Charlotte Wood. „Akmenyno
užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.
„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo,
nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas
perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą,
atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo
taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“
Sveiki, skaitytojai,
Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad
momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių,
nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai
neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g.
1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional)
buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas
netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai
būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės
formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų
recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno
užrašus.
Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios
knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis
romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma
dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra
giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia
klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja
sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas,
apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta
pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų
paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.
Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą
išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją
Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams
pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje
Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios
religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia
nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai
netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.
Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio
gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama
transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio
gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis,
abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt
kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet
apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką
jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti
vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu
būdu yra mano namai (p. 73).“
Protagonistė būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos
vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas
fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė
Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo
svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę,
mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane
esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai,
atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau
autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons
primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka
ypatinga.
Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo
metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos
provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš
mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias
dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje
istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari
kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių,
nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę
sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro,
Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų
teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja
Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi
teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę
už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai
nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant
kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“
Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia
veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri
viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo
skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną
ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir
užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg...
Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais
keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus
užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari
įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.
Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių
– pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar
žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių
namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi
iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką
daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto
aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų
vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių
su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą,
būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai
pelių antplūdis baigiasi.
Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane
hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų
paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien
pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo,
perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės
politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš
romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai
išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu
ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu
gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo
imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“
Akmenyno užrašai –
aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias
problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta:
apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su
savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia
nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas
kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir
galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai
pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti
nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą