Filmas: "Smogikas" / "Hit Man"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Šiaip jau seniai žaviuosi režisieriaus Richard Linklater kino darbais, kuriuos jau net šiandien galima laikyti kinematografiniais šedevrais, pavyzdžiui, kelis dešimtmečius filmuotas filmas „Vaikystė“ (2015) arba net per tris dešimtmečius nusidriekusi trilogija „Prieš saulėlydį“. Kažin, ar artimiausiu metu atsiras bent kažkas panašaus, ką iš tikrųjų yra padaręs per savo karjerą Linklateris, todėl nežinojau, ko bereikėjo tikėtis iš vieno naujausio jo darbo „Smogikas“ (angl. Hit Man) (2023), kuris pasakoja filosofijos ir psichologijos mokytojo Gario gyvenimą.

 

Pradėsiu nuo to, kad tai ne tai, ko tikėjausi iš šio režisieriaus. Tikėjausi kažko originalaus, gerai „suveržto“ ir patikimo, kas keltų nuostabą. Garis – akiniuotas profesorius, vėliau sužinome, jog pasakojimas nusidriekęs keliomis laiko linijomis ir istorija perpasakota iš ateities perspektyvos. Žodžiu, Garis įsidarbina policijos smogiku t. y., jis apsimeta samdomu žudiku, sudaro sandorį su užsakovais, padaro įrašą ir galiausiai užsakovas sėda į kalėjimą. Garis kaskart keičia socialines kaukes, kol galiausiai vieną dieną užsakove tampa graži tamsaus gymio fatališka moteris, kurią Garis įsimyli ir prasideda kažkas panašaus į „Ponas ir ponia Smitai“, tačiau visgi finalas ne toks trilerio žaidimas, kiek komiškai buitiškas, tarsi žiūrėtum kokį kultinį paviljone nufilmuotą serialą, todėl filme nėra aštrumo, vien tik toks šaltas bukumas, kurie perteikiamas kaip vaidmenų socialinis žaidimas, todėl filmas manęs nepaveikė, nes principas labai paprastas: teatras teatre.

 

Vietomis man filmas pasirodė per lėkštas dėl scenarijaus tiesmukumo. Pristigo įdomesnių idėjų. Asmeniškai filmo pradžia mane labai intrigavo ir pirmasis pusvalandis buvo labai įdomus ir net įtemptai šmaikštus, kol neatsirado meilės nuspėjama linija ir Garis nepradėjo žaisti dvigubo agento. Aišku, nuvilianti ir holivudinė pabaiga labai sugadino viso filmo „skonį“. Iš tikrųjų tai režisieriaus vienas prastesnių darbų, atsiduodantis be didesnio intereso ar ambicingumo, nors režisūrinis cinkelis išlieka, kadangi žaidžiama klišių parodijomis. Labiausiai man filme patiko ilgi ir plepūs dialogai, kokius dažnai prie staliukų mėgsta, pavyzdžiui, Tarantinas savo filmuose, kuriuose „užauga“ intriga ir įtampa, tačiau tokių blėstelėjimų būta ne visur ir perėjimai bei užpildai prigesino intrigas. Neįtikino ir pagrindinis veikėjas, apskritai kažko pristigo tam parodijos ir komedijos junginiui, kad antroje pasakojimo pusėje jau norėjosi, kad kuo greičiau ši istorija pasibaigtų. Filmas meluoja, ypač naiviam žmogui, kad lepšiai įtikėję, kad gali būti seksualūs blogiukai ir žmogžudžiai, gali pakeisti savo prigimtį ir likimą, bet gyvenime dažniausiai žinome, kad prisižiūrėję visokiausių filmų ir prisiskaitę knygų, pradėję irgi šokinėti nuo stogų ar šaudyti į minią, gyvenimas baigiasi karceryje arba psichiatrinėje, priešingai nei komikso lygio Gariui, todėl ne, Garis nesužavėjo.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Esė rašinys: šiuolaikinės lietuvio skaitymo problemos - daug turinio ir pasiūlos, bet mažai laiko? Ar gali knyga konkuruoti su kitomis intelektualiomis patirtimis?

Phot. Dimitris Vlaikos, 2019

Prisipažįstu, aš nespėju perskaityti visų man patinkančių knygų. Nespėju ir padovanotų, ir nusipirktų. Man patinka galvoti, kad vieną dieną suspėsiu. Dar lengviau pasidaro, kai priimu faktą, kad nesuspėsiu ir kad nereikia suspėti. 

Aš nespėju peržiūrėti Lietuvoje visų man patinkančių periodinių leidinių. Neperskaitau viso nei „Literatūros ir meno“, nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“. Dažniausiai vieną kitą straipsnį. Bet būna, kad atrandu numerį po pusmečių darbo kabineto stalčiuje ir atsidūstu: „vėl užkišau ir neperskaičiau nieko“.

 

Kasdien Lietuvoje kas nors išleidžiama. Kiek metuose dienų, kada mano šalyje neišleidžiama nė viena knyga? Gal sekmadieniais? Aušinami spaustuvių aparatai, vėdinamos patalpos, mamos eina mamdienių, tėčiai geria alų, vienišiai maigo tinderį ir, jeigu tai vasara, leiskite gerai įsivaizduoti, spaustuvėje skraido viena kita musė, apsvaigusi nuo dažų ir popieriaus aromato. Gal tokia apgirtus pirmadieniais įkliūva į stakles ir kur nors viena iš milijonų puslapių ji priterškiama į O arba A raidę. Bet tikriausiai ne, nes knygos raides dabar spausdina lazeriniais spausdintuvais ir daugelis lapų šiemet dar nebus suskaityta, nes dažnai nėra laiko viskam, kas įdomu suskaityti, netgi jeigu skaitymas ir būtų tik vienintelė veikla.

 

Nebent per „Knygų mugę“, nebent per nukainuotas akcijas, kada vėlei drebanti ranka įsidės, o protas klaus: „bet ar reikia, ar skaitysi, ar suspėsi?“ Japonai turi tam terminą tsundoku. Su šiuo žodžiu vienas lietuvių poetas savo facebooke sukūrė šmaikštų ketureilį apie savo knygų pirkimo ritualą. Kurį laiką tą eilėraštį mokėjau tobulai mintinai, nes jis kartu ir apie mane.

 

Kazlauskaitė yra sakiusi, kad jai ne knygų per daug, ne leidinių, o maisto ir daiktų parduotuvėse, kuriuos irgi perkam, ir dažnai, tikriausiai, užkemšam savo namų erdves. Tam tikriausiai yra kiti terminai (čia prisiminiau anuomet man patikusią komediją „Parduotuvių maniakės išpažintis“, kurią neseniai bandžiau pakartoti, tačiau vos išspaudžiau šypseną, nes suvokiu, jog tai tikriausiai jau metaforiškai apie mane).

 

Nebeskauda, kad negaliu visko suskaityti. Amerikietė Lauren Groff, kuri parašė „Moiras ir Furijas“ (Baltos lankos, 2015), pasakė, kad vaikystė vien tik skaitė, nes anas pasaulis buvo ne toks baisus kaip šis. Norėčiau šokti parašiutu. Visada norėjau. Šiandien jau nebe. Tam tikra prasme skaitymas, nors ir labai turtingas, jaučiu, jog jis iš dalies atbukina kasdien savaip, savu kailiu patirti ką nors beprotiško, kvailioti, eksperimentuoti. Knygos daro žmones protingais, o protas atpratina nuo spontaniškumo ir žaismės. Anądien pasiūliau žaibuojant per liūtį prieš vidurnaktį draugui išeiti pasivaikščioti, sušlapti, kaip esu tai daręs vėlyvoj paauglystėje, bet po to pamaniau: „ai, gręžti, sausinti, daug vargti, tad geriau per balkoną, pro liepų lapus pažiūrėti ir paklausyti.“ Iš kur atėjo tas vangumas? Ar nebus knygos sugadinusios pasaulio patyrimo aistros?

 

Aš daug ko nebeperskaitau. O ar buvo kada nors DAUG, ar tik maniau, kad DAUG, nes stengiausi suspėti reaguoti į naujienas? Skaitymo blokai, išlepimas, persisotinimas, nieko naujo neberadimas... Keista toji skaitymo senėjimo dalis. Manau, ją esu prieš kelerius metus pradėjęs patirti skaitymo senatvę. Pagrindinis simptomas – mano perskaitytų knygų kiekis proporcingai kasmet mažėja. Vietoj storo romano renkuosi vidutinį arba ploną. Ieškau patvirtinimo internete. Ieškau, kaip knygą suvesti su pasauliu, kad abiem būtų vietos prasmingai po lygiai, kad nereikėtų rinktis, kad gyvenimas ir knyga būtų malonūs ir jaukūs.

 

Padeda kelionės! Kasmet tradiciškai – į kelias keliones. Būtinai pažintines, kultūrines, atitinkamai kruta lagamine ir tos šalies literatūra. Ačiū Kristinai Tamulevičiūtei už pernykštę ese knygelę „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2013), kuris kitaip atvėrė ir nuspalvino Sarajevą. Paskutiniu metu jaučiu, kad norisi patyrimo už knygos, kad pasaulis susijungtų su kūno potyriais, vienas kitą išgrynintų ir papildytų. Tai jau ne tik pas mane, visos tos „Knygų mugės“, šou elementai, performansai, atsiradusios degustacijos, žaidimai ir patyrimai per knygų pristatymus veda į pojūčius, dirginančias instaliacijas, keliones. Kol kas sau sakau, kad tai didžiausia mano išeitis, kai skaitau ir negaliu viską suskaityti, kai turiu atsirinkti ir kas vyks su ta knyga aplinkui mane ir po jos, kad ji nepaskęstu kartu su mano užkerpėjimu, kad nebūtų vien tik suvartota dėl vartojimo. Ar aš kalbu apie skaitymo potyrių nykimą, kurio klasikinės literatūros radikalai taip bijo? Manau, taip. Kai neužtenka arbatos puodelio, pledo ar kondicionieriaus ir tik skaitymo. Ritualai keičiasi, santykis su literatūra irgi. Šiandien apie tai rašydamas suvokiu, jog  tai nuostabu, kai skaitymo alkį galima patenkinti ne dideliais suvožtiniais, o atpjautu agurkėliu ar pomidoru, bet tokiu skaniu ir traškiu, kaip tas viršelis ką tik atkeliavęs iš spaustuvės. Juk žinote, kai atsiverčiate ir surišimas trakšteli kaip imbierinis sausainis ir pakvimpa popieriumi, tarsi pražydusiu baltuoju lotosu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Harry Styles – As It Was [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Puiki muzikos kritikų įvertintas Harry Styles trečiasis studijinis albumas „Harry‘s House“ (2022) sulaukė per kelerius metus ne vieno hito ir vaizdo klipo. Vakar kažkaip teko išsitraukti jo šią vinilinę plokštelę ir vėlei perklausyti dainas. Asmeniškai man geriausia albumo daina nostalgiškojo „As it Was“, pirmasis šio albumo singlas, YouTube kanale šiuo metu perkopęs 740 milijonų peržiūrų. Pats albumas pelnė ne tik Britų muzikos metų albumo įvertimą, bet ir 3 Grammy, tarp kurių geriausias metų pop vokalas ir metų albumas. Daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, daina užkopė savo metu į pirmąją klausomiausių ir mėgiamiausių dainų poziciją ir tapo 2022 metų vasaros hitu. Milžinišką pasisekimą sulaukė Graikijoje, kurioje hitas tapo deimantiniu su 10 milijonų pardavimų su perklausymais, dukart deimantiniu tapo Meksikoje, 11 kartų platininiu Australijoje, 8 kartus platininiu Portugalijoje. Tai viena sėkmingiausių Harry Stayles dainų jo karjeroje, kurio perklausyta pasaulyje beveik 4 milijardus kartų.

Kūrinys dėl malonios ir jaukios sintezatoriaus kuriamos melodijos sulaukė beveik visų išskirtinai pozityvių ir labai gerų atsiliepimų. Šiandien šioji daina svečiuojasi mano saite.

[žodžiai / lyrics]

Harry Styles – As it Was

 

Holdin' me back

Gravity's holdin' me back

I want you to hold out the palm of your hand

Why don't we leave it at that?

Nothin' to say

When everything gets in the way

Seems you cannot be replaced

And I'm the one who will stay, oh

In this world, it's just us

You know it's not the same as it was

In this world, it's just us

You know it's not the same as it was

As it was, as it was

You know it's not the same

Answer the phone

"Harry, you're no good alone

Why are you sittin' at home on the floor?

What kind of pills are you on?"

Ringin' the bell

And nobody's comin' to help

Your daddy lives by himself

He just wants to know that you're well, oh

In this world, it's just us

You know it's not the same as it was

In this world, it's just us

You know it's not the same as it was

As it was, as it was

You know it's not the same

Go home, get ahead, light-speed internet

I don't wanna talk about the way that it was

Leave America, two kids follow her

I don't wanna talk about who's doin' it first

As it was

You know it's not the same as it was

As it was, as it was

Maištinga Siela

Filmas: "Mintis apie tave" / "Idėja apie tave" / "The Idea of You"

 

Sveiki,

Karštomis ir šviesiomis vasaros naktimis norisi iš kino ko nors nepretenzingo, ko nors, kas labai seniai matyta, todėl, tiesą sakant, nepamenu, kada žiūrėjau kokią nors gerą arba bent jau vidutinišką romantinę komediją. Aišku, šis žanras pastaruoju metu sumenkęs kiekybės prasme, kadangi mažai bematau tokių filmų, subalansuotų kaip tikroms nusivylusioms namų šeimininkėms, kurios be perstogės žiūri romantines komedijas ir geria braukdamos ašaras atšaldytą Chardonay. Nutariau pasižiūrėti vieną naujausių tokių „sukirpimo“ filmų pavadinimu „Mintis apie tave“, o kai kur verčiama „Idėja apie tave“ (angl. The Idea of You) (2024), kuriame nusifilmavo vėl produktyviai pradėjusi dirbti Anne Hathaway ir naujosios kartos pamiltas aktorius Nicholas Glitzine. Pastarąjį labai puikiai prisimenu iš LGBT romantinės komedijos „Raudona, balta ir karališka mėlyna“.

Filmas pasakoja man asmeniškai jau kažkur neseniai matytą panašią romantinę istoriją apie amžiaus skirtumą. Prisiminiau! Ogi „Nieko asmeniška“ (2023) su aktore Jennifer Lawrence, tik pastarasis filmas buvo nepalyginai šmaikštesnis ir įdomesnis už „Mintis apie tave“.

„Mintis apie tave“ turi kiek niūresnį ir rimtesnį toną, jame ne tiek komedijos niuansų, kiek romantinių bruožų. 40 metų Solene netikėtai per dukros išvyką su draugais susipažįsta su 24 metų paauglių pop muzikos dievaičiu, kuris jai parodo nemenką dėmesį. Atvykęs į Solenės darbovietę, t. y. meno galeriją, nuperka visus meno kūrinius ir pakviečia ją pietų. Galiausiai viskas rutuliojasi pagal numatomą scenarijų, nes vieniša motina, kol septyniolikmetė dukra stovykloje, leidžiasi į nuotykį su daug jaunesniu vyruku. Kelionėje išbandomas ne tik seksas, bet ir tam tikri barjerai – dainininko draugeliai pasirodo nepaprastai išpuikę ir nebrandūs, kas ir būdinga 20 metų išpuikėliams, bet netrukus ir su žiniasklaidos dėmesiu bei spaudimu.

Iš tikrųjų ši romantinė komedija labai klišinė ir tiesmuka, nors ir kalba apie amžiaus stereotipus, visuomenės smerkimą, tačiau kas kam rūpi, kas su kuo draugauja ir mezga romantinius santykius? Žiūrėdamas prisiminiau dainininkę Cher, kuri artėja prie 80-ies, o viešumoje pozuoja ir deklaruoja romantinius santykius anūko amžiaus vyru. Ir visi grožisi ir leipsta, nors esama, aišku, visko. Manau, pati filmo problematika šiuo metu jau šiek tiek išblėsusi ir nusenusi, bet kitą vertus, tai, kas visuomenėje atrodo kaip revoliucija ir be galo drąsu ir žavu, asmeniniuose gyvenimuose galbūt verda visai kitokios dramos. Filme bandoma atskleisti tą asmeninę romaus, menkam kam žinomos meno galerijos vadovės ir pop žvaigždės dramą, „pritempiama“ iki pasiaukojimo dėl mokyklinio amžiaus dukters, todėl šiai meilei neleista toliau tęstis. Viskas labai gražu, idealu, bet visą filmą vis tiek kirbėjo mintis, kad jiedu vienas kitam netinka (matyt, čia mano toks žiūrovo stereotipas, atėjęs iš gyvenimiško įsitikinimo).

Kai kurios scenos atrodo šiek tiek nepatogios dėl to paties amžiaus skirtumo, tačiau visai mielai galima sužiūrėti. Visgi juosta tipiška, scenos komponuojamos nuspėjamai, o flirtas ir probleminis laukas aiškus nuo pradžių iki galo. Labai man gaila perspektyviosios „Oskaro“ laureatės Anne Hathaway, kuri šiame filme, nors motyvuotai vaidina 40 šiek tiek abejojančią ir prislėgtą veikėją, man ji pasirodė vietomis medinė, priešingai nei Nicholas Glitzine, kuriam leidžiama šėlioti, žaižaruoti, būti donžuanu, viliotoju ir dainuoti scenoje – žodžiu, tarsi filmo scenarijus parašytas būtent jo aktoriniams niuansams atsiskleisti. Tai vienas nuobodesnių Hathaway vaidmenų, kuriuos yra tekę matyti, ir tik vienoje scenoje, kada ji prie stalo labai nesiardydama iš giluminės pajautos papasakoja vaikėzui savo skyrybų dramą, tvardydama ašaras, tada net nesuabejojau: taip, ji puiki draminė aktorė, „įkritusi“ ne į tą filmą. O šiaip filmas jaunatviškas, lengvas, visur jaučiamas romantinės komedijos pritempinėjimas, tad filmas gana drungnas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Literatūra ir menas, vasaros geltonas leidimas, Madonna ir Shakira, geltonos vinilinės plokštelės, knygos

 Sveiki,

Apie geltoną spalvą šiemet galima rašyti jau esė.

Geltona Vasara (eseistinis štrichas)

„Geltona saulė, geltona gatvė, geltonas miestas...“

Turėjom ir dainininkę Geltoną: „Galima, galima savo gyvenimą...“

Buvo ir Icchokas Meras su „Geltonu lopu“,

Buvo Aidas Kelionis su „Geltonas radijas“,

Bet mėlynai dažytu viršeliu.

 

Aleksandras Volkovas su „Geltonas rūkas“,

„Geltonas mustangas“, žinoma, kad Janas Navratilas parašęs,

O kur dar Julio Llamazares su „Geltonas lietus“.

 

Ignė Alė su „Geltona suknelė“ (Maximoj už 2,30 eurų!)

 

Valdas Aušra „Geltonas katinas, bet ne cepelinas“,

O kam išvis leisti Ž. Simenono „Geltoną šunį“ Drąsiųjų kelių serijoje?

Pas senelius radau prie krosnies.

Tarsi perskeltą pusiau gelsvais raskilos lapeliais.

 

Ir kaip be Vytauto Misevičiaus „Geltonas gaidys“?

Kaip visai be „Geltonasis feniskas“, kurį parašė Almantas Dulkys?

 

Aldous Huxley „Geltonasis Kroumas“!

Be šito niekaip Visatoj šviesos gi nebūtų.

 

Kakė Makė mėgsta geltoną šliaužtinuką!,

Hario Poterio šalikėlių dryžiai buvo trynio spalvos.

Dirgėla ir Nicholson,

Virtuvė ir palėpė,

Teta Beta ir Tesla...

Lia-lia iš teletabių,

The Roop per „Euroviziją“,

Mūsų vėliavos kraštelis,

Maironio pienių ašara

Ir žymė LGBT vėliavoj,

Pamelos sruoga iš 90-ųjų

Ir tėvo „žižigalkė“ po skyrybų lova.

 

Net auksinis Būda prisimerkęs.

 

Kai sukas Shakira ir Madonna

Ant vienos patefono

Iešmelės.

 

Jūsų Maištinga Siela