Filmas: "Tornadų medžiotojai" / "Twisters"

 Sveiki,

 

Prisimenu vaikystėje tuos filmus, kai žmonės stengdavosi išgyventi vienokią ar kitokią stichiją, kuri sugriauna miestus ir gyvenimus. Pabaigoje kokia nors pagrindinė šeimynėlė ar įsimylėjėliai apsikabindavo, o mes, žiūrovai, atsikvėpdavome ir braukdavome ašarą, nes, supraskite, tiek daug įtampos ir išgyvenimų... Tie filmai veikdavo stebuklingai, nors, jeigu žiūrėčiau šiandien ką nors iš to laikotarpio, manau, nebeištverčiau tų šablonų ir banalybių, būtų tiesiog gaila laiko. Vienas naujausių panašaus turinio filmų yra „Tornadų medžiotojai“ (angl. Twisters) (2024), kurį režisavo korėjiečių kilmės režisierius Lee Isaac Chung.

 

Labai seniai nemačiau kokio nors filmo apie žmones, besiblaškančius kokioje nors griaunančioje stichijoje. Gali būti, kad sąmoningai vengdavau tokių filmų, nes, kaip žinia, retas kuris gali kalbėdamas apie išgyvenimo istorijas išvengti banalių siužetinių vingių. „Tornadų medžiotojai“ pasakoja apie po Oklahomos lygumas tornadus besivaikančius žmones. Iš vienos pusės – mokslininkų komanda, kuri tiria tuos baisius sūkurius, kuriuos bando pažaboti modernia technika, o iš kitos – seksualus tinklalaidininkas, tornadų kaubojus, kuris filmuoja savo tūkstantiniams sekėjams iš įvykių zonos, kaip jis su komanda smaginasi ekstremaliose situacijose. Žodžiu, šios dvi tarpusavyje konkuruojančios komandos su skirtingais ketinimais galiausiai apsijungia dėl vieno bendro tikslo. Dėmesio centre ne tik tornadai, įtampa dėl rizikos, bet ir mokslininkės Keitės bei narcizo Tailerio konkurencija, flirtas ir simpatija.

 

Žinote, kas šiame filme man nepatiko? Tas dvigubas scenarijus, kad būtinai reikia kokios nors „pasikapojimo“ porelės, būtinai jaunų, kurie seksualiai vienas kitam įžnybtų visokiose situacijose ir kurtųsi vidinis santykių tornadas, deja, nuspėjamas, nuobodus ir matytas daugelyje panašių filmų. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždutė Daisy Edgar-Jones, kurią pastaruoju metu itin mėgstu, ji tiesiog, atrodo, be didesnių pastangų myli kamerą ir į ją smagu žiūrėti. Ji turi kažko, kas prikausto, vietomis ir „Tornadų medžiotojuose“, nors jos vaidmuo ir nėra ypatingas.

 

Filmas įdomus nebent tuo, kad šį bei tą galima sužinoti apie pačius tornadus, o siužetas retsykiais priartėja prie įtampos, kada pradedi nerimauti dėl pagrindinių veikėjų, tačiau kvailiausia tai, jog filmas šabloniškai banalus, nes net žiūrėdamas, kaip beprotiškai jie elgiasi su stichija, esi 100 procentų tikras, kad Keitė ir Taileris, kad ir kas benutiktų, vis tiek išliks gyvi, nes juk... reikia pabaigoje po visų vargų žiūrovams pateikti romantinį susitaikymo bučinį. Tam tikra prasme, filmas balansuoja tarp įdomių dalykų, tačiau skandina žiūrovą iš anksto parengtame saugiame variante, kuris labiausiai, tikriausiai, ir liūdina. Visgi visumoje tai nėra prasčiausias filmas, jis užprogramuotas taip, kad jį galėtų žiūrėti iš nuobodulio ir paauglys, ir pensinio amžiaus sinefilė, o tai jau yra daug.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Smogikas" / "Hit Man"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Šiaip jau seniai žaviuosi režisieriaus Richard Linklater kino darbais, kuriuos jau net šiandien galima laikyti kinematografiniais šedevrais, pavyzdžiui, kelis dešimtmečius filmuotas filmas „Vaikystė“ (2015) arba net per tris dešimtmečius nusidriekusi trilogija „Prieš saulėlydį“. Kažin, ar artimiausiu metu atsiras bent kažkas panašaus, ką iš tikrųjų yra padaręs per savo karjerą Linklateris, todėl nežinojau, ko bereikėjo tikėtis iš vieno naujausio jo darbo „Smogikas“ (angl. Hit Man) (2023), kuris pasakoja filosofijos ir psichologijos mokytojo Gario gyvenimą.

 

Pradėsiu nuo to, kad tai ne tai, ko tikėjausi iš šio režisieriaus. Tikėjausi kažko originalaus, gerai „suveržto“ ir patikimo, kas keltų nuostabą. Garis – akiniuotas profesorius, vėliau sužinome, jog pasakojimas nusidriekęs keliomis laiko linijomis ir istorija perpasakota iš ateities perspektyvos. Žodžiu, Garis įsidarbina policijos smogiku t. y., jis apsimeta samdomu žudiku, sudaro sandorį su užsakovais, padaro įrašą ir galiausiai užsakovas sėda į kalėjimą. Garis kaskart keičia socialines kaukes, kol galiausiai vieną dieną užsakove tampa graži tamsaus gymio fatališka moteris, kurią Garis įsimyli ir prasideda kažkas panašaus į „Ponas ir ponia Smitai“, tačiau visgi finalas ne toks trilerio žaidimas, kiek komiškai buitiškas, tarsi žiūrėtum kokį kultinį paviljone nufilmuotą serialą, todėl filme nėra aštrumo, vien tik toks šaltas bukumas, kurie perteikiamas kaip vaidmenų socialinis žaidimas, todėl filmas manęs nepaveikė, nes principas labai paprastas: teatras teatre.

 

Vietomis man filmas pasirodė per lėkštas dėl scenarijaus tiesmukumo. Pristigo įdomesnių idėjų. Asmeniškai filmo pradžia mane labai intrigavo ir pirmasis pusvalandis buvo labai įdomus ir net įtemptai šmaikštus, kol neatsirado meilės nuspėjama linija ir Garis nepradėjo žaisti dvigubo agento. Aišku, nuvilianti ir holivudinė pabaiga labai sugadino viso filmo „skonį“. Iš tikrųjų tai režisieriaus vienas prastesnių darbų, atsiduodantis be didesnio intereso ar ambicingumo, nors režisūrinis cinkelis išlieka, kadangi žaidžiama klišių parodijomis. Labiausiai man filme patiko ilgi ir plepūs dialogai, kokius dažnai prie staliukų mėgsta, pavyzdžiui, Tarantinas savo filmuose, kuriuose „užauga“ intriga ir įtampa, tačiau tokių blėstelėjimų būta ne visur ir perėjimai bei užpildai prigesino intrigas. Neįtikino ir pagrindinis veikėjas, apskritai kažko pristigo tam parodijos ir komedijos junginiui, kad antroje pasakojimo pusėje jau norėjosi, kad kuo greičiau ši istorija pasibaigtų. Filmas meluoja, ypač naiviam žmogui, kad lepšiai įtikėję, kad gali būti seksualūs blogiukai ir žmogžudžiai, gali pakeisti savo prigimtį ir likimą, bet gyvenime dažniausiai žinome, kad prisižiūrėję visokiausių filmų ir prisiskaitę knygų, pradėję irgi šokinėti nuo stogų ar šaudyti į minią, gyvenimas baigiasi karceryje arba psichiatrinėje, priešingai nei komikso lygio Gariui, todėl ne, Garis nesužavėjo.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" / "The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society"

Sveiki,

Nepatinka man filmai ilgais ir labai griozdiškais pavadinimais kaip, pavyzdžiui, šis „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ (angl. The Guernsey literaty and potato peel pie society) (2018), bet visgi ilgėdamasis žavingos britiškos ano amžiaus atmosferos, ryžaisi surizikuoti ir pažiūrėti šią pusiau istorinę, pusiau kostiuminę, pusiau rimtą filmą apie netikėtai vokiečių okupantų prigautus „baliavotojus“, kurie prisistatė esantys skaitytojų klubas, kurio pavadinimas „Bulvių lupenų pyragas“.

Tiesą sakant, filmas gražus, techniškai jis išties puikiai surėdytas – kostiumai, laikmetis, parinkti aktoriai, kas apskritai britiškame komerciniame kine visada yra kaip išskirtinis bruožas. Tačiau pati istorija, kuri turėjo itin didelio potencialo gana rimtu tonu papasakoti neįtikėtiną išsigelbėjimo ir žmonėms sunkiu laikotarpiu vilties suteikiančią istoriją, atsitiko taip, kad kūrėjai pasuko romantinės meilės-seilės keliu. Graži paskos ir Volto Disnėjaus stiliumi pasakojama istorija dviem laiko linijomis – vienas laikas, vokiečių okupantų ir salos gyventojų vargas, kitas – po karo į salą atvykusi mergina. Išties žavi ta knyginė atmosfera, kad knygos susieja likimus ir pan., atmosfera, britų namų interjeras, tas laikmečio grožis (kiek jis perspaustas, sunku pasakyti), bet iš esmės istorija, kuri turėjo mane sujaudinti ir tikrai vienu metu buvau bepradedąs tikėti, ėmė ir kūrėjams išslydo iš rankų – susismulkino į pagrindinės veikėjos meilės trikampį, kuris pernelyg stereotipinis ir atpažįstamas, pernelyg žinome, kuo viskas pasibaigs.

Neįtikina ir tokios banalios meilės scenos, kai du veikėjai skaitytojų klube pasilenkia paimti nukritusio daikto ir jie vienas į kitą, pasilenkę pakelti, susižvalgo, o juos stebi pykčio pritvinkęs trečiojo stebėtojo žvilgsnis – na, taigi čia „Santa Barbaros“ efektas, kuris nebent labai neišlepusiam ir masinį kiną mėgstančiam žiūrovui. Aišku, kad elitiniame kine trūksta šviesos ir pozityvumo, kad esame pernelyg rimti, tačiau šiame filme viskas pernelyg banalu, pernelyg banalus siužetas, perdėta ir negyva vaidyba, paremta estetiniu ir teatriniu principu, todėl filmas savo potencialą pražudo vos tik įsibėgėjęs, kai viskas vienaip ar kitaip jau tampa aišku. Verta žiūrėti nebent dėl atmosferinės aplinkos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptos figūros" / "Hidden figures"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuotas filmas „Paslėptos figūros“ (angl. Hidden Figures) (2016) pasakoja apie tas svarbias personas, apie kurias taip mažai žino pasaulis, tačiau jos prisidėjo prie pasaulinio progreso – kelionė į Mėnulį, pirmojo skaičiuotuvo ir t. t. Istorijos centre – trys juodaodės moterys, baisiai protingos, tačiau, turint galvoje, kad tai septinto dešimtmečio pradžia, pats Šaltojo karo įkarštis, o juodaodžių teisės dar smarkiai suvaržytos, tai moteris nepaprastai sunku siekti karjeros, nes tenka nugalėti gausybę stereotipų.

Filmas apie realius įvykius ir realias moteris, padariusios NASA karjerą matematikos ir inžinerijos srityje, todėl filme netrūksta istorinių faktų ir įvykių, tačiau filmas geras tuo, kad jis leidžia dirstelėti į tą nematomą pusę – kaip sudėtinga, dabar net atrodo absurdiška, teko nueiti moterims, kad galėtų daryti tai, ką jos moka geriausio. Filme iš esmės plakamos dvi problemos – kaip aplenkti nedorėlius rusus kosmoso užkariavime ir kaip čia pat žemėje įveikti tuos rasinės nelygybės skirtumus, siekiant bendros amerikietiškos svajonės, todėl filmas atrodo itin vykęs, kadangi kelias tarpusavyje susijusios problemos kuria keistai persikertančių tikslų, moralės ir kultūrinių problemų barjerus. 

Filme pasirodo puikiai visiems žinomi aktoriai. Jau ko vertas Kevin Costner vardas! Kirsten Dunst, Octavia Spencer ir kitos... Visgi filmas nėra depresinis, jis perteiktas ta gerąją herojiška holivudine maniera, kuri retkarčiais kine itin erzina, tačiau „Paslėptose figūrose“ kažkaip tinka ir netgi norisi itin jauriose scenose nubraukti vieną kitą ašarą. Manau, šis režisieriaus filmas vykęs kaip ir ankstesnioji komedija „Šventasis Vincentas“ (2014), kuris irgi paliko gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Siaubo karalienės" / "Scream Queens"

Sveiki, skaitytojai,

Po Amerikietiškų siaubo istorijų to paties genijaus Ryan Murphy naujausias darbas Siaubo karalienės (angl. Scream Queens) buvo tikra atgaiva. Naujas projektas, pulkelis jau režisieriaus „prijaukintų“ aktorių, pulkelis dar visai naujų veidų, kurie laikui bėgant vėl pasklis po kitus projektus. Kai kas Siaubo karalienes vadina Choro ir Amerikietiškų siaubo istorijų miksu, juodojo humoro serialas, skirtas labiau jaunimui, kas ir buvo pagrindiniai Choro žiūrovai, nei skoningai ir sodriai subrandintos ir tikrais įvykiais paremtos Amerikietiškos siaubo istorijos.

Išties sunkoka vertinti šį serialą, nes jis turi ir savų privalumų, ir šiokių tokių trūkumų. Visų pirma, mane šiek tiek sukrėtė gana drungnas serialo pasitikimas tarp kritikų, kurie retsykiais negailėjo ir gana prastų žodžių, o kai kurie priešingai – žarstėsi liaupsėmis. Kurti juodojo humoro serialą, kaip antai visiems patikęs Lai kraujas liejasi laisvai, gana rizikinga, nes tai atrodo... gana nerimta, tarsi bandoma užpildyti niekalu eterį, bet šįkart režisieriams pavyko gana, sakyčiau, neblogai, tuoj paaiškinsiu kas ir kaip...

Pirmasis sezonas pasakoja apie Kapa Kapa Tau universitetinius elitinius namus, kuriuose įsikuria turtingos, išlepintos studentės, sudarydamos Šanelių seseriją, į kurią patekti tegali tik turtingos ir kaprizingos, tačiau vieną dieną pasirodo Raudonasis Velnias, kuris aplink studentų miestelį pradeda žudyti, vis labiau artėdamas prie Šanelių ir seserijos griūties. Serialas pilnas eklektiškų juokelių, primenančių ištisas ir nesibaigiančias parodijas, kaip antai Pats baisiausias filmas dalys. Rodos, parodijuojami ne tik siaubo elementai, bet ir muilo operos, studentai, universiteto tvarka, dramos, meilės istorijos ir santykiai. Parodijos elementai tampa vieni didžiausių šio serialo juoduoju arkliuku, bet kartu visgi kažko lyg ir pritrūksta. Per juokelius ir santykių analizes, riksmus serialo viduryje įklimpstama, jaučiama tempiama siužetinė guma, slysta pagrindinis kriminalinis ir apskritai šio serialo siūlas – intriga. Nepaisant duobės, serialas pabaigoje siužetiškai vėl tampa įdomesnis ir išsikapanoja iš beprasmio vedžiojimo ratais, pateikia įdomių spėliojimų, žadina intrigą ir pamažu susiriša pasakojimas į vientisą mazgą, aprėpiantis 1995-2016 metų istoriją, nuo gimdymo vonioje iki vaikų išaiškinimo šiomis dienomis.

Seriale pasirodo jaunoji smarkiai kylanti aktorė Emma Roberts, Julios Roberts giminaitė – ir plati šypsena tai paliudija. E. Roberts du sezonus pasirodžiusi Amerikietiška siaubo istorija, šįkart nutarė užimti vienas pirmųjų pozicijų vaidmenų atžvilgiu ir suvaidino pirmąją Šanelę, Kapa Kapa Tau prezidentę. Žinote, jai labai tiko vaidinti aikštingą ir pretenzingą kalytę, tiesą sakant, šis vaidmuo labai siejasi su jos pasirodymu Amerikietiška siaubo istorija: Coven, kur ji taip pat atliko aikštingos ir jaunos raganos Montgomeri vaidmenį. Epizodiškai išvystame ir smarkiai išpopuliarėjusią pop atlikėją Ariana Grande, kuri, pripažinkime, geriau tegu dainuoja, negu vaidina, nes nepaliko jokio įspūdžio, o ta jos žudymo scena, kai numiršta berašydama Facebook‘o paskyroje, buvo kultinė serialo scena. Nuostabus vaidmuo buvo patikėtas aktorei Jamie Lee Curtis, kuri atliko universiteto dekanės vaidmenį – ypač ciniškas, kontrastingas ir kartu įdomus personažas. Aktorė vienintelė iš viso būrio buvo nominuota už šį vaidmenį Auksiniams gaubliams, kaip geriausia antro plano aktorė. Žinoma, labai nustebino smarkiai fiziškai pasikeitusi Mažosios Mis žvaigždutė Abigail Breslin, kuri atliko penktosios Šanelės vaidmenį. Na, daug aktorių emigravo iš pasibaigusio serialo Choras – Lea Michele priešakį su kaklo įtvaru.

 Šanelės.

 Raudonasis velnias.

 Pagrindinės aktorės.

Apsaugininkė Denisė - vienas juokingiausių personažų.

 Choro žvaigždė Lea Michele šįkart kaklo įtvarą nešiojanti studentė.

Žvakių maniakė.

 Čadas - kvailumo įsikūnijimas ir seksualinis maniakas.

Dekanė Monč ir Kapa Kapa tau prezidentė.  

Žinoma, seriale pasirodo ir daug kitų puikių aktorių, atliekančių įdomius vaidmenis. Žvelgiant į pirmąjį sezoną, tikriausiai juokingiausia man buvo apsauginė Denisė (aktr. Niecy Nash), kuri amžinai per savo pliurpalus susimaudavo, įsivaizduodama kažin kokio aukšto rango super detektyvę. Lygiai taip pat patiko ir Čadas, akivaizdžiai einantis nekrofilas ir turintis pačių keisčiausių seksualinių fantazijų ir krūvą meilužių. Taip pat seriale rasite pačių keisčiausių ir iš kojų verčiančių personažų – merginą su briketais, pamišusią dėl žvakių, kurčioji Taylor Swift... Apskritai serialas tikrai nėra blogas, kai kurie elementai atpažįstami iš Amerikietiškos siaubo istorijos, tačiau su šiuo serialu mažai ką bendro turi. Lengvo žanro, retkarčiais taiklių juokelių prigriebęs serialas, bet visumoje kažko lyg ir pritrūko, kad galėtum pasakyti, kad tai pats geriausias šio naujojo sezono serialas debiutas, norėjosi, kad patenkintų žiūrovų lūkesčių, tačiau kartais serija praslysdavo ir, regis, nieko neįvykdavo.

2016 sausio 15 dieną buvo oficialiai paskelbta, kad ateinantį rudenį Siaubo karalienės sugrįš su naujuoju sezonu ir, kaip galite numanyti, bus tikriausiai pasakojama nauja istorija su visai kitais personažais ir kitoje vietoje, galgi net visai kitoje epochoje, o serialas taps juodojo humoro antologija.

Jūsų Maištinga Siela