Filmas: "Tender baras" / "The Tender Bar"

 

Sveiki,

Pagal realaus žmogaus vardu J. R. Moehringer sukurtus memuarus apie savo vaikystę, praleistą pas dėdę Čarlį ir studijų metus, paties aktoriaus ir režisieriaus George Clooney pastatytas filmas „Tender baras“ (angl. The Tender Bar) (2021), šaltiniai sako, kad dėl aktoriaus Beno Afflecko garsi dainininkė Jennifer Lopez buvo sužavėta. Istorija mus nukelia į maždaug 70-ųjų dešimtmetį, kada jaunasis JR su motina grįžta į senelio namus, kuriuose vis dar gyvena dėdė Čarlis ir senieji tėvai. Mažasis JR vis girdi savo garsaus tėvo balsą per radiją, mano, kad tėtis yra radijuje, tačiau namiškiai bando atitolinti jį nuo tėvo, kuris toli gražu negali būti vaikui pavyzdžiu. Užuovėja netrukus randa savo dėdės Čarlio atidarytame „Dikenso“ bare, kuriame renkasi vietos išgeriantys, nestokojantys nei intelektualių pokalbių, nei alkoholio bokaluose. Netrukus visi pastebi JR nepaprastą intelektą, o dėdė Čarlis atidaręs savo kambario spintos duris pasako: jeigu perskaitysi visas šias knygas, tu galėsi tapti tikru rašytoju. Kitaip sakant išpildyti Čarlio svajonę, nes jis taip niekada ir netapo rašytoju.

Labai mėgstu filmus apie visokius rašytojus, jų sėkmės ar nesėkmės istorijas. „Tender baras“ pasakoja tapsmo istoriją, kuri iš vienos pusės dėl JR tėvo neturėjimo yra pažeista, tačiau turi gyvenimišką atsvarą. Kitas labai įdomus filme dalykas yra sūnaus ir neišsipildžiusios gabios motinos santykis. Motina apsėsta, kad jos vunderkindas vaikelis kuo puikiausiai baigtų prestižinį universitetą, nors šeima nepasiturinti, tačiau JR gabumus įvertina Jeilio universitetas ir jis galiausiai baigia universitetą, padovanodamas universiteto žiedą mamai kaip jos lūkesčių ir svajonių išpildymą.

Filmas persmelktas socialiniais santykiais ir vaidmenimis, lūkesčių (ne)išsipildymais. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, tarp nuopuolio ir pakylimo, tarp paklydimo ir gyvenimo kelio atradimo. Iš dramos gal tikėjausi kiek daugiau, tačiau visumoje susižiūrėjo gana neblogai. Filme yra nemažai amerikietiškų holivudinių stiliaus pasažų, tarsi žiūrėtum filmą iš socialinės natūralios terpės (matai detales, laikmetį, kultūros manierą), tačiau visa tai perteikta nenatūraliai, tarsi viskas literatūriškai pašlifuota, pagludinta ir pritaikyta masėms, kad būtų atsisakyta sunkaus tono, kuris galbūt būtų labiau tikęs šiai istorijai. Kitą vertus, galbūt tokia tonacija parašyti ir patys JR memuarai. Filmą vertinu gana vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šlovė Cezariui!" / "Hail, Ceasar!"

Sveiki, 

Visgi tai tikra tiesa. Niekaip negaliu prisijaukinti brolių Coenų kaip režisierių. Nežinau, kelintasis tai bandymas, bet naujausio jų darbo „Šlovė Cezariui!“ (angl. Hail, Ceasar!) (2016). Tiesą sakant, nieko jie įspūdingo po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ taip ir nebesukūrė ir tikriausiai nieko nebesukurs. Kaip nepaliko jokio įspūdžio jų komedija „Didysis Lebovskis“, taip nepaliko ir šioji, bet kodėl vis tiek žiūriu Coenų filmus?

Receptas labai paprastas – viltis. „Oskarui“ nominuota komedija pritraukė daugybę mano mėgstamų Holivudo aktorių, kurie vėlgi sukūrė įsimenančius, nors ir tipažinius charakterius. Scenarijus išties, sakyčiau, neblogas, viskas tarsi filmas filme, nes veiksmas vyksta ketvirto dešimtmečio Holivude, kai filmuojamas filmas apie Kristaus nukryžiavimą, tačiau čia viskas susipina su užkulisių intrigomis, kurios, pasirodo, dar turi ir politinių to meto atspalvio. Žinoma, filmas nufilmuotas ir pateiktas itin patraukliai, nes joje karkasiškai prikelta Holivudinė senoji dvasia, filmuojami filmai, vykdomi sandėriai, kostiumai, bendravimas... Viskas gražu ir šiek tiek dėl to primena negyvą, tačiau patrauklų šablonų eigą. Kai kurie dialogai literatūriškai vykę, kai kada išgautas neblogas humoras, kuris irgi svarstytinas: labiau įkandamas patiems amerikiečiams, ar tai veikiau visiems pasaulio kino žiūrovams? Galima įžvelgti ir intelektualumo, tačiau filmą vadinti geneliu, nes tai broliai Coenai? Nemanau. 

Pramoginio kino žanre norėta „įsūdyti“ Coeniškos dvasios, „įvilkti“ į spalvingą Holivudinį rūbą, prisikviesti daug Holivudo žvaigždžių ir pritraukti žiūrovą. Tiesą sakant, didelė dalis plano akivaizdžiai pavyko, tik po filmo jutau šiek tiek nusivylęs, nes nepatyriau to malonumo, kurio lyg ir buvo galima tikėtis. Taip, pamačiau gražius paveikslėlius, neblogą pasakojimo struktūrą, tačiau nepasisotinau nei emociškai, nebuvau išprovokuotas jaustis nesmagiai ar kaip kitaip... Tiesiog pasijutau kaip po eilinio prasto pop kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pinigų monstras" / "Money Monster"

Sveiki,

Kad Jodie Foster yra puiki aktorė, tikriausiai niekas tuo neabejoja, tačiau neretai taip būna, kada puikūs aktoriai dar tampa ir puikiais režisieriais. Tiesą sakant, jos režisuotas filmas „Bebras“ man nesukėlė kažin kokių didelių emocijų. Šįkart aktorė ir režisierė imasi itin aštraus trilerio pavadinimu „Pinigų monstras“ (angl. Money Monster) (2016) ir susikviečia tikriausiai be jokios atrankos žymius Holivudo aktorius – George Clooney ir Julia Roberts.

Apie pagrobtus įkaitus prikurta šitiek filmų, kad tikriausiai kažkuo nustebinti žiūrovą sunku. Ši tema ir žanras iš esmės jau kadaise išsisėmė, nebent būtų kurta kokia nors reali biografinė drama su specifine režisieriaus maniera. „Pinigų monstras“ apskritai pasirodė šioje terpėje blankoka kino juosta. Taip, aktoriai geri, įtampos taip pat yra, bet iš esmės viskas tas pats per tą patį. Sukurti gerą įkaitų dramą – žvėriškai sunku, pats žanras nedėkingas. Gana vidutiniškas scenarijus, karštas įkaitų „taškas“ tiesioginiame eteryje lyg ir bando sufleruoti, kokius monstrus padaro pinigų sistema, kad jaunas vyrukas pradeda grasinti ginklu prieš visą pasaulį. Taip, idėja gal ir nebloga, tačiau vis žiūrėjau ir be aktorių, ir neblogos režisūros gerai apibrėžtoje žanro zonoje, praktiškai nepamačiau nieko novatoriško, įdomaus ar bent to, ko nebūčiau matęs kituose tokio tipo filmuose.

Labai paskutiniu metu mane sužavėjo britų aktorius Jack O‘Conell‘is, kuris kuria įspūdingai temperamentingus vaidmenis. Šiuo atveju irgi. Taip pat malonu matyti ir serialo „Svetimšalė“ žvaigždę Caitriona Balfe antro plano rolėje, o ką jau besakyti apie veteranus. Filmas nėra prastas, tačiau norėjosi kitokios režisūrinės pozicijos, nes kol kas filmas itin vidutiniškas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maiklo Kleitono sukurta tiesa" / "Michael Clayton"

Sveiki, skaitytojai,

Dar viena juosta su puikiuoju George Clooney ir šįkart tai „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“ (angl. Michael Clayton) (2007). Filmas nominuotas net 7 „Oskarams“ tikriausiai neturėjo manęs nuvilti nuo pat pradžių iki pat pabaigos. Iš tikrųjų šią juostą teko žiūrėti gal prieš kokius ketverius metus, tačiau po 15 minučių išjungiau, kadangi manęs visiškai nesudomino, bet kartais filmams mėgstu suteikti antrąjį šansą ir štai, visiškai kitokiomis pozicijomis sėdausi pažiūrėti puikiai kino kritikų įvertinto filmo.

Septynių „Oskaro“ filmas pelnė tik vieną apdovanojimą – geriausia antro plano aktore išrinkta Tilda Swinton. Gniuždančiai geras šis jos vaidmuo, tačiau savo karjeroje Tilda yra sukūrusi ir kur kas įspūdingesnių vaidmenų, tačiau šiame filme, ypač finale – ji tiesiog paralyžiavo mano dėmesį, mokėjimu perteikti įtampos emocijas. Geras ir George Clooney bei Tom Wilkinson‘o pasirodymas. Tai tiesiog puikių aktorių dermė, tad neaušinsiu burnos, pasakydamas, kad kine praktiškai retai bematome prastos vaidybos. Kitas aspektas – kiek gali pasirodyti įdomus šis filmas paprastam ir neišrankiam žiūrovui, sunku pasakyti. Filmas man visai patiko, nors ties „advokatiniai ir teisminiai“ filmai man ne visada įdomūs. Galima pasigesti ir šiaip asmeninių interesų impulso, kažkokio kasdieniškesnio aktualumo, nei visuotinio nuodijimo per maistą masto, apie kurį tikriausiai visi yra girdėję. 

Visgi filmo atmosfera gana įtempta, įdomus ir pats Maiklas Kleitonas, kuriuo visą filmą abejojau, ar jis pats nesergąs kokia nors liga, ar dalis filmo veikėjų nėra jo ligos padarinys? Ir apskritai filmo atmosfera leidžia viskuo abejoti, tačiau viskas logiška ir pagrįsta. Gal filmas savo siunčiama žinia žiūrovui nėra kažkuo įdomus ir vertingas, tačiau siūlyčiau į filmą pasižiūrėti labai paprastai – tiesiog kaip į meno kūrinį ir gerai organizuotą istoriją. Itin kažko įspūdingo nesitikėkite, tačiau pasitenkinimo galite gauti taip pat nemažai. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela