Žuvys, karpiai ir drakonai apie knygų viršelius: "Pekino dienoraščiai", "Karpiai imperatoriui", "Žuvys ir drakonai"

Sveiki,

Knygų „nemėgėjai“ tikriausiai to nesupras, tačiau knyga toks jau daiktas... Kaip gyvūnas. Sakysite, kurgi ne. Ir galbūt jūs būsite teisūs. Štai beskaitydamas knygą „Karpiai imperatoriui“ ir žavėdamasis puikiu poetišku vertimu į lietuvių kalbą, dažnai mėgstu „atitrūkti“ tyrinėdamas knygos viršelį, bandydamas apmąstyti teksto privalumus arba trūkumus.

Ir kurgi tokie karpiai ar jų fragmentai man jau vaidenosi?

Greit akimis perbėgu per savo namų biblioteką ir randu! Ilgus metus lūkuriuojanti ir taip neperskaityta Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ bei Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ šiemet prikelti antrajam gyvenimui.

Rytų kultūra ir žuvys yra tai, ką itin mėgstu. Neslėpsiu, kaip tik iš šaldiklio išsitraukiau lietuviškų marinuotų linų, tačiau tai, kas valgoma, dar gali būti ir estetiška. Štai akvariumai ir vandens fontanėliai su margaisiais karpiais – tikra dzenbudistinė meditacijos atgaiva. O pas mane, be to, kas regima iškepus lėkštėje, dar estetiškai dekoruota ir ant knygų viršelių.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Undinė Radzevičiūtė "Žuvys ir drakonai"

Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Tiesą sakant, nė negalvojau kada grįžti prie rašytojos Undinės Radzevičiūtės (g. 1967) kūrybos po absoliutaus nusivylimo, kurį patyriau skaitydamas jos kultine knyga laikomą Strekaza (2003). Ilgai po nusivylimo reikėjo atsigauti, o dabar galvoju, kad ne nuo tos knygos pradėjau. Reikėjo iškart griebti Žuvys ir drakonai, kuri literatūros kritikų net pasirodžiusiems kitiems rašytojos kūriniams 180 ir Kraujas mėlynas vis dar laikoma pačiu geriausiu U.Radzevičiūtės kūriniu. Vien tai viliojo sugrįžti prie šios unikalios rašytojos ir suteikti sau šansą patirti savitą rašytojos stilių ir kuriamą pasaulį, apie kurį daugelis su neslepiamu pasimėgavimu taip gerai atsiliepia.

Vis bandau suvokti, kodėl Strekaza taip nepatiko ir tokį gerą įspūdį padarė Žuvys ir drakonai. Vienas didžiausių pastarojo romano privalumų yra kur kas labiau išplėtotas pasakojimas tiek plokštumoje, charakterizuojant veikėjus per jų dialogus, tiek istorinių kontekstų sąsajomis, kurios, manau, gali nustebinti ne vieną skaitytoją. Strekaza tiesiog buvo per trumpa knyga, kad būtų galima pajusti unikalų visapusišką rašytojos meninį pasaulį, o Žuvys ir drakonai apdovanoja skaitytoją teksto minčių gelmėmis ir tik šiai autorei būdingu stiliumi, kuris tiks iš pirmo žvilgsnio jau buvo susiformavęs Strekaza knygoje.

Nemenkas susidomėjimas Undine Radzevičiūte buvo Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, kurioje pristatyta Žuvis ir drakonai vokiškas vertimas. Tuokart knygos autorius negailėjo gerų žodžių autorei ir sakė, kad tai pasaulinio lygio romanas, kuris turėtų sudominti ne tik vokiečius, kas kad joje nėra lietuvybės ir tik kontekste šiek tiek nuskamba germaniškosios istorijos (kalbu apie Prūsijos istoriją). Kitaip sakant, U.Radzevičiūtę galima vertinti už nepataikaujantį stilių, kurį skaitytojas gali priimti dvejopai. Kai kam trumpi dialogai, kurie primena trūkčiojantį bendravimą, net ne bendravimą, o replikų karus, gali pasirodyti varganos ir „ištrupėjusios“ literatūros rodiklis, kai iš didelio rašto ir įmantrumo išeinama iš krašto, tačiau atidesniam skaitytojui, kuris turi šiokį tokį skaitymo kraitį ir jaučia skirtingas rašytojo energijas-stilius, gali pasirodyti Žuvys ir drakonai (ir apskritai visa autorės kūryba) kaip atskira visata. Taupus replikomis grįstas stilius kuria ironiško stiliaus įspūdį, kuris iš vienos pusės atrodo elegantiškas, konstruojamas tarsi origami, suskambantis tarsi taikliai demaskuojanti realybės absurdiškumą anekdotinė situacija, tačiau teksto prasmės atrodo ne visada taikliai dviprasmiškos. Kyla klausimų, ar veikėjams tikrai vertėjo vieną ar kitą sceną imituoti, kalbėti apie vieną ar kitą dalyką?

 Rašytoja Undinė Radzevičiūtė.

Knyga rašoma dviem šriftais, kadangi kuriamos dvi skirtingos laiko atžvilgiu istorijos. Viena iš jų jėzuitų misionierių darbai Kinijoje (Uždraustasis miestas), kuriame tikėjimo ir misijos išbandymus atlieka Tėvas Kastiljonė, pastarasis galiausiai svetimoje šalyje pralaimi savo tikėjimo kovą ir grumtynes su kitos kultūros tradicijomis. Kontrastingai atskleidžiami jo psichofiziniai veiksmai ir dvasinės, vėlai pabudusio seksualinio alkio problemos. Kastiljonė dirba Imperatoriams tapytoju, bet iš kontekstų galima suprasti, kad jis yra tiesiog belaisvis ir neturintis kito pasirinkimo, kaip svetimoje žemėje priimti svetimą kultūrą. Kita istorijos linija primena moterų žuvyčių akvariumą – izoliuotas neaiškios šalies butas, kuriame trijų kartų moterys gyvena kasdienį gyvenimą, skaičiuodamos pro langą praeinančius kinus, priimdamos vienišų ir ne itin vykusių moterų likimus. Izoliuotoje erdvėje ypač pavyko sukurti įsimenantį senelės Amigorenos paveikslą: smarkiai prisirišusios prie giminės ir kartu jos nekenčiančios ir mylinčios portretas, kuri dėl savo kieto stačiokiško būdo priminė G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės senelę, Agotos Kristof Storas sąsiuvinis bei L.S.Christensen Įbrolis ar kitas skandinavų šeimos sagas, kuriose vaizduojamos stiprios moterys. 

Dviem klodais pasakojamos skirtinos ir itin nutolusios istorijos iš esmės turi prasmių vertikalę. Misionierių laikų kultūrų maišymasis ir šių dienų difuzija skirtingai veikia žmones, bet kartu išryškina tas konkrečiai romane neįvardijamas, bet nujaučiamas prasmes: kas yra „sava“, o kas „kitų“, kas yra „mes“, o kas yra „jie“, kas yra „žuvys“, o kas „drakonai“. Nors pasaulis Amigorenos pasklidęs ir Mama Nora trokšta gyventi kokioje nors saloje, viena iš dukrų – Vokietijoje, tačiau apsispręsti, kur tavęs reikia pasaulyje nėra taip lengva. Autorė viename interviu minėjo, kad tai knyga apie pabėgimą ir drįsčiau sutikti, kad ji teisi: skirtingų kultūrų difuzija romane rodo ne tik geografinį veikėjų kelionę, bet dvasinį, mentalinį poslinkį, norą įveikti ir kartu priimti.

Žuvys ir drakonai stebina ne tik plačiai aktualiais emigruojančios ir „nukraujuojančios“ Lietuvos aktualijomis, bet ir istoriniais kontekstais. Kurdama kultūriškai turtingą ir kai kada meditatyvų, Rytų pasakojimo pobūdį primenančią Kastiljonės pasakojimo liniją, autorė nemažai remiasi istoriniais kontekstais, įterpdama dailės ir architektūros kultūrinius palyginimus, Prūsijos karaliaus Fridricho kontekstą, XVIII-XIX amžiaus europines kultūrų maišymosi tendencijas, kurios įgauna meno (įskaitant ir literatūrą) priežasties ir pasekmės reprezentuojantį įspūdį, kitaip sakant, autorei svarbu, kodėl meno ir kultūros (iš esmės ir politinis) yra šiandien toks, koks jis yra. 

Daugiau nei 400 puslapių romane įvyko tiek daug, kad net keista, kad taip lengvai ir greitai skaitosi: tai lengvos ir gilios plunksnos valdymo požymis. Romanas Žuvys ir drakonas sunkiai lietuvių rašytojų kontekste su kuo nors sulyginamas kūrinys, kuris turi sodrių ir įtikinamų charakterių gausą, įdomius istorinius kontekstus, aktualius kultūrinių procesų virsmo prasmių paraleles ir paradoksus istorinės paradigmos atžvilgiu. Romanas paliekantis išties geros literatūros įspūdį, leidžia mėgautis intelektualams ir skaitytojams, kuriems užtenka kartais pramoginės ir ironijos nestokojančio pasakojimo. Žuvys ir drakonai yra neabejotinai paženklinta literatūrine išmone ir sėkmės žyme. Jeigu reiktų pradėti skaityti U.Radzevičiūtę, siūlyčiau pradėti nuo šio romano.

„Žuvų ir drakonų“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje:

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Undinė Radzevičiūtė "Strekaza"

Undinė Radzevičiūtė. „Strekaza“. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su Undinės Radzevičiūtės kūryba troškau jau seniai susipažinti, o paskirta Europos sąjungos literatūrinė premija už romaną Žuvys ir drakonai tikriausiai buvo paskutinis lašas, pratašęs akmenį. Pradėjau nuo autorės debiutinės knygos Strekaza, kuri pirmą kartą pasirodė 2003 ir net pasitryniau akis, skaitydamas antrojo leidimo atgalinį knygos viršelį, kai knygai priskiriamas toks nekuklus apibūdinimas kaip „kultinė knyga“. Kultinė Strekaza, ar nelabai – skaitant jau tai nebeturėjo didelės reikšmės, nes džiaugiausi tuo, kad knyga nėra didelė ir ją galima greitai suskaityti. Tiesą sakant, nelabai mėgstu storas ir dideles knygas, kuriuose nėra linijinio pasakojimo pobūdžio, todėl teksto glaustumas Strekazoje tapo tik privalumu.

Visų pirma apie pavadinimą. Nežinau, kodėl autorė sutiko pavadinti knygą rusiškai, juk strekaza išvertus iš rusų kalbos reiškia laumžirgį, bet tai tikriausiai bus nutikę dėl žaismingo žodžio kapoto sąskambio, kuris būdingas rytų kalboms (japonų ir mandarinų), o juk romane rytietiškų motyvų išties netrūksta. Nežinantiems rusų kalbos, gali pasirodyti, kad knyga pavadinti pagrindinės veikėjos vardu, tačiau tai nebūtų teisinga manyti, nors irgi paradoksalu, juk romano veikėja, kurios lūpomis prabyla naratorius, irgi neturi vardo. Jau iš pirmųjų puslapių paaiškėja, kad moteris, gyvenanti daugiabutyje, yra daugiau ar mažiau pamišusi dėl rytų, o tiksliau – dėl Japonijos ir Kinijos senosios kultūros. Šį kultūrinį susidomėjimo sindromą regime ir kituose Undinės Radzevičiūtės kūriniuose, ypač romane Žuvys ir drakonai. 

Romano struktūra netipinė lietuvių literatūrai, jai didelės įtakos turėjo taip pat klasikinė rytų literatūra, ypač dzenbudistinio pobūdžio poetiniai raštai. Autorė sąmoningai skirsto romaną į trumpus skyrelius, todėl iš pirmo žvilgsnio romanas atrodo kaip juodojo humoro anekdotų rinkinys, bet greitai pastebima, jog juos vienija pasakotoja ir pamažu ryškėjanti siužetinė linija. Skyreliai numeruojami – jų 101, todėl vizualiai tekstas atrodo dar griežtesnis, lyg siuvinėta nosinaitė. Vis dėl to teksto poetinė plotmė lieka už paties teksto ribų, dzeno tyloje, jo aidinčiose prasmėse, kuriose veriasi autorės juodosios humoro gėlės. Grįžtant prie paties teksto – jis maksimaliai išgrynintas ir nelabai primena grožinės beletristikos teksto – atsisakyta ilgų poetiškų sakinių, būdvardžių, sinonimo, sakiniai trumpi, kartais brutalūs, tarsi jų struktūra prisilaikyti griežto vidinės logikos reglamento. Šitokia sakinių sandara neatsitiktinė, ji paimta ir modifikuota iš rytų poezijos, galgi net Ezopo pasakėčių, todėl kiekvienas skyrelis tarsi suprozintas haiku.

Rašytoja Undinė Radzevičiūtė.

Strekazos siužetinė linija tikrai nėra įspūdinga, netgi ją būtų galima apibūdinti kaip gana buitišką, kasdienišką. Atmetus formą ir rytietišką modifikuotą modelį, tai pasakojimas apie vienišą moterį, kuri nėra graži, todėl dirba radijuje, gyvena daugiabutyje, geriausi jos „draugai“ – kaimynai ir retkarčiais paskambinanti mama. Pagrindinis veiksmas vyksta iš pradžių su namo gyventojais, autorė lyg ir duoda užuominų į tuoj įvyksiančią detektyvinį-kriminalinį įvykį, tačiau viskas prislopinama, kaimynai viso labo tik išlaužia kito kaimyno buto duris. Mirtys, praradimai nėra skaudūs, nes toks gyvenimas ir romano moteris gana stačiokiškai priima gyvenimo žaidimo taisykles ir nė kiek nemaištauja. Didžiausiu romano įvykiu tampa veikėjos kelionė į Britaniją, kurioje ji stebisi pasauliu, britų urbanistine kultūra ir nė kiek nesigraužia, kad yra viena. Šiuo atveju Strekaza man priminė Rasos Aškinytės romaną Lengviausias – veikėjai nesistengia absorbuoti ir analizuoti egzistencinės gelmės, skaitytojui ji veriasi ne per įvykį, o per situacijas, todėl pagrindinė veikėja atrodo šiek tiek ciniška, abejinga ir tarsi paveikta psichotropinių vaistų. Kad paveikta, beveik abejonės nekelia, nes veikėja lankosi pas psichoterapeutą, kuriam (vėlgi neaišku) ar labiau išsipasakoja, ar tik verbališkai flirtuoja, užmušinėdama savo laiką.

Kaip ir R. Aškinytės romane, taip ir Strekazoje eliminuota priežastinė pasekmės pasakojimo linija. Kur visa ta istorija nuvedė skaitytoją ir pačią knygos veikėją? Kokios išvados? Kur dvasinis lūžis? Autorei pavyko užfiksuoti ir pagauti unikalų lietuvių literatūroje rytietišką formą, kurioje suskamba absurdiškos gyvenimo situacijos. Visgi romane simboliškai įpinama kometos, kuri 2019 metais atsitrenks į žemę, metafora. Ji siejasi su veikėjos tikslais ir dvasine būkle – tai pranašiškas objektas, kuris skaitytojams sufleruoja, kur slenka veikėjos gyvenimas ir galbūt... mūsų visų gyvenimai, kai sukamės tokiame atšalusių santykių, darbų ir vienatvės pasaulyje. 

Tekste nemažai rusiškų posakių intarpų, kurie sunkiai verčiami į lietuvių kalbą. Jie iš tikrųjų trikdo, ypač jaunąją skaitytojų kartą, kuri nuo slavų kalbų gerokai atkirsta. Tekste jaučiama veikėjos ir pasakotojos šiandienos realybės impulsų pagava, visa informacija tiesiog susigeria į veikėją. Daugelį kartų veikėja fiksuoja, ką mato per televiziją, ką perskaičiusi spaudoje, ką girdėjusi – žiniasklaidos absurdiškas variklis veikia knygos personažą, veikia ir skaitytoją, nes apie pasaulį daug ką mes sužinome būtent tokiais būdais, ką mums pasako kiti, o empirinė autentiška patirtis labai siaura. 

Pažintis su U. Radzevičiūtės kūryba buvo gana įdomi, nors negalėčiau pasakyti, kad labai patiko ir sužavėjo Strekaza, tačiau nesigailiu skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela