Filmas: "Aš vis dar čia" / "I'm Still Here" / "Ainda Estou Aqui"

 

Sveiki, skaitytojai,

Brazilų režisierių Walter Salles prisimenu iš jo gero filmo „Motociklininko dienoraštis“ (2004), tad nekantravau pasižiūrėti vieno labiausiai jo gyvenimo įvertintų kino darbų „Aš vis dar čia“ (angl. I‘m Still Here) (2024), o pastarasis buvo rodomas 2025 metų sezono Kino pavasaryje. Daugelyje kino festivalių pastebėtas ir įvertintas „Aš vis dar čia“, kaip matau iš įvertinimų bei atsiliepimų, žiūrovams ir kino kritikams patiko.

Bandau prisiminti, ką paskutinį sykį tokio įspūdingo mačiau iš Brazilijos? Į galvą ateina tik Karim Aïnouz filmas „Nematomas gyvenimas“ (2019), kurio atmosfera, braziliškos spalvos ir koloritas išties kažkiek turi panašumų su „Aš vis dar čia“, nors ir pasakoja apie skirtingus dalykus ir istorijos akcentus. „Aš vis dar čia“ biografinis vaidybinis filmas apie 1998 metais mirusią tikrąją Eunice Paiva, kuri 1971-aisiais sudėtingais Brazilijai politiniais metais turėjo pasitraukti su dukromis iš Rio į San Paulą. Iki perversmo kartu šeima gyvenusi gana pasiturintį gyvenimą, mat, vyras kongreso narys, vieną dieną kaistant mieste karinei atmosferai jos vyrą išsiveda diktatoriaus pakalikai. Netrukus išsiveda ir ją pačią su vyresniąja dukra. Po ilgų tardymo dienų galiausiai Eunice paleidžiama ir jį grįžta namo, randa visus savo vaikus, tačiau vyro nebe. Likęs nerimo laikas yra vyro laukimas ir bandymas vaikų akivaizdoje susitaikyti su tuo, kad jo daugiau niekada ir nebepamatys...

Tai tirštokas psichologizuotas filmas su istoriniais ir suasmenintais liudijimais. Laiminga šeima tampa politinio smurto išdarkyta ir suluošinta šeima, kuriai tenka bėgti iš miesto. Filmas kažkiek man priminė Kino pavasaryje tame pačiame sezone rodytą Irano filmą „Šventosios figos sėkla“ (2024), tačiau aname kažkiek buvo daugiau įtampos. Neskubrus „Aš vis dar čia“ leidžia pajusti, kaip karinė brutali jėga besiskverbdama į visuomenę perima tikrovės galios svertus, kaip muštru įbaugina žmones. Kaip žinia, iš Rio pasitraukusi Eunice skyrė likusį gyvenimą čiabuvių tyrinėjimams, paskutinius 15 metų kovojo su Alzhaimeriu, tačiau Brazilijoje ji vis tiek tapo žymia kovotoja už savo šeimą ir vyro palaikų reabilitaciją, aršiai pasisakė už kompensaciją nukentėjusioms šeimos.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė brazilų aktorė Fernanda Torres, kuri galiausiai „Oskarų“ apdovanojimuose pelnė geriausios aktorės įvertinimą ir nušluostė daugeliui konkurenčių nosį. Išties filme jos vaidmuo emocionalus, įsimintinas ir ganėtinai sudėtingas, reikalaujantis vidinės įtampos ir dramatizmo. Pats filmas visumoje geras, toli gražu nėra šedevras, tačiau režisieriaus dėmesys pagrindinei veikėjai ir politinėms aplinkybėms atidus ir nuoširdus. Po filmo galvojau, ar tikrai brazilų šeimos tokios linksmos? Iki perversmo ir tragedijos tiek vaikų, moterų ir vyrų pilni namai šokdavo pagal vinilinės plokštelės muziką ir ne kokie įkaušę, o dėl to, kad norisi šokti ir džiaugtis gyvenimu. Pagalvojau: ar tai koks išskirtinis to meto brazilų šeimos bendravimo būdas ar tiesiog režisieriaus kontrasto kūrimas, nes nemačiau nė vienos lietuvių šeimos, kurioje visi staiga išgirdę dainą su svečiais ir kaimynais imtų tiesiog šokti namuose vidudienį. Ką noriu pasakyti? Filmas, nepaisant ateinančių baisių įvykių herojams, akcentuoja ir laisvės, meilės ir džiaugsmo atmosferą, kurioje žmogus prigimtinai jaučiasi puikiai, o politika visada viską ima ir suknisa, ar ne?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsus vanduo" / "Dark Water"

Sveiki, skaitytojai,

Siaubo filmai visada vilioja ir vilios daugelį žiūrovų. Ir kartais net nesvarbu šio žanro kokybė, tiesiog norisi sužadinti kažkokį visai kitokį efektą savyje, pasinerti į tai, ko realybėje nebegalime patirti. Filmas „Tamsus vanduo“ (angl. Dark Water) (2005) yra dar viena siaubo romano ekranizacija. 2002 metais azijiečiai buvo sukūrę, anot kai kurių, kur kas efektingesnį variantą už amerikiečių, tačiau tikriausiai aktorės Jennifer Connelly pavardė suviliojo pažiūrėti būtent šią versiją.

Filmas, kaip kažkada „Skambutis“, kuriamas pagal panašius principus – anapusionio pasaulio persipynimas su realiu pasauliu per keistus vaizdinius, pagrindinio veikėjo nestabilią psichinę būklę. Filmas iš esmės tampomas dviem virvutėmis – mistiniai ir nepaaiškinami dalykai bei socialinė terpė, kurioje atsiduria išsiskyrusi vieniša motina su dukrele. Filmas absoliučiai atmosferinis – atokus ir šiurkštus rajonas, tekantys šlapi seni vamzdžiai, motinos neviltis bei keistos detalės, kaip antai rausva vaikiška kuprinė, kurias taip mėgsta japonų rašytojai ir kinas. Kai sakau, filmas yra atmosferinis, negalėčiau pasakyti, kad visa ši atmosfera užpildyta įtikinamai, veikiau ne tiek neįtikinamai, kiek jau matytais ir regėtais vaizdiniais. Vienas labiausiai nevykusių veikėjų – šiurpusis namo budėtojas, kuris lyg ir suvokia, kas vyksta name, tačiau lyg koks Cerberis kursto ugnį mistiniams dalykams. Jo išvaizda ir charakteris iš pažiūros brutaliai šiurpūs, tačiau tokie mistiškai šabloniški, kad tokį Cerberį galime regėti kone kas antrame panašaus tipažo siaubo filme.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Labiau mane veikė ne mistiniai niuansai, bet šeimyniniai santykiai, vargstančios jaunos motinos bejėgystė susitvarkyti savo gyvenimą, nei visas tas siaubo ir mistikos plakinys, kuris iš esmės tik itin retai blykstelėdavo efektyviai, nes jau buvo regėtas „Skambutyje“ bei kituose siaubo filmuose. Nepaisant visų trūkumų, galiu pasakyti, kad yra tikri daug daug prastesnių siaubo filmų už „Tamsų vandenį“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Motociklininko dienoraštis" / "Diarios de motocicleta" / "The Motorcycle Diaries"

Sveiki, brangieji,

Kažkada labai seniai teko pamatyti tik pusę šio filmo, tad ryžausi pamatyti visą „Motociklininko dienoraštis“ (The Motorcycle Diaries) (2004). Lotynų Amerikos kinas nusprendė ir vėl pašlovinti vieną žymiausių savo revoliucionierių Ernestą Guevara. „Motociklininko dienoraštis“ mus nukelia į Guevaros jaunystės dienas ir iš jo draugo prisiminimų atgamina ypatingą kelionę per Lotynų Ameriką motociklu iš Argentinos iki pačios Venesuelos. Ši kelionė nepaprasta, kadangi būtent joje Guevara pamato, kaip naujoji santvarka žemina žmogų, kaip kapitalizmas išstumia indėnus ir užgrobia jų žemes ir turtą. Būtent ši kelionė pakeičia vaikino mąstymą ir pripildo jį ryžto kažko griebtis, kad šis pasaulis pasikeis. Biografinis filmas išties neprastas, jame atsiveria Lotynų Amerikos gamtos grožis ir skaudūs socialiniai smūgiai, atsiveria platus ir giminingas internacionalinis lotynų amerikiečių bendradarbiavimas, įvairūs žmogiškumo faktoriai.

Vieną pagrindinių vaidmenų čia sukuria tarptautiniu mastu pripažintas meksikiečių kilmės aktorius Gael Garcia Bernal‘is, kurį kinomanai tikrai atpažįsta ir atranda pačiose įvairiausiuose juostose. „Motociklininko dienoraštis“ vadinamas kaip vienas geriausių šio aktoriaus pasirodymų didžiajame kine. Na, gal pačiu geriausiu jo vaidmeniu ir nepavadinčiau, tačiau kas paneigs, kad šiame filme jis pasirodė prastai? Puikus filmas apie gyvenimo permainas, susitupėjimą ir brandą. Visą filmą peržiūrėjau taip, kad Bernalyje nepamačiau to klasikinio Guevaros portreto, kokį mes esame įpratę matyti – barzdotą, rūkanti kubietiškus cigarus ir su kepure ant garbanų. Ne, šis Guevara visiškai kitoks ir sunku patikėti, kad tikrasis Guevara tikrai turėjo tokią didingą kelionę per savo gimtąjš žemyną.

Filmas turėtų daugeliui patikti, kam patinka biografinės dramos, tik šią dramą dar būtų galima pavadinti ir tam tikra prasme nuotykių biografine drama. Guevera perplaukia upę, kurios dar niekam nepavyko perplaukti ir, kamuodamas astmos priepuolio, jis vis tiek pasiekia krantą tam, kad pakeistų Lotynų Amerikos veidą visiems laikams. Šiaip filmas rimtas, geras, su tam tikra dvasia, nepasakyčiau, kad sužavėjo, bet tam tikram vakarui, manau, jis tikrai turėtų kuo puikiausiai „sulįsti“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela