuo nesulyginamą Gargantiua gimimą, per motinos ausį ir t.t. Išties tai nuostabus kūrinys, plačių užmojų ir ambicijų kūrinys, kuris gal visai neseniai imtas nagrinėti kaip tikrai sudėtinga sistema, kurioje atsispindi prancūzų ir visos Renesanso epochos mentalitetas ir gyvenimas. Šis kūrinys remiasi į prancūzų tautosaką, jame yra stebuklinių pasakų motyvai, padavimų aliuzijos. Ir visa tai labai meistriškai sumaišyta su antikos pamatais, kūrinyje gausu antikos poveikio, jis beveik atsiskleidžia kiekviename puslapyje, o Jūs, kaip žinote, Renesanso pamatai ir buvo antikos atgaivinimas. Kas keisčiausia, pats Rablė yra buvęs vienuolis (pranciškonas, o vėliau ir benediktas), o kas keisčiausia, jis savo kūrinyje nepaprastai išjuokia ir išpeikia vienuolių paveikslą ir kataliko pasaulio atstovus – kunigus, popiežių. Aišku, Rablė nėra jau toks eretikas, kad jis spjautų į patį Dievą ir jį išniekintų, knygoje vis vien apčiuopiamas tas pagarbusis religinis audinys. Kartais Rablė visai teisingai apibūdina religijos sampratą, kuri nepaprastai būdinga mūsų dienų žmogui. Reikia pagalbos? Kreipkis į dievą! Prispyrė nelaimė? Kreipkis į Dievą! Nejučia Rablė puikiai atskleidžia religijos funkcionalumą nelaimių metu, o štai jei reikia džiaugtis, tai Rablė nurodo į žemiškuosius dalykus: vyną, žaidimus, lėbavimus, kekšes ir maistą. Atmetus visą religinį kokoną, šis kūrinys yra nepaprastai žemiškas palyginus su Dantės ar Bokačo kūryba, jo centre – žmogus, Dievas tėra tarsi pagalbininkas, kurio ne visada ir reikia. „Knyga pilna pantagriuelizmo“ – štai taip Rablė mėgsta pažymėti savo knygose. Ir čia atsiranda labai svarbus momentas, kada susiformuoja nauja mąstymo sfera, nauja pasaulėžiūra – pantagriuelizmas, tai tarsi iškreipta, smarkiai pagražinta tikrovė, kurioje viskas yra hiperbolizuota, tarsi žiūrėtume pro girtuoklio akis. Ir nepaisant tokios nuotaikos, kūrinys be galo optimistiškas, keliantis geras nuotaikas ir nešvankias mintis. Aišku, dėl visų šių dalykų Rablė turėjo bijoti inkvizicijos, kuri dar nebuvo panaikinta, nors ir vyravo Renesansas. Skaičiau šį kūrinį ir negalėjau nesižavėti pagaliau į literatūrą atėjus nešvankybėms, kuris iš tikrųjų nesugadina žmogaus pasaulėžiūros, bet padaro jį įdomesnį ir margesnį, nes iki tol vyravę kūriniai buvo pilni perdėto žmogaus idealų siekio, dievobaimingo atnašavimo. Nejaučia literatūra tampa ne siekiu įbauginti, ne siekiu kažką išaukštinti, o tiesiog teikti malonumo ir linksmumo. Tai naujas pažiūrįs į kūrybos produktą, štai kuo Rablė yra ypatingas. Nuostabi milžinų istorija, kuri pranoksta visas literatūros ribas, palyginčiau su Marquez kūryba. Skaitant tiesiog galima mėgautis ribų nebuvimu, logikos nepaisymu, čia Pantagriuelis toks didelis, kad siekia debesis, o kitame puslapyje jau dalyvauja teisme kaip paprastas žmogus, čia jis užkando kumpio, o kitur jau jo burnoje atskiras pasaulis – tai nepaprasto sudėtingumo ir mechanizmo kūrinys, jeigu bandysi jį logiškai pamatuoti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė, tai pamatysime, kad tarp jų beveik neįmanoma atkapstyti ribų. Na, ir kaip čia nepaminėsi Rablė humoro jausmo, kuris yra puiki priemonė ne tiek įžeisti,bet kiek išpasakoti tiesai, juk tik juokdarys galėdavo karaliui į akis sakyti tiesą, niekas kvailelio nebausdavo, šiuo puikiu žanru Rablė puikiai pasinaudoja ir, apsaugodamas savo asmenybę, savo gyvybę nuo eretikų medžiotojų, jis viską pateikia ant porcelianinės humoro lėkštutės. Rablė per savo herojus labiausiai išjuokia įsistovėjusias ir įsišaknijusias pasaulėžiūros modelius, juo peikia ir pateikia savo sukurto pasaulio vaizdą, kuris yra maišto išraišką prieš patriarchalinį mąstymą. Laikas keistis, savo kūriniu sako Rablė. Jo ryškūs herojų paveikslai, įkūnijantys ne vieną idėją, kartu ir politinį tų metų veikėją, Rablė spjauna ant visko ir išlaisvina literatūrinį pasaulį. Jo kūrinio daugiasluoksniškumas yra neabejotinas ginklas prieš senienas, atskleidžiantis naujas galimybes, priverčiantis juoktis iš nelaimių, verkti per džiaugsmingiausią dieną. Kalbant apie tekstą, skaičiau labai seną vertimą, kuriame net lietuviški žodžiai rašomi pagal senas taisykles „Biaurus“ „Piauna“ (bjaurus, pjauna) ir t.t. Todėl vertimo į lietuvių kalba sunku ką nors komentuoti, tekstą vertė Dominykas Urbas ir jo vertimas yra pirmasis, kada į lietuvių kalbą išverstas visas penkių knygų „Gargantiua ir Pantagriuelis“, yra daug nuomonių apie tai, kad Rablė paskutinioji – penktoji knyga yra parašyta ne jo, kadangi ji nebeatitinka rašytojo stiliaus ir pasaulėžiūros, bet ji vis vien yra priskiriama prie jo knygų. Knygoje gausu šmaikščių pasakymų, kalambūrų, aliuzijų, kurie puošia tekstą ir daro jį įdomų literatūriškai. Tai didžiulis kūrinys, pripažintas viso pasaulio skaitytojų kaip dar viena literatūrinio pasaulio transformacijos knyga, kuri davė valią naujos literatūros pradžiai.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą