Filmas: "Jie niekada nepasens" / "They Shall Not Grow Old"

Sveiki,

Absoliučiai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti išliaupsintą dokumentinę juostą apie Pirmojo pasaulinio karo siaubus, kurį sumontavo „Baubas“, „King Kongas“ bei „Hobito“ dalių režisierius Peter Jackson „Jie niekada nepasens“ (angl. They Shall Not Grow Old) (2018). Režisierius ilgai dirbo su išlikusia autentiška Pirmojo pasaulinio karo filmuota medžiaga, susikvietė garsiausius ir profesionaliausius specialistus, kurie „išskaitytų“ iš kadaise nusifilmavusių vyrukų lūpų žodžius, „nuspalvintų“ ir kiek įmanoma išryškintų filmuotus kadrus... Iš viso to jis sulipdė visą filmą, kuriame pasakotojas pirmuoju asmeniu pasakoja savo patirtis šiame kare, o autentiškus karo vaizdus mes regime kaip papildančias iliustracijas.

Iš esmės filmas tikrai įsimintinas vien dėl lengvai techniškai perteiktos ir sutvarkytos medžiagos. Žiūri į tuos septyniolikmečius kreivais dantimis ir besišypsančius, kurie atlapaširdiškai eina į karo mėsmalę, ir suvoki, kaip lengva yra valdyti žmogų, kuris apie save nereflektuoja, neturi pakankamai išsilavinimo – jis gi patrankų mėsa. Nereikia būti genijumi, kad įvertintum XX amžiaus kadruose vaizduojamus veidus – tik nuotykių ir žaidimų ištroškę vaikėzai iš fabrikų, kurie vos parašo savo vardą, kuriuos tampo lyg bulvių maišus politiniai galios svertai, o jų galvelės pramuštos patriotiškumo kvailais idealais, kurie dar ir šiandien gajūs Lietuvoje, kai kalbama apie šauktinius ir kitus ale „reikšmingus“ dalykus... Visgi ne iš pat pradžių suvokiau pasakotojo apgaulę, jo pozityvi intonacija, kad karas yra jėga netgi iš ten sugrįžus kaip iš didelio nuotykio, mane šiek tiek pykdė: ar nebus filmas dar vienas propagandinis karo meno ir grožio indikatorius ir taip nučiuožusiems mūsų šiuolaikiniams vyrukams, kurie pasvajoja nors vieną dieną pabuvoti tuose apkasuose?

Visgi filmo pabaigoje pasakotojas daro refleksyvinį lankstą ir paneigia savo susižavėjimą karu, kurį stačiai teigė filmo pradžioje. Karas atnešė socialinį ir dvasinį atskirtį nuo pasaulio. Romiu balsu ir tonu pasakojamos žiaurios kasdienybės apkasuose ir linksmybės tarp ramesnių karo periodų tik patvirtina siaubingai skaudžią tiesą – neišsilavinusiems, neišprususiems ir sunkų juodą darbą dirbantiems jaunuoliams karas tebuvo užsiėmimas, kuris neleisdavo galvoti, kad jie beverčiai. Menkavertiškumas ir nereikalingumas taikiame pasaulyje vyrukams dar didesnė kančia nei visos tos žaizdos karo siautulyje. Iš esmės filmas man sukėlė labai prieštaringų jausmų, bet galiausiai atvedė į tą patį suvokimą, kokį patyriau skaitydamas Svetlanos Aleksijevič dokumentines knygas apie kare buvusius žmones. Tai yra susipriešinimo tarp natūralaus veiksmo ir įsivaizduojamo primesto idealo, kuris kaip niekas kitas gali pražudyti civilizaciją, nes idealai ir įsitikinimas, kad kovoji „teisingoje pusėje“ tėra tik pats paprasčiausias bevertis smurto protrūkio pateisinimas, kurį sumišusiais žmonėmis žaidžia politinės jėgos. Iš esmės tai gera dokumentika, apie tai, kaip kariaujami beprasmiai karai ir niekas negali sustabdyti šios beprotybės-beprasmybės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Hobitas: Smogo dikynė" / "Hobbit: The Desolation of Smaug"

Sveiki,

Šįkart teko užgriebti stambią žuvelę ir pamatyti kino filmą „Hobitas: Smogo dykynė“ (angl. Hobbit: The Desolation of Smaug) (2013), kuris toliau pratęsia mirtinai ištęstą vienos knygos ekranizaciją. Pustrečios valandos trunkantis šou išties puikus spektaklis, kur realybė ir kompiuteriniai veikėjai bei aplinka taip susilieja, kad beveik neįmanoma atskirti, kas kam priklauso, todėl ir į aktorius, ir į kompiuterine grafika sukurtus personažus žiūriu kaip į nedalomą vaizdą.

Kaip ir „Hario Poterio“ epopėja, taip ir „Hobito“ trilogija laikosi ant vaizdinių ir specialiųjų efektų bumo, kurį mums kuo puikiausiai demonstruoja patobulinti kino teatrai ir garso takeliai. Iš tikrųjų pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis buvo mirtinai ištęsta, veiksmo jame būta maža, tiesą sakant, trenk nors su kuolu per galvą, bet beveik ničnieko neprisimenu, kas joje vyko, tik kažkokia kelionė, puolantis blogis ir besaikis, ir šmaikštus nykštukų pokylis mediniuose namukuose. Antroji dalis kur kas įspūdingesnė, nes filmo kūrėjams pavyko šiek tiek sumažinti besaikio užtęsimo sindromą, kadangi, jaučiu, tiek literatūriniame kūrinyje, tiek scenarijuje atsirado daugiau veiksmo ir interpretacijos galimybių. Antroji dalis turtingesnė savo siužeto dinamika, nors pirmasis pusvalandis buvo ypatingai užtęstas ir nuobodus, tačiau filmas greitai įtraukė į vizualią kelionę, kurioje atsiveria ne tiek paslaptis, kiek įdomūs, žaidimus primenančios kovos tarp elfų ir neigiamų personažų, tarp vagišiaus ir slibino, nykštukų ir vorų. Taip, viena įspūdingiausių scenų tikriausiai buvo vagišiaus ir slibino verbalinė kova tarp byrančių monetų, kas iš esmės šiek tiek priminė Poterio kovą su basilisku.

Antroji filmo pusė tikrai nebeprailgo, veiksmas ėjo išvien su grafika. Įdomiausia, kad ši trilogijos dalis, kaip ir pirmoji, išlaiko bendrą energetiką, nuolat augančią įtampą, todėl iš ateinančios Hobito dalies reikia tikėtis tik dar aukštesnės kartelės ir dar daugiau veiksmo ir kuo mažiau nereikalingų užtęstų scenų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Nelaukta kelionė" / "The Hobbit: An Unexpected Journey"

Sveiki, kino gerbėjai,

„Žiedų valdovo“ gerbėjams nauja trilogija apie Hobitą! Iš mažos knygos apie Hobitą skaldomos naujos malkos, o jų išties daug. Nors jau pasirodė naujos trilogijos antros dalies reklamos ir plakatai, aš tik visai neseniai pažiūrėjau pirmąją dalį „Hobitas: Nelaukta kelionė“ (The Hobbit: An Unexpected Journey) (2012). Startavusi praėjusių metų gruodį, juosta sulaukė minios žiūrovų ir uždirbo nemažus pinigus.

Senokai mačiau „Žiedų valdovo“ trilogiją, kurią per šventes pamėgo rodyti televizijos, tačiau jos be vizualiųjų efektų, didesnio įspūdžio man nebuvo palikę. Taip panašiai nutiko ir su „Hobitu“, kuris galbūt gali varžytis su pirmtakais nebent vizualumu, bet, deja, ne turiniu. Filmas ryškiai ištęstas, kadangi iš vienos knygos padaryti trilogiją ir prigrūsti jame veiksmo, įdomumo ir viso kito, na, pripažinkime, tai labai sudėtinga ir medžiagos kūrėjams nėra daug, o ypač, kai filmas neapsiriboja vien tik 2 valandų reginiu. „Pritemtas“ filmas sunkiai mane žavėjo iš pat pradžių, nors šmaikštūs personažai ir bauginanti kelionė turėjo užburti ir įtraukti, tačiau tęsiamos gumos farsas tvoskė iš tolo, tą tikriausiai pastebėjo ir kino kritikai, kurie taip pat nepagailėjo vieno kito kandaus žodžio. Manau, filmas būtų kur kas geresnis, jeigu viena knyga įeitų į vieną filmą...

Pirmoji filmo valanda buvo nuobodžiausia, nes nesupratau, kas čia vyksta, nes praėjo kone valanda, tačiau niekas neįvyko ir niekas nenutiko – kažkas valgė, gėrė, nervavosi, tačiau „gumos tempimas“ mums nieko taip ir neatskleidžia. Aišku, filmui persiritus į antrą pusę, atsiranda specialiųjų efektų sprogimas, kuris pagyvina juostą ir suteikia jam užtarnauto „Žiedų valdovo“ lygiavertiškumo, tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Reginys stiprus tik nuo juostos antrosios pusės, o turinys, na, jūs gi patys suprantate...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela