Knyga: Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"

Gendrutis Morkūnas. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – Vilnius: Nieko rimto, 2017 – 156 p.

Sveiki,

Jau nebe pirmoji Gendručio Morkūno knyga, skirta paaugliams, kuri papuola į mano rankas. Jo apysaka Iš nuomšiko gyvenimo jau sulaukė ne vieno perleidimo ir yra itin rekomenduotina mokyklinėje programoje. Deja, tai paskutinė knyga vaikams, išėjusi jau po autoriaus mirties. Per savo trumpą literatūrinį gyvenimą G. Morkūnas paliko penkias įsimintinas knygas vaikams, vieną esu čia jau pristatęs – Grįžimo istorija.

Iš nuomšiko gyvenimo skirta mąsliems ir imliems jauniesiems skaitytojams, kurie jaučia ne vien tik savo vidines emocijas ir geba jas reflektuoti, bet jau pamažu pradeda apčiuopti visuotines paauglių, vaikų ir suaugusiųjų problemas. Istorija pasakoja apie berniuką iš vaikų namų, kuris kaip ir kiti, yra nuomojami įvairiems darbams. Kitaip sakant, pigi darbo jėga, kad galėtų išsilaikyti šie namai. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš nuomšiko pozicijos, perteikiant vaiko pasaulėžiūrą, dažnai pilną nesuprantamų dalykų, susipriešinimo, kurie padeda autoriui kurti ironiją.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad kurį laiką lietuvių paauglių literatūroje buvo pradėjusi dominuoti socialinio moralinio (netiesioginio pamokslavimo) istorijos. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba tai įvardija kaip priskyrimą „prie problemų prozos, arba vadinamo „naujojo“, žiauriojo realizmo.“ Daugmaž tokia šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip ugdomoji galia telkiasi užklasinių skaitinių mokykliniuose sąrašuose. Panašaus tipažo knyga ir Vytautės Žilinskaitės Kintas, Kazio Sajos Kurio nieks nemylėjo bei visos G. Morkūno apysakos. Tokių knygų centre – paauglys, patekęs į nemeilės sūkurį, kuriame pamažu užsigrūdina prieštaringame pasaulyje, toks žmogus gelbėdamas savo orumą, elgiasi dažnai gana nepamatuotai prieštaringai – bėga iš namų, mušasi, keikiasi, gyvena gatvės gyvenimą, slepiasi apleisti ir nemyli tėvų, bando atkreipti dėmesį ir t. t.

Gendručio Morkūno žiaurusis socialinis realizmas man iš esmės asocijuojasi su Vandos Juknaitės dokumentine proza Išsiduosi. Balsu, kurioje ji aprašo darbą su beglobiais vaikais pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt realių dalykų apie vaikų namus, vaikus atstumtuosius ir išnaudojimą tame dešimtmetyje ir būtų galima rasti paties G. Morkūno prozoje. Šiandien, mano supratimu, vaikų teisės pasiekė lubas, dabar jau vaikus galima „nusipirkti“ t.y. įsivaikinti kaip tai bandė padaryti pora iš Naujosios Zelandijos paskambinę per Skype. Subarus vaiką galima turėti didelių nemalonumų, o mokytojai mokykloje kai kur net nebegali sudrausminti vaiko. Situacija per paskutiniuosius dešimt metų labai pasikeitė, todėl manau, kad ateityje turėtų rašytojai atsisakyti šios jau kiek istorinės tematikos ir pereiti prie paauglio, kuris iš esmės gali viską ir mėgaujasi savo manipuliacijos teisėmis galimybe.

Gendrutis Morkūnas

Kalbant apie Iš nuomšiko gyvenimo, visgi tokios knygos vis dar dažną jaunąjį skaitytoją, kaip, beje, ir Jono Biliūno Brisiaus galas bei Kliudžiau dar gali nustebinti, netgi pravirkdyti, nes vaikai jau mato pakitusią tikrovę, tačiau nemeilės ir žiaurumo visuomenėje apraiškų formos gal ir skirsis, tačiau jų paliekamos traumos gali tapti nebloga mokomąja medžiaga bandant sudaryti vertybių amplitudę. Manau, autorius sistemingai ir sąmoningai kūrė atsižvelgdamas į savo laikmečio tendencijas, norėdamas sužadinti ir perteikti vaiko pasaulį kuo realistiškiau. Autorius nepraranda žaismingumo, kuris veriasi per nuomšiko pasaulėžiūrą, nupasakojant Vaikų namų taisykles, šaržuoja prižiūrėtojų ir administracijos atstovų charakterius, suteikdamas jiems komiškų elementų. Būtent juokas ir nuomšiko požiūris tampa vieninteliu galimybe kovoti su neteisingumu.

Istorijoje nuolat retrospektyviai iškyla nuomšiko vaikų namuose sukaupta patirtis, tačiau pagrindinėje siužetinėje linijoje – vienos vasaros nutikimas, kai pagrindinis veikėjas išnuomojimas suvaidinti sūnų. Jis pabėga su šeimininkės sūnumi Jauniumi ir ilgai bastosi po gatves, suvokdamas visiškai naujas laisvėje tykančius pavojus, pavyzdžiui, automobilyje besivažinėjančius pedofilus. Nors knygos pabaiga labai šviesi, tačiau jaunajam skaitytojui tikriausiai tai atpildas po žiauriojo realizmo, tačiau mes, suaugusieji skaitytojai, tikriausiai įžvelgiame kiek dirbtiną pozityvumą – kažin, ar nuomšikas būtų sulaukęs tokios atomazgos.

Viena svarbiausių nuomšikų ir tų, kurie turi savo šeimas, skirtybių yra užsigrūdinimo ir nemeilės stoka. Nuomšikui atrodo, kad mamytės sūneliai per gležni, o jis forsuojamas nemeilės yra užsiauginęs storą ordą – tai pateikiama kaip stiprybė, po kuria slepiasi suluošintas ir į kampą įspęstas vaikas „Namų direktorius sako, kad skęsta ne tie, kurie nemoka, bet mokantys plaukti. Ir kad jie papildomų vargų nenori. Be to, tvirtumui ir nuožmumui mokėjimas plaukti nieko gero neduoda. Kaip ir prausimasis ar maudymasis. Kuo žmogus purvinesnis, tuo tvirtesnis ir nuožmesnis (p. 79)“.

Paauglių literatūra puiki priemonė „priartinti“ netiesiogiai jaunąjį žmogų prie esminių žmonijos problemų. Kai visi stengiasi vien tik vaikus ir paauglius apsaugoti, slėpti, riboti ir visaip kitaip po užpakaliuku pakišinėti žąsies pūkų pagalvėles, G. Morkūno literatūra sako, kad gyvenime absoliutaus saugumo nėra. Yra tik kelias pažinti meilę ir yra vaiko bei paauglio teisė susipažinti ir žinoti, ką daro ir kaip keičia žmogų nemeilės pasaulis. Iš nuomšiko gyvenimo kaip tik apie tai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Saja "... kurio nieks nemylėjo"

Kazys Saja. „...kurio nieks nemylėjo“. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 128 p.

Sveiki,

Gerai knygų kritikų įvertinta Kazio Sajos knyga „jaunajam skaitytojui“  pavadinimu ... kurio nieks nemylėjo, sakyčiau, skirta ne vien tik paaugliams, kurie atranda literatūrą kaip jiems aktualią nišą, bet kuo puikiausiai tinka suaugusiems. Istorija gana lakoniška, telpanti vos į 120 puslapių, tačiau skaitant kūrinį neatrodo, kad autorius stokoja siužetinių vingių, priešingai, gana patraukliai tausojant jaunojo skaitytojo kantrybę bei fobiją storoms knygoms, išrutulioja gana dinamiškai sukurptą istoriją, kurioje yra ir socialinių problemų, ir detektyvų, ir žmogžudysčių ir galiausiai „švelnus“ pamokymas.

Akivaizdu, kad knyga rašyta daug seniau, dar prieš stojant į Europos Sąjungą, autorius gale teksto nurodo, kad tekstas rašytas 2003-2004 metais ir tikriausiai žvelgiant į dar gūdesnius Lietuvos laikus, pavyzdžiui, pirmąjį dešimtmetį atkūrus Nepriklausomybę. Kurgi kitur rasis veikėjas vaikas, kuris kuo „natūraliausiai“ sau elgetauja didmiesčio gatvėje? Primenu, kad 1991-1996 tokius elgetaujančius vaikus Vilniuje regėti buvo kasdienybė, apie tai daugiau rašė Vanda Juknaitė autobiografinėje knygoje Išsiduosi. Balsu. Nūdienos skaitytojas gali piktintis, kuris augęs po Europos Sąjungos įstojimo, kai įvairios vaikų tarnybos sukasi kaip voverės; kaip išvis įmanoma, kad Sigito patėvis išvarytų aštuonerių metų posūnį elgetauti? Toks vaikas tikriausiai per pirmąją elgetavimo valandą būtų „supakuotas“ tarnybos ir policijos, tad reiktų atsižvelgti visgi į kūrinio parašymo laikotarpį ir šį bei tą išmanyti apie vaikų pasaulį, nes kūrinys toli gražu nėra fantastinis, veikiau sociologinių problemų romanas paaugliams.

Grįžtant prie paties kūrinio, jis struktūriškai padalytas į dvi dalis. Pirmosios dalies fabula – nevienalytė. Ji pasakoja apie mažojo Sigiuko sudėtingą šeimą. Motina Laima gyvena „susidėjusi“ su Adolfu Snaipa, kuris iš dalies rūpinasi Laima ir jos vaiku. Taigi turime klasikinį pažemintos ir užguitos motinos atvejį: motina negali kreiptis pagalbos, nes problemos lieka vien tik jos – geriau mušantis ir geriantis sugyventinis, nei gyvenimas gatvėje su sūneliu. Žiūrint į realų gyvenimą, tokios socialinės problemos buvo ypač opios ir Kazys Saja jų iš piršto nelaužė, netgi šiandien provincijoje vis dar pasitaiko tokių „siužetų“ – tą patvirtina įvairios nužmoginančios laidos kaip „24 valandos“.

Taigi Sigiuko padėtis nepavydėtina ir primena Žemaitės Joniuką, tik užuot ruošęsis į mokyklą, jis išvaromas elgetauti. Jaunasis skaitytojas regi absoliučiai pagalbos rėkiančią šeimą ir geba skirti, koks gyvenimas turi būti geras, o koks jis pas Sigiuką. Smurtas prieš žmoną ir vaiką bei nešvarūs Adolfo darbeliai priveda prie kriminalinių nusikaltimų: išsigandusi Laima pabėga į Italiją ir Sigiukas lieka įkalintas prastame socialiniame būste. K. Saja aprašo vaiko pastangas išlikti gyvam, kaip vietoj trūkstamo geriamojo vandens Sigiukas maukia „naminukę“ – žiaurios scenos, bet jos gana paveikios vadinamajam „jaunajam skaitytojui“, o tai, kas paveiku, visada yra sveikintina.

Rašytojas Kazys Saja.

Jeigu pirmoji kūrinio dalis slogi ir primena Mergaitę su degtukais, tai antrojoje dalyje, kai Sigiukas patenka į internatą, parašo eilėraštį ir susirandą sesę Eglutę, tampa ir detektyviniu pasakojimu. Tarp skyrių, skirtų Sigiuko gyvenimui, pasakojama atskira ikiteisminio tyrėjo Versalio istorija, kaip jis aiškinasi Sigiuko patėvio nužudymo istoriją – čia veriasi korumpuotos Lietuvos paveikslas, būdingas pirmajam „gariūniškam“ Nepriklausomybės dešimtmečiui: slaptas reketuotojų garažinis gyvenimas, naudotų automobilių verslas, prostitutės, korupcija, vietoj narkotikų uostomi klijai ir t. t. Šalia visos, rodos, negatyvios istorijos išryškėja tikrojo tėvo Jurgio paveikslas: nepelnytai kalėjęs bando susigrąžinti sūnų ir susikurti naują gyvenimą. Visoje šioje slaugaus socialinio blogio mėsmalėje šviečia pozityvus pamokymas: ne visi, kurie „susitepę“ kalėjimu rankas iš prigimties yra beširdžiai.

Tikriausiai jaunasis skaitytojas pastebės, kad nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių nėra lietuvių literatūrai būdingos agrarinės kultūros liekanų (tai K. Sajos kūrybos ypatybę, ji būdinga ir apysakoje Būrimas obuolio sėklomis, pjesėje Mamutų medžioklė ir kt.), nors ir minimas Mosėdis, išplėtota metaforinė akmens materijos filosofija (tą rodo ir stilizuotas viršelis, kai nuogos vaiko kojos liečia senovines akmenines girnas), tokiu būdu pasakoma apie K. Sajos kuriamą istorijos prasmės ryšį su akmeniniu pamatu t. y. kiekvienai gyvybės formai reikia meilės, rūpesčio ir atjautos, kad galėtų gyventi šiame pasaulyje.

... kurio nieks nemylėjo – tai jaudinantis pasakojimas, kuris įstrigs jaunajam skaitytojui į širdį, nes per gyvą vaizdinį sukeliamas gailestingumas aplinkai ir žmogui. Tokios knygos įsimena, graudina ir teikia peno. Kūrinys itin kinematografiškas, pagal jį labai lengvai kas nors galėtų sukurti vykusį kino filmą – scenarijus padėtas prieš akis. Tokios knygos lengvai skaitosi, tačiau ne vien pramogai. Na, o pabaiga, kaip ir galima numanyti, jaunajam skaitytojui autorius pateikia kiek kitokį Sigiuko likimą nei Andersonas Mergaitei su degtukais, tikriausiai todėl, kad jaunajam skaitytojui reikia suteikti vilties, kad viskas šiame gyvenime yra pataisoma, kol vieni kitais  rūpinamės ir mylime.

Jūsų Maištinga Siela