Sveiki,
Puiki kino kritikų
įvertinta režisierės Rose Glass psichologinė siaubo drama „Šventoji Modė“
(„Šventoji Mod“) (angl. Saint Maud) (2019) sukrėtė ne vieną savo
simbolinėmis prasmėmis byloti apie pakrikusią žmogaus psichiką. Filmas tarsi iš
ligonės vidaus bando perteikti haliucinacijų ir gotikinių, barokinių religinių
siaubų išklaipytą pasaulio reginį, kuris, tiesa, ir tampa didžiausia šio filmo
siaubo išraiška.
Pagrindinė veikėja Keitė,
kuri pasivadino Mode, atvyksta slaugyti kadaise garsios šokėjos Amandos,
pastaroji serga vėžiu ir jai nuolat reikalinga priežiūra. Galiausiai Modė sau
įsiteigia, kad ligonė nėra jau tokia svarbi, kur kas svarbesnė yra jos siela,
tad pamažu Modė tampa maniakiškai reikli savo poniai, kuri mėgo ir tebemėgsta
pasilinksminimus su vyrais ir lesbietėms, jai nesvetimas bohemiškas gyvenimas.
Galiausiai pasirodo, kad Modė irgi nėra šventoji, ji gyveno pasileidėlės
gyvenimą ir gerdavo iki nukritimo, tačiau, ieškodama gyvenimo prasmės dėl
nelaimingo neįvardyto atsitikimo vienoje slaugių ligoninėje, ji atsigręžė į
Dievą ir galiausiai įtikino save, kad ji kaip slaugytoja ir globėja turi savo
misiją.
Iš tikrųjų filmas, nors
ir siaubo žanro, jame išryškėja sudėtingas veikėjos psichologinis pasaulis. Iš vienos
pusės Modė susikuria, nors ir keistais būdais, gyvenimo prasmę, jai tai padeda
išsilaikyti ant kojų kasdienybėje. Iš kitos – filmas rodo tą pavojingą ribą,
kas gali nutikti, kai nesirūpinama nei traumos gijimu, nei kaltės jausmo
paleidimu, nei apskritai psichine sveikata. Filmas, apgaubtas gotikinių tamsių
spalvų, baugina savo netipinėmis siaubo priemonėmis. Kas dedasi su Mode? Nuolat
kyla tas keistas dvejopas jausmas, ką filmo kūrėjai mums nori perteikti. Ar
Modė iš tikrųjų apsėsta? Ar ji iš tikrųjų atstovauja gėriui, o mes,
pasauliečiai, šventuosius dabar matome tik kaip kuoktelėjusius? O gal tai tik
mergina, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai? Filmas iki galo neatsako į
šiuos klausimus ir tai yra gerai, nes po filmo kyla pačių įvairiausių minčių.
Nors ilgą laiką, kol filmą žiūrėjau, svarsčiau, kodėl aktorė Jennifer Ehle
tokia panaši į Meryl Streep, kai ji atliko vaidmenį filme „One True Thing“
(1998)... Esama stulbinamų panašumų! Visgi filmas kaip siaubo filmas nėra
tipinis, režisierė pasistengė sukurti išskirtinį pasakojimą, kuriame pats
didžiausias siaubas yra kylantis iš paties žmogaus savikontrolės praradimo,
tačiau filmas mažo biudžeto, dvelkia perdėtu šaltumu ir retsykiais nenatūraliais
dialogais.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą