Sveiki, skaitytojai!
Jau daug metų žaviuosi Emily Brontė romanu „Vėtrų
kalnas“. Žinau, kad daug kam labiau patinka Charlottės Brontė „Džeinė Eir“, bet,
kaip sako žmonės, dėl skonio nesiginčijama. Šis įrašas skirtas visoms trims
Brontė seserims apžvelgti, pristatyti jų gyvenimus, paliktus kūrinius ir
kūrybos bruožus. Tikiuosi, kad įrašas bus naudingas visiems.
Brontė seserų šeima Viktorijos epochos aušroje
Brontė šeima atsirado istorinėje Jungtinės Karalystės
persilaužimo epochoje – ankstyvojoje Viktorijos epochoje (XIX a. pirmoje
pusėje), kurią apibrėžė sparti industrializacija, dideli socialiniai pokyčiai
ir griežtos moralinės bei religinės normos. Šios epochos tendencijos, ypač
skurdžiosios klasės gyvenimo sąlygos ir moterų padėties suvaržymai, vėliau
stipriai atsispindėjo jų kūryboje. Šeimos galva, Patrikas Brontė
(Patrick Brontë, 1777–1861), buvo airių kilmės dvasininkas, Šventosios Mergelės
Marijos bažnyčios rektorius Haurte (Haworth), atokioje Jorkšyro kaimelio
vietovėje, Anglijos šiaurėje. Patrikas pasižymėjo išsilavinimu, domėjosi
literatūra ir buvo griežtų pažiūrų žmogus, kuris ne tik aktyviai tarnavo
bendruomenei, bet ir pats bandė rašyti poeziją bei pamokslus.
Šeimą 1812 metais sukūrė Patrikas Brontė, vedęs Mariją
Branvel (Maria Branwell, 1783–1821) iš Kornvalio. Marija buvo kilusi iš
pasiturinčios šeimos ir garsėjo savo išsilavinimu bei subtilia prigimtimi.
Santuokoje gimė šeši vaikai. Pirmosios gimė dukros: Marija (Maria, 1814 m.),
Elizabet (Elizabeth, 1815 m.) ir žymiosios rašytojos: Šarlotė (Charlotte,
1816 m. balandžio 21 d.), Emilė Džein (Emily Jane, 1818 m. liepos 30 d.)
ir Enė (Anne, 1820 m. sausio 17 d.). Po mergaičių gimė ir vienintelis
sūnus – Patrickas Branwellis (Patrick Branwell, 1817 m. birželio 26 d.),
kuris buvo puikus dailininkas ir tapytojas, turėjęs didelių ambicijų, bet
vėliau nugrimzdęs į alkoholizmą ir nuviliantis šeimą.
Šeimos gyvenimas pasikeitė tragiškai anksti. 1821
metais, Enės gimimo metu, mirė motina Marija. Po šios netekties rūpestį šeima,
ypač mažiausiais vaikais, perėmė Marijos sesuo, teta Elizabet Branvel. Patrikas
Brontė, netekęs žmonos, pasinėrė į darbą ir atidavė savo vaikus, išskyrus Enę,
į dvasininkų dukterims skirtą mokyklą Kovan Briukėje (Cowan Bridge School).
Deja, griežta ir puritoniška mokyklos aplinka, blogos sanitarinės sąlygos ir
nepakankama mityba tapo pražūtingos dviem vyriausioms dukroms: Marija ir
Elizabet susirgo tuberkulioze ir mirė 1825 metais. Šių įvykių trauma stipriai
paveikė visus likusius brolius ir seseris.
Po Marijos ir Elizabet mirčių, tėvas Patrikas
parsivežė Šarlotę ir Emilę namo, ir nuo to laiko vaikai didžiąją dalį savo
vaikystės praleido atokioje ir niūrioje Haurto klebonijoje bei jos apylinkėse.
Klebonija buvo apsupta pelkių ir laukinių vietovių, kurios vėliau tapo įkvėpimo
šaltiniu ne vienam garsiam romanui. Mergaitės pasižymėjo nepaprasta vaizduote
ir anksti ėmė kurti savo fantazijos pasaulius: Angriją (Angria) ir Gondalą
(Gondal). Šie kūrybiniai žaidimai, kartu su broliu Branveliu, užpildė jų
vienišą gyvenimą ir tapo intensyvaus bendradarbiavimo bei ankstyvųjų
literatūrinių bandymų pagrindu.
Brolis Branvelis buvo apdovanotas talentu – piešė
puikius portretus ir taip pat dalyvavo šeimos kūrybinėse veiklose. Tačiau
brolis ir seserys labai skyrėsi temperamentu. Šarlotė buvo ryžtinga ir
praktiška, Emilė – atsiskyrusi ir užsispyrusi, giliai prisirišusi prie Haurto
gamtos, o Enė – rami, švelni ir religinga. Visos trys mergaitės jautė didelį
poreikį išsilavinimui, nors to meto socialinės normos joms kėlė didelius
apribojimus. Jų mokslai, dažniausiai savarankiški ar tėvo prižiūrimi, apėmė
prancūzų kalbą, muziką ir piešimą. Šeima buvo labai intelektuali, o nuolatinis
skaitymas ir rašymas tapo neatsiejama jų kasdienybės dalimi.
Apskritai, Brontė vaikystė buvo apibrėžta vienatvės,
niūrios Haurto aplinkos, gilių šeimos netekčių ir nepaprastai turtingo vidinio
gyvenimo. Būtent šios aplinkybės – ankstyvas savarankiškumas, intelektuali
aplinka be įprasto socialinio gyvenimo ir pastovus kūrybiškumas – suformavo
jaunas moteris, kurios vėliau nustebino pasaulį savo drąsiu ir intensyviu
rašymo stiliumi, atspindinčiu tiek Viktorijos epochos grožį, tiek jos žiaurumą
ir dviveidiškumą.
Toliau straipsnyje apžvelgsiu kiekvienos sesers kūrybą
ir gyvenimą atskirai.
Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë):
gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai
Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë, 1816–1855), būdama
vyriausia iš trijų žymių seserų, pasižymėjo ryžtingu, bet kartu ir sudėtingu
charakteriu. Priešingai nei užsidariusi Emilė, Šarlotė buvo labiau atvira
socialiniam gyvenimui, nors dažnai jautėsi nepatogiai ir droviai, ypač didelėse
kompanijose. Šeimos rate ji prisiėmė vyresniosios sesers ir kartais motinos
vaidmenį, būdama atsakinga ir praktiška. Tačiau jos vidinis gyvenimas buvo
kupinas aistros, idealizmo ir didelio intelektualinio smalsumo. Šarlotė turėjo
tvirtą moralinį kompasą, tikėjo švietimo ir darbo verte. Ji troško
profesinės sėkmės ir pripažinimo, jau anksti puoselėdama dideles ambicijas,
kurios buvo neįprastos jos laikmečio moteriai.
Jos santykiai su artimaisiais buvo gana intensyvūs. Su
seserimis Emilė ir Enė turėjo stiprų emocinį ryšį, paremtą bendru kūrybiniu
pasauliu – fantastinėmis karalystėmis Angrija ir Gondalu, kurias jos kūrė nuo
pat vaikystės. Šis bendras užsiėmimas buvo gyvybiškai svarbus jų vienišame
gyvenime Haurte. Tačiau Šarlotė dažnai aštriai kritikuodavo brolio Branvelio
nesėkmes ir gėdingą elgesį. Jos asmeninis gyvenimas buvo pažymėtas nesėkmingais
bandymais dirbti guvernante, o vėliau – aistringais ir neatsakytais jausmais
vedusiam mokyklos direktoriui Briuselyje, Konstantinui Hejeriui, kurie vėliau
tapo jos romano „Vijetė“ įkvėpimu.
Šarlotė, kaip ir jos seserys, rašė ne tik iš meninio
poreikio, bet ir norėdama užsitikrinti finansinį nepriklausomumą. Ji publikavo
pasivadinusi vyrišku slapyvardžiu Currer Bell. Jos proveržiu tapo
romanas „Džeinė Eir“ (Jane Eyre), išleistas 1847 metais. Knyga buvo
parašyta per trumpą laiką po brolio ir seserų poezijos rinkinio išleidimo ir
pasižymėjo intensyviu, pirmuoju asmeniu pasakojimu, kuris buvo neįprastas to
meto literatūrai. Vėliau ji parašė „Šerlė“ (Shirley, 1849) ir „Vijetė“
(Villette, 1853). Jos kūrybos pagrindiniai bruožai yra: gilus
psichologizmas, didelis emocinis intensyvumas, moralinių ir socialinių
apribojimų analizė, ypač moterų padėties to meto visuomenėje, ir gotikinio
romano elementų naudojimas romantinės meilės ir paslapties atmosferai sukurti.
Kritikai iš pradžių priėmė „Džeinę Eir“ labai
prieštaringai. Nors daugelis pripažino jos literatūrinį talentą, ryžtinga ir
aistringa Džeinės Eir asmenybė bei atviras emocijų išreiškimas buvo laikomi „amoraliu“
elgesiu moteriai. Ypač didelį pasipiktinimą kėlė atviras moters troškimas būti
pripažintai ir lygia. Po tikrosios autorės tapatybės atskleidimo, kai kurie
kritikai sušvelnino savo nuomonę, tačiau Šarlotės kūryba, ypač „Džeinė Eir“,
greitai išpopuliarėjo tarp skaitytojų ir tapo bestseleriu.
Vėliau gyvenime Šarlotė vis dėlto sukūrė šeimą. 1854
metais ji ištekėjo už tėvo padėjėjo Artūro Belo Nikolso (Arthur Bell
Nicholls). Ši santuoka buvo didelis pasikeitimas jos gyvenime, bet ji pagaliau
pajuto asmeninę laimę. Deja, santuoka truko vos devynis mėnesius. Šarlotė
Brontė mirė 1855 metų kovo 31 dieną, būdama 38 metų amžiaus. Manoma, kad jos
mirties priežastis buvo tuberkuliozė (nuo kurios mirė visos jos seserys ir
brolis) arba komplikacijos, susijusios su ankstyvu nėštumu (galbūt hyperemesis
gravidarum – sunkia nėščiųjų toksikoze).
Šiandien „Džeinė Eir“ laikoma neginčytina anglų
literatūros klasika ir vienu svarbiausių Viktorijos epochos romanų, o Šarlotė
Brontė – viena pirmųjų rašytojų, giliai ir atvirai nagrinėjusių moters
individualumo, savigarbos ir nepriklausomybės paieškas. Jos kūrybos vertė glūdi
ne tik meistriškame pasakojimo mene, bet ir drąsiame socialinių bei lyčių normų
iššūkyje.
Emilė Džein Brontė (Emily Jane Brontë):
gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai
Emilė Džein Brontė (Emily Jane Brontë, 1818–1848) buvo
vidurinioji iš trijų rašytojų seserų ir, ko gero, pati paslaptingiausia bei
sunkiausiai perprantama asmenybė. Jos charakteris buvo tvirtas, užsispyręs ir
nepriklausomas. Ji buvo itin uždara, vengianti socialinio bendravimo ir jautė
didelį nepatogumą būdama tarp nepažįstamų žmonių. Šarlotė apibūdino Emilę kaip
„stipresnę už vyrą, paprastesnę už vaiką“. Jos gyvenimas buvo beveik
visiškai susietas su Haurto klebonija ir Jorkšyro pelkynais. Būtent ten,
laukinėje ir atokioje gamtoje, Emilė jautėsi laisviausia ir rado didžiausią
įkvėpimą.
Emilės santykiai su seserimis buvo artimi, bet kitokie
nei Šarlotės ir Enės. Su Enė ji dalijosi kūrybiniu pasauliu – fantastine
karalyste Gondalu, kurios sagą jos plėtojo per eilėraščius ir prozą. Tačiau
Emilė buvo labiausiai prisirišusi prie namų ir atsiskyrusi. Ji turėjo
nepaprastą ryšį su gamta ir gyvūnais; pasakojama, kad ji ramiai elgdavosi su
laukiniais šunimis ir buvo labai ištikima savo augintiniams. Būtent dėl šio
prisirišimo prie Haurto ji sunkiai pakeldavo bet kokį ilgesnį atsiskyrimą.
Kaip ir seserys Emilė bandė užsidirbti dirbdama
mokytoja ir lankė Šarlotės įsteigtą mokyklą Briuselyje, Pensionnat Heger.
Tačiau ji buvo visiškai nepritaikyta gyvenimui už Haurto ribų. Jos viešnagės už
namų sienų buvo trumpos ir kupinos ilgesio. Grįžusi namo, ji didžiąją laiko
dalį skyrė namų ruošos darbams, bet kartu ir savo poezijos bei prozos kūrimui.
Jos poezija, atrasta sesers Šarlotės, buvo neįprastai galinga, metafizinė ir
apėmė universalios meilės, mirties ir dieviškumo temas, gerokai pralenkiančias
to meto literatūros tendencijas.
Emilė savo vienintelį, bet pasaulį pakeitusį romaną „Vėtrų
kalnas“ (Wuthering Heights) išleido 1847 metais, pasivadinusi slapyvardžiu Ellis
Bell. Romanas pasakoja apie Karetiną Earnšo ir Hitklifo niokojančią,
aistringą ir neįmanomą meilę Jorkšyro pelkynuose. Romanas buvo parašytas
namuose, tuo metu, kai seserys buvo visiškai pasinėrusios į kūrybą. Jis
išsiskiria savo dviguba naratyvine struktūra, brutalia emocine energija ir tuo,
kad nepaiso Viktorijos epochos moralinių normų.
Ankstyvasis kritikų priėmimas buvo šokiruojantis ir
neigiamas. Knyga buvo laikoma per daug žiauria, necivilizuota, niūria ir
amoralia. Kritikai nesuprato, kodėl „Ellis Bell“ pasirinko parodyti tokius
žmogiškojo elgesio aspektus ir vaizdavo Kateriną ir Hitklifą be jokių moralinių
išlygų. Vis dėlto, romanas pasižymėjo išskirtine jėga, o Šarlotė po Emilės
mirties,stengėsi ginti kūrinį ir užtikrinti jo perspausdinimą jau tikruoju
vardu. Šarlotė pabrėžė kūrinio genialumą, bet kartu pripažino jo „gamtinę ir
nenušlifuotą“ prigimtį.
Šiandien „Vėtrų kalnas“ yra laikomas vienu svarbiausių
romantizmo ir gotikinės literatūros kūrinių. Jos kūrybos pagrindiniai bruožai
yra: gamtos ir aistros susiliejimas (pelkynai veikia kaip trečias,
kerštingas personažas), nenugalima meilės ir neapykantos jėga, laiko ir
pasakojimo struktūros eksperimentavimas bei absoliutus moralinis
dviprasmiškumas. Emilė atsisakė pateikti skaitytojui aiškią moralinę
pamoką, leisdama veikėjams patirti savo aistrų pasekmes.
Deja, Emilės gyvenimas buvo trumpas ir niūrus,
atspindėjęs dalį jos kūrybos temų. Po brolio Branvelio mirties 1848 metų
rugsėjį Emilė peršalo ir susirgo. Ji atsisakė bet kokios medicininės pagalbos
ar gydymo, laikydamasi savo nepriklausomos dvasios iki paskutinės minutės.
Emilė Brontė mirė nuo tuberkuliozės 1848 metų gruodžio 19 dieną, būdama vos 30
metų amžiaus, palikdama vieną, bet nepralenkiamą ir amžinai stebinantį
literatūros šedevrą.
Enė Brontė (Anne Brontë): gyvenimas, knygos,
kūrybos bruožai
Enė Brontė (Anne Brontë, 1820–1849) buvo jauniausia iš
garsiųjų rašytojų seserų. Jos asmenybė ir gyvenimas dažnai liko Šarlotės ir
Emilės šešėlyje, tačiau jos kūryba išsiskiria savo moraliniu griežtumu,
realizmu ir socialinės kritikos aštrumu. Enė buvo ramesnio, švelnesnio ir
labiau religingo būdo nei jos seserys. Jai buvo artimas Anglikonų bažnyčios
tikėjimas, o jos stiprus moralinis kompasas ir užuojauta buvo akivaizdūs
tiek jos gyvenime, tiek kūryboje. Vis dėlto, po švelnumo slypėjo tvirta valia
ir ryžtas aprašyti žiaurias realijas, su kuriomis susidūrė jos laikmečio
moterys.
Enė palaikė labai artimą ryšį su seserimi Emile, su
kuria dalinosi fantastine karalyste Gondalu, rašydamos eilėraščius ir prozą.
Taip pat, ji buvo vienintelė, kuri išlaikė artimą ir atjaučiantį santykį su
broliu Branveliu jo sunkiausiais alkoholizmo ir priklausomybės laikais. Ji buvo
labai priklausoma nuo šeimos, bet ji kartu siekė finansinio nepriklausomumo. Ji
viena iš seserų ilgiausiai ir sėkmingiausiai dirbo guvernante pas dvi
skirtingas šeimas. Ši darbo patirtis suteikė jai neįkainojamos medžiagos apie
to meto aukštuomenės ir tarnų gyvenimą, kurį ji kritiškai aprašė savo
romanuose.
Enė savo kūrinius išleido pasivadinusi slapyvardžiu Acton
Bell. Jos debiutinis romanas „Agnesė Grėj“ (Agnes Grey) buvo
išleistas kartu su Emilės „Vėtrų kalnu“ 1847 metais. Šis romanas, paremtas jos
pačios guvernantės patirtimi, yra realistinis pasakojimas apie jauną,
neturtingą ir moralią guvernantę, kuri susiduria su žiauriu, pasipūtusiu ir
išpaikintu aukštuomenės elgesiu. Romane kritikuojamas turtingųjų moralinis
nuosmukis ir tarnų padėtis.
Antrasis ir žymiausias jos romanas – „Vaildfel Holo
nuomininkė“ (The Tenant of Wildfell Hall), išleistas 1848 metais, sukėlė
didelį skandalą. Šis kūrinys pasakoja apie moterį, kuri pabėga nuo savo
alkoholiko ir smurtaujančio vyro su sūnumi, siekdama apsaugoti save ir vaiką.
Romane drąsiai ir atvirai aprašomas alkoholizmo destruktyvumas, fizinis ir
emocinis smurtas santuokoje bei moters teisė pabėgti nuo blogo vyro – temos,
kurios buvo tabu Viktorijos epochos visuomenėje.
Kritikai negailestingai pasmerkė „Vaildfel Holo
nuomininkę“ dėl jos „žiaurumo“ ir „nepadorumo“. Šarlotė netgi bandė neleisti
pakartotinai spausdinti šio romano po Enės mirties, nes manė, kad jis buvo per
daug „šiurkštus“ ir žalojo šeimos reputaciją. Vis dėlto, romanas tapo
bestseleriu ir parodė visuomenei nepatogią tiesą apie santuoką, moralę ir moterų
teises. Enės kūrybos bruožai yra: socialinis realizmas, griežta
moralinė perspektyva, santykių ir santuokos kritika, ir ypač moters
nepriklausomumo akcentavimas. Ji naudojo savo kūrinius kaip platformą
dvasinėms ir socialinėms reformoms.
Enė Brontė, kaip ir jos seserys bei brolis, ilgai negyveno.
Jos sveikata pablogėjo po to, kai ji slaugė mirštantį brolį. Ji sunkiai sirgo
tuberkulioze ir, deja, mirė 1849 metų gegužės 28 dieną, būdama tik 29 metų. Ji
mirė Skarboro (Scarborough) mieste, kur tikėjosi, kad jūros oras pagerins jos
būklę. Ji yra vienintelė iš seserų, palaidota ne Haurte.
Šiandien Enė Brontė yra vertinama kaip ankstyvoji
feministė realistė, kurios darbai, ypač „Vaildfel Holo nuomininkė“, yra
pripažinti revoliuciniais dėl jų temos drąsos ir realizmo. Nors Enė gyveno
trumpai ir nuolatos buvo lyginama su galingesnėmis seserimis, jos kūryba
išlieka svarbi kaip neginčijama socialinio ir moralinio komentaro dalis,
atspindinti skausmingą Viktorijos epochos moterų tikrovę.
Keletas įdomių faktų apie seseris Brontė
*
Šarlotė iš pradžių bandė išleisti kitą romaną,
pavadintą „Profesorius“ (The Professor), tačiau jis buvo atmetamas
leidyklų. Tik gavusi neigiamą atsakymą į šį kūrinį, ji išsiuntė leidyklai
„Smith, Elder & Co.“ „Džeinės Eir“ rankraštį, kuris buvo priimtas ir per
trumpą laiką padarė ją garsia. „Profesorius“ buvo išleistas tik po jos mirties.
**
Pasakojama, kad Emilė buvo neįtikėtinai stipri ir
ištverminga. Yra žinoma istorija, kad kartą jos šuo, angelas mastifas vardu
Keilas (Keeper), sugriaužė lovatiesę, o Emilė, nenorėdama bausti jį muilu, pati
griežtai išplakė jį kumščiais, visiškai palauždama šuns pasipriešinimą. Tai
iliustruoja jos tvirtą ir bebaimį, beveik laukinį, charakterį.
***
Enė, skirtingai nei Šarlotė, ilgiau dirbo pas Blumo
šeimą. Būtent ten ji stebėjo jaunojo Edvardo Ričmondo elgesį, kuris tapo
įkvėpimu Velsly Hantono personažui iš romano „Vaildfel Holo nuomininkė“. Ji
labai realistiškai atspindėjo, koks destruktyvus yra auklėjimo trūkumas ir tėvų
neatsakingumas.
****
Seserys nusprendė atskleisti savo tikrąsias tapatybes,
kai po „Vėtrų kalno“ ir „Džeinės Eir“ pasisekimo, leidykla manė, kad visi trys
Bell'ai yra vienas asmuo. 1848 metais Šarlotė ir Enė nuvyko į Londoną susitikti
su savo leidėju, siekdamos įrodyti, kad jos yra trys skirtingi žmonės, taip
apgindamos kiekvienos autorystę.
*****
Visos seserys, Marija, Elizabet, Branvelis, Emilė, Enė
ir galiausiai Šarlotė, mirė nuo tuberkuliozės (arba su ja susijusių
komplikacijų) per trumą dešimtmetį, o tai pavertė Brontė šeimos istoriją viena
iš tragiškiausių visoje anglų literatūroje. Haurto klebonijos aplinka, dėl
drėgmės ir šaltumo, buvo nepalanki sveikatai.
Ekranizacijos, filmai apie seseris Brontė
„Seserys Brontė“
(Les Sœurs Brontë, 1979) Ši prancūzų režisieriaus André Téchiné klasikinė
biografinė drama sutelkia dėmesį į visos šeimos tragediją, pabrėžiant ne tik
trijų seserų kūrybinę prigimtį, bet ir jų sudėtingus santykius su vieninteliu
broliu Branveliu. Filmas, kuriame vaidina prancūzų kino legendos (įskaitant
Isabelle Adjani), vaizduoja melancholišką ir tamsią atmosferą, pabrėždamas
šeimos izoliaciją Haurto klebonijoje ir neišvengiamą visų šeimos narių likimą.
„Vaikščioti nemačiomis“
(To Walk Invisible, 2016) Ši BBC televizijos drama siūlo autentiškiausią ir
detaliausią seserų gyvenimo portretą, koncentruodamasi į lemtingus 1846–1848
metus. Filmas vaizduoja ne tik seserų slaptą ryžtą publikuoti savo kūrinius
pseudonimais, bet ir brolio Branvelio sunkią priklausomybės kelionę. Kūrinys
išsiskiria realistišku požiūriu į skurdų ir niūrų gyvenimą Haurte bei parodo,
kaip nepaisydamos aplinkos, seserys sugebėjo tapti rašytojomis.
„Emili“ (Emily, 2022) Šis
filmas pasirinko meninės fikcijos kelią, siekdamas užpildyti spragas apie
uždarosios Emilės Brontė gyvenimą. Nors tai nėra griežta biografija, filmas
galingai vaizduoja Emilės laukinę dvasią, jos atmetimą socialinėms normoms ir
intensyvų ryšį su Jorkšyro pelkėmis. Režisierė Frances O'Connor sukūrė
vizualiai įspūdingą ir aistringą istoriją apie meilę bei praradimą, kuri, nors
ir išgalvota, paaiškina, kaip gimė tokia niūri ir galinga knyga kaip „Vėtrų
kalnas“.
„Atsidavimas“
(Devotion, 1946) Šis ankstyvasis Holivudo bandymas ekranizuoti Brontė seserų
gyvenimą yra labiau romantiška melodrama nei tiksli biografija. Filmas labai
stipriai romantizuoja seserų meilės istorijas ir pateikia supaprastintą, o
kartais ir visiškai neteisingą, jų gyvenimo versiją, kuri atspindi 1940-ųjų
kino tendencijas. Nors jis yra įdomus kultūrinis artefaktas, jis nėra patikimas
šaltinis, norint sužinoti apie tikrąjį seserų gyvenimą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą