Knyga: Undinė Radzevičiūtė "Strekaza"

Undinė Radzevičiūtė. „Strekaza“. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su Undinės Radzevičiūtės kūryba troškau jau seniai susipažinti, o paskirta Europos sąjungos literatūrinė premija už romaną Žuvys ir drakonai tikriausiai buvo paskutinis lašas, pratašęs akmenį. Pradėjau nuo autorės debiutinės knygos Strekaza, kuri pirmą kartą pasirodė 2003 ir net pasitryniau akis, skaitydamas antrojo leidimo atgalinį knygos viršelį, kai knygai priskiriamas toks nekuklus apibūdinimas kaip „kultinė knyga“. Kultinė Strekaza, ar nelabai – skaitant jau tai nebeturėjo didelės reikšmės, nes džiaugiausi tuo, kad knyga nėra didelė ir ją galima greitai suskaityti. Tiesą sakant, nelabai mėgstu storas ir dideles knygas, kuriuose nėra linijinio pasakojimo pobūdžio, todėl teksto glaustumas Strekazoje tapo tik privalumu.

Visų pirma apie pavadinimą. Nežinau, kodėl autorė sutiko pavadinti knygą rusiškai, juk strekaza išvertus iš rusų kalbos reiškia laumžirgį, bet tai tikriausiai bus nutikę dėl žaismingo žodžio kapoto sąskambio, kuris būdingas rytų kalboms (japonų ir mandarinų), o juk romane rytietiškų motyvų išties netrūksta. Nežinantiems rusų kalbos, gali pasirodyti, kad knyga pavadinti pagrindinės veikėjos vardu, tačiau tai nebūtų teisinga manyti, nors irgi paradoksalu, juk romano veikėja, kurios lūpomis prabyla naratorius, irgi neturi vardo. Jau iš pirmųjų puslapių paaiškėja, kad moteris, gyvenanti daugiabutyje, yra daugiau ar mažiau pamišusi dėl rytų, o tiksliau – dėl Japonijos ir Kinijos senosios kultūros. Šį kultūrinį susidomėjimo sindromą regime ir kituose Undinės Radzevičiūtės kūriniuose, ypač romane Žuvys ir drakonai. 

Romano struktūra netipinė lietuvių literatūrai, jai didelės įtakos turėjo taip pat klasikinė rytų literatūra, ypač dzenbudistinio pobūdžio poetiniai raštai. Autorė sąmoningai skirsto romaną į trumpus skyrelius, todėl iš pirmo žvilgsnio romanas atrodo kaip juodojo humoro anekdotų rinkinys, bet greitai pastebima, jog juos vienija pasakotoja ir pamažu ryškėjanti siužetinė linija. Skyreliai numeruojami – jų 101, todėl vizualiai tekstas atrodo dar griežtesnis, lyg siuvinėta nosinaitė. Vis dėl to teksto poetinė plotmė lieka už paties teksto ribų, dzeno tyloje, jo aidinčiose prasmėse, kuriose veriasi autorės juodosios humoro gėlės. Grįžtant prie paties teksto – jis maksimaliai išgrynintas ir nelabai primena grožinės beletristikos teksto – atsisakyta ilgų poetiškų sakinių, būdvardžių, sinonimo, sakiniai trumpi, kartais brutalūs, tarsi jų struktūra prisilaikyti griežto vidinės logikos reglamento. Šitokia sakinių sandara neatsitiktinė, ji paimta ir modifikuota iš rytų poezijos, galgi net Ezopo pasakėčių, todėl kiekvienas skyrelis tarsi suprozintas haiku.

Rašytoja Undinė Radzevičiūtė.

Strekazos siužetinė linija tikrai nėra įspūdinga, netgi ją būtų galima apibūdinti kaip gana buitišką, kasdienišką. Atmetus formą ir rytietišką modifikuotą modelį, tai pasakojimas apie vienišą moterį, kuri nėra graži, todėl dirba radijuje, gyvena daugiabutyje, geriausi jos „draugai“ – kaimynai ir retkarčiais paskambinanti mama. Pagrindinis veiksmas vyksta iš pradžių su namo gyventojais, autorė lyg ir duoda užuominų į tuoj įvyksiančią detektyvinį-kriminalinį įvykį, tačiau viskas prislopinama, kaimynai viso labo tik išlaužia kito kaimyno buto duris. Mirtys, praradimai nėra skaudūs, nes toks gyvenimas ir romano moteris gana stačiokiškai priima gyvenimo žaidimo taisykles ir nė kiek nemaištauja. Didžiausiu romano įvykiu tampa veikėjos kelionė į Britaniją, kurioje ji stebisi pasauliu, britų urbanistine kultūra ir nė kiek nesigraužia, kad yra viena. Šiuo atveju Strekaza man priminė Rasos Aškinytės romaną Lengviausias – veikėjai nesistengia absorbuoti ir analizuoti egzistencinės gelmės, skaitytojui ji veriasi ne per įvykį, o per situacijas, todėl pagrindinė veikėja atrodo šiek tiek ciniška, abejinga ir tarsi paveikta psichotropinių vaistų. Kad paveikta, beveik abejonės nekelia, nes veikėja lankosi pas psichoterapeutą, kuriam (vėlgi neaišku) ar labiau išsipasakoja, ar tik verbališkai flirtuoja, užmušinėdama savo laiką.

Kaip ir R. Aškinytės romane, taip ir Strekazoje eliminuota priežastinė pasekmės pasakojimo linija. Kur visa ta istorija nuvedė skaitytoją ir pačią knygos veikėją? Kokios išvados? Kur dvasinis lūžis? Autorei pavyko užfiksuoti ir pagauti unikalų lietuvių literatūroje rytietišką formą, kurioje suskamba absurdiškos gyvenimo situacijos. Visgi romane simboliškai įpinama kometos, kuri 2019 metais atsitrenks į žemę, metafora. Ji siejasi su veikėjos tikslais ir dvasine būkle – tai pranašiškas objektas, kuris skaitytojams sufleruoja, kur slenka veikėjos gyvenimas ir galbūt... mūsų visų gyvenimai, kai sukamės tokiame atšalusių santykių, darbų ir vienatvės pasaulyje. 

Tekste nemažai rusiškų posakių intarpų, kurie sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Jie iš tikrųjų trikdo, ypač jaunąją skaitytojų kartą, kuri nuo slavų kalbų gerokai atkirsta. Tekste jaučiama veikėjos ir pasakotojos šiandienos realybės impulsų pagava, visa informacija tiesiog susigeria į veikėją. Daugelį kartų veikėja fiksuoja, ką mato per televiziją, ką perskaičiusi spaudoje, ką girdėjusi – žiniasklaidos absurdiškas variklis veikia knygos personažą, veikia ir skaitytoją, nes apie pasaulį daug ką mes sužinome būtent tokiais būdais, ką mums pasako kiti, o empirinė autentiška patirtis labai siaura. 

Pažintis su U. Radzevičiūtės kūryba buvo gana įdomi, nors negalėčiau pasakyti, kad labai patiko ir sužavėjo Strekaza, tačiau nesigailiu skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela