Filmas: "Niekados šalies beieškant" / "Finding Neverland"

Jūsų Maištinga Siela

J. M. Barrie XX amžiaus pradžioje parašė knygą „Piteris Penas“, kuri tapo tikra vaikų literatūros klasika ir savo mastu prilygsta „Pepei ilgakojinei“. „Piteris Penas“ buvo ne kartą ekranizuotas, sukurti ir animaciniai filmai, o štai apie patį „Piterio Peno“ kūrėją ne. Pasaulį sužavėjo Marc Foster filmas „Niekados šalies beieškant“ (angl. Finding Neverland) (2004), kuris buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, o kritikai negailėjo pagyrų originaliam scenarijui, todėl iš tokio filmo tikėjausi išties labai daug.

Tiesą sakant, nusivyliau. Filmas gražus, skirtas daugiau šeimai, atskleidžiant suaugusio kūrėjo vaikišką pasaulėžiūrą, be kurios nebūtų atsiradęs „Piteris Penas“. Vaikams filmas gal ir gali padaryti įspūdį, tačiau, mano akimis, apie kitus rašytojus sukurti kur kas įdomesni filmas. Šiam filmui slenkant link pabaigos, jau žiūrėjau sukandęs dantis ir laukiau, kada jis prasibaigs. Vien iš pagarbos nuostabiai aktorei Kate Winslet. Nors scenarijus originalus ir iš vienos pusės gal ir įdomus, tačiau personažai filme menkai jaudino, jų istorijos nuobodokos, netgi K. Winslet kamuojama mirtinos ligos atrodo tarsi išmesta žuvis į krantą, kur ten žuvis – visas banginis. Jos personažo spalvos nuobodžios, kaip tų laikų moterų salonai, be didesnių išskirtinumų ir lemtis nuspėjama vos tik prasideda įdomumas. Johnny Depp kaip visada gauna gerus vaidmenis ir šis jo infantilus ir laikmečių visuomenės standartų angažuotas vyrukas pasirodė gana įdomus, tačiau visgi režisierius nuslydo labiau į Piterio Peno pasaulį, kurdamas šeimyninio lygmens juostą, nei stengdamasis atskleisti jauraus kūrėjo pasirinkimų kančių kelią.

Filmas gali visgi daug kam patikti, vizualiai jis apgalvotas, įtikina kostiumai, laikmečio standartai, britiška kultūra, tačiau jeigu norisi gilios, provokuojančios ir svarbiausia biografiniame filme – centre esančios įdomios visapusiškai nuogos asmenybės, šis filmas gali, kaip man šiuo atveju, labai nuvilti.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrebutis" / "Toast"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti britų filmą „Skrebutis“ (Toast) (2010), kuris mus nukelia į Britanijos provinciją ir pasakoja biografinę istoriją apie vieną garsiausių britų kulinarų t.y. jo vaikystę ir svajonių išsipildymą. 1960 –ieji, puritoniška britų provincijos aplinka ir berniuko kitoniškumas, kuris pasireiškia per kulinarinius gebėjimus ir troškimus iš pradžių atrodė pernelyg sausoka. Filmas šiek tiek priminė olandų kino juostą „Šiaurės jūra. Teksasas“, tačiau šioji juosta visgi nėra tokia poetiška, nors septinto dešimtmečio detalės, mada, dvasia tampa kertiniu šio filmo akmeniu. 

Visgi filmas nors ir klijuojasi biografijos žanrą, jis yra labai fiktyvus, jo pasaulis pakankamai sukinometografintas, santykiai tarp suaugusiųjų, ypatingai keistai nenatūralios atrodo pamotės ir berniuko kulinarinės lenktynės, kurios realybėje tikriausiai atrodė kur kas dramatiškesnės ir niūresnės. Iš kitos pusės būtent tas dirbtinumas, sintetika ir įneša keistos neapčiuopiamos magijos, todėl neįtikinamas pasaulis tampa patrauklus, nors jame vyksta tragiški ir skaudūs dalykai. Pirmoji filmo pusė susižiūrėjo ne itin patraukliai, trūko aiškesnio stuburo ir suvokimo, bet persiritus filmui į antrą pusę t.y., pasirodžius puikiajai britų aktorei Helena‘i Bonham Carter, filmas staiga išsibalansuoja, įgauna pagreitį, įdomumo, intrigos ir nežinomumo, nes motinos užprogramuota mirtis truko pernelyg ilgai ir viskas buvo pernelyg nuspėjama. Na, o po to, prabėgus tam tikram laikui, pagrindinį berniuką pakeičia ūgtelėjęs aktorius Freddie Highmor‘as, kurį puikiausiai prisimename iš muzikinio romantinio filmo „Muzika suradusi mus“ arba kitaip „Augustinas Rašas“. Ūgtelėjusiam aktoriui atiteko ir subtiliai koketuojantis vaidmuo, kuris pareikalavo ir homoerotinio santykio, nuo kurio asmenybės formavimosi procesas filme pasidaro tik dar įdomesnis ir spalvingesnis.

Šiaip filmas tikrai ne šedevras, turi nemažai minusų, vienas iš jų – mažasis aktorius Oscar Kennedy, kuris kai kurias scenas suvaidino labai neįtikinamai, todėl režisierei S.J. Clarkson reikėjo vaiko apsigimusio aktoriaus, nes tokiuose filmuose (kaip ir visuose) tiesiog reikia, kad visos reakcijos sugultų įtikinamai, nes matėsi neišpildymų, kai kurios scenos sužavėjo, ypatingai kai kurie perėjimai iš vienos scenos į kitą, bet visgi filmą laikyčiau tik vidutiniu, tačiau su nebloga istorija, kurią atras ne vienas žiūrovas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geri metai" / "A Good Year"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Geri metai“ (A Good Year) (2006), (kurį režisavo „Svetimo“ ir „Prometėjo“ režisierius Ridley Scott, pastarasis nustebino savo netikėtu universalumu), mane patraukė savo ypatingų aktorių kombinacija. Na, nekiekviename filme pamatysi australą Russellą Crowe, prancūzę Marion Cotillar bei britę Abbie Cornish – tai yra išties įspūdingas dalykas. Nors pats filmo pavadinimas kaip ir jo turinys nieko nestebina, tikėjausi vasariškos ir paprastos juostos, nufilmuotos viename iš Prancūzijos vynuogynų, tačiau žiūrėjau, žiūrėjau ir pamaniau, kad filmas visgi daug įdomesnis negu buvo galima tikėtis iš anksto.

Sultinga romantinė drama su humoru, manau, tiks ir patiks daugeliui ne tik dėl auksinių aktorių kolektyvo, vykusios lengvos, bet nebanalios režisūros, bet ir todėl, kad tai vienas iš tų filmų su dvasia, mėgavimasis lengvu vynu, o vyno šiame filme tikrai netrūksta! Graži prancūziška aplinka leidžia gėrėtis vynuogių dvaro aplinka, niekada nesibaigiančia vasara bei personažais, jų beprotiškais poelgiais, kurie primena gal prieš gerus metus matytą kino juostą „Kartą Jemene“ apie lašišų veisimą sausoje šalyje – tuokart ir jausenos, ir idėjos labai panašiai kalbėjo kaip ir „Geri metai“. 

„Geri metai“ – tai pasakojimas apie gyvenimo pasimėgavimą, kuris yra neįmanomas be gyvenimiškų pokyčių, tokius kardinalius pokyčius gali priimti ne kiekvienas ambicingas ir tvirtas žmogus, kaip R. Crowe kuriamas personažas. Viena smagiausių scenų – tai įkritimas į gilų baseiną ir ilgas kapanojimasis, toks kartais atrodo ir žmogaus gyvenimas, užciklintas, nuobodus ir monotoniškas, pamirštant tai, kas norėta kažkada būti. Nepaprastai šiame filme gražiai atrodanti Marion Cotillard buvo nepriekaištinga, kaip ir Russellas Crowe, kurie ir flirtuoja, ir žaidžia tiek gyvenimu, tiek jausmais tam, kad iš to vėliau būtų pagamintas geras ir sodrus vynas t.y. šis filmas. Po filmo norėjosi atsidurti akmeningos Prancūzijos pietuose, gerti vyną didžiulėje dvaro pavėsinėje ir žiūrėti kaip tolumoje, už turėklų sirpsta vynuogių laukai ir žinoti, kad tai vienos gražiausių gyvenimo akimirkų, patys gražiausi ir geriausi metai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela