Robert James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p. 157.
„Senos svajonės – geros svajonės, jos
neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“
Sveiki, brangūs skaitytojai!
Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir
likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau!
Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono
apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane
nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal
net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.
Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo
pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema
dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos
serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis
eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs
paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine
aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet
man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono
grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV
administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors
istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo
(kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV
administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas
terminas.
Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik
visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe
bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją
paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o
užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina,
nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu
tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina
tikėjimą literatūra.
Madisono apygardos tiltai
paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir
išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps
tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės
apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra
gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio
gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su
pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos
universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos
dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono
apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to
kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją.
Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“)
Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio
Frančeską Džonson.
Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet
ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona,
galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo
vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus
garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo
pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius,
nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso
ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios
mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną,
remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų
liudijimais...
O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati
meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių
perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir
gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir
fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti
kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis
dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo
paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus...
Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų
gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.
Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius
toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti
taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį,
bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia
bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė,
lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves.
„Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai
siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji
matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja,
be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“
Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis,
ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir
vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji
myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada
nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai
kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų
jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti
apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir
nepadorus reikalas (p. 89).“
Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto
moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir
sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas
įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba
papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas
Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne
tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar
tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto
kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau
tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška,
kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali
Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa
kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi
geba apkerėti.
„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį
šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš
jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą
kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš
nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas
atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją
(p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis
objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi
pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į
Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.
Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad
Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad
tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės
ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo
nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus
pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet
šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant
sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti
filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris
išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto
dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik
atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė
tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl
Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra
svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie
pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.
Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį
rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra
lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką
perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi
labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius
pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės
aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai
romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės,
įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje,
kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą.
Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!
Maištinga Siela
