2023 m. rugpjūčio 22 d., antradienis

Kelionė: Juodkalnija, Taros kanjonas, Ulčinis, Kotoras, Ostrogo vienuolynas, Cetinje ir Lovčeno nacionalinis parkas

 

Sveiki,

 

Šią vasarą teko atostogauti Juodkalnijoje, mažoje Viduržemio jūros valstybėlėje, buvusioje Jugoslavijos dalyje. Tarptautinis Juodkalnijos pavadinimas tariamas kaip Montenegro, vietiniai juodkalniečiai savo šalį vadina slaviškai Црна Гора / Crna Gora, kas ir reiškia „juodas kalnas“, pastarojo pavadinimas kilo iš juodųjų lakių pušų, kurie iš toli nudažydavo kalnus juodai, pastarosios beveik išnykusios, nes iškirstos senų seniausiai laivų statybai. Šiuo metu šalis turi kiek daugiau nei 620 000 nuolatinių gyventojų, bet su turistas sezono metu tikriausiai siekia ir 2 milijonus, čionai pravažiuoja siaubingai daug albanų, kuriems Juodkalnija yra tranzitinė šalis. Tai labai sparčiai turizme besiplėtojanti šalis, kuri anksčiau (iki pandemijos) labai buvo pamėgta rusų, čia turtingieji oligarchai pirko namus ir sklypus, o, prasidėjus karui su Ukraina, rusų srautai gerokai apmenko, tačiau į Juodkalniją kaip išprotėję veržiasi lietuviai atostogauti ir pramogauti.

 

Šiandien apžvelgsiu savo kelionės įspūdžius po šią šalį, pasidalysiu asmeninėmis nuotraukomis ir iš jų padarytu reportažu, nes Juodkalniją vertą aplankyti, patikėkite manimi. Šios vasaros kelionė į Andorą, Prancūziją ir Ispaniją nublanko prieš Balkanų perlą Juodkalniją. Teko aplankyti ir šios šalies kaimynines valstybes, tačiau apie jas galbūt padarysiu kitą įrašą. Juodkalnijoje teko pabūti skirtinguose miestuose ir gamtos kampeliuose. Iš pradžių pamaniau, kad padarysiu apie kiekvieną miestą atskirą įrašą, bet dėl laiko stokos nutariau sutrumpinti ir padaryti vieną bendrą Juodkalnijos savitą apžvalgą.



Juodkalnijos plotas 13 812 kv. kilometrų (Lietuvos 65 300 kv. km.). Sostinė Podgorica, pro ją tik teko pravažiuoti.



Juodkalnijos vėliava patvirtinta 2004 m. Centre – herbas, vėliava labai panaši į istorinę Juodkalnijos vėliavą, naudotą karaliaus Nikola I-ojo valdymo metu.


Šalis unikali ir patogi lietuviams keliautojams, nes gyventojai, nors ir nepriklauso Europos Sąjungai, turi įsivedę eurą, gerai išvystytas (ko nepasakysi apie Albaniją bei Bosniją ir Hercegoviną) atsiskaitymas kortelėmis. Įsivedė netgi dar galutinai neatsiskyrusi nuo Serbijos. Dažniausiai užduodamas klausimas po šio – „ar verta ten vykti?“ – yra: „ar Juodkalnijoje brangu?“ Ir brangu, ir ne. Turistinėse vietose, įdomesniuose restoranuose yra pakankamai panašu kaip ir Lietuvoje, kainos svetimšalių zonose užkeltos, bet labai panašu į lietuviškas paprasto miesto užeigas (ne Palangos, jeigu jau skaičiuosime savo kosminius kurortus). Paprastuose prekybos centruose kainos, sakyčiau, irgi panašios kaip ir Lietuvoje. Kai kas brangiau, o kai kas pigiau, pavyzdžiui, dažnai pirkdavau didelį negazuoto šaldyto vandens butelį atsigaivinti, kuris siekė nuo 55 iki 90 euro centų, galite palyginti su mūsų, tačiau nusipirkti vietinio fasuoto kumpio 100 g. kainos svyruoja nuo 3 iki 6 eurų, labai panašu kaip ir pas mus. Pigesnis alkoholis, ypač vynas, kurio už ženkliai mažesnę kainą galite įsigyti netgi labai savito ir įdomaus. Importinės komercinės prekės brangesnės už vietinę Balkanų produkciją.

 

Visgi tai sparčiai brangstanti šalis, Juodkalnija buvo priklausoma nuo turistų, todėl labai sunkiai ekonomiškai atsigauna po pandemijos apribojimų, todėl ir kainos labai didelės. Labai pragyvenimo lygis skiriasi pakrančių miesteliuose, vienur už parą viešbutyje galite pakloti 1000 eurų, o už vakarienę 300 eurų, o už 20 kilometrų, kur viskas paprasčiau, kainos nukritusios dešimteriopai, tačiau gauni ir kitokią kokybę, bet nebūtinai prastą. Visgi netgi taupantys, priešingai nei Lietuvoje, gali rasti nuostabių kampelių už gerą kainą kad ir kokiame senamiestyje ant skardžio į Adrijos jūrą.

 

Labai skiriasi pajūrio ruožas nuo kalniečių zonos. Ypač gamtiškai. Tą pačią dieną jūs galite degintis +32C karštyje, o po pietų kalnuose vaikščioti +20-23C šilumoje, o kai kur dar ir vėsiau. Šalis turi keturias  klimato zonas pagal aukštį, o gamta labai įvairi ir turtinga. Tiesa, būkite atsargūs tie, kurie galvojate, jog atvykę išsinuomosite automobilį ir pakeliausite patys keliais, nes šalis nedidelė, atrodo, ranka viskas pasiekiama, bet tai iliuzija. Išsistudijuokite žemėlapį! Kartais 20 kilometrų serpantinais galite dėl nemokėjimo ir įgūdžių stokos (galioja vietiniai eismo prasilenkimo posūkyje taisyklės) verkti kruvinom ašarom, nes užkimšite kitiems kelią ir patirsite stresą, o lygiuose keliuose daugmaž viskas panašiai kaip ir pas mus. Keliauti Juodkalnijos serpantinais, ypač Lovčeno parke, yra chirurginio vairavimo reikalas, tai ne Lenkijos greitkeliai, kada gali prie pavaros ir užsnūsti. Kalnų keliai siauri, dažnai per kalnus lėtas greitis keliauti, bet užtat kokių vaizdų pamatai ir skardžių! Panašiai ir su jūros keliais, ypač prie Kotoro uosto, kur šiuo metu vilas, viešbučius pasistatę Holivudo aktoriai, šiaip turtingieji, įsirengę jachtas, tad yra ir vadinamasis turtuolių kurortinis kampas, kuris dažniausiai ne mūsų nosiai.

 

Sunku apibendrinti tautinį charakterį, jis skiriasi. Prie jūros beveik visi dirba aptarnavimo srityje, jie turtingesni, o kalnuose ekonomika sudėtingesnė, dažniausiai verčiamasi iš vyno, gyvulininkystės, pieno produktų. Man pasirodė, kad kai kur juodkalniečiai vis dar mokosi turizmo meno, nežino, kiek ir už ką prašyti, kas yra europiečiui kokybės garantas, o kas ne. Bet jau formuojasi ir verslusis juodkalnietis, kuris iš bet ko moka išgauti pinigą. Nori užlipti ir pamatyti – mokėk eurą, nori šio bei to, kas galbūt ir nemokama galėtų būti, jau žiūrėk kokia moterėlę tiesia ranką ir ima mokestį. Iš tikrųjų tikėjausi labiau laukinio krašto, turistų neišeikvoto ir nesukurtų oazių, bet galiu pasakyti, kad Juodkalnijoje pakankamai išsistatytos turizmo zonos, todėl jau netgi ir čia tenka ieškoto autentiškų restoranų, užeigų, vietinių kampelių, kurie nebūtų pritaikyti europiečių skoniui pagal liežuvį ir kišenę (čia tiems, kurie atvažiuoja į egzotišką šalį ir vietoj nacionalinių įdomybių darosi, kur McDonalde pavalgyti, o neišbandyti ką nors naujo). Tiesa, Juodkalnija už stalo vandenį, kaip pas mus iškvailėję verslininkai, iš čiaupo neprašo 4 eurų, o vaišina nemokamai. Pas juos, ypač kalnuose, vanduo be fluoro, tyrų tyriausias ir šalčiausias!

 

Toliau tegu kalba už mane šis nuotraukų reportažas.



Nė 100 km. nesiekianti Taros upė yra svarbi europinių lašišų nerštavietė. Vanduo akvamarino spalvos dėl vario ir nikelio, tiesiog švyti kaip elektra. Tai upė, kuri padarė aukščiausią tarpeklį Europoje (pasaulyje antra po Kolorado kanjono). Vaizdas labai žalias, įspūdingas, per jį nutiesti zip-line ekstremaliems. Teko išbandyti šį skrydį už 30 eurų. Įspūdis nepakartojamas. Aukščio bijantiems nerekomenduočiau.



Божидар Жугић (1915-1941)

Čia ta pati Taros upė, per kurią pervažiuoti galima per nuostabų Taros tiltą. Šis tiltas buvo suprojektuotas Božidar V. Žugić, kuris vėliau jį ir susprogdino, kad per karą nepasiektų priešai, vėliau atstatytas. Priešai vis tiek Žugič sučiupo ir nukankino. Šalia tilto pastatytas jam paminklas, jis šalies didvyris.


Kita aplankyta Juodkalnijos vieta – Ostrogo vienuolynas (serb. Манастир Острог), labai senas uoloje 900 metrų aukštyje įrengtas vienuolynas. Stačiatikių piligriminis traukos centras, kuriame mirė Šv. Vasilijus Ostrogžskis (1610-1671), o palaikai palaidoti pačiame vienuolyne, teko juos pamatyti. Jų neleidžia fotografuoti, bet jie permatomame sarkofage. Visa kita galima fotografuoti ir filmuoti. Šv. Vasilijus labai svarbus stačiatikiams, jis jiems šventasis, gydęs ir suteikęs tikėjimo jėgos. Kai kas teigia, kad apsilankius šioje vietoje, kai kam įvyksta stebuklai. Įdomu tai, kad tai viena iš nedaugelių vietų, į kurią keliauja ir musulmonai, ir katalikai. 



Ostrogo vienuolyno vartai mane pasitiko po lietaus su saule. Užvažiavimas į vienuolyną labai sudėtingas. Serpantinais ne kiekvienas autobusas gali užvežti, todėl dažniausiai turistus užveža nuomojami vietiniai įgudę vairuotojai (arba galite keliauti pėsčiomis), manau, užtruksite nemažą dienos dalį pasilsėdami. Čia pilna nemokamų pledų, piligrimai miega tiesiog po atviru dangumi su balandžiais, katėmis ir žvaigždėmis.



Tai garsiausia uolos niša, kurio, kaip teigiama, prieš būtent ir mirė Šventasis Vasilijus, o jo vietoje jau daugiau nei 300 metų auga vynmedis. Siena puošta panašaus amžiaus freska.



Vaizdas iš vienuolyno kiemo.



Dar viena to senyvo laikotarpio freska, sudėliota iš įvairiaspalvių mineralų. Priėjau arti, ir suabejojau jos senumu, nes glaistas atrodo kaip vakar dėtas. Prisiminiau pas mus 300 metų ir daugiau pastatus, jie suėsti senatvės, apgludę, o šis nė netrupėjęs. Gal perdėliotas, rekonstruotas?



Vienuolyno fasadas.



Einant prie šventojo kapo, vaizdą eilėje piligrimų galite stebėti pro štai tokias arkas. Ir apmąstyti savo nuodėmes arba... troškimus.


Tai vaizdas prie jūros, kur leisdavau laiką. Juodkalnijos pačiuose pietuose, Ulcinyje, bet daug kas sako ir rašo su priebalse č, Ulčinis. Kuriame gultą gausite už 8-10 eurų visai dienai su kurortiniu nendrių stogeliu ir dar vienu papildomu gultu. Smėlis neįprastai pilkšvas, tamsokas, bet švelnumas, kokio dar neteko patirti. Pėdoms tikras malonumas iki kol dėl tamsumos labai įkaista vidurdienį, tada jau be batų niekaip. Vanduo šiltas, šalia galima nusipirkti šalto alaus ar šaltos kavos su ledukais, užkąsti. Baigiant apie smėlį, jis toks, nes vulkaninės kilmės, turistai kasa duobes ryte, apsideda juo visą kūną, gydo sąnarius, sako, kad net šiek tiek radioaktyvus.


Pats Ulčinio centras (juodkal. Ulcinj, Улцињ; alb. Ulqini, it. Dulcigno, gr. Ολοκαίνιον, Olokénion) yra prie pat Adrijos jūros kranto. Man labai patiko šis mažas senamiesčio perliukas, kuriame susiduria senovės istorija ir pramoginis jaunimo naktinis gyvenimas. Čia skaniausia kepta žuvis! Būtinai pavakarieniaukite. Ulcinis anksčiau buvo laikomas piratų miestu, ilgus šimtmečius blaškomas Osmanų, venecijiečių ir savos nepriklausomybės šis miestas nuolat turėjo svarbią prieigą prie jūros. Šiuo metu labai didelę gyventojų dalį sudaro albanai, kaip supratau, jie turėjo pretenzijų dėl istorijos į šią teritoriją. Jūs matote vaizdą nuo tvirtovę griuvėsių pačioje senamiesčio širdyje, kur dabar galima apžvelgti apylinkes. Nuotraukomis to net neperteiksi.



Prieš lipant į tvirtovę, uosto įlankėlė.



Ulcinis (Ulčinis) iš jūros, plaukiant laivu.


Kai kurios tvirtovės arkos neblogai išsilaikiusios, pro jas galima stebėti saulėlydį.



Apačioje iškart barų barai, užeigos ir naktiniai klubai, senamiestyje naktį toli gražu nėra ramu ir tuščia, praeiti tiršta jaunų išsipuošusių žmonių.



Lipant į tvirtovę...



Naktinis Ulčinis tvankus, pilnas šviesų ir muzikos.


Tiesa, nesutalpinsiu viso archyvo, tačiau ant kalvos pilna tvirtovės griuvėsių, kurie mena istoriją.



Kas prisimena „Don Kichoto“ autorių iš baroko laikotarpio vardu Migelis de Servantesas Savedra (1547-1616)? Pasak kai kurių istorikų, būtent garsus rašytojos buvo kalinamas turkų karų metu Ulcinyje, čia jis ir sugalvojo istoriją apie „Don Kichotą“. Kiti šaltiniai nurodo jį kalėjus kitur. Nepaisant to, restoranų pavadinimai susieti daugelis būtent su Servanteso istorija. Čia matote viešbutį.


Ulcinis.


Taip ir nepavyko pabaigti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė II“ skaitymo (teks jau Lietuvoje), tačiau po dienos išvykos galima paskanauti Montenegro Wine, Juodkalnijos vyno, kuris, kaip teigia vietiniai, labai padeda širdžiai, turintys neįprastą granatų sulčių poskonį (Vranac, Pro Corde, 2019). Patiko net tiems, kurie nekenčia vyno.


Kita diena tikriausiai turistams labiausiai Juodkalnijos pažįstamas vaizdas – tai didžioji Kotoro įlanka su jos salomis ir bažnyčiomis. Laivas mane atpluktino į dirbtinę salą, kuria dar viduramžiais kūrė vietos tikintieji, čia mesdami laivų nuolaužas ir akmenis. Čia pastatyta 1452 m. pirmoji cerkvė, tačiau vietą perėmė katalikai ir 1632 m. atsirado šioji Uolų Dievo Motinos katalikų bažnyčia. Į jos vidų įėjimas nemokamas, bet pro ją įėjimas į muziejų atskiras jau mokamas.



Vaizdai iš Dievo motinos salos. Ši sala dar vadinama Gospa od Škrpela.



Praplaukiau ir šią jau pačios gamtos surėdytą Šv. Jurgio salą visai šalia dirbtinės. Joje taip pat pastatyta šventykla.


Laivu atplaukiu į Kotorą, kuriuo juodkalniečiai labai didžiuojasi. Tai vienas didžiausių šalies turistinių centrų ir tai iškart pasimatė. Žmonių labai daug, išlipę iš turistinių laivų, mindžikuoja didžiuliame karštyje. Tiesą sakant, sunku padaryti nors vieną normalią nuotrauką, nes viskas siaura, arti ir daug žmonių. Man atrodo, kad Kotoru reikia grožėtis labai anksti ryte arba iš tolo, nes būnant jo senamiestyje, kurį juosia gynybinė siena, o iš vakarų didžiulis kalno šlaitas, atrodo lyg iš tikrųjų būtum gete, uždarame mieste fiorde. Žinoma, galima sumokėjus lipti gynybine siena į kalną, bet sėkmės tai darant +34C. Čia vėsiame kiemelyje pavyko pabėgti nuo turistų.




XX amžiuje užgimė nauja Kotoro pavadinimas. Atseit iš katino. Deja, tai komercinis reikalas, bet miestui labai prigijo. Čia yra ir kačių muziejų, apie kurį, jei bus laiko, padarysiu kitą įrašą.




Miesto citadelėje neįprastai daug vidutinių bažnyčių (katalikų ir pravolavų), jos mažos, kompaktiškos, beveik remiasi viena į kitą.


Vakarop iš Kotoro atvykstu į mažytį miestelį vadinamą Stari Bar (Stari Baras), kuriame išlikusios istorinė tvirtovės, toliau nuo jūros, griuvėsiai. Miestas buvo strategiškai labai svarbus vietiniams. Tuose griuvėsiuose pilna dar romėnų laikų paliktų reliktų, taip pat Osmanų imperijos liekanų, turi turtingą istoriją. Nuo pačių griuvėsių atsiveria pasakiški kalnai. Yra išlikęs ir šis gražuolis tiltas, kurį matote pro arką. 



Po galingo XX amžiuje buvusio Balkanuose žemės drebėjimo viena siena čiuožtelėjo žemyn, tačiau dar laikosi. Šiaip šiose vietovėse stipresni drebėjimai kartojasi kas 20-40 metų.




Tai Stari Bar pasididžiavimas, vietinė vizitinė kortelė, panašiai kaip pas mus koks Gedimino bokštas Vilniuje.


Balkanuose lietuviai gyvūnų aktyvistai plaukus nusirautų klykdami, nes ant kiekvieno kampo tiek benamių kačių ir šunų, kad tiesiog fiziškai jiems neįmanoma padėti, bet jie jaukūs, vietiniai ir turistai maitina gyvūnus. Štai kokį kadriuką pavyko pagauti Stari Bar senamiestyje.



Išvažiavus iš Stari Bar į patį Barą stabtelėkite pasižiūrėti vieno seniausio alyvmedžio pasaulyje, kuris dar vadinamas Senuoju Mirovicos alyvmedžiu. Štai kokį kadrą pavyko nutraukti fotoaparatu saulei leidžiantis.

Ši gražiai apgyvendinta sala vadinasi Šv. Stefano (Sveti Stefan) sala, ji praktiškai išpirkta ir privatizuota Holivudo žvaigždžių (Marilyn Monroe, Princess Margaret, Carlo Ponti ir Elizabeth Taylor). Šiuo metu į salą patekimas labai ribojimas, bet gražiausia ji atrodo būtent iš toli. Man žiūrint iš ryto, ji atrodo kaip negyvenama...

Kotoro įlanką (apačioje būtent šis miestas). Vaizdas važiuojant 25 serpentinais į kalną siauručiu dviejų krypčių keliu tapo ne vienam išgąsčiu, nes atrodo, kad važiuojama asfalto pakraščiu ir tuoj nudardėsi į prarają. Nors esu važiavęs ir Graikijoje, ir Ispanijoje įmantriais serpantinais, bet šis išties įspūdingas reikalas. Nuostabūs vaizdai pro langą, bet kai pažiūri, kaip vairuotojas laviruoja posūkyje, atima dar labiau žadą. Visgi sustojus aukštikalnėje vaizdas atima žadą. Adrijos jūra, Kotoro didžiulė įlanka, kitoje pusėje besidriekiantys kalnai, už įlankos jau matyti Bosnijos ir Hercegovinos žemės... Vienas gražiausių vaizdų, kokių mačiau šioje kelionėje.



Toje pačio apžvalgoje matyti ir vietinių pramintas Dramblio kalnas. Įžiūrite jo iliuzinę užuominą?


Pagaliau užsiropščius į Lovčeno nacionalinio parko kalnus ir prieš aplankant Petaro II Petrovičiaus-Njegošo šalies didvyrio mauzoliejų, iki kurio kojytėmis dar stačių beveik 500 laiptelių, galima pasilepinti kalnuose įrengtos restorano ledais.  


Kelias į mauzoliejų.


Šiek tiek nusileidus nuo viršukalnių, kalnų mažame miestelyje galima pavalgyti nekomercinio, o vietinio maisto! Konoba Njeguška Sijela – miela rančą primenanti vietos užeiga, kuriame gausite juodkalniečių naminės rakijos, vyno. Rakijos nemėgstu, bet vynas buvo tikrai neblogas. Šiaip kelionėje buvau nusivylęs maistu, tačiau šioje užeigoje buvo verta paragauti „pršut“ – vytinto kumpio ir naminio sūrio, taip pat ėriuko troškinys padaže su bulvėmis buvau vau!  

Cetinje (Cetinė) – istorinė Juodkalnijos sostinė, labai nedidukas miesteliukas. Tikriausiai vienas iš mažiausiai įspūdžių palikusių miestų Juodkalnijoje, bet ji labai brangi ir svarbi šalies gyventojams. Tai miesto pagrindiniame bulvare esantis šulinys su gyvatės imitacija. Anksčiau čionai atgabendavo nukirsdintas moteris (nežinau tiksliai, kaip gyvatės simbolis siejasi su jomis).



Cetinje gausu liepų, kurios vis dar žydi karštyje. Jos didesnės už lietuviškas liepas, o žiedai milžiniški.


Cetinje centro vaizdiniai.



„Cetinės vienuolynas arba Švč. Mergelės Marijos gimimo vienuolynas, pastatytas 1484 m. Princo Ivano Crnojevičiaus įsakymu. Po dviejų šimtmečių vienuolynas buvo sugriautas beveik iki pagrindų ir vėl atstatytas. Šiandien vienuolyno sienose yra Šventojo Kryžiaus dalelė, Šv. Jono Krikštytojo dešinė ranka ir Filermo Švč. Mergelės Marijos ikona.“ Teko pamatyti šią ranką, vaizdelis nėra malonus, bet ir nebjaurus (palyginau, atleiskite tikintieji, su vytintos mėsos gabaliuku ir nepalioviau galvoti, ar tai nėra tikrų tikriausia stabmeldystė?). Neįtikėtina, kad tokias brangias Vatikanui relikvijas saugo toks mažas miestelis, o vienuolynas be apsaugos! Galvojau, juk bet kuris fanatikas beprotis gali iškrėsti nesąmonių, tad paklausiau, ar mokslininkai patvirtino daiktų autentiškumą, ir man buvo patvirtinta. Tai svarbiausias taškas, kurį reiktų aplankyti Cetinje. Man tai jau reportažo pabaiga. Žinoma, kad visko nesudėjau, tačiau svarbiausius savo atostogų momentus įprasminau su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela


 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą