2010 m. kovas 7 d., sekmadienis

Filmas: "Hachiko: Šuns istorija"


Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti vieną filmą, kuriam tikriausiai daugelis iš jūsų nepagailės savo jautrios širdies ir apsiverks. Šis filmas vadinasi “Hachiko: šuns istorija” (Hachiko: A dog‘s story). Tai nepamirštama šuns ir žmogaus istorija. Prieš gerą mėnesį teko matyti „Palikti sniegynuose“, tai ir šį kartą neatsisakiau puikios progos pamatyti filmą su šunimi. Ir neklydau, filmas buvo fantastiškas! Juolab, kad šis filmas yra tikros istorijos prototipas. Įsivaizduokite šeimininką, kuriam netikėtai į gyvenimą ateina mažas šunytis, gal visai atsitiktinai, o gal ir ne, šuniukas pats pasirinko savo šeimininką. Pasirinko visam gyvenimui. Šeimininkas taip pamilo šunį, kad paskutiniuoju metu nebeįsivaizdavo savo šeimos gyvenimo be Hachiko. Nuo mažens jis mokino šuniuką parnešti numesto kamuoliuko, bet šuo buvo išdidus, jis niekada jo neatnešdavo. Šeimininkas turėjo draugą profesorių, jie išsiaiškino, kad šuo kilęs iš Kinijos, ir kad šie šunys labai ypatingi, kamuoliuką, pasirodo, šuo atneš tik tada, kai bus labai rimta motyvaciją. Bet aišku, visi tai pamiršo, šalia šuns istorijos rutuliojasi ir šeimininko šeimos istorija. Galiausiai Hachiko užauga ir jis pasprunka iš namų ir ateina pasitikti šeimininko į stotį. Kiekvieną dieną jis laukia jo sutartoje vietoje, priešais paradines traukinių stoties duris. Kiekvieną vakarą grįžta profesorius ir laimingas šuo nulaižo jį ir laimingas su juo grįžta namo. Ir taip kiekvieną dieną, šuo išmoko kelią mintinai, jis kasdien eidavo pasitikti to šeimininko, aplinkiniai tą šunį įsidėmėjo, pakeliui jam duodavo užkąsti ir jis buvo tarsi to miestelio visų draugas. Visi pažinojo Hachiko ir jo šeimininką. Bet vieną rytą šuo sulojo ant savo šeimininką, jis atnešė jam kamuolį, tai buvo šuns ženklas šeimininkui, bet šeimininkas jo deramai neįvertino. Ir labai nenoriai traukinių stotyje atsisveikino su šunimi. Atsisveikino paskutinį kartą gyvenime. Šeimininkas daugiau niekada nebesugrįžo, jis mirė universitete sustojus širdžiai. Šuo tai žinojo, bet jis kasdien ateidavo į traukinių stotį, atsisėsdavo į savo vietą toks liūdnas ir vienišas, bet šeimininkas nė karto nebegrįžo. Metai iš metų šuo vis ateidavo į tą pačią vietą ir laukdavo savo mylimo šeimininko. Visi tą šunį pažinojo, jis jau buvo tapęs legenda, taip jis šeimininko pralaukė septynerius metus, kasdien ateidamas į sutartą vietą, kol galiausiai mirė nuo senatvės. Ši istorija iš tikrųjų nutiko Japonijoje, prie beveik šimtą metų, ir dabar ten tebestovi pastatyta bronzinė šuns statula, kuri tebelaukia sugrįžtančio šeimininko. Amerikiečiai paėmė šią istoriją ir sukūrė graudų filmą. Gal filmas ir nėra stebuklingas ir nuostabiai nufilmuotas, bet jis yra toks už širdies griebiantis, kad pagalvoji, ar tu pats gyvenime turi tokį draugą, kuris po tavo išėjimo lauks tavęs taip, kaip laukdavo Hachiko savo šeimininko. O kai pagalvoji, kad tai tikra istorija, kad internete dar tebėra tikros to šuns nuotraukos, net suspaudžia širdį. Siūlau ir jums pažiūrėti šį filmas. Tai filmas skirtas visai šeimai, bet paliečiantis kiekvieną iš mūsų individualiai ir giliai. Žmogaus ir gyvūno santykiai kartais būna kur kas gražesni ir darnesni nei tarp žmonių, šis filmas puikus to pavyzdys. Mes nuolat poriname apie žmogiškumą, apie tai, kad turime vienas kitą mylėti, bet pamirštame, kad mūsų kontaktas su gyvūnais, galiausiai, ir su visais mus supančiais daiktais gali būti toks paviršutiniškas ir paprastas, kad net skaudu, jog negalime dėl kažkokių tai priežasčių įžvelgti giliau. Šis filmas nieko nesmerkia, nieko neišduoda, tai – teisingas filmas su geru emociniu kalibru.



Jūsų Maištinga Siela

14 komentarų:

  1. Dieve mano, as katik pamaciau si filma , ir verkiau , mano sirdis tiesiog susitrauke dar ir dabar verkiu rasydamas komentara nesuprantu kodel , paziurejau jo iskampsa ir jo senovines tikras nuotraukas paziurejus i ji man plyso sirdis . As turiu suniuka sibiro haski gal ten ne Akita ,bet jis irgi draugas ,bet tikrai ne toks kaip hachiko.Turbut niekas neturi tokio sunukio , mano sirdis liks abejinga ir joje visalaik liks hachiko .Nors ir esu dar vaikas rasantis komentara as zinau ,kad tokio pasaulyje draugo nieks neturejo . Su asaromis baigiu savo komentara .

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tegul Hachiko lieka ir jusu sirdyse.

    AtsakytiPanaikinti
  3. As siandien pamaciau sita filma ir jis labai mane sugraudino kad verkiau kokias 30 minuciu.si filma ziurejo visa seima ir visi verkeme.Tai graziausias filmas koki esu maciusi apie suns ir zmogaus draugyste.

    AtsakytiPanaikinti
  4. manau šitas filmas nepaliks abejingu

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ziurejau dukart, abu kartus verkiau. Idomu tai, kad tas verkimas toks geras, kazkoks siltas, nors sirdis ir spurda.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Aš manau visi verkė pamatę šį filmą. Labai man patiko,kai atsimenu šį filmą labai smarkiai susigraudinu...

    AtsakytiPanaikinti
  7. pritariu visiems.. siandien ji pamaciau ir verkiau pasikukciodama,labai grazi draugyste suns ir zmogaus,ir didele suns istikimybe...

    AtsakytiPanaikinti
  8. Apie šį filmą kalbėsiu savo bandomajame Lietuvių kalbos egzamine.
    Šiaip filmas tikrai nuostabus.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Tikrai graudus filmas... Verkiau, nuo pusės filmo pradėjau verkti iki pat pabaigos... Žiurejau per TV, bet norečia pakartoti, gal žinot kur galima rasti?? nes su draugėm norim pažiurėt jos nematė.....

    AtsakytiPanaikinti
  10. tikrai griebianti uz sirdies istorija..ji tik irodo, kad suo - istikimiausias zmogaus draugas.
    filma galite rasti ir parsisiusti el.adresu www.dalinkis.eu, pavadinimu "Hachiko: Šuns istorija"

    AtsakytiPanaikinti
  11. labai geras Filmas labai patiko net asara isredejo tad labai fainas filmas

    AtsakytiPanaikinti