2023 m. išleistas 49-asis
amerikiečių muzikos ikonos Dolly Parton studijinis albumas „Rockstar“ tapo
vienu drąsiausių ir ambicingiausių žingsnių jos daug dešimtmečių trunkančioje
karjeroje. Prieš tai nominuota į Rokenrolo šlovės alėją (Rock and Roll Hall of
Fame), Dolly iš pradžių dvejojo, ar yra verta šio įvertinimo, nes visą gyvenimą
kūrė kantri muziką, tačiau galiausiai nusprendė įrodyti esanti tikra rokerė ir
įrašė visą roko muzikos albumą. Rezultatas – triukšmingas, energingas ir meile
roko žanrui spinduliuojantis projektas, pelnęs aukščiausias vietas
pasauliniuose muzikos topuose.
Šis monumentalus kūrinys fiziniu 4 vinilų (4xLP)
formatu yra tikras šedevras kolekcininkams. Dėl didžiulės apimties – albume
skamba net 30 kūrinių – įrašas reikalavo keturių plokštelių, kurios buvo
išleistos prabangiuose dviejuose atverčiamuose vokuose (gatefold sleeves).
Keturios plokštelės ne tik užtikrina nepriekaištingą analoginio garso kokybę ir
gylį, reikalingą galingiems roko gitarų rifams bei būgnams, bet ir pasižymi
išskirtine fizinės pakuotės estetika bei turtingu vizualiniu įforminimu.
Muzikiniu požiūriu albumas apima legendinių roko
klasikos kūrinių koverius bei originalias Dolly Parton dainas, įrašytas kartu
su pačiomis ryškiausiomis muzikos pasaulio žvaigždėmis. Albume galima išgirsti
unikalius bendradarbiavimus su Paul McCartney ir Ringo Starr („Let It Be“),
Elton John, Sting, Steven Tyler, Pink, Miley Cyrus bei daugeliu kitų roko ir
popmuzikos titanų. „Rockstar [4LP]“ – tai ne tik spalvinga rokenrolo šventė,
bet ir įrodymas, kad Dolly Parton genijus nepaiso jokių žanro ribų.
1974 m. išleistas 13-asis
amerikiečių dainininkės ir dainų autorės Dolly Parton studijinis albumas
„Jolene“ tapo vienu svarbiausių bei įtakingiausių įrašų kantri muzikos
istorijoje. Šis albumas žymėjo atlikėjos išsivadavimą iš ilgametės partnerystės
su Porteriu Wagoneriu ir jos galutinį įsitvirtinimą kaip nepriklausomos, itin
talentingos solinės kūrėjos. Albume puikiai atsiskleidė D. Parton gebėjimas
jautrius, asmeniškus išgyvenimus paversti universaliais muzikiniais
pareiškimais, o šiltas, emocingas vokalas ir akustinis skambesys pelnė jai
tarptautinį pripažinimą.
Didžiausia šio albumo jėga slėpėsi dviejuose
neblėstančiuose hituose, kuriuos Dolly Parton parašė tiesiog tą pačią dieną.
Titulinė daina „Jolene“ – dramatiškas ir pažeidžiamas pagalbos šauksmas kitai
moteriai, kad ši nepasiimtų jos mylimojo – tapo pasauliniu fenomenu ir viena
labiausiai perdainuojamų dainų muzikos istorijoje. Ne mažiau reikšminga ir
emocinga baladė „I Will Always Love You“, skirta jos buvusiam mentoriui P.
Wagoneriui, kuri vėliau, Whitney Houston atlikime, tapo vienu parduodamiausių
visų laikų singlų.
Komerciniu ir kritikų požiūriu albumas „Jolene“
įtvirtino Dolly Parton kaip pirmo ryškumo žvaigždę bei atvėrė jai duris į
populiariosios muzikos viršūnes. Be dviejų pagrindinių perlų, albume skamba
tokie kūriniai kaip „River of Happiness“, „Early Morning Breeze“ ar „When
Someone Wants to Leave“, atskleidžiantys turtingą atlikėjos kūrybinį diapazoną.
Šis įrašas yra įtrauktas į daugelį visų laikų geriausių albumų sąrašų ir iki
šiol išlieka pavyzdiniu meistriško dainų kūrimo bei kantri muzikos aukso
amžiaus pavyzdžiu.
Visiškai
neseniai pasiekė žinia, kad garsioji kantri atlikėja Dolly Parton,
kuriai jau buvo 80 metų, paliko šį pasaulį. Oficialiais atstovais ir
pranešimais remiantis, Dolly Parton mirė po trumpos kovos su vėžiu.
Pastaraisiais mėnesiais ji taip pat buvo susidūrusi su įvairiomis sveikatos
problemomis (tarp jų – inkstų, imuniteto bei virškinimo trakto negalavimais),
dėl kurių buvo priversta atšaukti suplanuotus pasirodymus ir renginius. Ji mirė
ramiai ligoninėje Nešvilyje, apsupta artimųjų. Ji buvo viena iškiliausių,
įtakingiausių ir geriausiai atpažįstamų visų laikų kantri muzikos atlikėjų,
dainų autorių bei verslininkių, tapusi tikra globalia kultūros ikona. D. Parton
pasižymi ne tik nepakartojamu vokalu bei skiriamuoju įvaizdžiu, bet ir retai
sutinkamu gebėjimu sujungti skirtingas klausytojų kartas, peržengti tradicinio
kantri žanro ribas bei įkvėpti milijonus žmonių visame pasaulyje.
Per
daugiau nei šešis dešimtmečius trunkusią karjerą Dolly Parton parašė
tūkstančius dainų, pelnė daugybę „Grammy“ apdovanojimų ir buvo įtraukta tiek į
Kantri muzikos, tiek į Roknrolo šlovės alėjas. Ji tapo viena pirmųjų moterų
muzikos pramonėje, perėmusių visišką savo kūrybos bei verslo kontrolę, įkūrusia
sėkmingą pramogų parką „Dollywood“ bei inicijavusia pasaulinį vaikų raštingumo
projektą „Imagination Library“. Jos drąsa, kūrybinė nepriklausomybė ir
gebėjimas išlaikyti nuoširdų ryšį su klausytojais pavertė ją viena mylimiausių
asmenybių muzikos istorijoje.
Vienas
ryškiausių jos kūrybos šedevrų – 1973 metais parašyta daina „I Will Always
Love You“. Priešingai nei dažnai manoma, ši daina nebuvo skirta romantiniam
išsiskyrimui. D. Parton ją sukūrė kaip pagarbų ir jautrų atsisveikinimą savo
ilgamečiam muzikinio šou partneriui bei mentoriui Porteriui Wagoneriui, kai
nusprendė palikti jo laidą ir pradėti savarankišką solinę karjerą. Neturėdama
kitokio būdo paaiškinti savo sprendimą be konfliktų, ji atėjo į jo kabinetą,
pasidėjo gitarą ir padainavo šį kūrinį gyvai, taip išreikšdama begalinį
dėkingumą bei meilę už kartu praleistus metus.
Nors
originali D. Parton versija pasiekė JAV kantri muzikos topų viršūnes,
pasauliniu fenomenu šis kūrinys tapo 1992 metais, kai jį filmo „Asmens
sargybinis“ garso takeliui perdainavo soul ir pop muzikos žvaigždė Whitney
Houston. Aktoriaus Kevino Costnerio pasiūlyta idėja pradėti dainą visiška tyla
ir a cappella vokalu leido W. Houston pademonstruoti stulbinantį balso
diapazoną ir emocinę jėgą. Ši versija sulaužė visus populiarumo rekordus, 14
savaičių išsilaikė „Billboard Hot 100“ viršūnėje ir tapo vienu parduodamiausių
visų laikų singlų muzikos istorijoje.
Muzikiniu
požiūriu kūrinys išsivystė iš gilios, akustinės kantri baladės į didingą pop ir
R&B stiliaus emocinį himną. Pagrindinė dainos mintis yra nesavanaudiška,
subrendusi meilė – gebėjimas paleisti brangų žmogų ir palinkėti jam paties
geriausio, net jei bendras kelias baigiasi. Dėl savo skaidraus, virpinančio
skambesio originalioje versijoje ir galingų kulminacinių vokalų perdirbinyje,
„I Will Always Love You“ iki šiol išlieka vienu atpažįstamiausių ir mylimiausių
meilės kūrinių pasaulyje. Kviečiu vėl pasiklausyti Dolly Parton versijos.
Nesu itin didelis kantri (angl. country) muzikos
klausytojas, bet ji man priimtina ir patinka savaip. Dažnai neklausau. Šią
dainą atradau gal prieš... 4-3 metus, man ji patiko. Įdomu, kodėl ja
nepasidalinau, tad dalijuosi šiandien.
Daina „Forever Country“ yra unikalus ir
monumentalus, kaip sako internautai, kantri muzikos projektas, subūręs 30
legendinių ir naujosios kartos atlikėjų, priklausančių Kantri muzikos
asociacijai (CMA). Ši daina, išleista 2016 m. rugsėjo 16 d., buvo specialiai
sukurta ir įrašyta, siekiant paminėti 50-ąsias CMA apdovanojimų metines.
Projekte dalyvavo tokios ikonos kaip Willie Nelson, Dolly Parton, Randy Travis,
George Strait, ir jaunesnės žvaigždės, tokios kaip Carrie Underwood, Luke
Bryan, Keith Urban, Chris Stapleton, ir Miranda Lambert. Idėja buvo sujungti
skirtingas kartas ir stilius, parodant kantri muzikos tęstinumą ir svarbą
Amerikos kultūroje, ir tai puikiai atspindi dainos pavadinimas – „Amžinai
kantri“.
Dainos idėja yra duoklė kantri muzikos paveldui,
sujungiant trijų klasikinių kūrinių motyvus. Ji meistriškai pinamas į vieną
harmoningą visumą John Denver „Take Me Home, Country Roads“ (1971), Willie
Nelson „On the Road Again“ (1980) ir Dolly Parton „I Will Always Love You“
(1974) fragmentai. Šie kūriniai, tapę kantri muzikos sinonimais, pasakojantys
apie namų ilgesį, keliones ir amžiną meilę, sudaro dainos struktūrą. Kiekvienas
atlikėjas įneša savo balsą ir asmeninį stilių, sukuriant unikalų garsą, kuris yra
ir modernus, ir kartu pagarbus tradicijoms. Dainos prodiuseris Shane McAnally
pasirūpino, kad kiekvienas atlikėjas gautų tinkamą vietą šioje muzikinėje
kelionėje, leidžiant jiems jaustis kaip vienai didelei kantri šeimai.
Dainos vaizdo klipas yra neatsiejama jos sėkmės dalis.
Filmuotas juodai-balta (kita versija spalvota) spalva, jis yra minimalistinis,
tačiau emociškai labai stiprus. Jame matomi visi 30 atlikėjų, dainuojančių savo
partijas įvairiose vietovėse: nuo didingų kalnų, upių ir lygumų iki koncertų
scenų ir įrašų studijų. Šie vaizdai simbolizuoja kantri muzikos ištakas ir jos
ryšį su gamta bei paprastais žmonėmis. Klipas nufilmuotas vienoje studijoje Los
Andžele, atliekant individualias dalis, tačiau redaguojant jos sujungtos taip,
kad atrodytų, jog dainininkai yra skirtingose vietovėse. Šis vizualus
sprendimas sustiprina dainos žinutę apie bendrystę ir vienybę, nepaisant
atstumo, kas yra itin svarbu muzikos industrijoje.
Dolly Parton indėlis į šį projektą yra neįkainojamas.
Kaip viena iš trijų originalių dainų autorių ir atlikėjų, jos dainos „I Will
Always Love You“ (kurią atliko ir Whitney Houston) pasirinkimas parodė pagarbą
jos ilgametei karjerai ir įtakai. Pats jos dalyvavimas projekte, atliekant savo
dainos dalį, suteikė projektui dar didesnį svorį. Dolly Parton yra tikra kantri
muzikos ikona, kurios balsas ir asmenybė atspindi žanro dvasią. Jos indėlis
neapsiriboja vien daina, kadangi ji yra viena iš svarbiausių CMA apdovanojimų
istorijos figūrų. Dalyvavimas šiame projekte tapo simboliniu jos palikimo
įtvirtinimu, parodant, kad jos įtaka tęsiasi per kartas.
Siūlau paklausyti ir pažiūrėti vaizdo klipą.
Artists Of Then, Now & Forever -
Forever Country
[lyrics / žodžiai]
Almost heaven, West Virginia
Blue ridge mountain, Shenandoah river
Life is old there, older than the trees
Younger than the mountains, blowing like a
breeze
Country roads, take me home
To the place I belong
West Virginia, mountain mama
Take me home, country roads
All my memories, they gather round her (if
I should stay)
A miner's lady, stranger to blue water (I
would only be in your way)
So I'll go, yet I know (dark and dusty,
painted on the sky)
I'll think of you every step of the way
(misty taste of moonshine, teardrop in my eye)
Country roads, take me home
To the place I belong
West Virginia, mountain mama
Take me home, country roads
On the road again
Like a band of gypsies, we go down the
highway
We're the best of friends
Insisting that the world keep turning our
way
And our way
Country roads (country roads), take me
home (take me home)
To the place I belong
West Virginia, mountain mama
Oh, take me home, country roads
Oh, I hope life treats you kind
And I hope you have all you've dreamed of
I wish you joy and happiness
But above all this, I wish you love
And I will always love you
I will always love you
Country roads
Take me home, country roads (and I will
always love you)
On the road again (I will always love you)
I just can't wait to get on the road again
Country roads
The life I love is makin' music with my
friends (I will always love you)
Seniai ketinau pažiūrėti
šį filmą, bet tiesiog kažkaip vis užkrisdavo, o ir buvau visai praradęs
susidomėjimą. Tikra JAV kino klasika tapusi juosta „Plieninės Magnolijos“ (angl. Steel
Magnolias) (1989) jau yra sulaukusi ir naujesnio pastatymo, tačiau mane
domino būtent šis su daug kam žinomomis puikiomis Holivudo aktorėmis.
Tiesą sakant, filmas
pakvipo pelėsiais ir seniena. Ne pačia prasčiausia prasme, bet tos devinto
dešimtmečio pabaigos mados, šukuosenos, grožio supratimas... Tiesiog
neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė per tiek metų. Filmą gali daug kas palaikyti
tiesiog „bobišku“ dėl savo kvailų įsitikinimų, kad moterų tauškalai per
vestuves kirpykloje gali tikti tik moterims, o vyrams reikia smurto, sekso ir
ginklo. Kvaili, aišku, stereotipai. Nepasakyčiau, kad „Plieninės magnolijos“
yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. Istorija nelabai mane sujaudino, nors
tenka pripažinti, kad scenarijus gana neblogas, intymūs ir moters gyvenimą
atspindintys dialogai, bendruomeniškumas ir viena kitos palaikymas išties
glaudžiai supresuotas, kad iš tikro primena magnolijų krūmą. Vyrų pasaulis,
pagalvojau, kur kas uždaresnis ir vienišesnis.
Apskritai labai
džiaugiausi vėl pamatęs daugybę savo mėgstamų aktorių, įskaitant ir Julia
Roberts, kuri pelnė už šį vaidmenį „Auksinį gaublį“, taip pat visada charizma
spinduliuojanti Shirley Maclaine, kuri buvo puiki, tačiau tuo pačiu pernelyg
bukai komiška, kažkokia dirbtina. Apskritai visas filmas yra apie gėlių
sužydėjimą ir praradimą, apie dukters ir motinos ryšį, tačiau istorija pateikta
balansuojant tarp komedijos ir dramos, čia liūdna, čia tuoj darosi juokinga,
tarsi bijant sužeisti žiūrovą. Toks eklektiškas balansavimas sukuria filme
tokią specifinę pozą, kad pasaulis yra įvairių jausmų mikstūrą, tačiau būtent
dėl noro jį pavaizduoti įvairų, išėjo kažkoks netikrumas, sintetika. Šiaip ar
taip filmas visai patiko, tačiau antro karto nebežiūrėčiau...
