Filmas: "Aš vis dar čia" / "I'm Still Here" / "Ainda Estou Aqui"

 

Sveiki, skaitytojai,

Brazilų režisierių Walter Salles prisimenu iš jo gero filmo „Motociklininko dienoraštis“ (2004), tad nekantravau pasižiūrėti vieno labiausiai jo gyvenimo įvertintų kino darbų „Aš vis dar čia“ (angl. I‘m Still Here) (2024), o pastarasis buvo rodomas 2025 metų sezono Kino pavasaryje. Daugelyje kino festivalių pastebėtas ir įvertintas „Aš vis dar čia“, kaip matau iš įvertinimų bei atsiliepimų, žiūrovams ir kino kritikams patiko.

Bandau prisiminti, ką paskutinį sykį tokio įspūdingo mačiau iš Brazilijos? Į galvą ateina tik Karim Aïnouz filmas „Nematomas gyvenimas“ (2019), kurio atmosfera, braziliškos spalvos ir koloritas išties kažkiek turi panašumų su „Aš vis dar čia“, nors ir pasakoja apie skirtingus dalykus ir istorijos akcentus. „Aš vis dar čia“ biografinis vaidybinis filmas apie 1998 metais mirusią tikrąją Eunice Paiva, kuri 1971-aisiais sudėtingais Brazilijai politiniais metais turėjo pasitraukti su dukromis iš Rio į San Paulą. Iki perversmo kartu šeima gyvenusi gana pasiturintį gyvenimą, mat, vyras kongreso narys, vieną dieną kaistant mieste karinei atmosferai jos vyrą išsiveda diktatoriaus pakalikai. Netrukus išsiveda ir ją pačią su vyresniąja dukra. Po ilgų tardymo dienų galiausiai Eunice paleidžiama ir jį grįžta namo, randa visus savo vaikus, tačiau vyro nebe. Likęs nerimo laikas yra vyro laukimas ir bandymas vaikų akivaizdoje susitaikyti su tuo, kad jo daugiau niekada ir nebepamatys...

Tai tirštokas psichologizuotas filmas su istoriniais ir suasmenintais liudijimais. Laiminga šeima tampa politinio smurto išdarkyta ir suluošinta šeima, kuriai tenka bėgti iš miesto. Filmas kažkiek man priminė Kino pavasaryje tame pačiame sezone rodytą Irano filmą „Šventosios figos sėkla“ (2024), tačiau aname kažkiek buvo daugiau įtampos. Neskubrus „Aš vis dar čia“ leidžia pajusti, kaip karinė brutali jėga besiskverbdama į visuomenę perima tikrovės galios svertus, kaip muštru įbaugina žmones. Kaip žinia, iš Rio pasitraukusi Eunice skyrė likusį gyvenimą čiabuvių tyrinėjimams, paskutinius 15 metų kovojo su Alzhaimeriu, tačiau Brazilijoje ji vis tiek tapo žymia kovotoja už savo šeimą ir vyro palaikų reabilitaciją, aršiai pasisakė už kompensaciją nukentėjusioms šeimos.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė brazilų aktorė Fernanda Torres, kuri galiausiai „Oskarų“ apdovanojimuose pelnė geriausios aktorės įvertinimą ir nušluostė daugeliui konkurenčių nosį. Išties filme jos vaidmuo emocionalus, įsimintinas ir ganėtinai sudėtingas, reikalaujantis vidinės įtampos ir dramatizmo. Pats filmas visumoje geras, toli gražu nėra šedevras, tačiau režisieriaus dėmesys pagrindinei veikėjai ir politinėms aplinkybėms atidus ir nuoširdus. Po filmo galvojau, ar tikrai brazilų šeimos tokios linksmos? Iki perversmo ir tragedijos tiek vaikų, moterų ir vyrų pilni namai šokdavo pagal vinilinės plokštelės muziką ir ne kokie įkaušę, o dėl to, kad norisi šokti ir džiaugtis gyvenimu. Pagalvojau: ar tai koks išskirtinis to meto brazilų šeimos bendravimo būdas ar tiesiog režisieriaus kontrasto kūrimas, nes nemačiau nė vienos lietuvių šeimos, kurioje visi staiga išgirdę dainą su svečiais ir kaimynais imtų tiesiog šokti namuose vidudienį. Ką noriu pasakyti? Filmas, nepaisant ateinančių baisių įvykių herojams, akcentuoja ir laisvės, meilės ir džiaugsmo atmosferą, kurioje žmogus prigimtinai jaučiasi puikiai, o politika visada viską ima ir suknisa, ar ne?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimo filmas" / "O Filme da Minha Vida"

 Sveiki,

 

Brazilų aktorius ir režisierius Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius, tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento Casselio pasirodymo.

 

Filmas pasakoja apie jaunojo Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku, vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą, o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...

 

Filmas apie žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją, tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos, oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save ir gyvenimą.

 

Filmas labai poetiškas, turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo, gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir „Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas, pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela