Filmas: "Labanakt, mamyte!" / "Ich seh Ich seh" / "Goodnight Mommy"

Sveiki,

Kažkada Kino pavasario festivalyje rodytas siaubo drama „Labanakt, mamyte!“ (vokieč. Ich seh ich seh) (2014) kažkaip nesulaukė itin didelio atgarsio ir nebuvo niekur įtrauktas į būtinų pamatyti kino juostų sąrašus. Na, europiečiai išsiskiria savitu siaubo stiliumi, nors šio žanro daug ir nesukuria, tačiau prieš kelerius metus rodytas prancūzų filmas „Šviežiena“ kažkaip įsiminė savo originaliu scenarijumi ir pateiktimi. O ko tikėtis iš šio austrų kino?

Minimalistiniame filme viso labo vos trys pagrindiniai veikėjai – motina po plastinių operacijų ir du jos vaikai dvynukai Lukas ir Elijas (aktorių berniukų vardai sutampa), kurie dienų dienas slampinėja iš kampo į kampą ir stengiasi nesipainioti dirgliai reabilitaciją patiriančiai motinai. Berniukai įsikala sau į galvą, jog jų motina nebėra jų motina, tą lyg ir patvirtintų atrasta mamos fotografija su dvyne seserimi... Iš tikrųjų pirmasis pusvalandis ganėtinai niūrus nuteikiantis ir sunkiai, bent mane, įtraukė, vėliau viskas perauga į iracionalių būsenų ir įvykių pasakojimą, primenantį kažkiek graikų juostą „Iltinis dantis“. Tie gamtos peizažai, skurdūs simboliai, jog kažkas tuoj įvyks ar nutiks iš esmės manęs netenkino. Kur kas gamtos simbolių meistro Tarkovskio, mano akimis, niekas nepralenks, todėl utopiškos vaikystės peizaže, aišku, kyla nerimas, jog čia kažkas ne taip, bet dvelkia šiokiu tokiu vilkinimu...

Ir režisieriai pasistengė, kad paskutinis šio filmo pusvalandis būtų lyg atpirkimas – berniukai sadistai pasireiškia savo žvėriška prigimtimi. Nors neatskleisiu visų siužetinių detalių, jeigu sumanysite visgi filmą žiūrėti, bus nebeįdomu, tačiau vis galvojau, ką režisieriai tomis sadistinėmis „apeigomis“, jeigu taip galima išsireikšti, norėjo pasakyti? Ar tiek užtenka, kam motinos meilės trūkumas gali pakurstyti savo vaiko demonišką prigimtį, totalų nejautrumą, nors santykiai prieš operaciją buvo geri? Galima diskutuoti apie tam tikras logines spragas ir kraštutinumus, tačiau galiu pasakyti, kad mano šeimyna, žiūrėdama „Pjūklą“, kramsnojo traškučius, o žiūrėdami „Labanakt, mamyte!“ išbėgo į kitą kambarį ir išvadino mane nesveiku už parinktą filmą. Visgi poveikis buvo stiprus, tik kiek po to poveikio slypi pačios idėjos refleksijos, manau, kiekvienas žiūrovas pasidarys ją pats, jeigu reikės. Visgi vaiko rankoje ginklas tampa nervus paralyžiuojantis reikalas, o suaugusiojo įjungtas kruvinas benzininis pjūklas – eiline helovynine pramoga. Kartais manau, kad visi mes esame šiek tiek ... et... iškrypę.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siea