***
Graikų
mitologijoje Apolonas ir Artemidė yra vieni ryškiausių ir
gerbiamiausių dievybių, įkūnijantys dieviškąją tvarką, gamtos jėgą ir šviesą.
Jų istorija prasideda nuo audringo Dzeuso romano su titane Lete, kuri, bėgdama
nuo pavydžiosios deivės Heros persekiojimų, ilgai ieškojo vietos savo vaikams
gimti. Galiausiai Letė rado atokią Delo salą, kuri vienintelė sutiko priimti
dieviškąją motiną, ir ten po devynių dienų bei naktų kančių gimė du dieviškieji
dvyniai. Jų gimimas tapo stebuklu, pakeitusiu salos likimą, o pati sala nuo to
laiko tapo šventa vieta, kurioje vėliau iškilo vienas svarbiausių Apolono kulto
centrų.
Nuo
pat kūdikystės dvyniai pasižymėjo skirtingais charakteriais, tačiau tarp jų
užsimezgė stiprus ryšys, lydėjęs juos per visą amžinybę. Legenda pasakoja, kad
vos gimusi Artemidė padėjo motinai priimti Apoloną, taip iškart tapdama
gimdyvių globėja. Jie augo sparčiai, o jų prigimtis greitai išryškėjo: Apolonas
tapo saulės, muzikos, pranašysčių, gydymo ir šviesos įsikūnijimu, o Artemidė –
laukinės gamtos, miškų, medžioklės ir mėnulio valdove. Dzeusas, džiaugdamasis
savo vaikais, suteikė jiems didžią galią, o patys dvyniai nusprendė pasidalyti
pasaulį, kad galėtų jį prižiūrėti.
Apolonas
įsitvirtino civilizacijos, meno ir tvarkos sferose, dažnai pasirodydamas kaip
kultūros ir šviesos nešėjas, padedantis žmonėms suvokti dievų valią per Delfų
orakulą. Tuo tarpu Artemidė pasirinko laisvę miškuose, tapdama laukinių žvėrių
gynėja ir nepralenkiama medžiotoja, kuri ypač saugojo nekaltybę ir jaunimą.
Nors jų valdymo sritys atrodė skirtingos, jos viena kitą papildė: Apolonas
skaisčia saulės šviesa nušviesdavo pasaulį dieną, o Artemidė savo sidabriniu
mėnulio spindesiu lydėdavo naktines medžiokles, taip užtikrindami ciklinį
pasaulio ritmo tęstinumą.
Jų
tarpusavio santykiai buvo kupini pagarbos ir broliškos meilės, tačiau jie taip
pat buvo nepaprastai vieningi gindami savo šeimos garbę. Mitai dažnai vaizduoja
juos veikiančius kartu, ypač kai reikėdavo nubausti tuos, kurie išdrįsdavo
nepaisyti dievų ar įžeisti jų motiną Letę. Garsiausias jų bendras žygdarbis
buvo kerštas Niobei, kuri pasigyrė turinti daugiau ir gražesnių vaikų nei Letė;
įžeisti dievai dvyniai kartu paleido strėles ir sunaikino visus Niobes vaikus,
parodydami, kad niekas negali nebaudžiamas tyčiotis iš dieviškosios šeimos.
Be
bendrų bausmių, dvyniai dažnai palaikydavo vienas kitą ir asmeniniuose
nuotykiuose. Artemidė, būdama nuolatinė Apolono palydovė medžioklėse, kartais
padėdavo jam įveikti galingus monstrus, o Apolonas savo dieviškąja muzika ir
pranašystėmis dažnai patardavo seseriai sudėtingose situacijose. Jie buvo
neišskiriami, ir nors kiekvienas turėjo savo erdvę, dievų Olimpe jie visada
sėdėjo šalia, dalindamiesi paslaptimis ir stebėdami mirtingųjų pasaulį, kuris
jiems abiem buvo vienodai svarbus.
Kalbant
apie šventyklas, jos buvo statomos visoje Graikijoje ir už jos ribų, tapdamos
svarbiais kultūriniais ir religiniais centrais. Apolono šventykla Delfuose buvo
pati garsiausia, nes ten veikė jo orakulas, į kurį patarimų vykdavo karaliai ir
paprasti žmonės. Ši šventykla buvo tapatinama su pasaulio centru, o joje
skambantys muzikos ir poezijos konkursai suburdavo geriausius to meto talentus.
Žmonės tikėjo, kad ten, per Pitiškąją atstovę, pats Apolonas kalba žmonijai.
Artemidės
šventyklos, savo ruožtu, dažniausiai būdavo statomos nuošaliose vietose –
miškuose ar prie vandens telkinių, pabrėžiant jos ryšį su laukine gamta. Viena
iš septynių pasaulio stebuklų, Artemidės šventykla Efeze, buvo milžiniškas
architektūros šedevras, stebinęs savo didybe ir puošnumu, liudijantis
neįtikėtiną pagarbą deivei. Ten moterys melsdavo lengvo gimdymo, o keliautojai
prašydavo sėkmės medžioklėje ar kelyje, tikėdami deivės apsauga.
Šie
dieviškieji dvyniai buvo daugiau nei tiesiog mitiniai personažai; jie
atspindėjo senovės graikų pasaulėjautą, kurioje žmogus privalo derinti kultūrą
su prigimtimi, šviesą su tamsa ir tvarką su laisve. Apolonas ir Artemidė tapo
simboliais to, kaip darniai gali egzistuoti priešybės, jei jos remiasi pagarba
ir bendradarbiavimu. Net ir šiandien, tyrinėjant jų mitus, jaučiamas tas
ypatingas ryšys, kuris paverčia juos vienais įsimintiniausių antikos istorijų
herojų.
Maištinga
Siela
