Filmas: "Gyveno kartą Uvė" / "En man som heter Ove"

Sveiki,

Retai kada tenka pamatyti švedų kiną, netgi per įvairius festivalius kažkaip labiau dominuoja danų, islandų, lenkų šiaurietiškas kinas, o štai su švedų kinu reikalų turiu itin mažai, gal dėl to ir ryžausi „Oskarui“ nominuotai juostai „Gyveno kartą Uvė“ (šved. En Man Som heter Ove) (2015), kuris Švedijai ir atnešė Oskarą kaip geriausias metų filmas užsienio kalba. Visgi apie užsispyrusius senukus teko jau matyti analogišką irgi švedų filmą „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir pastarasis man kažkaip nepatiko, kad net nepabaigiau žiūrėti, todėl galbūt tai buvo priežastis, kad šitiek laiko atidėliojau ir šį filmą, nes iš anonso buvo pernelyg panašus.

Visgi neklydau dėl panašumo. Švediško humoro prisodrinta juosta iš esmės priminė ne tik „Šimtametis, kuris...“, bet apskritai tam tikras britų juostas su tam tikru humoro užtaisu. „Gyveno kartą Uvė“, beje, turime šį romaną išsivertę ir į Lietuvių kalbą, galimas daiktas, kad literatūroje viskas atrodo kur kas įtikinamiau, nes filmas... Kaip čia pasakius? Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama. Nors neblogai atskleidžiama išskirtinė Uvės charakteristika keliomis laiko linijomis (vaikystė ir jaunystė), kas iš esmės paaiškina, kodėl didelė dalis senukų yra užkietėję bambekliai, tačiau šis jautrumas iš esmės manęs kaip žiūrovo nepalietė.

Taip, filmą būtų galima girti už šviesą, už tam tikrus humoro niuansus, įsimintiną personažą, tačiau visumoje tai truputį dvelkia sintetika, negyvuoju teatru, norint sukelti stilingo, išskirtinio pasakojimo toną, tačiau tas pasakojimo tonas jau išbandytas kine ne vieną kartą ir pačioje istorijoje išskirtinumas tampa eiliniu štampu. Pavyzdžiui, kaip senukas stengiasi pasikarti filmo pradžioje, bet jam nuolat kas nors sutrukdo. Net ir asilui aišku, kad jis to nepadarys ir ši formulė dar kartosis daug kartų, kol kaimynai galiausiai „prisijaukins“ Uvę ir jie taps gerais draugais. Tokia Volto Disnėjaus formulė, kaip pasireiškia žmogiškumas, labai jau sena ir netgi nuvalkiota, tačiau tiems, kuriems patinka šviesios istorijos, kurie tikisi tiesiog smagumo ir truputi gyvenimiškos filosofijos, manau, kad filmas patiks, jeigu patiko prancūzų filmas „Neliečiamieji“, kuris vėlgi pagal panašią formulę pastatytas – senas bambeklis invalido vežimėlyje tampa staiga skrajojančia sielos fėja. Atsivertimo į žmogiškumą galia jau kine patikrinta ir ji šįkart paveikė net pačius „Oskarus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela