Sveiki,
Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sulauksiu gėjiškos
princo meilės istorijos vaidybiniame populiariame kino formate? Pagal rašytojo Casey
McQuiston to paties romano pavadinimo „Raudona, balta ir karališka mėlyna“
(angl. Red, White & Royal Blue)
(2023) režisierius Matthew López pastatė filmą. Kai kas Lietuvoje kalba apie LGBTQ+
temų perteklių populiariame kine ir serialuose, o aš galiu pasidžiaugti, jog
tai savitas atsakas, pavyzdžiui, tokiam asilui kaip Viktoras Kura, kuris iš to
pelnosi ir traukia visokius pašlemėkus, atleiskite, į vadinamąją zoną be LGBTQ,
įsivaizduodamas, jog yra Gargždų nacių imperatorius. Gerai, palikime pašlemėkus
pašlemėkam, pakalbėkime apie filmą.
Istorija išdrožta pagal holivudinį vadovėlį, tiesiog
klasikinio sukirpimo istorija. JAV prezidentės sūnus užmezga romaną su
karališkos šeimos britų princu Henriu. Aišku, tikrovėje viskas būtų įslaptinta
ir karališkoji šeima tikriausiai to netoleruotų arba slėptų, tačiau tik ne
filme, kurio tikslas yra parodyti, jog homoseksualai didikai ir politikai turi
teisę didžiuotis savo santykiais. Visa istorija gana primityvoka. Aleksas ir
princas Henris vienas kito nekenčia, nes turi išankstinių nusistatymų, tačiau
jiems lemta glaistyti pokylio torto skandalą, pozuoti spaudai, o tai juos
suveda. Iš tikrųjų toji meilės istorija lygiai tokia pat, kaip šimtai
romantinių komedijų, įskaitant ir „Princesės dienoraštį“, tik šįkart viskas perteikta
iš dviejų gėjų perspektyvos, apipinant istoriją britiškų ir amerikietiškų kultūrinių
skirtybių juokeliais. Didžiausia veikėjo princo Henrio problema, nes jis ir jo
karališkoji brigada įsitikinę tradicijos tęstinumu, tad atsistoti prieš tautą
ir pasakyti, kad myli vyrą, yra gėdingas reikalas ne dėl to, kad tai kažkokia
stigma (asmeniškai gėda), bet dėl to, jog Henris jaučiasi nuviliantis
karališkąją šeimą ir pačius britus, kurie iš jo tikisi tradicijos tęstinumo.
Filme gana naiviai perteikiami šalių protestai, kurie
palaiko Henrio pasirinkimą. Visaip bandžiau įsivaizduoti palaikymo akcijas mūsų
tikrovėje ir nelabai pavyko. Patys Alekso ir Henrio santykiai perteikiami
šabloniškai, įterpiant daug, mano galva, įkvepiančių literatūrinių retorinių
monologų, akcentuojant meilę kaip pagrindinę vertybę. Neapsieita be auklėjamojo
pobūdžio akcentų, kurie iš vienos pusės filmui neprideda gracijos, bet galbūt
veikia kokį žiūrovą jaunuolį svajoti ir išdrįsti ne tik grožėtis šių aktorių
jaunatviškumu, bet ir pačiam prabilti apie galbūt slepiamus jausmus. Mano
galva, filmas pavyko labai komercinis, galbūt reikalingas mūsų jaunuomenei, jog
tokios istorijos gali būti ne tik „Princesės dienoraštyje“. Nutviskintas filmas,
pilnas politinių palaikymo frazių, leidžiančių tai akimirkai, kol rodomas
filmas, pasijusti geriau.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą