Filmas: "Hobitas: Smogo dikynė" / "Hobbit: The Desolation of Smaug"

Sveiki,

Šįkart teko užgriebti stambią žuvelę ir pamatyti kino filmą „Hobitas: Smogo dykynė“ (angl. Hobbit: The Desolation of Smaug) (2013), kuris toliau pratęsia mirtinai ištęstą vienos knygos ekranizaciją. Pustrečios valandos trunkantis šou išties puikus spektaklis, kur realybė ir kompiuteriniai veikėjai bei aplinka taip susilieja, kad beveik neįmanoma atskirti, kas kam priklauso, todėl ir į aktorius, ir į kompiuterine grafika sukurtus personažus žiūriu kaip į nedalomą vaizdą.

Kaip ir „Hario Poterio“ epopėja, taip ir „Hobito“ trilogija laikosi ant vaizdinių ir specialiųjų efektų bumo, kurį mums kuo puikiausiai demonstruoja patobulinti kino teatrai ir garso takeliai. Iš tikrųjų pirmoji „Hobito“ trilogijos dalis buvo mirtinai ištęsta, veiksmo jame būta maža, tiesą sakant, trenk nors su kuolu per galvą, bet beveik ničnieko neprisimenu, kas joje vyko, tik kažkokia kelionė, puolantis blogis ir besaikis, ir šmaikštus nykštukų pokylis mediniuose namukuose. Antroji dalis kur kas įspūdingesnė, nes filmo kūrėjams pavyko šiek tiek sumažinti besaikio užtęsimo sindromą, kadangi, jaučiu, tiek literatūriniame kūrinyje, tiek scenarijuje atsirado daugiau veiksmo ir interpretacijos galimybių. Antroji dalis turtingesnė savo siužeto dinamika, nors pirmasis pusvalandis buvo ypatingai užtęstas ir nuobodus, tačiau filmas greitai įtraukė į vizualią kelionę, kurioje atsiveria ne tiek paslaptis, kiek įdomūs, žaidimus primenančios kovos tarp elfų ir neigiamų personažų, tarp vagišiaus ir slibino, nykštukų ir vorų. Taip, viena įspūdingiausių scenų tikriausiai buvo vagišiaus ir slibino verbalinė kova tarp byrančių monetų, kas iš esmės šiek tiek priminė Poterio kovą su basilisku.

Antroji filmo pusė tikrai nebeprailgo, veiksmas ėjo išvien su grafika. Įdomiausia, kad ši trilogijos dalis, kaip ir pirmoji, išlaiko bendrą energetiką, nuolat augančią įtampą, todėl iš ateinančios Hobito dalies reikia tikėtis tik dar aukštesnės kartelės ir dar daugiau veiksmo ir kuo mažiau nereikalingų užtęstų scenų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrebutis" / "Toast"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti britų filmą „Skrebutis“ (Toast) (2010), kuris mus nukelia į Britanijos provinciją ir pasakoja biografinę istoriją apie vieną garsiausių britų kulinarų t.y. jo vaikystę ir svajonių išsipildymą. 1960 –ieji, puritoniška britų provincijos aplinka ir berniuko kitoniškumas, kuris pasireiškia per kulinarinius gebėjimus ir troškimus iš pradžių atrodė pernelyg sausoka. Filmas šiek tiek priminė olandų kino juostą „Šiaurės jūra. Teksasas“, tačiau šioji juosta visgi nėra tokia poetiška, nors septinto dešimtmečio detalės, mada, dvasia tampa kertiniu šio filmo akmeniu. 

Visgi filmas nors ir klijuojasi biografijos žanrą, jis yra labai fiktyvus, jo pasaulis pakankamai sukinometografintas, santykiai tarp suaugusiųjų, ypatingai keistai nenatūralios atrodo pamotės ir berniuko kulinarinės lenktynės, kurios realybėje tikriausiai atrodė kur kas dramatiškesnės ir niūresnės. Iš kitos pusės būtent tas dirbtinumas, sintetika ir įneša keistos neapčiuopiamos magijos, todėl neįtikinamas pasaulis tampa patrauklus, nors jame vyksta tragiški ir skaudūs dalykai. Pirmoji filmo pusė susižiūrėjo ne itin patraukliai, trūko aiškesnio stuburo ir suvokimo, bet persiritus filmui į antrą pusę t.y., pasirodžius puikiajai britų aktorei Helena‘i Bonham Carter, filmas staiga išsibalansuoja, įgauna pagreitį, įdomumo, intrigos ir nežinomumo, nes motinos užprogramuota mirtis truko pernelyg ilgai ir viskas buvo pernelyg nuspėjama. Na, o po to, prabėgus tam tikram laikui, pagrindinį berniuką pakeičia ūgtelėjęs aktorius Freddie Highmor‘as, kurį puikiausiai prisimename iš muzikinio romantinio filmo „Muzika suradusi mus“ arba kitaip „Augustinas Rašas“. Ūgtelėjusiam aktoriui atiteko ir subtiliai koketuojantis vaidmuo, kuris pareikalavo ir homoerotinio santykio, nuo kurio asmenybės formavimosi procesas filme pasidaro tik dar įdomesnis ir spalvingesnis.

Šiaip filmas tikrai ne šedevras, turi nemažai minusų, vienas iš jų – mažasis aktorius Oscar Kennedy, kuris kai kurias scenas suvaidino labai neįtikinamai, todėl režisierei S.J. Clarkson reikėjo vaiko apsigimusio aktoriaus, nes tokiuose filmuose (kaip ir visuose) tiesiog reikia, kad visos reakcijos sugultų įtikinamai, nes matėsi neišpildymų, kai kurios scenos sužavėjo, ypatingai kai kurie perėjimai iš vienos scenos į kitą, bet visgi filmą laikyčiau tik vidutiniu, tačiau su nebloga istorija, kurią atras ne vienas žiūrovas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hobitas: Nelaukta kelionė" / "The Hobbit: An Unexpected Journey"

Sveiki, kino gerbėjai,

„Žiedų valdovo“ gerbėjams nauja trilogija apie Hobitą! Iš mažos knygos apie Hobitą skaldomos naujos malkos, o jų išties daug. Nors jau pasirodė naujos trilogijos antros dalies reklamos ir plakatai, aš tik visai neseniai pažiūrėjau pirmąją dalį „Hobitas: Nelaukta kelionė“ (The Hobbit: An Unexpected Journey) (2012). Startavusi praėjusių metų gruodį, juosta sulaukė minios žiūrovų ir uždirbo nemažus pinigus.

Senokai mačiau „Žiedų valdovo“ trilogiją, kurią per šventes pamėgo rodyti televizijos, tačiau jos be vizualiųjų efektų, didesnio įspūdžio man nebuvo palikę. Taip panašiai nutiko ir su „Hobitu“, kuris galbūt gali varžytis su pirmtakais nebent vizualumu, bet, deja, ne turiniu. Filmas ryškiai ištęstas, kadangi iš vienos knygos padaryti trilogiją ir prigrūsti jame veiksmo, įdomumo ir viso kito, na, pripažinkime, tai labai sudėtinga ir medžiagos kūrėjams nėra daug, o ypač, kai filmas neapsiriboja vien tik 2 valandų reginiu. „Pritemtas“ filmas sunkiai mane žavėjo iš pat pradžių, nors šmaikštūs personažai ir bauginanti kelionė turėjo užburti ir įtraukti, tačiau tęsiamos gumos farsas tvoskė iš tolo, tą tikriausiai pastebėjo ir kino kritikai, kurie taip pat nepagailėjo vieno kito kandaus žodžio. Manau, filmas būtų kur kas geresnis, jeigu viena knyga įeitų į vieną filmą...

Pirmoji filmo valanda buvo nuobodžiausia, nes nesupratau, kas čia vyksta, nes praėjo kone valanda, tačiau niekas neįvyko ir niekas nenutiko – kažkas valgė, gėrė, nervavosi, tačiau „gumos tempimas“ mums nieko taip ir neatskleidžia. Aišku, filmui persiritus į antrą pusę, atsiranda specialiųjų efektų sprogimas, kuris pagyvina juostą ir suteikia jam užtarnauto „Žiedų valdovo“ lygiavertiškumo, tačiau tuo viskas ir pasibaigia. Reginys stiprus tik nuo juostos antrosios pusės, o turinys, na, jūs gi patys suprantate...

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela